Monthly Archives: November 2012

Archeologija ir Civilizacijos, Kapai ir kapinės

Li kalnas. Pirmojo Kinojos imperatoriaus kapas

13 Comments

Laikas: 210 pr. Kr.

Vieta: Kinija

Pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Šihuangdi, mirusio 210 pr. Kr., kapas yra pusiaukelėje tarp Li kalno ir dabartinio Siano. Pasak I a. pr. Kr.pirmojo kinų istoriko Simos Čiano aprašymo, šis kapas turėjęs po žeme atkurti pasaulį. Jam statyti buvo buvo pašaukta daugiau kaip 700 000 vyrų (daugiau kaip dvigubai didesnis skaičius, negu stačiusiųjų Didžiąją kinų sieną). Požeminė karsto saugojimo patalpa buvo pristatyta rūmų, bokštų ir kitų pastatų modelių, išpuošta valdininkų figūromis ir brangiomis retenybėmis. Didžiuosius Kinijos vandens kelius – Jangdzės bei Geltonąją upes ir vandenyną – vaizdavo gyvsidabris, mechaniškai verčiamas tekėti. Lubose buvo atvaizduoti žvaigždynai, o apačioje – Žemė. Turėjo  nuolat šviesti banginio taukų lempos, be to, požeminį kompleksą nuo plėšikų gynė automatiniai arbaletai. Šio kapo įrengimas buvo toks stulbinantis, jog istorikas net nepaminėjo pirmojo imperatoriaus požeminės terakotinių karių kariuomenės, kuri mus šiandien mus taip stebina.

Užbaigtas kapas turėjo įkvėpti pagarbią baimę. Milžinkapis iš pradžių 115 m aukščio ir apsodintas medžiais bei žole, buvo aptvertas dvigubomis 10-12 m aukščio sienomis su kampiniais ir vartų bokštais. Šiuose aptvaruose stovėjo didelės šventyklos, imperatoriškosios paskirties salės ir administraciniai pastatai. Visas laidojimo kompleksas užėmė daugiau kaip 2,5 km plotą, išeidamas gerokai už kapo ribų. Tyrinėtojai žemėje rado per 400 saugyklų. Be terakotinės kariuomenės, jose rasta pora puikių bronzinių keturkinkių iškilmių vežimų su vežėjais, didelė arklidės duobė ir keli šimtai mažų duobių su klūpančiomis figūromis šalia tikrų arklių kapų arba gyvulių griaučių, vaizduojančių imperatoriaus arklides arba žvėrynus.

Be milžinkapio ir suplūktų žemių pagrindo, mažai kas teliko virš žemės, tačiau tokie archeologų radiniai, kaip čerpės, drenažo vamzdžiai ir žalvarinės jungtys, daug pasako apie statinio architektūrą. Pastatai buvo pastatyti tradiciniu būdų ant suplūktos terasos ; į akmeninius cokolius įstatytos medinės gegnės laikė išsikišusį čerpinį stogą, o svorio nelaikančios sienos buvo sumūrytos iš plytų ir skaldos ir padengtos spalvotu tinku. Po šia konstrukcija suplūktų žemių terasoje buvo įrengta sudėtinga vandentiekio sistema. su vandens rezervuarais ir vamzdžiais. Rasta kampinių sijų jungtis tvirtinusių ir lubų sijas dengusių bronzinių aptaisų, taip pat tūkstančiai bronzinių karulių, patvirtinančių ano meto aprašymus apie spindinčias gegnes, nukabinėtas perlais, nefritiniais puošniais ir žaliomis plunksnomis.

Pats kapas dar neatidarytas, tačiau ankstesnio ir vėlesnio meto kapų tyrimas padeda suprasti jo sandarą. Priešiškų karalysčių laikotarpiu (475-221 pr. Kr.) pradėta statyti pilkapius; tradiciniai šachtiniai kapai, kuriuose  karstą statydavo medžių išklotos duobės dugne, o įkapes sudėdavo ant šoninių iškyšų, buvo padidinti. Šachtos šone atsirado atskiri kambariai įkapėms. Šie katakombiniai kapai būdavo panašūs į rūmus. Suplūktų žemių sienos būdavo karštai išdžiovinamos ir nutinkuojamos, jose ištapomos užuolaidos, langai ir parapetai, kai kurie kambariai papuošiami lakuotais sieniniais paveikslais ir nefrito ar akmens inkrustacijomis.  Šachtos pagrindą nuo drėgmės saugodavo smėlio, medžio anglių ir lipnaus molio sluoksniai.

Taigi beveik tikra, kad Čin Šihuangdi kapas sudarytas iš daugelio atskirų salių arba pastatų, atkuriančių rūmų kompleksą. Sima Čianas pasakoja apie bronzinius aptaisus, o jo gyvsidabrio upių aprašymus patvirtino dirvos tyrimai, parodę didelę gyvsidabrio koncentraciją ruožuose, tam tikra tvarka išsidėsčiusiuose 1200 kv. m. plote po milžininkapiu. Archeologai rado rampas prie sienos, supančios karsto kambarį  apie 3 m po milžinkapiu. Iš didelių nedegtų plytų pastatyta siena turi kampinius bokštus, visai kaip rūmų siena, ir penkias angas pagrindinėje, rytų pusėje ir po vieną kitose pusėse.

Medžiagos ir darbų organizavimas

Prieš pradedant dirbti, reikėjo aiškiai įsivaizduoti ir apibrėžti galutinį produktą. Stebina smulkmenų apgalvojimas: pavyzdžiui, drenažo vamzdžių paviršius buvo išraižytas, kad neslystų, o galuose padaryti grioveliai dėl patikimesnio sujungimo. Vandens cisternų ištekamieji vamzdžiai buvo palenkti, kad vanduo greičiau tekėtų.

