Didžioji Abu Simbelio šventykla

Didžiojo Ramzio II šventykla Abu Simbelyje yra įspūdingiausias ir geriausiai žinomas iš visų Egipto archeologinių paminklų. Išskyrus išorinio  kiemo sienas ir mažą Saulės šventyklėlę, visa šventykla iškalta iš vientisos uolos. Atokumo ir tvirtumo dėka statinys gerai išsilaikė nepaisant dramatiškų  gelbėjimo darbų, kuriuos teko atlikti kylant Asuano užtvankos vandenims. Beveik visą šventyklos fasadą užima keturios milžiniškos, apie 22 m aukščio, sėdinčio karaliaus statulos, o tarp jų iškirsta anga veda giliai uoloje išskobtus vidinius kambarius.

Šventyklos statyba

Šventykla pradėta statyti Ramzio II ilgio valdymo pradžioje, o baigta maždaug po 24 metų (apie 1265 pr. Kr.) Pašvęsta trims pagrindiniams valstybiniams Egipto dievams: Amonui Ra, Ptahui, Ra Horachčiui ir pačiam Ramziui, kuris čia buvo sudievintas ir visą jo amžių garbintas. Daugelyje skulptūrinių raižinių pavaizduotos istorinės scenos, primenančios Ramzio kovas Sirijoje, Libijoje ir Nubijoje, kitos scenos rodo jo pagarbą dievams. Apie 120 m į šiaurryčius stovi mažesnė uoloje iškirsta šventykla. Ji – Didžiosios šventyklos amžininkė ir skirta deivei Hator bei mylimiausiai Ramzio žmonai Nefertati.

Šventykla stovi Nubijoje, už tradicinės pietų Egipto sienos, tačiau srityje, kurią šiuo metu valdo Egiptas. Ši vietovė tikriausiai buvo pasirinkta todėl, kad uolienos paviršius be įskilimų ir toks smiltainis labai tinka paminklui iškalti. Šventykla orientuota į kylančią saulę, o du kartus per metus, vasarį ir spalį, saulės šviesa prasiskverbia tiesiog į vidinę šventovę ir apšviečia užpakalinėje sienoje iškaltas kulto statulas. Ekspertai nesutaria, ar šis apšvietimas tyčia suplanuotas, bet jeigu taip buvo, tai pasirenkant vietą reikėjo atsižvelgti ir į pradinę priekinės uolos sienos kryptį.

Beveik neliko rašytinių duomenų apie šventyklos statyba, tačiau šiek tiek informacijos galima gauti iš paties statinio. Šventykla turėjo būti nepaprastai kruopščiai suplanuota, iš anksto apskaičiuoti kambarių matmenys bei kolonų padėtys, nes klaidas būtų buvę sunku ištaisyti. Tikriausiai akmentašiai apytikriai iškirto kolosus pagal braižytojų nurodytus matmenis ir išskobė vidaus patalpas panašiai, kaip buvo daromi kapai Karalių slėnyje. Reikėjo didelės įgudusių skulptorių grupės, kad atliktų fasado apdailą ir galutinai suformuotų milžiniškas statulas. Šventyklos viduje kita grupė turėjo apdailinti ir ištinkuoti sienas, užpildydama uolos plyšius. Taip paruoštuose paviršiuose kvalifikuoti piešėjai piešė puošinius, o skulptoriai iškalė reljefus. Apdaila buvo baigiama ryškiaspalviais dažais. Dauguma reljefų iš tikro gana grubūs, tačiau akį traukia scenų gyvumas.

Restauravimas ir konservavimas

Atrodo, didžiausia matoma žala šventyklai padaryta vos ją pastačius. Viršutinė antro koloso dalis nugriuvo per žemės drebėjimą praėjus gal 10 metų po šventyklos užbaigimo ir niekad nebuvo atstatyta. Kitus, mažesnius to paties žemės drebėjimo padarinius ištaisė karaliaus valdiniai: jų pataisymai iki šiol matomi po trečiosios figūros ranka ir šventyklos viduje.

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį Abu Simbelis buvo įtrauktas į UNESCO organizuotos Nubijos paminklų, kuriems kėlė grėsmę Asuano užtvanka, gelbėjimo programą. 1964-68 m. abidvi Abu Simbelio šventyklos buvo išardytos ir vėl surinktos 65 m aukščiau ankstesnės jų vietos. Kadangi šventyklos buvo iškirstos iš vientisos uolos, jas teko supjaustyti į įmanomus kilnoti gabalus: Didžioji šventykla į 807 stambius luitus sveriančius vidutiniškai po 20 tonų. Šie luitai buvo iš naujo surinkti ant sustiprintų betoninių griaučių, įrengtų dirbtinėje kalvoje. Visas šis darbas kainavo apie 40 mln. Jav doleriu.

Karnako šventyklos

KARNAKAS BUVO Naujosios Egipto karalystės religinis centras, o jo didžiuliai griuvėsiai užima daugiau kaip 1,5 x 0,8 km plotą tiesiog į šiaurę nuo dabartinio Luksoro. Tai ištisas šventyklų, pagalbinių kulto statinių, sandėlių, tarnybinių kvartalų, dirbtuvių, sodų ir eisenų kelių, sugrupuotų trijuose aptvaruose ir aplink juos, kompleksas. Centrinė teritorija yra svarbiausia, nes čia  stovėjo Amono Ra, Egipto valstybinio dievo nuo Vidurinės karalystės laikų , kulto centras. Amono Ra aptvaras yra didžiulis trapecinis statinys, kurio kiekvienas šonas turi apie pusę kilometro ilgio.

Pagrindinė šventykla nebuvo vienas statybos projektas: kiekvieno karaliaus nerašyta pareiga buvo pastatyti dievams šventyklų arba jas pagražinti, o kadangi Amono Ra buvo toks svarbus, dauguma karalių Karnake šen ten paliko savo ženklų. Buvusi maža Vidurinės karalystės šventykla sparčiai plėtėsi; aplink ją buvo statomi vartai su pilonais, salės su kolonomis ir pagalbinės šventyklos, viskas puošiama reljefai, statulomis ir obeliskais. Tikriausiai didžiumą 2000 metų laikotarpio, kurį šventykla buvo naudojama, joje nesiliovė statybos: dar statant pagrindinius pilonų vartus, šventykla buvo apleista, taigi net dabar į ją įeinama per neužbaigtą fasadą. Šiandieną apgriuvusios šventyklos teikia aibę informacijos apie senovės egiptiečių naudotus atskirų akmens statinių statybos būdus.

