Įdomybės, kurios gali būti tik Meksikoje

Ar teko girdėti apie keistą reiškinį, vadinamą tylos zona? Apie vieną tokių norime trumpai papasakoti šiame straipsnyje ir, galbūt, šia tema pasidomėti plačiau. Ši vieta Meksikoje yra apie keturis šimtus mylių nutolusi nuo Junginių Valstijų sienos, kalnuotoje vietovėje. Kodėl ji yra vadinama būtent tylos zona? Čia nepasiekiami jokie radijo, telefono, GPS ar interneto signalai. Kitaip sakant, čia negalima priimti ir išsiųsti jokio signalo, siunčiamo oru. Mokslinkai nuodugniai tiria šį keistą reiškinį, tačiau paslaptis dar nėra atskeista (arba atsakymas yra šokiruojantis ir nuo visuomenės paprasčiausiai slepiamas (tokių teorijų taip pat yra)).

Kai kurios teorijos teigia, kad ši Meksikos vieta yra paveikta ateivių ir kitų nežemiškos kilmės būtybių. Tikėti tuo ar ne, galite nuspręsti patys.

Kada imta kalbėti apie šią teritoriją? Trečiąjame dešimtmetyje, meksikietis lakūnas skrido virš šios zonos ir pastebėjo nutrūkusius radijos signalus. Tuomet į jo pastebėjimą nebuvo rimtai sureaguota.

Šis faktas buvo pripažintas tik po kiek daugiau, nei trisdešimties metų, kuomet toje vietoje buvo atliekami organinės chemijos tyrinėjimai. Mokslininkas, dirbęs tylos zonoje pranešė, kad radijo stotelės signalai niekaip nepasiekė grupės, tyrinėjančios netoliese. Tai buvo šios keistos vietos tyrinėjimų pradžia, nes po trumpo laiko, virš šios vietos skrisdama sudužo radijo bangomis valdoma raketa, paleista iš Naujosios Meksikos. Šiuo keistu reiškiniu susidomėjo ne tik Meksikos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų specialiosios tarnybos.

Buvo atliekama labai daug tyrimų, tačiau tikroji teisybė ir logiški paaiškinimai dar nepateikti. Kaip teigia dar viena teorija, po šia vietoje yra susitelkusi didžiulė naudingųjų iškasenų (urano) sankaupa. Uranas gali sutrukdyti sklisti radijo ryšiui.

Dar viena teorija remiasi meteoritų, nukritusių šioje vietoje, kiekiu. Faktas, kad per tūkstančius metų į tylos zoną buvo nukritę daugiausiai meteoritų nei kitose pasaulio vietovėse. Šios teorijos pasekėjai tvirtina, kad meterorituose yra neatrastų medžiagų, trukdančių sklisti radijo ryšiui.

Tad kuria teorija vertėtų tikėti, galite išsirinkti patys. Jei susidomėjote šiuo reiškiniu, atvykite į Meksiką patys ir vietiniai jums papasakos dar daugiau dalykų.

Gintarė

Metalai

Metalai yra vieni iš naudingiausių Ir dažniausiai sutinkamų medžiagų Žemėje. Kad ir kur bebūtume, labai tikėtina, kad šalia bus koks nors metalinis daiktas. Net ir žmogaus kūne yra metalo.

Ką gali metalai?

Beveik visi metalai turi savybių, dėl kurių jie yra naudingi: visais jais lengvai teka elektros srovė, daugumą jų galima lieti ir formuoti, išploti į lakštus arba ištempti į vielą. Keletą, kaip antai, geležį, galima įmagnetinti. Pridėjus į vandenį arba alyvą mažyčių geležies dalelių, gaunamas MR (magnetoreologinis) skystis, kuris, veikiamas magnetinio lauko iš skyčio virsta kietuoju kūnu. Ši savybė labai naudinga norint sustiprint pastatus ir tiltus.

Metalų atmintis

Kai kurie metalai, nesvarbu, ar jie būtų susukti, įspausti, ištempti, geba atgauti ankstensę formą, kai, pavyzdžiui, nustoja veikti deformuojanti jėga, pakyla temperature. Tokie metalai ypač praverčia chirurgijoje, nes jų dirbinius galima taip išlankstyti, kad būtų patogiau įstatyti į sunkiai prieinamas kūno vietas, o formą jie atgauna įšilę nuo kūno šilumos.

Dantų sąvaržos (ortodontinės vielelės), pagamintos iš “armintį” turinčio metalo, labai lėtai keisdamos savo formą švelniai koreguoja dantų padėtį.