Metaliniai ginklai ir bronziniai iškilmių vežimai taip pat liudija apie ypatingą dėmesį smulkmenoms ir kokybės kontrolę. Dviašmeniai kardai, apdoroti antikoroziniu chromo preparatu, ir dabar gali perkirsti storą skydą; o metalų lydinys, naudotas auksinės, sidabrinėms ir bronzinėms vežimų žirgų pakinktų dalims, skiriasi atsižvelgiant į įtempimą, kurį jos gali atlaikyti.

Archeologija ir Civilizacijos, Kapai ir kapinės

Červeterio etruskų kapinės

14 Comments

Laikas: VII -II a. pr. Kr.

Vieta: centrinė Italija

“Necropolis” reiškia “mirusį miestą”, arba, švelniau tariant, mirusiųjų miestą”. Kaip tik taip atrodo etrsuskų  nekropolis Červeteryje – kaip bendruomenės pomirtinės gyvenvietė.  Nesvarbu, ar šių kapinių statiiiai apirę ar tvarkingi, čia tvyro jauki ilgalaikės žmonių gyvenamosios vietos atmosfera. Vis dėlto Červeterio nekropolis niekada nebuvo iš tikrųjų “apgyvendintas”, tuo paaiškinamas ir populiarus jo pavadinimas Banditačija, la banditacia, kilęs iš terra bandita, t.y. “uždraustoji (ir bloga lemianti) žemė”.

Banditačijos (kaip ši vieta dažnai tebevadinama) kapinėse etruskų Červeterio miesto, stovinčio gretimoje plynaukštėje, gyventojai vykusiai sukūrė savo miesto ir šeimos gyvenimo atspindį. Dabar įis nekropolis yra tarsi prarasto gyvųjų miesto paminklas, išskobtas ir pastatytas iš vulkaninių uolienų, kaip amžinas atminimas palikuonims. Šie kapai buvo įrengti amžiams. Nors diduma įkapių ir kitų daiktų, priklausiusių čia paguldytiesiems amžinojo poilsio, jau seniai išgrobstyta, nekropolis išlaikė esminius etruskų bruožus. Šiuolaikiniam lankytojui tai nuostabus senovės statinys, o tiems, kurie jį sukūrė, Banditačija buvo jaukiai pažįstama nuo smulkmenų iki bendro plano.

Pagrindinė gatvė, išvagota ratų vėžių, nusidriekusi per Banditačija, kaip išilginė kapinių ašis. Šis kelias (vadinamas Via degli Inferi, arba “Vėlių keliu”) kadaise jungė mirusiųjų Červeterį su gyvųjų Červeteriu. Šiuo dabar netvarkingai apžėlusiu keliu, einančiu per kapines, kitados traukdavo laidotuvių eisenos su raudotojais ir muzikantas; laidotuvės būdavo švenčiamos tiesiog prie savojo kapo angos.

 Vaikščiojant šiandien po nekropolį palei Via degli Inferi, galima susidaryti klaidingą įspūdį, nes vykstant archeologiniams atstatymo darbams, tapo matomi daugelis požeminių konstrukcijų ir angų, kurie kadaise buvo apdairiai paslėpti. Tačiau lengvai galima atskirti du pagrindinius bendro kapinių plano laikotarpius. Pirmojo laikotarpio – VII-VI a. pr.Kr. – dalyje matome įspūdingus apvalius kauburius, kurių kiekviename gali būti po kelis kapus. Atrodo, kad šie didieji pilkapiai yra išdėstyti kaip papuola, tačiau juos supa panašios formos mažesni kapai. Kapų rūsiai iškirsti tufo pagrindinėje uolienoje, jų angos išdėstytos pilkapio perimetru, papildomo didingumo statiniui suteikia virš rūsių supiltas žemių kauburys. Regis, pagrįstai galime manyti , kad ši konstrukcija atspindi aristokratišką senovinio Červeterio sandarą.

Antruoju laikotarpiu, prasidėjusiu apie V a. pr. Kr., atsiranda aiškus “lyginimas”. Atsiranda stačiakampės taisyklingų kubiškų kapų eilės, matyt, planuotos centralizuotai; tas vienodumas galbūt kilęs iš labiau lygiavinio miestiško modelio. Vėliau kapinių plotą imti taupyti, šeimos kasė gilius požeminius kapus, iš dalies grįžo besivaržančio ekstravagantiškumo dvasia, nors ir po žeme. Žymiausias yra IV a. pr. Kr. pabaigos Reljefų kapas, kurio sienos išpuoštos įvairiaspalvėmis tinko skulptūromis.

Visą kapinių naudojimo laikotarpį iki I a. pr. Kr., kai Červeteris visiškai pasidavė romėnų valdžiai, Banditačijos kapinėse buvo statomi kapai, panašūs į kapus. Tai paaiškina, kodėl daugelio uolose iškirstų kapų lubose suformuota netikros perdengimo sijos, nors ir nėra stogo, kurį reikėtų remti, arba lubos skersai išraižytos kaltu, kad panašėtų į šiaudinį stogą. Iš akmens iškaltos kėdės ir sofos aiškiai mėgdžioja medinius baldus. Buvo ir daug kitų namų gyvenimo bruožų, pavyzdžiui, Molinių ąsočių kapas, taip pavadintas dėl jo kambariuose rastų vienuolikos didelių puodynių maistui laikyti. Tačiau pasitaikydavo ir kvailysčių ar aukštesnių polėkių elementų. Didesniųjų apvalių pilkapių apskrito ar kvadratinio profilio rūsiai, regis, neimituoja jokių medinės trobos detalių. Viduje pavaizduotos iš akmens ištašytos kolonos su įvairiais kapiteliais (taip pat ir Rytų kilmės “eolitinės” formos, kad ir VI a. pr. Kr. Kapitelių kapas) tikrai turėjo kelti ne tiek namo, kiek šventyklos įspūdį. Antra vertus, šiuose kapuose galėjo būti palaidoti žyniai. Šiaip ar taip, jų šeimų palikuonių akimis žiūrint, etruskų mirusieji buvo pusdieviai.