Statybos būdai

Statydami didelius pastatus, egiptiečiai laikėsi tokio proncipo: iš didžiulių akmens luitų mūrydavo masyvias sienas, kolonas ir tokius vientisus akmeninius elementus kaip pilonai. Net dar didesni luitai buvo naudojami architravams ir stogo perdangoms: kolonas reikėjo išdėstyti arti viena kitos, nes akmeniniais blokais galima perdengti labai siaurą tarpą. Todėl konstrukcijų sukibimą iš esmės garantavo visuotinės traukos jėga.

Galbūt įspūdingiausias šios statybos būdo pavyzdys Karnake yra Hipostilo salė, statydinta Sečio I ir užbaigta jo sūnaus Ramzio II. Salė didžiulė (apie 104 x 52 m – gotikinės katedros dydžio), o jo lubas remia 134 stambių kolonų miškas. Kolonos į viršų siaurėja ir turi augalinės formos kapitelius, palengvinančius jų išvaizdą, tačiau apskritai statinys kelia sunkumo įspūdį. Didesnės už kitas, 22,4 m aukščio kolonos abipus centrinės ašies laiko iškilias lubas su viršutines dalies grotelių pavidalo langais, kruopščiai išskobtais iš grakščių smiltainio plokščių.

Statybos perversmas

Vienas nuostabiausių egiptiečių statybos patobulinimų įvyko valdant Echnatonui (apie 1353 – 1335 pr. Kr.) Įpėdiniu laikytas “eretiku”, jis atsisakė tradicinių Egipto dievų ir paskelbė Saulės diską, arba Atoną, esant vienintelį tikrąjį dievą. Nepasitenkinęs šalies religijos pertvarkymu, jis dar įvedė naujus meno ir literatūros stilius ir net pradėjo taikyti naujus statybos būdus. Pirmą kartą Egipto istorijoje imta vartoti standartinio dydžio, maždaug 50 cm ilgio akmens plytas, kurias lengvai galėjo judinti vienas žmogus. Tokios plytos buvo klojamos į palyginti storą gipso skiedinio sluoksnį, kuris tvirtai jas surišdavo.

Šis naujas būdas leido statyti greitai ir efektyviai. Kadangi blokus lengvai buvo galima kilnoti rankomis, vietoje rampų imta naudoti pastolius. Taip buvo sutaupoma laiko ir darbo jėgos, nebereikėjo akmentašių jau pastatytiems akmens luitams apdailinti. Nepaisant aiškių tokios statybos būdo pranašumų, statybinių Echnatono reformų buvo atsisakyta drauge su religinėmis, o jo statiniai buvo sugriauti. Karnake tūkstančiai papuoštų akmens blokų iš jo šventyklų atrasta įpėdinių statinių pamatuose ir šerdyse.

Aptvaro siena

Kiekvienas iš trijų Karnako aptvarų yra apsuptas masyviomis plaušaplyčių sienomis, ir patys aptvarai yra nepaprasti. Centrinio aptvaro siena datuojama apie 370 pr. Kr., ji pastatyta vietoj silpnesnės ankstesnės sienos. Pastatyta iš plaušaplyčių, suklotų į dumblo skiedinį ir sutvirtintų nendrių bei medienos sluoksniu. Siena turi apie 2 km ilgio, 12 pločio ir 25 m aukščio. Joje sumūryta apytikriai 70 milijonų plytų. Plytos sudėtos grupėmis , sudarančiomis pakaitomis įgaubto ir iškilo paviršiaus plotus, todėl siena atrodo banguota. Tai, regis, turėjo simbolinę prasmę: tarsi pavaizduotos šventyklą supančios pirmapradės bangos, tačiau galėjo būti ir praktinė priemonė sienos įtrūkimams per žemės drebėjimus išvengti.

Karnako atstatymas

Hipostilo salė Karnake iš tikrųjų yra vienas žymiausių Egipto statinių, nuostabiai parodantis senovės architektų bei statybininkų meistriškumą. Visas šventyklos kompleksas turėjo būti nepaprastas reginys, tačiau didžiuma jo buvo stipriai apgadinta, tad žvelgiant į netvarkingus griuvėsius ir besimėtančius šventyklos vidaus akmenis, kartais sunku įvertinti jo buvusią didybę. Laimei, pasišventusių prancūzų ir egiptiečių specialistų grupė rūpestingai tvirtina esamus statinius ir palengva sustatinėja į daiktą tūkstančius išsibarsčiusių išpuoštų akmens plytų, stengdamiesi atstatyti šio įstabaus žmonijos kūrinio istoriją ir pradinį vaizdą.

Ūro zikuratas

ŪRO ZIKURATAS, arba šventykla, yra nuostabiausias išlikęs šumerų religinės architektūros pavyzdys; kadaise kiekvienas šumerų miestas turėjo kažką panašaus. Herodotas daug vėliau iš tikro rašė apie Babiloną, bet jo žodžiai tikriausiai nemažiau tinka Ūrui, kur žynė tradiciškai būdavo karaliaus duktė. Zikuratas, įspūdingai kylantis į dangų, buvo derama Mėnulio dievo Nanos vedybų aplinka.

Nuo šventyklėlės iki bokšto-šventyklos

Ūro zikuratas stovėjo apytikriai nuo 2000 pr. Kr., kai Ūro karalius Ūrnamu (įvairiai datuojamas, pvz., 2112-2095 pr. Kr. arba 2018-2001 pr. Kr.) ir jo sūnus Šulgis viešpatavo Mesopotamijoje ir naudojo savo imperijos išteklius tam senovės miestui atstatyti. Tačiau beveik tikra, kad po zikuratu palaidoti kitų šventyklų, statytų prieš tūkstančius metų, griuvėsiai.

Ankstyviausias statinys čia galėjo būti paprastas kaimo dievui pašvęstas namas, galbūt iš nendrių, nuolatos taisytas, o vėliau pakeistas saulėje džiovintų plytų pastatu. Sulig kiekvienu perstatymu ant ankstesniojo griuvėsių žemės lygis palengva kilo, šventasis aptvaras plėtėsi ir galiausiai buvo nuspręsta čia pastatyti kažką iš esmės didingesnio.

Statyba

Ūro zikuratas yra apytikriai stačiakampio plano, jo kampai nukreipti į keturias pasaulio šalis. Sienos kyla šiek tiek nuožulniai ir yra išpuoštos lėkštais kontraforsais. Tai buvo trijų lygių, mažėjančio dydžio pakopomis kylantis statinys su šventykla viršuje. Jis sumūrytas iš saulėje degtų plaušaplyčių, sudėtų taisyklingomis eilėmis plokštuma ir šonu. Iš lauko pusės sienos apvilktos saulėje degtų plytų 2,5 m storio sluoksniu. Kaip ir kitos degtos zikurato plytos, jos surištos vandeniui atspariu bituminiu skiediniu.