Metalinės putos

Įprasta galvoti, kad metalas yra sunkus ir kietas, bet jį galima išlydyti (suskystinti) ir įleidus dujų, išpūsti, kad pavirstų putomis. Kai toks metalas atvėsta ir sukietėja, jame lieka oro pripildytų ertmių – lyg kokioje kempinėje. Nors putmetalio struktūra beveik kaip kempinės, jis tvirtas, be to, atsparus šilumai ir puikiai sugeria smūgius, pavyzdžiui, susidūrus automobiliams.

Maisto medžiagos

Metalai tokie svarbūs, kad be jų net negalėtume išgyventi. Visuose augaluose ir gyvūnuose yra šiek tiek metalų, kurie būtini gyvybei palaikyti. Pavyzdžiui, metalas, vadinamas kalciu, sudaro apie 2 procentus visos žmogaus kūno masės. Beveik visas jis susikaupęs dantyse ir kauluose. Augalai gauna metalų iš dirbos ir vandens, o mes – valgydami augalus ir augalėdžių gyvulių mesa.

Rūdos ir grynuoliai

Daugumą metalų išgaunama iš žemės, kur jie, susimaišę su kitais elementais, slūgso rudų pavidalų. Šios rūdos kasamos, paskui skaidomos cheminėmis medžiagomis, veikiama Elektra arba kaitinamos labai aukštoje temperatūroje, kad atsiskirtų jose esantys metalai. Kai kurie metalai, tokie kaip auksas, randami gryni, nes yra atsparūs cheminiams poveikiui. Tačiau jie kur kas retesni negu įprastiniai metalai.

Energija tarnaujanti žmonėms

Laikui bėgant žmonės tapo priklausomi nuo energijos, kurios, augant šilumos, elektros, transporto kuro poreikiams, reikia vis daugiau ir daugiau. Daugiausiai šios energijos gaunama deginant naudingąsias iškasenas: dujas, naftą ir anglis. Bet jų ištekliai nėra amžini.

Ateities kuras

Manoma, kad nafta ir gamtinės dujos išseks dar iki šio amžiaus pabaigos. Todėl ieškant joms pakaitalų atkreiptas dėmesys į tą energiją (pavyzdžiui, vėjo), kurios ištekliai ilgainiui atsinaujina. Tačiau kol kas daugumos atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą riboja galimybė juos eksploatuoti, brangios arba sudėtingos naudojimo technologijos.

Ekologiškesni automobiliai

Žmonių poreikiai energijai neapsiriboja vien tik elektros energija, vartojama buityje ir pramonėje. Automobiliai ir kitos transporto priemonės taip pat naudoja kurą ir varikliui dirbant išmeta į orą kenksmingas dujas. Mokslininkai, įnikę į aplinkai nekenkiančio ir pigaus energijos šaltinio, kuris tiktų transportui, paieškas, sukūrė vandenilinius kuro elementus. Vandenilio yra apstu, o jį naudojant oras neteršiamas kenksmingomis išmetamosiomis dujomis.

Biomases energija

Gyvosios būtybes gauna energijos iš Saulės. Jos yra tarsi miniatiūrines jėgaines – jeigu tik sugebama rasti būdą, kaip jas panaudoti. Šiukšlių sąvartynuose, ūkiuose, kai kuriose gamyklose, kaip antai popieriaus fabrikuose, susikaupia ar atlieka dideli kiekiai organinių medžiagų- mėšlo, medienos masės, žuvusių augalų liekanų ir pan.

Tokių medžiagų energija vadinama biomasės energija. Ją išgauti galima įvairiais būdais – biomasę deginant, perdirbant į cheminį kurą pavyzdžiui, etanolį ir kt.

Plazmos energija

Dabartinės atominės elektrinės gamina energiją skaidydamos atomus, bet ateityje jos gali pradėti naudoti branduolių sintezę – atomų jungimąsi. Šio vyksmo metu energija išsiskiria neįsivaizduojamai karštos plazmos pavidalu. Tokiu būdu gauta plazma galėtų aprūpinti dideliu kiekiu energijos visą pasaulį, bet mokslininkai dar nežino, kaip suvaldyti jos bauginančią galią.

Nepaprastieji plastikai

XIX a. išrasti plastikai padare tikrą revoliuciją musų gyvenime. Juos galima lieti, visaip formuoti, perdirbti, supinti į sruogas ir gauti tūkstančius naudingų daiktų.