Archeologija ir Civilizacijos, Kapai ir kapinės

Karalių slėnis. Sečio I kapas

31 Comments

Laikas: apie 1306 – 1290 pr. Kr.

Vieta: Luksoras, Egiptas

Karalių slėnis, be abejo, yra viena nuostabiausių archeologinių vietovių pasaulyje. Ties piramidine El Kurno (“Rago”) viršukalne vakariniame Nilo krante, priešais Luksoro miestą nusidriekusiame, uolų virtinės slepiamame slėnyje yra 62 Naujosios karalystės karalių, karalienių ir aukštų valdininkų kapai. Dabar žymiausias, žinoma, yra karaliaus Tutanchamono kapas, Howardo Carterio atrastas 1922m. Nors jame rastas tikrai nepaprastas lobis, pats kapas iš tikro yra vienas mažiausių ir kukliausių šiame slėnyje. Puikiausias yra didžiojo karaliaus Sečio I (apie 1306-1290 pr. Kr.) kapas – labiausiai užbaigtas visame slėnyje, nuostabiausias architektūros ir puošybos atžvilgiu. Be to, vienas įspūdingiausių išlikusių šios rūšies senovinių statinių.

Kapas Karalių slėnyje buvo tik dalis viso karališkojo laidojimo komplekso. Skirtas apsaugoti palaikams ir prabangioms įkapėms, buvo dar susijęs su šventykla Nilo pakrantėje, kur buvo atliekamos laidojimo kulto apeigos. Setis I įkūrė sau šventyklą Kurnoje, 2km į rytus nuo savo kapo karalių slėnyje, ir pasistatydino kenotafą ir šventyklą Abide.

Kapo planavimas

Naujo valdovo kapo projektavimas paprastai prasidėdavo palaidojus ankstesnįjį. Kruopščiai būdavo parenkama vieta slėnyje: pirmieji kapai įrengti aukštai uolose, tačiau vėlesnieji karaliai, taip pat ir Setis I, palaidoti arčiau slėnio dugno. Tikriausiai esamų kapų ir jų išsidėstymo planai buvo saugomi, kad, kasant naujus, nebūtų paliečiami senesnieji, ir vis dėl to susidūrimų pasitaikydavo. Iš pradžių buvo labai stengiamasi paslėpti kapų angas, – saugumas, matyt, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis tolima slėnis pasirinktas vieta karalių nekropoliui, tačiau po Sečio I valdymo jos darėsi vis puošnesnės.

Kapo kasimas

Prieš pradedant kasimo darbus, buvo atliekamas pašventinimo ritualas: duobėse prie daugelio Karalių slėnio kapų rasta aukų liekanų ir įrankių modelių. Po to iš statybos vietos išvalydavo žvirgždą ir pradėdavo dirbti mūrininkai. Kapo patalpas iškirsdavo minkštame slėnio kalkakmenyje, kurio kokybė labai nevienoda. Pasitaikantys uolų plyšiai arba kieti titnago tarpai, kuriuos ne visad buvo galima pašalint iš sienų, kartais versdavo keisti planą. Mūrininkai dirbo variniais arba žalvariniais skliutais bei kaltais ir mediniais plaktukais. Įrankių išdavimas ir grąžinimas buvo registruojamas norint išvengti vagysčių: metaliniai kalteliai labai greitai atšipdavo ir būdo grąžinami pagaląsti. Mūrininkams kertant uolas, kalkakmenio skeveldros būdavo krepšiais išnešamos iš kapo.

Naujųjų laikų istorija

Belzonis 1817 m. atrado Sečio I kapą gerai išsilaikiusį: reljefai buvo sveiki, spalvos beveik tokios pat ryškios kaip ir uždarant kapą. Vėliau kapas buvo baisiai apgadintas: daugelis reljefų sunaikinta mėginant atskelti gabalėlių turistams parduoti, lubos pajuodo nuo keliautojų deglų dūmų, lankytojai nučiupinėjo sienų spalvas. Dėl dažno lankymo padidėjusi drėgmė irgi labai pakenkė tapybai. Dabar kapas jau keletą metų uždarytas ir nebus atidarytas, kol konservacijos specialistai stengsis šį nepaprastą ir labai gražų kapą išsaugoti palikuonims.

Archeologija ir Civilizacijos, Statulos ir monolitai

Naskos linijos, piešiniai dykumoje

Naskos linijos – didelio masto piešiniai, išraižyti pietų Peru dykumoje – yra ir labai garsios, ir nepaprastai mįslingos. Jų šlovė iš dalies atspindi jų reikšmę gaubiančią paslaptį: ar juos sukūrė senovės dangaus stebėtojai astronominiams įvykiams pažymėti? O gal tai buvo drėkinimo sistemos, milžiniškos audyklos, lenktynių trasos arba takai ateiviams iš kitų pasaulių nusileisti? Ar juos stebėjo dievai iš aukštybių, ar haliucinacijų skraidinami šamanai? O gal jie nurodė vandens šaltinius perdžiūvusiame kraštovaizdyje arba buvo apeiginiai takai, susiję su senoviniais vandens prišaukimo ritualais?

Milžiniškos beždžionės, išraižytos Naskos lygumoje, vaizdas iš oro. Beždžionė nubraižyta nepertraukiama linija. Beždžionė yra daugiau kaip 100 m pločio, nuo galvos iki uodegos – 78 m.