Žemės lygyje zikurato matmenys yra 62,5 x 43 m: Mesapotamijos architektai mėgo matematinį tikslumą, ir šios proporcijos labai artimos santykiui 3:2 Pirmoji pakopa yra 11 m aukščio, jos paviršius išklotas degtomis plytomis ir apsuptas žemu parapetu. Jo centre stovėjo antras aukštas, beveik neišlikęs, o jis buvo 36 x 26 m, t.y apie 4:3 santykio. Apskaičiuota, kad jo aukštis turėjo būti 5,7 m, o neišlikusio trečio aukšto – 2,9 m. Taigi kiekvienas aukštesnysis aukštas buvo maždaug dukart žemesnis už po juo esantį. Apie šventyklą nieko nežinoma.

Įeinama buvo iš šiaurrytinės pusės, kur trys degtų plytų laiptai nuo zikuratą juosiančio švento aptvaro vedė į vartų pastatą, įrengtą tarp pirmo ir antro aukštų. Centriniai laiptai tikriausiai buvo skirti apeiginėms eisenoms. Kiti dveji galbūt naudoti buitiniams reikalams: šiaurinių laiptų papėdėje buvo net didelė virtuvė, nes dievams, kaip ir visiems kietiems, reikėjo valgyti.

Likę statinio šonai nėra tiesūs, bet, kaip ir kai kurių graikų architektūros kūrinių, šiek tiek išgaubti per vidurį. Šios ypatybės keliamą tvirtumo įspūdį pabrėžia mažytis, ir galbūt tyčia padarytas, mūro išsipūtimas virš žemės lygio.

Garbintas 1500 metų

Urnamu zikuratas, kartkartėmis taisytas, stovėjo, kol Nabonidas Babilonietis (555-539 pr. Kr.), didelis senienų mėgėjas ir Mėnulio dievo garbintojas, visiškai atnaujino laiptus ir viršutinius aukštus. Nors griuvėsiuose rastos glazūruotos plytos rodo, kad Nabonidas norėjo, ne vien atstatyti, bet ir patobulinti, bendras rezultatas tikriausiai buvo maždaug toks pats. Tačiau Ūras palengva nyko, nes miesto gerovė priklausė nuo Eufrato upės, o jos vaga keitėsi. Galų gale zikuratas atsidūrė dykumoje ir tik nuošalumas saugojo jį nuo plėšikų.

Stounhendžas

Ilgus šimtmečius Stounhendžo kilmę ir paskirtį buvo apipynęs margas mokslininkų žinių ir spėlionių tinklas. Sarsenų ratas su vidury stūksančiais trilitais ir tarp jų sugrupuotais mažesniais mėlynaisiais akmenimis nuo seno vertė žmones spėlioti, kaip toks statinys galėjo būti pastatytas.

Norėdami atsakyti į tą klausimą, pirmiausia turime pripažinti, jog Stounhendžas nebuvo pastatytas vienu kartu. Akmenys kuriuos šiandien laikome pagrindine Stounhendžo ypatybe, iš tikrųjų čia asirado gana vėlai. Iš pradžių Stounhendžas buvo kuklesnis statinys: paparastas apytikriai apskrito plano ir apie 110 m skersmens pylimas, apjuostas grioviu (1-asis Stounhendžas, apie 2950 pr. Kr.). Čia pat pylimo vidury buvo ratas cilindriškų duobių, pavadintų (XVII a. jas atradusio mokslininko Aubrey’io vardu) Obrio duobėmis.

Kreidiniame grunte iškirstos duobės greitai ėmė dumblėti, o pylimas irti, tačiau iškilo nauji mediniai statiniai – 2 – asis Stounhendžas. Išliko tik duobės, iškirsto kreidoje, ir sunku atkurti, koks tai buvo statinys, nes nebūtinai viska buvo naudojama vienu metu, galbūt iš eilės buvo pastatyta keletas kompleksų. Be to, centrinė Stounhendžo dalis gerokai apardyta vėliau darbuojantis, pavyzdžiui, kai buvo statomi mėlynieji akmenys ir sarsenai. Tačiau 3-iajame Stounhendže, akmenų jungimas išpjovomis ir smigiais – labiau tinkamas medžio darbams- gali padėti įminti šią mįslę. Jis rodo, kad statinys buvo sukurtas medinės konstrukcijos pavyzdžiu; galbūt 2-asis Stounhendžas kaip tik ir buvo toks medinis statinys, kurio stati rąstai sujungti gulsčiomis sąramomis.

3- ojo Stounhendžo statyba prasideda apie 2550 pr. Kr., kai buvo atgabenti mėlynieji, vėliau  – ir masyvūs sarsenų akmenys. Ir nors palyginti nesunku įsivaizduoti, kaip buvo pastatyti pirmojo Stounhendžo pylimas su grioviu ir 2-ojo Stounhendžo mediniai pastatai, 3-asis Stounhendžas buvo stulbinantis technikos laimėjimas.

Akmenų apipavidalinimas

Iš pirmo žvilgsnio Stounhendžo akmenys gali atrodyti labai grubūs. Iš tikro jie nėra visiškai taisyklingi, tačiau gerai įsižiūrėjus, ypač įžambiai krintančioje šviesoje, matyt, kad jie kruopščiai apdoroti. Kur erozija nenugraužė, akmenų paviršiuje dar matyti šimtai smulkių briaunelių, likusių daugiausia nuo kalinėjimo apvaliomis akmeninėmis tvoklėmis ir plaktukais.

Dailindami akmenis statytojai griebėsi tam tikrų architektūrinių gudrybių. Pavyzdžiui, stačiųjų sarsenų šonai nėra lygūs, bet kiek išsipūtę, į galą siaurėjantys; vėliau tokį statinio elementą, pavadintą “entaziu”, graikų architektai naudojo aukštos kolonos liemens įdubimo optinei iliuzijai išvengti. Ir sąramos, bent jau sarsenų rato, nebuvo vien stačiakampiai akmens luitai. Jų šonai buvo išgaubti, o galai sujungti (pritaikant dailidžių naudojamą sujungimą įlaida), kad gautųsi nenutrūkstamas, lygus ratas. Iš dailidžių nusižiūrėtas ir smiginis sujungimo būdas, jis taikytas trilitų sąramoms pritvirtinti. Stounhendžas anaiptol nebuvo vien akmenų sangrūda, bet suplanuotas sudėtingas statinys.