Kas yra plastikai?

Plastikai yra polimerinės medžiagos, sudarytos iš daugelio molekulių, susijungusių į grandines. Priklausomai nuo tų grandinių struktūros, polimerai gali būti standūs, lankstūs, kieti, minkšti, nelaidūs šilumai. Štai kodėl jie taip plačiai naudojami.

Universalumas

Nėra nieko stebėtina, kad tiek daug daiktų yra gaminama iš plastikų – palyginti su kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, metalais, jie yra labai pigūs ir lengvai gaunami. Kadangi plastikais negali teketi elektra, jie puikiai tinka laidams ir elektros įtaisams izoliuoti.

Be to, plastikai yra tokie chemiškai neaktyvūs, kad kai kuriuos galima įsodinti į žmogaus kūną be kokių nors žalingų sveikatai padarinių. Juos net galima susukti į gijas ir pagaminti lengvą neperšaunamą drabužį.

Kai kulka pataiko į neperšaunamą liemenę, jos daugiasluoksnis plastikinių siūlų audinys sugeria smūgio energiją, apsaugodamas liemene vilkintį žmogų nuo sužeidimo.

Plastikų, auginimas

Kadangi plastikai yra labai plačiai naudojami, mokslininkai nuolatos ieško naujųjų masinės gamybos būdų. Sunku patikėti, kad ateityje plastikas gali būti auginamas kaip žemės ūkio kultūra panaudojant bakterijas, kurios moka jį gaminti. Perkėlus šių bakterijų genus (cheminių instrukcijų) į augalą, vadinamą pipirne, jo lapų ląsteles galima paversti plastiko ,,gamykla“. Galbūt vieną dieną „plastikinių augalų” laukai bus įprastas vaizdas.

Šauni komanda

Dar įvairesnių savybių plastikams galima suteikti pridėjus į juos visiškai kitokios prigimties medžiagų, kaip antai anglies, metalo arba stiklo.

Šitaip gautos medžiagos, vadinamieji kompozitai, tvirtumu prilygsta toms medžiagoms, su kuriomis buvo sumaišytas plastikas, bet yra kur kas už jas lengvesnis. Todėl puikiai tinka lėktuvų dalims, lenktyninių automobilių korpusams ir kitiems daiktams gaminti.

Irimas

Kasmet visame pasaulyje išmetama milijonai plastikinių atliekų, kurios papildo gausų šiukšlių kiekį. Daugelį metų plastikai buvo gaminami naudojant iš naftos gaunamus produktus. Dauguma šios rūšies plastikų biochemiškai suskyla arba natūraliai suyra per keletą šimtų metų. Kad irimo procesas paspartėtų, bandoma plastikų gamybi panaudoti kukurūzų krakmolą.

Mėlynieji kalnai australijoje

Šveicarai turi kalnus, ir į juos kopia. Kanadiečiai turi ežerus, tad plaukioja kanojomis. Australai turi kanjonus, ir imasi juos tyrinėti – tai hibridinė beprotybės forma tarp kopimo į kalnus ir urvų tyrinėjimo, kai užuot lipę į viršų, leidžiasi žemyn, neretai šlapiais tuneliais ir ankštais koridoriais.

kalnai

Skirtingai nuo kitų siaurais kanjonais galinčių pasigirti kraštų, tokių kaip Jutos valstija JAV, Jordanija ar Korsika, Australija didžiuojasi turtingu, senus laikus siekiančiu kanjonų tyrinėjimo paveldu. Tam tikra prasme tai ekstremali žygių per brūzgynus forma, kažkas, ką aborigenai dare tūkstančius metų pries atvykstant europiečiams. Tačiau neturėdami virvių ir reikiamos įrangos, aborigenai negalėjo išžvalgyti pačių giliausių plyšių.

Šiandien gal tūkstančiai australų pėščiomis keliauja kanjonais, šimtai leidžiasi į juos virvėmis, bet tik nedaugelis tyrinėja naujus. Šie ambicingi aistruoliai paprastai turi stiprias regbio žaidėjo kojas, įdrėskimų randais išmargintus kelius, pingvino atsparumą lediniam vandeniui, valabės vikrumą šokinėjant per uolas ir urvų tyrinėtojo ryžtą lyg kurmiui šliauži per uolas ir urvų tyrinėtojo ryžtą lyg kurmiui  šliaužti į drėgnas tamsias angas. Dažniausiai jie avi “Dunlop Volley” kiltinius teniso batelius guminiais padais, dėvi apdriskusius šortus ir pigius megztinius. O svarbiausia – ieško nuošaliausių, sunkiaiprieinamų kanjonų. “Kuo tamsesnis, siauresnis ir vingresnis – tuo geriau, – sako Deivas Noublas (Dave Nouble), vienas labiausiai patyrusių kanjonų tyrinėtojų šalyje.