Ženklai, arba geoglifai, sistelkę Naskos Pampoje (lygumoje) 220km sąnašinės žemės plote, įsiterpusiame tarp trijų didžiausių srities upių, o rytuose apribotame Andų papėdžių. Tie ženklai – daugiausia geometrinės figūros, pavyzdžiui, trapezoidai, stačiakampiai, tiesios linijos, spiralės, zigzagai ir koncentriškų spindulių sistemos. Didžiausi trapezoidai yra daugiau kaip kilometro ilgio, o tiesės driekiasi daugelį kilometrų. Pampoje yra žmonių, gyvūnų ir augalų kontūrų: paukščių, dalginių delfinų, viena beždžionė, voras, gėlės. Jie daug mažesni negu geometrinės figūros ir išsidėstę 10km ruože šiauriniame Pampos pakrašty. Voras yra per 50 m ilgio, o beždžionė per 100 m pločio. Abu jie nubraižyti viena nepertraukiama, nė karto nesusikertančia linija.

Ženklų sukūrimas

Kaip tie ženklai buvo sukurti ir kas juos padarė? Panašumai, pastebimi tarp Naskos stiliaus keramikos bei audinių raštų ir šių ženklų, verčia manyti, jog daugumą gyvūnų ir augalų figūrų Pampoje sukūrė senovės naskai, kurių civilizacija klestėjo maždaug 100 pr. Kr. – 700 po Kr. Iš tikrųjų tyrinėtojai aptiko Pampoje išsimėčiusių naskų keramikos šukių, turbūt likusių nuo aukojimų. Nors kiti ženklai, pavyzdžiui, tiesios linijos ir trapezoidai (kurių keletas kerta gyvūnų figūras ar net jas uždengia), taip pat gali būti naskų, tačiau kai kurie datuoti po 700 m.

Šių ženklų kūrėjai naudojo labai paprastą technologiją: nugremždavo tamsesnįjį Pampos paviršiaus sluoksnį, atidengdami šviesesnę dirvą. (Per tūkstantmečius aerobinių mikroorganizmų Pampoje nusodinti mangano ir geležies oksidai paliko žemės paviršiuje ploną patiną, vadinama dykumos apnaša.) Linijų kontūrus paryškindavo pakraščiais išdėliodami iš dirvos ištrauktus akmenis. Tačiau kaip išlaikydavo tiesias linijas? Ir ši technologija tikriausiai buvo visai paprasta. Per vieną Naskoje atliktą bandymą 12 žmonių, per gerą valandą nuvalę tam tikrą dirvos plotą, sukūrė 12 m ilgio liniją, užbaigtą 25 m ilgio spirale. Naudodamiesi tik kuoliukais ir virvele, jie nužymėjo linijos ribą, o sukdami virvelę lanku kaip skriestuvą, nubrėžė spiralę.

Galbūt populiariausias yra daugelio priimtas požiūris, kad tie  ženklai sudarė milžinišką astronominį kalendorių, kuris nurodė lietingo laikotarpio kalnuotame krašte pradžią ir žymėjo dangaus kūnų reiškinius Naskos padangėje. Vis dėlto pastangos susieti konkrečius ženklus žvaigždynais arba sujungti linijas su saulėgrįžomis kol kas nedavė įtikinamų rezultatų.

Nors dauguma tyrinėtojų laikosi nuomonės, jog neįmanoma vienareikšmiškai išaiškinti Naskos linijų, jie sutinka, kad įtikinamiausios versijos, kurios remiasi apeigomis, susijusiomis su kalnų garbinimu, vandeniu ir derlingumu.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Gizos piramidės

33 Comments

Iš septynių senovės pasaulio stebuklų tik Gizos piramidės tebestovi. Nors jos prarado didžiumą balto kalkakmenio apdailos ir aplink stovėjusios šventyklos virto griuvėsiais, vien jų didumas tebestebina lankytojus. Jų statyba laikoma viena labiausiai stebinančių žygdarbių žmonijos istorijoje, tačiau net šiandien mokslininkai ginčijasi dėl senovės statytojų naudotų metodų.

Iš tikrųjų Egipte yra daugiau kaip 80 piramidžių pastatytų maždaug per tūkstantį metų, tačiau Gizos piramidės didžiausios ir bene geriausiai išlikusios dėl jų konstrukcijos tvirtumo. Piramides Gizoje statydavo trys IV dinastijos faraonai: Cheopsas (dar vadinamas Chufu), Chefrenas (Chafrė) ir Mikerinas (Menkaurė). Cheopso piramidė (apie 2551 – 2528 pr.Kr.) yra didžiausia ir vadinama Didžiąja, nes daugiau kaip 4000 metų ji buvo aukščiausias statinys pasaulyje.

Paskirtis

Egipto Senosios ir Vidurinės karalysčių piramidės buvo karalių kapų anstatai. Jų tvirtumas ir masyvumas turėjo apsaugoti karaliaus palaikus, tačiau piramidinė anstato forma turėjo ir simbolinę prasmę. Piramidė turėjusi padėti valdovui pakilti į dangų, ir jos forma dažnai aiškinama kaip laiptai į dangų. Dar ji siejama su pirmapradžiu kalnu, pasaulio kūrimo metu iškilusiu iš chaoso vandenų. Be to, piramidės forma gali būti saulės simbolis, kokie kartais matomi prasiskverbę pro debesis. Nesvarbu, kaip būtų aiškinamas jos pavidalas, akivaizdu, kad egiptiečiai stengėsi pastatyti kiek galima aukštesnį statinį. Piramidinis akmenų mūrinys tuo metu buvo tinkamiausias būdas šiam tikslui įgyvendinti.