Dangaus stebėjimas

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį paplito nuomonė, kad Stounhendžas esąs savotiška astronominė observatorija, suplanuota atsižvelgiant į tam tikras Mėnulio ir žvaigždžių (ir Saulės) padėtis leidžianti numatyti Saulės be Mėnulio užtemimus, atlikti įvairius astonominius skaičiavimus. Daugelis šių teiginių pasirodė esą nepagrįsi, tačiau vasaros saulėgrįža lieka neatskiriama nuo to monumento. Stounhendžo statytojai ankstyvą vasarą tikriausiai diena po dienos stebėjo, kaip saulė teka rytuose vis labiau į šiaurę. Tuomet šiauriausioje patekėjimo vietoje pažymėjo stebėjimo liniją ir aplink šią saulės ašį išdėstė melynuosius akmenis bei sarsenus. Mistinis ir romantinis vidurvasario saulėtekio patrauklumas kasmet pritraukia į stounhendžą minias turistų.

Džgantija ir kitos Maltos šventyklos

Masyvios ir monumentalios Maltos šventyklos priklauso paslaptingiausiems priešistorinės Europos statiniams. Nenuostabu, jog dėl statybai vartotų akmens luitų didumo vietiniai gyventojai ilgai juos laikė milžinų darbų, o vienas, jų iki šiol vadinamas Džgantija – “Milžino namu”. Žinoma daugiau kaip dvidešimt šventyklų, po vieną ar grupelėmis išsibarsčiusių Maltoje ir Goce. Po šimtmetį ar daugiau vykusių archeologinių tyrinėjimų dabar jau žinome, kad jos buvo pastatytos 3600-2500 po Kr. Vis dėl to tebėra sunku paaiškinti jų “daugialapio” plano ir nepaprastų skulptūrų, kad ir apkūnių žmonių statulėlių, kartais ir didelių statulų, prasmę, taip pat apeigas arba veiklą, kurioms jos buvo skirtos.

Šventyklos pastatytos iš vietos kalkakmenio, kuris čia dviejų rūšių: kietas koralinas ir minkštesnis – globigerina. Pirmąjį sunkiau apdoroti, tačiau jis patogus tuo, kad jam, natūraliai skylant gaunami statybiniai ruošiniai, be to, jis labai patvarus ir atsparus korozijai. Kita vertus, globigeriną būtų buvę galima skaldyti kapliais iš elnio ragų, pasinaudojant mediniais svertais.

Šventyklų statytojai gerai suprato priešingas šių akmenų savybes ir paprastai rinkdavosi kietąjį kuralinio kalkakmenį išoriniams elementams, kur buvo svarbu atsparumas atmosferos poveikiui. Globigeriną naudodavo vidaus konstrukcijoms, kur kruopščiai apdorojant ir iškalinėjant buvo kuriami įspūdingi puošiniai. Be to, buvo labai svarbu, kur akmuo išgaunamas; nors dalį atsigabendavo iš gana tolimų vietovių, pirmenybę dažniausiai teikdavo vietos statybinei medžiagai. Iš skaldyklų, kurios galėjo būti už kelių kilometrų, akmenys (sveriantys apie 20 tonų) tikriausiai buvo atvelkami rogėmis arba pavažomis. Ties kai kurioms šventyklomis rasta akmeninių rutulių, kurie galbūt buvo naudojami akmens luitams įstumti į galutinę vietą.

Šventyklų statyba

Statybą tikriausiai pradėdavo nuo plano žymėjimo ir pagrindo uolienos išlyginimo. Grindys paprastai buvo klojamos iš torbos (tinko, pagaminto iš susmulkinto kalkakmenio), nors keletų atvejų išgrįsta akmenimis arba didelėmis akmeninėmis plokštėmis, kurios tikriausiai buvo suklotos statybos pradžioje. Šventyklos sienas statydavo dvigubas, iš tašytų akmens luitų, ertmę tarp jų užpildydavo žemėmis ir žvirgždu. Kartkartėmis pačiose sienose būdavo įrengiamos nišos arba kambarėliai.

Keliose šventyklose vidinių sienų viršutinės akmenų eilės sudaro dalinius skliautus, kurie tikriausiai buvo perdengti plokščių stogu iš rastų ir plūkto molio. Taršine tarp dviejų šventyklų įsprausti akmeniniai laiptai galbūt vedė ant tokio stogo. Kad  maltos šventyklos buvo užbaigti statiniai, liudija keletas rastų to meto modelių ir uolų raižinių. Jų tamsios patalpos ir sudėtinga puošyba rodo, jog tai buvo neaiškių ir paslaptingų galių vieta.

Ankor Vato šventykla – mauzoliejus

Inžinerijos šedevras ir didžiausia viduramžių laiptuota piramidė pietryčių Azijos žemyne, Ankor Vato XII a. šventykla – mauzoliejus stovi centrinėje Kambodžoje tarp Ankoro griuvėsių. Šis miestas buvo chmerų imperijos, apėmusios Kambodžą ir Vietnamo dalis, Laosą ir Tailandą, sostinė.

Kai kurių specialistų vadinamas didžiausiu pasaulyje energijos išeikvojimu vieno žmogaus (chmerų valdovo Surjavarmano II) palaikams palaidoti, visas kompleksas – tai puošnus laiptuotas piramidinis 65 m aukščio ir 1kv. km bendro ploto statinys su penkiais koncentriškais kiemais, orientuotais pagal keturias pasaulio šalis. Išorinis kiemas aptvertas grioviu ir siena; į jo pagrindinį įėjimą vakaruose veda 200 m ilgio akmeninis grįstas kelias. Šio kiemo vidury stovi pagrindinis statinys, į kurį patenkama akmenimis grįstu taku, minėtojo kelio trąsa. Takas baigiasi prie vidinės sienos su 1 slenksčių, po tris kiekvienos pasaulio šalies kryptimi.

Antrajame kieme yra dar trys kiemai-terasos. Pirmoji terasa, apjuosta galerijos, sudarytos iš vidinės sienos ir dviejų kolonų eilių, turi pagrindinius vartus ir kampinius statinius. Galerijos siena išpuošta beveik 100 m reljefu, vaizduojančių scenas iš indų epų “Ramajanos” ir “Mahabharatos”, taip pat chmerų karaliaus dvaro gyvenimą, karą ir pragarą. Jos pagrindinis įėjimas galeriniu taku sujungtas su antrąja terasa, apjuosta antros galerijos su pagrindiniais vartais ir kampiniais bokštais. Nuo jos vakarinio įėjimo pagrindinis takas veda į centrinius laiptus, stačiai kylančius į trečią terasą. Ši, paskutinė terasa yra kvadratinė, turi 12 laiptinių, po tris kiekvienoje pusėje, o viduryje baigiasi sujungtomis arkadomis. Virš kampinių laiptinių kyla keturi bokštai su lotoso formos viršūnėmis. Nuo centrinių vartų kitos arkados veda į centrinį 42 m aukščio bokštą su lotoso formos viršūne, iškilusia 65 m.