Per praėjusius 38 metus D. Noublas pirmasis apie 70 kartų nusileido į kanjonus Mėlynuosiuoe kalnuose (Blue Mountains), vos už kelių valandų kelio automobiliu į vakarus nuo Sidnėjaus. Šis netikėtai raižytas regionas turi šimtus siaurų kanjonų. Vadinamieji Mėlynieji kalnai – ne kalnai, o labia sena nuosėdinė plynaukštė, giliai išraižyta upių erozijos ir tankiai apaugusi eukaliptais.

melynieji kalnai

Kanjonų alpinistai prieš kaskadą

2,5 km ilgio Danajės upelio kanjonas (Nuotr. viršuje) sminga žemyn daugiau nei 600 m, ir alpinistams tenka apie devynis kartus leisti virve – vienąsyk 27 m aukščio kriokliu – ir plaukti per gilius užutekius. Gamtininkas Mailzas Danfis (Myles Dunphy), padėjęs įkurti Mėlynųjų Kalnų nacionalinį parką, kanjoną aptiko XX a. trečiajame dešimtmetyje. Šiandien jis tebėra standartas, pagal kurį kanjonų alpinistai vertina savo įgūdžius.

Kitoks požiūris į tikrovę

Norėdami naudotis proto galiomis, nebūtinai turim suprasti fizikos dėsnius arba žinoti, kodėl tikrovė yra tokia, kokia yra. Lygiai taip pat nebūtina išmanyti, kaip veikia karbiuratorius arba kaip kibirkštis užveda variklį. Tik nedaugelis mūsų supranta, kaip veikia mechanizmai, bet tai netrukdo mums vairuoti automobilio. Taigi bet kas gali greitai perprasti ir proto galių mokslo pagrindus ir sėkmingai juos naudoti kasdieniniame gyvenime.

Pirmiausiai panagrinėkime tikrovės prigimtį ir ypač nepaprastus pastarųjų dvidešimties metų mokslo atradimus, kurie mums padėjo geriau suprasti, kaip protas kuria savo tikrovę. Tie atradimai paaiškina, kodėl mūsų proto sukurti vaizdiniai yra ne tuščios svajonės, o kūrybinis procesas, padedantis mums kontroliuoti ir valdyti tą pačią energiją, kuri neleidžia materijai išsklisti, vandenį paverčia garu arba paverčia sėklą sudygti ir augti.

Suvokdami tos energijos prigimtį, geriau suprasime ir kas yra mūsų protas, įsitikinsime, kad įkvėpimas, malda ar intuicija visiškai nėra antgamtiniai reiškiniai, o paklūsta modeliams ir dėsniams, kuriuos galim atskleisti ir jais sąmoningai naudotis. Kaip ir viską mūsų pažįstamoje visatoje, proto galias valdo dėsniai. Apibūdinti ne moksliniu žargonu, o paprastais žodžiais ir aiškiai išdėstyti, tie dėsniai gali būti suprantami bet kam.

Šiuolaikinė fizika teigia, kad visata yra begalinis, neskaidomas dinamiškos veiklos tinklas. Ji yra gyva ir nuolat kintanti, kita vertus joje viskas tarpusavyje sąveikauja. Elementariausiu lygiu visata atrodo vientisa ir nedaloma, bekraštės energijos, apimančios kiekvieną objektą ir veiksmą, jūra. Tai vienas vienetas. Trumpai tariant, mokslininkai dabar patvirtina tai, ką tūkstančius metų kartojo mistikai, aiškiaregiai ir magai: mes – ne pavieniai individai, o visumos dalis.

“Kai nupjaunamas žolės stiebelis – sudreba visa visata.” – tai senas posakis iš upanišadų.

Šiuolaikinė fizika pakeitė mūsų materialaus pasaulio sampratą. Į dalelytes jau nebežiūrima kaip į elementarios “medžiagos” darinius, o kaip į energijos pluoštus. Jos gali staiga transformuotis, daryti “kvantinius šuolius”, kartais elgtis kaip atskiri vienetai, o kartais kaip grynosios energijos bangos. Tikrovė laki. Nėra nieko pastovaus. Viskas nuolat kinta. Netgi akmenyje šėlsta energija. Visata yra dinamiška, gyva. Mes – jos dalis, todėl ir patys esam gyvi bei dinamiški.