Pati piramidė buvo tik dalis karaliaus laidojimo komplekso. Šalia piramidės rytų pusėje stovėjo pomirtinė šventykla, o palei upę – slėnio šventykla, ilgu grįstu, bareljefais išpuoštu taku sujungta su viršutine šventykla. Cheopso piramidės takas dar buvo mažai apiręs, kai V a. po Kr. Gizoje lankėsi Herodotas. Jo nuomone, sienų raižiniai buvo beveik tokie pat įspūdingi kaip pačios piramidės.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Kabantieji Babilono sodai

Didingos Giraitės ir puošnūs fontanai, pakibę ant susipynusių arkų, kalnuoto Irano kraštovaizdžio stebuklai, perkelti į niūrią Mesopotamijos lygumą – kabantieji Babilono sodai buvo technikos virtuoziškumo ir romantiškos svajonės mišinys. Kitaip nei kiti senovės Septyni, jie buvo ne šlovės, bet meilės paminklas – prabangi dovana, pastatyta karaliaus, kad pradžiugintų tėvynės pasiilgusią žmoną. Žavi istorija, tačiau ar ji nėra tik iliuzija? Ar Nebukadnecaras ir Amijitis tikrai vaikštinėdavo šiais pavėsingais takais? Ar išties čia Aleksandras Didysis mirdamas beviltiškai mėgino malšinti karštinę?

Senoviniai aprašymai

Pirmas pasitikėjimo vertas istorikas, paminėjęs kabančiuosius sodus, buvo Berosas, rašęs maždaug 270 pr. Kr. Jis teigia, jog Nebukadnecaras (605 – 562 pr, Kr.) per 15 dienų pastatydino naujus rūmus su akmeniniais pamatais, arba terasomis, panašiomis į kalnų gamtovaizdį. Ant jų buvo prisodinta medžių, ir tai pasak Beroso, buvo kabantysis parkas, sukurtas norint suteikti malonumą karalienei.

Negalima sakyti, kad tai neįtikėtina. Šalių sąjungos senovėje dažnai, būdavo sutvirtinamos karališkąja santuoka, ir kabai tikėtina, kad Nebukadnecaras vedė Irano karalaitę. Vienuose paties Nebukadnecaro užrašuose, kuriuos Berosas, matyt, buvo skaitęs, aprašomi naujieji rūmai: jie buvo aukšti kaip kalnas, iš dalies pastatyti iš akmenų ir tariamai užbaigti per 15 dienų. Parkas neminimas, tačiau tais laikais rūmai paprastai turėdavo parką.

Vėliau graikai nupasakoja daug smulkiau. Vienas raštininkas teigia, kad sodai užėmę kvadratinį (12 m x 120 m) sklypą ir buvę 25 m aukščio, sulig miesto siena. Jie buvo terasiniai, kaip teatras, su įsiterpusiais mažais pastatėliais. Pagrindą sudarė daug atraminių 7 m pločio sienų, pastatytų kas 3 m, perdengtų akmens sijomis. Perdangos buvusios apklotos trimis atskirais sluoksniais: nendrių ir asfalto mišiniu, dviem eilėmis plytų ir galiausiai – švino lakštais. Ant jų buvęs supiltas dirvos sluoksnis, o vanduo augalams per paslėptus įrenginius būdavo paduodamas iš upės.

Kituose raštuose kalbama apie 20 atraminių sienų. Trečias rašytinis šaltinis sako, jog tas sodas stovėjęs ant skliautų iš plytų ir asfalto, o vanduo tiektais Archimedo sraigtais, įrengtais šalia laiptų. Dar kiti šaltiniai aiškina, kad atraminę konstrukciją sudariusios akmeninės kolonos, perdengtos mediniais rastais. Tai buvę datulių palmių kamienai, kurie, užuot puvę, palaikę viršuje esančių sodo medžių šaknis. Visą tą plotą drėkinęs sudėtingas fontanų ir kanalų tinklas.

Bet kurgi jie buvo?

Dėl prieštaringų aprašymų kai kas abejoja, ar tie sodai iš viso egzistavo. Tačiau nė viena iš minėtų architektūrinių ypatybių, išskyrus nepūvančius rąstus, neturėtų mūsų stebinti. Apsilankę graikai tikriausiai matė virš rūmų medžiais apaugusią pakilumą, todėl pagrįstai galime ieškoti jos liekanų tarp išlikusių griuvėsių. Deja, per tūkstantmečius Babilono rūmai buvo nuniokoti žmonių, labai norėjusių panaudoti puikiais degtas plytas savo statyboms. Iki šių dienų išliko tik rūmų pamatai.

Ankstyvieji tyrinėtojai ieškojo kabančiųjų sodų aukštuose Vasaros namuose. Jie apytikriai kvadratinio plano, kraštinės ilgis 180 m. Juose buvo įrengta dailių šulinių, tačiau nepakako vietos terasoms ir medžiams. Vieno archeologo nuomone, tie sodai buvę virš mūrinių skliautų, kuriuos jis rado Pietiniuose rūmuose; ir vėl rasta šulinių, tačiau skliautai yra administracines pastato dalies rūsys, galbūt kalėjimas.

Taigi klausimas lieka. Į jį atsakyti galėtų nauji kasinėjimai arba kokie nors dar neatrasti dokumentai iš Nebukadnecaro valdymo laikų. Iki to meto galime įsivaizduoti kabančiuosius Babilono sodus su skliautais ir fontanais arba be jų, kaip mums labiau patinka.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Artemidės šventykla Efese

15 Comments

Artemidės šventykla pelnė vietą tap septynių pasaulio stebuklų dėl nuostabios architektūros ir įspūdingo didumo. Gerokai didesnė už Partenoną, ji buvo viena iš didžiausių graikų kada nors pastatytų šventyklų. Ši dabartinės Turkijos Jonijos jūros pakrantėje stovėjusi šventykla ir gretimas Efeso miestas turtėjo iš piligrimų, kuriuos traukė puiki šventovė, kulto židinys, paslaptingos deivės (“Efesiečių Dianos”), kuri, nors supanašėjusi su graikų Artemide, iš tikrūjų buvo senovės anatoliečių dievybė.