Istorinis kontekstas

Ankor Vatas buvo pastatytas Surjavarmano II valdymo metais (1113-1145). Šis karingas chmerų kunigaikštis turėjo nugalėti du varžovus, kol galėjo pasiskelbti Ankoro valdovu. Tuomet jis surengė keletą karo žygių prieš tradicinius chmerų priešus čamus ir anamitus (vietnamiečius). Per 19 metų karų jis pastatydino didžiumą Ankor Vato, vieno iš 15 pagrindinių karališkųjų statinių Ankoro mieste. 889 m. Jasorvano I įkurtas į šiaurę nuo Tonle Sapo (“Didžiojo ežero”), Ankoras, iš pradžių vadintas Jasodhapūrą, beveik 500 metų buvo šalies sostinė. Tai buvo 4×4 km dydžio statinių kompleksas, apjuostas grioviais su vandeniu. Jo vidury ant gamtinės kalvos stovėjo laiptuota Pnom Bakhengo piramidė. Aišku, jog Jasovarmano statiniai tapo modeliu vėlesniems valdovams, papildžiusiems miestą savo laiptuotomis piramidėmis, o Ankor Vatas neabejotinai yra šios architektūrinės raidos viršūnė.

Ankor Vatas yra daugiau negu milžiniška šventykla – mauzoliejus, jis yra mikrokosmas, vaizduojantis šventyklą, šalį ir visą pasaulį. Iš tikro kai kurie mokslininkai mano, kad centrinėje šventykloje stovinti statula yra ne vien Višnaus (dar ir taip buvo vadinamas Surjavarmanas II), bet ir paties Surjavarmano II atvaizdas ir kad 19 Višnaus avatarų, arba jam pavaldžių dievybių, statulų mažesnėse šventyklose  vaizduoja  19 Surjarvarmano sričių valdytojų. Kiti aiškino, kad šis paminklas yra ir pasaulio modelis: griovys ir išorinė siena reiškė pirmykštę jūrą ir kakravalą, arba pasaulį supančią kalnų virtinę, o centrinis bokštas ir keturi aplinkiniai bokštai reiškia penkias Meraus kalno, pasaulio centro, kuriame stovi dievų miestas, viršūnes. Šis aiškinimas remiasi induizmo tradicijos žinojimu, kuris parodytas bareljefuose, vaizduojančiuose požemio karalystę, pasaulio sukūrimą, “Ramajanos” ir “Mahabharatos” scenas.

Aišku, jog Ankor Vatas buvo Surjavarmano II prabangos bei galios ir jo asmens dieviškumo simbolis. Tačiau šio pasaulio stebuklo statyba nusmukdė šalies ekonomiką ir turėjo liūdnų pasekmių jo įpėdiniams.

Pakalio kapas Palenkėje

Monumentali architektūra didelių šventyklų, rūmų, žaidimų aikščių ir grįstų kelių pavidalu yra vyraujantis vėlyvojo klasikinio majų civilizacijos, klestėjusios pietų ir rytų Mezoamerikos atogrąžų miškuose 600-900 po Kr. laikotarpio bruožas. Nepaisant įspūdingo dydžio, majų statiniai iš tikro nėra megalitiniai: juos sudarė plonos išorinės sienos, pripiltos žemių ir skaldos. Dauguma akmenų buvo pakankamai maži, kad juos paneštų vienas darbininkas, o majų polinkis padengti naują mūrą storais tinko ir dažų sluoksniais reiškia, jog akmenys paprastai būdavo nematomi, nesvarbu, koks jų dydis. Kartkartėmis majai naudojo labai didelius akmenis įspūdingiems fasado elementams, pavyzdžiui, laiptams ir baliustradoms, tačiau šiaip akmens darbai daugiausiai apsiribojo raižytoms stelomis, altoriais ir (kartais) antkapiais.

Užrašų šventykla

Tikriausiai nuostabiausias klasikinis majų statinys yra Užrašų šventykla, pastatyta VII a. Palenkėje, majų karalystės centre pietų Meksikos džiunglėse. Šventykla iš dalies įstatyta į stačią kalvą. statybos metu ji vos nesugriuvo, todėl teko nukrypti nuo plano ir paremti jos šonus. Dirbo daugiausia nekvalifikuoti darbininkai, panaudodami vietos kalkakmenį ir skaldą, pačių pasigamintą tinką.

Tačiau svarbiausia, pati Užrašų šventykla, bet jos apačioje įrengta didžiulė kripta. Ji yra viena sudėtingiausių ir įstabiausių klasikinių majų statinių. Didelius itin smulkiagrūdžio kalkakmenio luitus reikėjo atsigabenti iš už keleto kilometrų, be to, juos apdoroti iki galutinės formos galėjo tik įgudę meistrai.

Laidojimo kripta piramidėje

1949-1952 m. kasinėjimų metu meksikietis archeologas Alberto Ruzas rado akmeninę plokštę su skylėmis, įstatytą į piramidės viršūnėje esančios šventyklos grindis. Plokštė dengė žemyn einantį koridorių su monumentaliais laiptais. Pačioje piramidės vidinio statinio statinio apačioje laiptai baigėsi anga į didelį mūrinį kapo rūsį, orientuotą pagal keturias pasaulio šalis. Tai buvo pirmasis neginčijamai karališkas kapas, kada nors rastas Majų žemumose, ir svarus įrodymas, kad klasikiniu laikotarpiu majų valstybes valdė ne žyniai, kaip tuomet manė dauguma majų civilizacijos tyrėjų, bet karalių dinastijos. Tuo pačiu paaiškėjo, kad kai kurios majų piramidės – šventyklos, panašiai kaip egiptiečių, iš tikro buvo valdovų pomirtiniai paminklai. Aišku, jog Užrašų šventykla iš pradžių buvo suplanuota kaip toks paminklas, nes laidojimo kripta su laiptais buvo jos konstrukcijos dalis.