Visata yra milžiniška holograma

Pirmą kartą teorijas, leidusias išplėtoti hologramos koncepciją, 1947 metais suformulavo Denisas Gaboras (Dennis Gabor). Už šį atradimą jis vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija. Holograma – tai tokia vientisa būtis, kurioje “visuma” slypi kiekvienoje jos dalelėje. Pavyzdžiui, holografinį modelį galima rasti jūrų žvaigždėje. Nupjovus vieną jos dalį, ataugs kita. Ir ne tik tai. Nupjautoji dalis ataugins visą žvaigždę, nes jos genetinis kodas yra visose jos dalyse.

Prieš kelerius metus vyko holografijos paroda, kurioje mačiau holografijos būdu darytų nuotraukų. Vienoje buvo stovinti moteris. Man pasislinkus į dešinę, nuotrauka staiga pasikeitė ir buvo matyti rūkanti moteris. Pasitraukus į kairę, nuotrauka vėl keitėsi, – moteris stovėjo gundančia poza. Jeigu kas nors būtų tą holografinę plokštelę numetęs ant grindų ir sudaužęs, kiekvienoje šukėje būtume pamatę ne tai, ko galėtume tikėtis, – dalis dalį batelio ar suknelės arba galbūt moters akį. Būtume matę ją rūkančią, arba gundančią. Kiekvienoje šukėje būtų visas atvaizdas.

Pasirodo, kad ne tik tikrovė iš prigimties yra holografiška. Smegenys irgi veikia holografiškai. Mūsų mąstymo procesai, regis, atitinka pradinę visatos būklę ir sudaryti iš tos pačios “medžiagos”. Smegenys yra holograma, atspindinti holografišką visatą.

1979 metais Robertas G. Janas (Robert G.Jahn), Prinstono universiteto Inžinerijos ir taikomojo mokslo fakulteto dekanas, sukūrė mokslo tiriamąją programą “sąmonės reikšmei kuriant fizinę tikrovę” nagrinėti. Atlikę tūkstančius bandymų, Janas su savo sekėjais paskelbė savo darbo išvadas. Jie konstatavo, jog yra pakankamai duomenų tvirtai teigti, kad protas gali veikti ir tiesiogiai veikia fizinę tikrovę. 1994 metais žymiausi pasaulio mokslininkai ir pedagogai susirinko Prinstono universitete, kad aptartų, kaip tas stulbinančias žinias išplėtoti ir pritaikyti savo mokslo srityse ir savo aukštosiose mokyklose.

Informacija buvo tikrai jaudinanti, o pagalvojus, kaip ją galima panaudoti, gniaužė kvapą.

Dabar jau daug mažesnė paslaptis, kaip sąmonė sąveikauja su fiziniu pasauliu: sąmonė – tai ne kas kita kaip subtiliausia ir dinamiškiausia energijos forma. Tai apdeda paaiškinti, kodėl įvykius veikia mūsų vaizdiniai, svajonės, troškimai, norai ar baimė ir kodėl mūsų vaizdinys gali tapti tikrove.

Šie atradimai, aiškinantys tikrovės prigimtį, gali būti svarbiausias mūsų nuolatinio keitimosi ir tobulėjimo akstinas. Žinodami, kad esam atviros ir dinamiškos visatos dalis ir kad mūsų sąmonė gali vaidinti lemiamą vaidmenį kuriant tikrovę, galime gyventi kūrybingiau ir efektyviau. Nebestovėsime nuošalėje žiūrėdami, kas mums nutiks, nes dabar jau žinome, kad tos nuošalės nėra ir niekada nebuvo. Viskas veikia viską. Kad ir kur eitume, kad ir ką darytume, mūsų mintys kuria mūsų tikrovę.

“Naujosios teorijos sukūrimas, – kartą pasakė Einšteinas, – yra tarsi kopimas į kalną, iš kur atsiveria naujas, platesnis vaizdas”.