Artemidės šventykla buvo ne tik viena didžiausių graikų šventyklų, bet ir viena ankstyviausių, sukurtų grynai iš marmuro. Ji buvo pastatyta ankstesniųjų šventyklų vietoje apie 550 pr. Kr., finansiškai parėmus Krezui, pasakiškai turtingam kaimyninės Lidijos karaliui. Tačiau 356 pr. Kr. šį nuostabų statinį sudegino kažkoks piromanas, norėjęs įamžinti savo vardą. Per keletą dešimtmečių toje vietoje iškilo nauja šventykla, suprojektuota pagal senosios modelį. Atstatytoji šventykla stovėjo ir romėniškuoju laikotarpiu, kai romėnų rašytojas Plinijus žavėjosi jos didumu ir architektūra. Frontone buvo trys dideli langai;vidurinis buvo regimybės langas, pro kurią maldininkai nuo altoriaus galėjo matyti savo deivę Artemidę. Patas altorius buvo puikus atskiras pastatas su kolonadomis, stovintis priešais šventyklą.

Pirmoji šventykla buvo 55 m pločio ir 110 m ilgio viršutinio laiptelio lygyje. Iš trijų pusių ją supo dviguba kolonų eilė, o priekyje buvo ilgas portikas su kolonomis. IV a. po Kr. ją perstatant panaudota dalis ankstesniosios šventyklos pamatų ir antpamatinio statinio, bet dabar ji buvo kokiais 2 m pakelta, o platforma apjuosta laiptais. Fasado trisdešimt šešių kolonų bazės buvo papuoštos bareljefais (graikų šventyklos nebūdinga!) ir kiekviena kolona išraižyta 40-48 kaneliūromis. Virš kolonų šventyklą juosė karnyzas, o stogvamzdžiai buvo papuošti liūtų galvomis. Kadangi tarpai tarp atramų dažnai viršijo 6,5 m perdangoms buvo naudojamos net 8, 75 m ilgio akmeninės sijos, o tai statybininkams kėlė daug rūpesčių.

Gaila, kad mažai kas išliko iki šių laikų, išskyrus atkastą šventyklos pakylą ir vienišą restauruotą koloną.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Dzeuso statula olimpijoje

Apie 437 pr. Kr. Feidijas, dėl politinių priežasčių ištremtas iš Atėnų, atkeliavo į Olimpiją, kur Dzeuso šventyklos tarybos kvietimu pradėjo kurti statulą, turėjusią tapti dar vienu iš Septynių senovės pasaulio stebuklų: Olimpijos Dzeusą. Jis jau buvo sukūręs chrizoelefantininę Atėnės statulą Akropolyje. Į Olimpiją atvyko jau kaip žymiausias to meto graikų skulptorius.

 Feidijo užduotis Olimpijoje buvo suprojektuoti ir pagaminti Dzeuso atvaizdą, kuris turėjo stovėti 466 – 456 pr. Kr. pastatytoje dorėninėje šventykloje, pašvęstoje Dzeusui. Rezultatas buvo nuostabus: jis sukūrė 13 m aukščio figūrą iš dramblio kaulo ir aukso, stovinčią ant 1 m aukščio marmurinio pjedestalo. Šis kūrinys visiškai užpildė vakarinį šventyklos galą, o tai buvo sunkiai įvykdomas uždavinys turint omeny medžiagų rūšis ir patalpos dydį. Statulą matyti galėjai tik iš tolo, nes išpieštos širmos, supančios pjedestalą, neleido jo apžiūrėti iš arčiau.

Feidijas pavaizdavo Dzeusą sėdintį soste, taip padidindamas jo ūgį esamoje erdvėje: stačias Dzeusas būtų buvęs daugiau kaip 18 m aukščio. Dešinėje rankoje jis laikė sparnuotą deivės Nikės figūrėlę, simbolizuojančią pergalę olimpinėse žaidynėse, o kairėje – metalo inkrustacija papuoštą skeptrą, reiškiantį jo, kaip dievų valdovo valdovo, valdžią. Ant skeptro tupėjo erelis, Dzeuso simbolis. Dzeuso kūnas buvo ištisai padengtas dramblio kaulu, o drabužis ir sandalai nukalti iš aukso. Drabužyje buvo išraižyti lelijos ir gyvūnai, o galva papuošta auksinių alyvų vainiku.  Didinga dzeuso figūra sėdėjo nepaprastai gražiame soste, kuris pats buvo nuostabus meno kūrinys, išpuoštas mitologinių būtybių raižiniais bei mitologinėmis scenomis ir inkrustuotas auksu ir brangakmeniais. Dzeuso pėdos rėmėsi į didelį suolelį kojoms; priešais jį buvo įtaisyta juodu marmuru išklota įduba, į kurią sutekėdavo aliejus, liejamas ant statulos, kad nesutrūkinėtų dramblio kaulas.

Nors iki mūsų laikų neišliko neabejotinų Feidijo darbų, aiškų, jog jis galėjo sukurti puikią, didesnę negu natūralaus dydžio skulptūrą, ir buvo prityręs dramblio kaulo meistras. Tačiau iki Atėnės Partenonui niekada nei jis, nei, tiesą sakant, niekas kitas, nebuvo daręs tokio masto skulptūrų su dramblio kaulu. Tai buvo sudėtinga technika, reikalaujanti ne tik dramblio kaulo, bet ir metalo bei medžio apdirbimo įgūdžių.

Olimpijos Dzeuso ruošinys

Iš apytikriai 780 kūbiniu metrų vietinės medienos buvo pagamintas paminklo ruošinys, prie kurio pritvirtinta dramblio kaulo apdaila. Ruošinys turėjo būti beveik statulos aukščio, sudarytas iš dalių, kurios vėliau buvo surenkamos šventykloje: nebūtų buvę įmanoma įkelti į šventyklą ištisos statulos. Medžiui buvo suteiktas tik apytikris pavidalas, o figūros raumenynas kruopščiai suformuotas iš dramblio kaulo ir metalo. Užbaigtas kūrinys buvo toks puikus ir taip stebino amžininkus, kad jį aprašė daugelis istorikų, tarp jų Strabonas, Ciceronas, Kalimachas, Pausanijas ir kt.