Užrašai ir ikonografija

Kriptos sienos ir sarkofagas, drauge su dangčiu ir atramomis, buvo išpuošti raižiniais ir tinko paveikslais. Šalia prašmatniai apsirengusių žmonių ar dievų atvaizdų buvo hieroglifiniai užrašai ir kalendorinės datos. Nors datos buvo suprantamos, niekas tuo metu nemokėjo perskaityti hieroglifų. Vėliau užrašų tyrinėtojai beveik iššifravo klasikinį majų raštą, todėl dabar mes daug geriau suprantame sudėtingą su jais susijusių piešinių prasmę ir galime žvelgti į kapą bei šventyklą platesniame istoriniame kontekste.

Palenkėje majai vykusiai suderino monumentalią konstrukciją ir sudėtingą simboliką. Kadangi dabar geriau suprantame majų meną ir raštą, šis įspūdingas laidojimo kompleksas nebėra anonimiška vieta kaip stounhendžas, jis suasmenintas nuorodomis į tikrus vyrus ir moteris, kurių vardus ir titulus žinome. Taip pat svarbu, kad galime įvertinti ne tik techninį majų meistriškumą, bet ir suvokti, ką Užrašų šventykla reiškė jos globėjui ir statytojams. Nepaprastas Pakalio kapas buvo įstabus archeologinis radinys, leidęs iš esmės naujai pažvelgti į klasikinės majų visuomenės prigimtį ir pasaulėjautą.

Japonijos imperatoriaus Nintoku kapas

Maždaug prieš 1600 metų žemoje paupio terasoje dabartinėje pietų Japonijos Osakos prefektūroje buvo pastatytas vienas didžiausių senovės pasaulio paminklų didžiojo imperatoriaus palaikams saugoti. Iš vėlesnių amžių dokumentų sužinome , kad šiame milžiniškame 486 m ilgio statinyje, Daiseno kauburiniame milžinkapyje, buvo įrengtas imperatoriaus  Nintoku kapas. Japonijos istorijoje  miglota Nintoku asmenybė buvo šešioliktasis Japonijos imperatorius, valdęs šalį V a. pradžioje. Jo kapas iškilęs virš kapinių iš 15 pilkapių, vadinamų Modzu kapų grupe. Nors nė vienas nėra toks didelis, kaip Nintoku mauzoliejus, jie irgi buvo ankstyvųjų  Japonijos imperatorių bei juos rėmusių didikų amžinojo poilsio vieta.

Žvelgiant iš lėktuvo, aiškiai matyti Nintoku pilkapio rakto skylutės forma, būdinga daugeliui pirmųjų Japonijos imperatorių didžiųjų kapaviečių. Pilkapis izoliuotas nuo aplinkos trimis koncentriškais grioviais, atskirtais vienas nuo kito dvejomis žaliomis juostomis. Visas mauzoliejus užima 32,3 ha plotą. Milžinkapio kalva yra trijų pakopų, arba terasų, o priekinė pakyla kiekviename šone gerokai išsikišusi. Tokios pat sandaros yra daugelis kinų kapų; pastarieji ir yra japoniškos rakto skylutės prototipas. Nors pakopinis statybos būdas būtų buvęs labai parankus statant didžiulius kapų monumentus, bet jis buvo naudojamas ir mažesniems pilkapiams statyti, kur turėjo kilti mažiau statybos sunkumų, todėl gali būti, kad ši forma statytojams turėjo didesnę simbolinę prasmę, jau seniai pamirštą.

Nintoku kapas buvo milžiniškas inžinierinis projektas. Dirbtinę kalvą sudaro apie 1 387 533 kūbiniai metrų žemių, o tai reiškia, kad per 1000 žmonių būtų tekę daugiau kaip ketverius  metus plušėti kuriant. Supylus kalvą, jos paviršius buvo išklotas apskritais akmenimis, šlaituose septyniomis eilėmis sustatyti 20 000 terakotinių cilindrų (hanivų). Šie keraminiai cilindrai, čia pat dideliais kiekiais formuojami kokilėse, turėję simboliškai apsaugoti kapą ir jo “gyventoją”. Be cilindrinių, buvo ypatingos formos hanivų: žmogaus (galbūt šamanės) galvos formos, žirgo formos. Moteriška haniva labai panaši į tas, kurias archeologai iškasė Modzu Umeočio  degimo krosnių vietoje kiek į rytus, o tai patvirtina hipotezę, kad jos buvo gaminamos vietoje. Pavyzdžiai iš Nintoku mauzoliejaus yra vieni pirmųjų ilgoje ir permainingoje japonų figūrinių hanivų technologijos ir panaudojimo tradicijoje. Vėliau kapų architektūroje radosi daugybė įvairių formų, kaip antai: karių, muzikantų, akrobatų, pastatų ir valčių, šunų, šernų ir elnių, vaizduojančių daugelį V a. Japonijos aukštuomenės gyvenimo bruožų.

Didysis Nintoku statinys niekad nebuvo kasinėtas. Laikoma vieno pirmųjų Japonijos imperatorių kapu, šį didžiulį pilkapį dabar saugo Imperatoriaus daro valdyba. Vis dėl to šiek tiek žinių apie jų turinį surinkta iš ribotų tyrinėjimų ir panašių kapų kasinėjimų.

1872m. nedidelė nuošliauža nusinešė dalį priekinės pakylos, atverdama mažą akmeninį kapo rūsį. Jis buvo megalitinės konstrukcijos, beveik 4m ilgio ir 1,5 m pločio, jame stovėjo masyvus, 2,5 m ilgio ir beveik rūsio pločio, akmeninio karsto dangtis. Ten rasti geležiniai šarvai ir ginklų, paauksuotų bronzinių papuošalų ir persiška stiklo taurė. Visa tai aprašius, kapo rūsys vėl buvo užkastas. Tačiau tai buvo ne Nintoku, bet kažkoks antraeilis kapas, nors, sprendžiant pagal įkapes, velionis turėjo būti aukštas asmuo. Mažesnių rakto skylutės formos kapų iškasenos rodo, jog pagrindinio laidojimo vieta yra po užpakaline apskrita kalva.

Nintoku mauzoliejus yra vienas iš daugelio masyvių rakto skylutės formos pilkapių, pastatytų V a. po Kr. Osakos lygumoje ir kitoje kalnų pusėje, Naros baseine. Jie yra didžiausi visų laikų Japonijos supilti rakto skylutės formos kapai – Kinajo srities, kuri buvo Jamato karalystės centras, skiriamasis bruožas. Šios karalystės valdovai pirmieji pajungė savo valdžiai didžiumą Japonijos ir atliko tam tikrą vaidmenį tarptautiniame regione, į kurį įėjo Korėja ir Kinija. Todėl Nintoku monumentalumas buvo ne tik technikos stebuklas, bet ir įgytos valdžios demonstravimas.