Sapnai

Sapnai parodys, kur esat ir kur einat. Jie atskleis jūsų likimą. – Carl Jung

Nuo seniausių laikų sapnai žavėjo ir domino žmoniją. Seniausias rašytinis sapno aiškinimas rastas Mesopotamijos Gailgamešo epe, rašytame ant molinių plokštelių 3000 m.pr.Kr. Žinome, kad senovės graikai ir egiptiečiai dirbtinai sukeldavo sapnus gydymui skirtose šventyklose. Biblijoje randame daug pasakojimų apie tai, kaip žmonės vadovaudavosi savo sapnais. Teisingai išaiškinęs sapną Juozapas faraonui išpranašavo septynerius pertekliaus ir septynerius bado metus. Pagal actekų dievų hierarchiją vyriausias ir gerbiamiausias dievas buvo tas, kuris atsiunčia sapnus. Šiaurės Amerikos indėnai vieną vigvamą skirdavo sapnams. Čia genties vyriausieji aiškindavo sapnus, kurie juos aplankydavo per regėjimus ir ritualus. Tais aiškinimais būdavo grindžiami visi jų priimami sprendimai.

Dar visai nesenai dauguma šiuolaikinės visuomenės narių manė, kad šitas mūsų psichikos aspektas visiškai nesvarbs ir kaip tik todėl prarado gyvybiškai svarbų orientyrą ir susilpnino ryšį su savo vidiniu pasauliu. Laimė, dabar tas požiūris keičiasi. Daugelis žmonių semiasi žinių iš šio turtingo reikšmių ir supratimo šaltinio. Sapnai ypač įdomūs todėl, kad juose susipina sąmonė su pasąmone, kasdieninio gyvenimo vaizdai susiduria su slapta pąsamonės išmintim.

Daug mokslininkų iš pradžių susapnavo atsakymus į savo sprendžiamus klausimus, tik tada juos įgyvendimo. Einšteinas susapnavo, kad skrieja šviesos spinduliu, ir tik daug vėliau sukūrė reliatyvumo teoriją. Menininkai, verslininkai, tyrinėtojai, moterys ir vyrai iš įvairiausių visuomenės sluoksnių kūrybiškus sprendimus randa savo sapnuose. Dabar yra pakankamai įrodymų, kad sapnai nėra vien beprasmiai vaizdai. Tuo patikėjo net didžiausi skeptikai.

Vieną naktį daktaras Džeimsas Votsonas (James Watson), Nobelio premijos laureatas, susapnavo sapną, kuris padėjo jam atskleisti paslaptingas DNR molekulės savybes. Jis daug metų dirbo stengdamasis suprasti DNR molekulių sandarą, bet veltui. Sapne jis pamatė dvi susivijusias gyvates. Atsibudęs sušuko: “Nejaugi”? Nejaugi DNR yra dvi susipynusios spiralės?” Gamtoje tokios formos dar nebuvo aptikta. Eidamas šia kryptimi, mokslininkas atskleidė mįslingąjį genetinį kodą ir už tai buvo apdovanotas Nobelio premija.

Sapnai yra seniai pamiršta mūsų kalba. Tarp keistų jų simbolių ir alegorijų slypi prasmės ir pranešimai mums, reikia tik išmokti juos iššifruoti. Jau daugelį metų tyrinėjami ir analizuojami sapnai. Stengdamiesi juos suprasti prieita prie išvados, kad jie atspindi aukštesnį intelektą, išmintį, kuri kalbasi su mumis. Sapnai parodo, kada mes klystam, ką darom ne taip, kaip reikėtų, atkreipia mūsų dėmesį į priežastis, sukeliančias vidinę disharmoniją ir emocinį nuovargį. Jie atskleidžia gilesnę mūsų gyvenimo prasmę ir nuolat užuominomis siūlo išeitį. Sapnai mus moko realizuoti savo lemtį ir suvokti savyje didesnes galimybes.

Vidutiniškai per naktį sapnuojam penkis septynis kartus. Galbūt nustebsit, nes manot , kad sapnuojam retai, bet iš tiesų visi žmonės sapnuoja kasnakt, nors dažnai savo sapnų neprisimena. Kaip sapnuojam, juda mūsų akys. Tą reiškinį gali užfiksuoti ir išmatuoti mokslininkai ir psichologai. Štai kaip jie nustato, kiek mes sapnuojam.

Kūdikiai sapnuoja beveik 50 nuošimčių savo miego laiko, neišnešioti kūdikiai – 70 nuošimčių. Dažniau sapnuojam po sunkios, daug rūpesčių ir nerimo sukėlusios dienos, kai daug mokomės, po traumų ar naujų įspūdžių. Ko gero, tai reiškia, kad sapnai mums padeda įveikti gyvenimo pokyčius.