IV a. po Kr. pabaigoje krikščionys uždraudė visus pagoniškus kultus. Uždaryta Olimpijos šventovė, nutrūko olimpinės žaidynės. Tačiau Olimpijos Dzeusas nenustojo stebinęs, juolab kad buvo  perkeltas į Konstantinopolį (Stambulą). Tačiau 462 m. didelis gaisras nuniokojo miestą ir sunaikino statulą. Kadangi nebuvo padaryta Olimpijos Dzeuso kopijų, viskas, ką žinome apie šią statulą, mus pasiekė per aprašymus senovės raštuose ir apytikrius atvaizdus ant monetų.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Halikarnaso mauzoliejus

Halikarnaso mauzoliejus Turkijos pietrytiniame pajūryje buvo pastatytas Mausolo, Karijos valdovo, palaikams saugoti. Didingą antkapinį paminklą po jo mirties 353 pr. Kr. užbaigė tikriausiai žmona Artemisija. Tai iš tikro monumentalus statinys, dydžiu ir didingumu pranokstantis bet kurį to meto antkapį: jis buvo 45 m aukščio ir daugiau kaip 1216 kv. metrų ploto. Nors mauzoliejaus beveik neišliko, daugelis šio statinio detalių žinomos iš istorinių ir archeologinių kasinėjimų.

Mauzoliejus buvo beveik stačiakampio plano, rytinis ir vakarinis šonai kiek ilgesni už pietinį ir šiaurinį. Jis stovėjo ant didžiulės (38×32) pakylos, virš kurios visas statinio sienas juosė jonėninė kolonada. Paminklą dengė 24 pakopų piramidinis stogas. Mauzoliejus buvo pastatytas iš žalio vulkaninio akmens, padengtas melsvo kalkakmenio ir balto marmuro plytelėmis. Nutekamųjų vamzdžių ir požeminių galerijų tinklas užtikrino gerą statinio priežiūrą. Šio nuostabaus paminklo didingumo įspūdį stiprino jo teritoriją juosianti siena su monumentaliais vartais rytų pusėje.

Žinoma, kad mauzoliejų dailino penki iš geriausių graikų skulptorių: Skopas, Briaksidas, Leocharas, Timotėjas ir Praksitelis. Keturi puošė statinio sienas, kiekvienas po vieną, o penktasis kūrė didžiulį keturkinkį vežimą laiptuotos piramidės viršūnei. Per visus fasadus ėjo du ištisiniai skulptūriniai frizai: viename pavaizduotas lapitų ir kentaurų mūšis, kitame – kova tarp amazonių ir graikų. Pavienės figūros ir liūtai, natūralaus dydžio ir dar didesnės, stovėjo ant melsvo kalkakmenio pagrindo.

Nežinia, kada šis paminklas sugriuvo (galbūt per žemės drebėjimą); yra net manančių, kad jis niekad nebuvo užbaigtas. Žinios apie mauzoliejų apie mauzoliejų išblėso XV a., kai joanitų (Maltos) ordino riteriai, jį suardę, iš marmuro gaminosi kalkių skiedinį, o statybinius akmenis panaudojo savajai Bodrumo tvirtovei tvirtinti. Be to, 1522 m. apatiniame mauzoliejaus aukšte jie aptiko laidojimo patalpą; deja, netrukus ten buvusios brangenybės buvo išplėstos ir mažai kas ten tebuvo aprašyta.

Mauzoliejaus statyba

Pasas Plinijaus Vyresniojo, bendras mauzoliejaus aukštis buvo 45 m, du trečdalius jo sudarė kolonada. Apskaičiuota, kad piramidinis stogas buvo 6,8 m aukščio, o vežimo grupė, sprendžiant pagal tai, kas liko, turėjo būti 6m – maždaug dukart didesnė negu normalaus ūgio. Tuomet pakylai lieka 20,2 m.

Viena pakylai reikėjo apie 24 563 kūbinių metrų statybinių akmenų – surasti, suskaldyti, atgabenti ir sumūryti. Tik vidaus apdailai naudota žalioji lava buvo vietinė; nustatyta, kad kiti akmenys buvo atgabenti iš kitur. Amazonių frizui marmuras atkeliavo iš Koso salos, vežimo frizui gal buvo panaudotas frigų marmuras iš Afjono srities. Surinkti medžiagas iš tolimų vietovių tikriausiai padėjo tai, kad Mausolas buvo žymus to regiono politikas.

XIX a. ir XX a. septintame ir aštuntame dešimtmetyje atliktų kasinėjimų dėka atkurtas mauzoliejaus žemės lygio planas leidžia bent kiek įsivaizduoti, kaip jis buvo pastatytas. Pasirodo, mauzoliejus statytas buvusio nekropolio vietoje, todėl reikėjo išlyginti žemę, iškirsti ir užpildyti koridorius bei laidojimo kambarius, kad būtų tvirta atrama. Pamatai ir pakyla buvo sumūryti iš beveik metrinių vietinės lavos blokų. Norint sumūryti ir sutvirtinti sienas, blokai buvo sukabinami metaliniais virbais ir, turbūt dėl didesnio atsparumo, skirtingų eilių blokai buvo jungiami metaliniais kaiščiais. Taip pat gerai buvo suplanuotos kolonada ir piramidė: kolonos ėjo 3 m tarpais, taigi iš viso buvo 36. Jas perdengiančio architravo blokai irgi buvo sujungti metalinėmis sankabomis.