Močių piramidės

100-700 po Kr. močiai viešpatavo daugelyje slėnių. Jie statė masyvias laiptuotas plaušaplyčių piramides, pavyzdžiui, Saulės ir Mėnulio piramidės kitados buvo didžiausios visoje Amerikoje. Piramidės būdavo išpuoštos freskomis ir frizais, vaizduojančiais dievus ir apeigas, o kai kuriose jų buvo laikomi močių didikų palaikai. Nagingi močių meistrai sukūrė nuostabiai dailių keramikos, audimo ir metalo dirbinių, daugelis jų buvo skirti močių valdovams vartoti pomirtiniame gyvenime. Dauguma močių kapų seniai išplėšti, tačiau Sipane atkasta nepaliestų  didikų kapų; stulbinanti jų įkapių ir brangenybių įvairovė padeda mums įsivaizduoti, kas anuomet galėjo būti kituose močių kapuose.

Saulės piramidė (Huaca del Sol) ir mėnulio piramidė (Huaca de la Luna) Močės slėnio politiniame ir apeiginiame centre pradėtos statyti maždaug 100 po Kr. Žvelgiant į šiuos šimtmečiais plėšikų, potvynių, slenkančių smėlio kopų ir retų liučių niokotus monumentus, dabar sunku įsivaizduoti čia kadaise gyvenus klestinčią visuomenę. Gerovės laikotarpiu lygumoje tarp dviejų piramidžių gyveno ir įvairiais amatais užsiiminėjo galbūt apie 10 000 žmonių.

Saulės piramidė

Iš pradžių Saulės piramidė buvo 345 m ilgio, 160m pločio ir iškilusi apie 40 virš slėnio dugno. Tačiau mažai kas liko iš buvusios didybės, nes 1602 m. ispanų lobių ieškotojai nukreipė Močės upės vandenis, ir jie nuplovė didžiumą piramidės. Į maždaug kryžiaus formos laiptuotos piramidės viršų galbūt buvo kylama rampa, esančia labai apgriuvusiame šiauriniame jos šone. Didžioji monumento dalis kitados buvo išdažyta raudonai ir galbūt kitomis spalvomis. Galimas daiktas, Saulės piramidė buvo ir močių valdžios būstinė arba turėjo tam tikrą administracinę paskirtį, o priešais stovėjusi Mėnulio piramidė galėjo būti šventovė.

Archeologai nustatė aštuonis Saulės piramidės statybos, iš esmės baigtos 450 po Kr., etapus. Jos statytojai sunaudojo apie 143 mln. formose išdžiovintų plaušaplyčių – sumūrijo aukštomis kolonos formos sekcijomis. Kai kurių sekcijų plytos pažymėtos lyg ir gamintojų ženklais: keistomis žymėmis, nuo rankos ir kojos atspaudų iki apskritimų ir vingių, įspaustomis į kiekvieną  plytą. Nustatyta tapatybė daugiau kaip 100 tokių ženklų; jie galėjo būti naudojami atskirti plytoms, padarytoms įvairių grupių pagal įsipareigojimą močių vadovybei.

Mėnulio piramidė

Sero blanko (“Baltojo kalno”), žemės granito kalvos, juosiamos diorito sluoksnio, papėdėje stovinti Mėnulio piramidė yra 290 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 210 m – rytų – vakarų kryptimi ir 32 m aukščio plaušaplyčių statinys. Archeologai nustatė, kad ji statyta mažiausiai šešiais etapais, iš viso apie 600 metų. Koridoriais ir rampomis ji buvo sujungta su trimis pakylomis ir keturiomis aikštėmis, kai kurios iš jų buvo dengtos stogais. Kolonijiniais laikais lobių ieškotojų iškasta didžiulė duobė sunaikino daugiau kaip du trečdalius aukščiausios pakylos.

Piramidei pastatyti užpildant ankstesnes aikštes naujo statinio pakylomis buvo sunaudota apie 50 mln. plaušaplyčių. Be to, tose aklinai užstatytuose ankstesnių statinių vietose buvo laidojami žyniai, vadovavę Mėnulio piramidėje atliekamoms apeigoms. Daugelis kiemų buvo papuošti freskomis ir frizais, o kai kurios išorinės sienos buvo išdažytos balta, raudona, ir geltona ochra. Daugelyje freskų ir frizų vaizduojamas Dekapitatorius, pusiau žmogaus pavidalo dievybė su gyvatės geluonimi, vienoje rankoje laikantis apeiginį lenktą peilį, kitoje – nupjautą žmogaus galvą. Jis susijęs su žmonių aukojimo apeigomis.

Žmonių aukojimas

Mėnulio piramidėje buvo atliekamos žmonių aukojimo ir laidojimo apeigos, skirtos ankstesnių statinių uždarymui paminėti ir naujiems statybos etapams inicijuoti. Apie žmonių aukojimą liudija archeologinių kasinėjimų radiniai: užpakaliniame Mėnulio piramidės aptvare rasta daugiau kaip kaip 40 vyrų, 15-30 metų amžiaus, palaikai. Kadangi jų kaulai sugulę storuose uolienų nuogulų sluoksniuose, galima padaryti išvada,jog jie buvo paaukoti didelių liūčių, sukeltų Ninjo reiškinio (Periodiško Ramiojo vandenyno srovių krypties pasikeitimo, dėl nepalankių orų). metu. Tie vyrai, matyt, buvo sumušti vėzdais ir nustumti nuo akmeninio aptvaro iškyšos. Kai kurių griaučiai buvo iškrypę, lyg jie būtų buvę pririšti prie stulpų, keletui vyrų nuo dubens sąnarių nuplėšti šlaunikauliai, daugelyje kaulų žymėjo įkartos. Kelioms aukoms buvo nukirsta galva ir nuplėštas žandikaulis. Tai buvo nepaprastas Ninjo reiškinys, bet didysis Ninjas, kuris įvyksta tik kartą per šimtmetį. Kai kurie žmonės galbūt buvo paaukoti dievams permaldauti, kad sustabdytų lietų, bet kiti paaukoti liūtims pasibaigus.