Sąmonės programavimas sapnuoti

1. Prieš eidami miegoti, praneškim savo sąmonei: “šiąnakt aš sapnuosiu ir prisiminsiu savo sapną”. Pakartokime sau tai apie dvidešimt kartų. Galim netgi įteigti sau, ką norim susapnuoti arba kokią sritį ištyrinėti, bet nepamirškim, kad sapnai labai dažnai turi savo tvarką. Jie geriau žino, ką mums reikėtų suprasti.

2. Ant naktinio stalelio padėkim popieriaus ir rašiklį. Tai ne tik naudinga, bet ir simboliška. Taip rodom norą tyrinėti savo sapnus. Mūsų požiūris į sapnus lemia jų požiūrį į mus. Jei mes pasirengiam sapnams, juos pripažįstam ir gerbiam, jie mus mieliau lankys.

3. Atsibudę iškart nešokim iš lovos, bet ramiai pagulėkim, kol visai atsipeikėsim. Šitas tarpinis laikas labai vertingas. Tai ūžio tarpsnis tarp dviejų pasaulių. Ar tik greta nesklando dar neišsisklaidęs sapnas? Jeigu taip, stebėkim jį kaip pėdsekys šuo stebi savo grobį. Pasistenkim kuo išsamiau jį prisiminti, tegul ir po gabalėlį. Kelis kartus mintimis pakartokime savo sapną, kaskart papildydami kokia nors smulkmena. Taip darykim tol, kol prisiminsim kuo daugiau detalių. Dabar atsikelkim ir kuo smulkiau užrašykim savo sapną. Užrašytą sapną galim bandyti aiškintis iš karto arba prie jo grįžti vėliau.

Išpranašautos inkarnacijos

Apie reinkarnaciją yra rašyta nemažai. Gal mažiau girdėjome apie inkarnacijas, kurios buvo tiksliai išpranašautos. Apie tai savo knygoje įdomių dalykų yra papasakojusi baronienė iš Pietų Štirijos (Austrija) Adelma fon Vai (1840-1925).

Būdama tikinti katalikė, ponia Adelma neturėjo jokio supratimo nei apie spiritizmą, nei apie reinkarnaciją, bet vieną dieną ji įgijo sugebėjimą automatiškai rašyti dvasios diktuojamą tekstą, o vėliau ir aiškiaregystės dovaną  – “regėjimą vandens stiklinėje”. Paprastai vaizdai, kartais alegoriški, kuriuos ji matydavo, būdavo paaiškinami automatiškai juos užrašant. Taip gautos diagnozės ir gydymo rekomendacijos greitai išgarsino baronienę visoje Europoje. Ją dažnai kviesdavosi pas ligonius, ypač tuomet, kai gydytojų pastangos neduodavo rezultatų. Savo knygose ji pasakoja, kaip pagydė keletą ligonių padedama išpranašautos inkarnacijos. Dažniausiai tai buvo ligoniai, sergantys epilepsija.

Vienos baronienės draugės dvejų metų dukrelė kentėjo nuo mėšlungio. Gydytojai mergaitei nieko negalėjo padėti. Nors mergaitės motina ir nepatikliai žiūrėjo į savo draugės veiklą, tačiau bėdos prispausta kreipėsi į ją pagalbos. Baronienės dvasiniai vadovai jai pranešė, kad mažylę M. kankina tūlas Raimundas iš ano pasaulio; juos abu neva sieja likimas.

Adelma užmezgė kontaktą su šiuo Raimundu, kuris “apsireiškė” labai triukšmingai ir baisiai nepatenkintas. Maldos ir prašymai padėjo – ji pagaliau suprato, kad elgėsi negerai ir paliko vaiką ramybėje. Mergaitė pasveiko, o Raimundas, kuriam buvo liepta įsikūnyti į jos motiną, pažadėjo būti ištikimas M.brolis Adelma fon Vai laiške palinkėjo savo draugei sėkmingai pagimdyti sūnų, nors ši apie nėštumą net nebuvo užsiminusi. Draugė atsakė, kad mažoji M. dabar visiškai sveika, o ji pati laukiasi kūdikio (visai neseniai) ir labai stebisi, iš kur Adelma tai žinanti. “Ir iš tikrųjų mano draugė pagimdė sūnų, – baigia pasakojimą baronienė. – Manau, kad tai buvo Raimundas, kuris norėjo išpirkti savo kaltę. Šiandien ankstesnysis Raimundas jau subrendęs vyras ir labai myli savo seserį.”