Kodėl gi toks sudėtingas paminklas buvo pastatytas kaip tik šiam Karijos valdovui? Atsakymą gali duoti politikai. Mausolas siekė įkurti Karijos imperiją suvienydamas graikų ir ne graikų tautas. Antkapiniame paminkle tą jo vienybės troškimą simbolizuoja  graikų, likų ir egiptiečių architektūros ypatumų darna. Viena iš mauzoliejaus naujovių buvo bandymas naujoviškai sujungti architektūrą ir skulptūrą sukuriant meninę pusiausvyrą, kuri pasikartojo daugelyje paskesnių architektūros ansamblių. Be to, šis paminklas suteikė Mausolui tam tikrą nemirtingumą: juo buvo sekama kuriant mažesnius helenistinius ir romėniškus paminklus, iš jo kilo žodis “mauzoliejus”, po šiai dienai taikomas bet kuriam didingam antkapiniam paminklui.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Rodo kolosas

37 Comments

Vienas iš septynių – pasaulio stebuklų, apie kurį galbūt mažiausiai žinoma, yra Rodo kolosas. Neliko jį mačiusių žmonių pasakojimų, kaip jis atrodė, kai dar stovėjo, ir berods kitaip, negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų. Nežinoma net tiksli jo buvimo vieta. Ar jis iš tikro stovėjo ties uosto vartais? Žinoma, buvo įprasta ant pakylų ties įplaukomis į uostus statyti dideles statulas norint priblokšti svetimšalius jūrininkus, tačiau kiti ginčijo, kad Kolosas buvęs ne prie pat vandens, bet Raitelių gatvės pradžioje, kur dabar stovi sena turkų mokykla. Vis dėlto  senovės rašytojo Filono Bizantiečio dėka žinome, kaip Rodo kolosas buvo sukurtas. Ir iš tikrųjų dėl didaus technologinio laimėjimo – didžiulės (33 m aukščio) bronzinės figūros, kurios  net pirštai buvo didesni už daugelį to meto statulų, nuliejimo – jis buvo pripažintas vienu iš Septynių pasaulio stebuklų.

Iš esmės Kolosas buvo padėkos auka Saulės dievui Helijui, Rodo globėjui, už miesto išvadavimą iš Sirijos valdovo Demetrijo Poliorketo apsiausties 305 pr. Kr. Jo pravardė reiškė “apsiaučiantysis miestus”, tačiau Rodas pasirodė esąs lygiavertis priešininkas. Pasitraukdamas nuo salos, Dometrijas paliko apgulos mašinas, kurias rodiečiai nedelsdami pardavė, o gautas lėšas panaudojo Koloso statybai.

Pastatyti Kolosą buvo pavesta garsiam skulptoriui Charui. Manoma, kad jis sukūrė jaunuolio figūrą su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais garbanotais plaukais, tarsi plaikstomais vėjo. Tai buvo Saulės dievui būdingi bruožai, ir galbūt Koloso veidas buvo tikroviškas, beveik angeliškas, pravertomis lūpomis, kaip ant išlikusių to laikotarpio monetų vaizduojamas Helijas. Milžiniška statula, spindinti saulėje ir iškilusi virš miesto pastatų, be abejonės, stebino tiek rodiečius, tiek svetimšalius.

Koloso statyba

Dėl Koloso dydžio buvo neįmanoma atskirai nulieti galūnių ir liemens, o paskui juos sujungti. Filonas sako, kad Charas vis dėl to figūrą liejo vietoje,  tačiau dalimis.  Darbas buvo pradėtas 294 pr. Kr. nuo pėdų: jos buvo nulietos ir pastatytos į vietą ant marmurinio pagrindo. Tuomet prie pėdų, kruopščiai padarius atitinkamas liejimo formas, buvo išlieta apatinė blauzdų dalis. Taip pamažu Kolosas augo. Figūra buvo tuščiavidurė, viduje sutvirtinta gulsčiais geležiniais spyriais ir prikrauta akmens luitų.

Darbui prie Koloso einant į viršų, buvo nuolatos aukštinamas žemės kauburys, sudarantis aikštelę, ant kurios stovėdami meistrai galėjo formuoti ir lieti dar vieną figūros dalį. Viso šio proceso keblumas tai, kad Charas nematė, kaip statula atrodo, kol nebuvo nulieta ir pritvirtinta paskutinė dalis, – tik tada, nukasus kauburį, atsiskleidė visas Koloso grožis.

Statulai padirbti būtų nepakakę visų salos bronzos ir alavo atsargų, bet Rodas buvo vienas pagrindinių prekybos centrų, tad papildomai buvo galima atgabenti jūra. Tai, jog nuolat reikėjo gauti reikiamą bronzos kiekį, gal buvo viena priežasčių, kodėl Kolosas kilo tik po 2-2,5 m per metus. Kita priežastis buvo laikas, sugaištamas bronzai išlydyti ir išlieti į formas, žemių pakylai konstruoti bei kelti ir pačiam Kolosui statyti.

Kad tokia aukšta statula atlaikytų vėjus ir kitus gaivalus, ji turėjo būti kolonos formos. Rankos turėjo būti priglaustos prie šonų arba iškeltos tiesiai aukštyn, nes dėl jų svorio ir dydžio jokia kita padėtis nebūtų buvusi tvirta. Taip pat reikia atmesti mintį, kad Kolosas stovėjo apžergęs uosto vartus: tuo atveju atstumas tarp statulos pėdų turėjo būti 120 m., o tai paprasčiausiai yra XV a. keliautojo vaizduotės vaisius. Paradoksalu, turint omeny jo pavadinimą, kad Rodo kolosas stovėjo tik kiek daugiau negu 50 metų: buvo baigtas statyti 282 pr. Kr., o 226 pr,. Kr. per žemės drebėjimą nuvirto. Patys griuvėsiai tapo įdomybe, traukiančia keliautojus, tačiau VII a. juos išsigabeno kažkoks sirų pirklys.