Sipanas

1910 m. plėšikautojai Mėnulio piramidės papėdėje atrado turtingą kapą, kuriame buvo keletas auksinių kaukių, liudijančių, kad ten palaidoti močių didikai ar net vadai. Deja, Mėnulio piramidė taip baisiai nukentėjo nuo plėšikų, kad nebeįmanoma nustatyti, kas jos kapuose buvo iš pradžių. Tačiau, Sipane, močių gyvenvietėje maždaug 100 km į šiaurę nuo Mėnulio piramidės, archeologai rado nuostabų ir išsamų močių didikų įkapių sąrašą. Keliuose karališkuose kapuose Sipano didesniojo plaušaplyčių pilkapio papėdėje išliko daugybe auksinių ir sidabrinių papuošalų. Daugelis tų daiktų ir jų vaizduojamų reiškinių rodo Sipane palaidotų asmenų ryšį su močių aukojimo apeigomis. Šiurpą keliantys daiktiniai įrodymai iš Mėnulio piramidės ir Sipano rodo, kad žmonių aukojimas bvo vienas svarbiausių močių religijos ir su ja susijusių apeiginių ritualų.

Karališkieji nabatėjų kapai Petroje

Laikas: I a. pr. Kr. pab. – 100 po Kr.

Vieta: Petra, Jordanija

Garsi eilutė iš Burgono eilėraščio apie Petrą: “rožės rausvumo miestas, senas kaip patsai laikas”, dar labiau kaitina vaizduotę negu aukščiau pacituotas atsiliepimas, tačiau tiesa yra kažkur per vidurį. Stulbina faktas, kad šioje nykioje aplinkoje buvo sukurta įmantriausia ir dailiausia senovės pasaulio buveinė.

Didžiules permainas šiame atokiame pietų Jordanijos dykumos kampelyje sukėlė smilkalų prekybą. Iš Jemeno, esančio 1600 km į pietus, karavanai gabendavo smilkalus Persijos ir graikų-romėnų pasaulio altoriams, o nanabatėjai kontroliavo šiaurinę to kelio atkarpą.  Kaip tik ties jų sostine Petra daugelis karavanų pasukdavo vakarų kryptimi į Gazą, Egiptą ir Viduržemio jūros šalis, kai kurie traukdavo į šiaurinę Sirijon, kiti keliaudavo į rytus. Smilkalai buvo būtina prekė, ir pirkliai galėjo už ją prašyti bet kokios kainos. Tą patį galėjo daryti ir mokesčių rinkėjai, per kurių teritoriją praeidavo pirkliai. 400 pr. Kr. – 100 po Kr. Petros valdovai tapo nepaprastai turtingi. Nuostabių pastatų ir paminklų kūrimas jiems buvo vienas būdas būdų išleisti pinigus.

Mirusiųjų namai

Tradiciškai Petros nabatėjai mirusiuosius laidodavo miestą supančiose smiltainio uolose. Tokių kapų šimtai: daugelis jų tiesiog iškirstos uolos, kiti prašmatnesni. Uoliena čia minkšta ir lengvai skobiama, todėl nebūdavo sunku pasidaryti kuklios architektūrinės formos kapą, bet I a. pr Kr. pabaigoje noras pasipuikuoti turtais pradėjo įveikti kuklumą. Karališkieji Petros kapai, karališki pagal tradiciją, nors ir nesiejami su konkrečiais senovės vardais, jau nebebuvo paprastos kapų olos. Juos statant tradiciniai nabatėjų akmentašių įgūdžiai buvo panaudojami pamėgdžioti, pritaikyti ir patobulinti naujausioms ir ambicingiausioms tokių kosmopolitinių miestų, kaip Aleksandrija, architektūrinėms fantazijoms. Jų stilius su iškiliomis urnomis ir laužytais frontonais yra elektiškas vietinių ir perimtų bruožų mišinys, XVII a. baroko senovinis prototipas.

Tai atvirkščia architektūra, kur reikėjo ne statyti sienas ir kolonas, nes jos jau buvo kietos uolienos pavidalo, bet iškirsti ir išvalyti erdvei tarp jų. Pirmiausia tinkamos uolos paviršius būdavo išlyginamas, paskui nuo viršaus iki apačios būdavo iškertamas fasadas. Taisyklingumui pasiekti galbūt buvo naudojami svambalai ir siauri vandens latakėliai, kuriuos paskiau pašalindavo; šalia kai kurių kapų esančios skylės galbūt laikydavo akmentašių pastolius. Atliekant vidaus darbus, reikėjo tiksliai apskaičiuoti, nes uolos griuvimas galėdavo būti pražūtingas, tačiau statytojai visus sunkumus įveikdavo ir sėkmingai pašalindavo daugybę tonų uolienų, o jų darbo rezultatas buvo daug tvaresnis negu apskritai stovintis statinys.

Už kapų fasadų iškirsti palyginti maži kambariai: išorinis, kartais su suolais, irgi iškaltais uoloje, už jo užpakalinės sienos – laidojimo kambarys. Petros kapų fasadai, išlikę beveik sveiki, nepaisant šimtmečių užmaršties, žemės drebėjimų, erozijos ir vandalizmo atvejų, tebestovi laukinio gamtovaizdžio fone ir duoda tikresnį ištobulintos ir sutaurintos I a. architektūros vaizdą, negu bet kurie pačioje Aleksandrijoje išlikę paminklai.

Filigranišką fasadų apdailą tikriausiai darė vietos akmentašiai; iš parašų, aptiktų Madain Saliho, kitos nabatėjų buveinės, antkapiuose, galima spręsti, kad akmentašiai išdirbdavo apie 25 metus. Grupesnius akmens skaldymo darbus turbūt atlikdavo vergai.

“Rožės rausvumo” miestas

Kadaise šie kapų statiniai buvo padengti tinku, pagamintu iš susmulkinto kalkakmenio ir smėlio, ir ryškiai nudažyti. Vėjas ir smėlis nuardė tinką ir atidengė pliką uolieną, kurios atspalviai saulei judant  nuolatos keičiasi atgaivindami kapus kitaip, negu ketino jo kūrėjai. “Juodųjų serbentų, – rašo J. Tailoras, – ledų su juodaisiais serbentais, persikų, abrikosų, šilkmedžio, kroko, žalios mėsos, pieno su sviestu, karamelės atspalvių”.

106 po Kr. Petra prarado nepriklausomybę ir tapo Arabijos imperijos provincija. Vienas naujausių didingų kapų Petroje buvo pastatytas Romos vietininkui, o 446 po Kr. Urnos kapas paverstas bažnyčia. Pradėjus gabenti prekes Raudonąja jūra, Smilkalų kelias per dykumą ėmė prarasti svarbą ir gyventi dykumos mieste darėsi vis pavojingiau. Galų gale kapai apiro, statulos neteko pradinės išvaizdos, o kapų kambariai uolose tapo prieglobsčiu piemenims.