1991 metais laikraščio “Ultra” gruodžio numeryje kapitonas Florrindo Batista iš Romos papasakojo apie jo šeimoje atsitikusį įvykį, kuris jį, ankščiau netikintį, įtikino, kad reinkarnacija egzistuoja. 1905 metų rugpjūčio mėnesį jo nėščia žmona, gulėdama lovoje, regėjo viziją. Jai pasirodė prieš trejus metus mirusi duktė Bianka, kuri džiaugiai šypsodamasi pasakė: “Mama, aš vėl ateisiu” Kol motina atsipeikėjo iš nuostabos – reginys dingo.

Grįžusiam vyrui ji papasakojo apie tai ir pasiūlė būsimai dukrai vėl duoti Biankos vardą. Ponas Batista, tvirtai tikėdamas, kad mirtis – tai bet kokios egzistencijos absoliuti pabaiga, palaikė šį įvykį haliucinacija, tačiau, nenorėdamas liūdinti žmonos, pritarė jos pasiūlymui.

“Praėjus šešiems mėnesiams, 1906 metų vasario mėnesį, – tęsia ponas Batista, – mums gimė mergaitė, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į savo mirusią seserį. Mano materialistinė pasaulėžiūra dėl to nesusvyravo, bet žmona patikėjo, kad įvyko stebuklas ir kad ji pagimdė tą pačią būtybę antrą kartą.”

Ilgainiui tėvo pasaulėžiūra vis dėl to smarkiai susvyravo, nes atsirasdavo vis daugiau ir daugiau nuostabių panašumų. Jis baigia savo pasakojimą įvykiu, atsitikusiu tuo metu, kai antrajai Biankai buvo šešeri metukai. Pirmai Biankai esant gyvai, namuose buvo tarnaitė šveicarė, kuri kalbėjo tik prancūziškai. Savo kalba ji dainuodavo lopšinę, kurios klausydamasi mažoji Bianka labai greitai užmigdavo. Mirus mergaitei, šveicarė sugrįžo namo, ir lopšinės šiuose namuose daugiau nebuvo dainuojama.

Praėjo devyneri metai. Sutuoktiniai visiškai užmiršo tą dainą, tačiau vieną dieną jie vėl ją išgirdo. Labai nustebę iš pradžių jie net nepažino savo vaiko balso. Tačiau įėję į miegamąjį jie pamatė Bianką, dainuojančią šią seniai užmirštą lopšinę, kurios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Motina paklausė: “Ką gi tu čia dainuoji?” “Prancūzišką dainelę” – atsakė mažylė. “O kas tave išmkė?” “Niekas, aš pati ją moku”, – atsakė Bianka ir dainavo toliau. Atrodė, lyg šią lopšinę ji būtų dainavusi jau ne pirmą kartą.

Į ką panaši mirtis? MIRIMAS

“Visi kentėjimai išblėsta”. “Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”. “Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. “Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: “Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” “Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”. “Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: “Kai praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!” “Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

mirtis

Mirimas

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažintis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, temperamentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėl to pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pranešimus “iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo  – jau ne savo kūną.

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį nesenai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai nesenai apraudojo. Pagaliau pasirodo Švenčiausioji Būtybė (Rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė – vert.). iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo pamiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus. Vis dėlto jis suvokia, kad šia akimirką dar gali grįžti į žemę, kad jo mirtis priešakyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, be vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių be sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildoma pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu…

Juodosios jūros Tvirtovėje, atrastas 2 000 metų senumo Lobis

Miesto gyventojai  prieš apytiksliai 2 000 metų palaidojo dvejas krūvas atsargų lobio miesto citadelėje — lobis, neseniai iškastas archeologų.

Daugiau kaip 200 monetų, daugiausia bronzinių, buvo surastos greta “įvairių auksinių daiktų, sidabrinių ir bronzinių papuošalų ir stiklinių indų” senovinėje gyvenvietėje Kryme (Ukraina), tyrėjai viską aprašė naujausiame žurnalo leidinyje “Senovinės Civilizacijos nuo Skitijos iki Siberijos”.

Maskvos pedagoginio universiteto profesorius Nikolaï Vinokurov pasakojo, jog senovėje , kai tvirtovė buvo užpulta, turtingi gyvenvietės gyventojai ir kaimynai palaidojo visus savo turtus, taip norėdami apsaugoti viską nuo Romėnų.

Lobis5 Lobis6 Lobis1 Lobis2 Lobis3 Lobis4Lobis10 Lobis7 Lobis8 Lobis9