ADŽANTOS šventyklos ir vienuolynai, esantys už 320 km į šiaurryčius nuo Bombėjaus, yra puikūs budistų uolų architektūros pavyzdžiai Pietų Azijoje, išpuošti daugybe freskų, vaizduojančių scenas tradicine budizmo tematika. Jos duoda puikią galimybę tyrinėti ankstyvąją budistinės architektūros raidą, nes dauguma kitų šio laikotarpio kūrinių buvo mediniai ir jau senai išnyko.
30 olų Adžantoje, siauro tarpeklio uolose virš Vaghoros upės, buvo iškirstos dviem atskirais etapais: pirmosios II ir I a. pr Kr., kitos V-VI a. po Kr. Iš pradžių į jas buvo patenkama iš 30 m gylio tarpeklio dugno uolose iškirstais laiptais. Olas galima suskirstyti į stupų šventyklas ir vienuolynus. Abiejų kategorijų statiniai išpuošti puikiomis freskomis, kuriose vaizduojami Budha, bodhisavatos, arba nušvitusios būtybės, ir svarbūs įvykiai iš Budhos gyvenimo ir Džatakos, arba ankstesniųjų Budhos gimimų. Penkios šventyklos turi kruopščiai išpuoštus fasadus su durimis vidury ir pasagos formos langu virš jų. Viduje yra centrinis kambarys su skliautinėmis lubomis ir apside, apjuosta žiedine nava, atskirta pilioriais. Pagrindinis pastato akcentas, stupa, stovi apsidės centre.
Vienuolynai, antra olų kategorija, labai skiriasi dydžiu; 6-a ola turi net dvejas grindis, sujungtas su laiptais. Kiekvienas vienuolynas turi susirinkimų salę, apsuptą gyvenamųjų celių, o vėlėsni statiniai – ir relikvinę. Nors šių abiejų rūšių paminklai iškirsti uolose, juose daug architektūrinių elementų, paprastai būdingų medinėms konstrukcijoms: išdrožinėtų nerviūrų, gegnių, gembiu ir net sienų dantų. Dauguma Adžantos olų buvo iškaltos viešpataujant Vakatakos dinastijai, kuri V ir VI a. po Kr. valdė didžiumą vakarinio Dekano.
Patogi Adžantos padėtis – arti judrių prekybos kelių į Dekaną – traukė piligrimus ir prekiautojus, kurių vienas kitas, pavyzdžiui, pirklys Ghanamadada, įrengdavo čia olą tikėdamiesi už tai sėkmės kelionėse. Tačiau ne visos olos buvo dovanotos ir pašvęstos vieno asmens. Užrašytos net keturios 9-tos olos dovanos, o iš to, kad Vašithiputra dovanojo duris 10-ai olai, galima spėti, jog kai kurios olos atsirado per daugelį etapų ir pakeitimų.
Šventyklų iškirtimas
Šešios olos niekad nebuvo užbaigtos, tad jų tyrinėjimas leidžia suprasti pradinius statybos žingsnius. Pirmiausia parinkdavo minkšto, stambiagrūdžio bazalto uolos sritį be pastebimų įtrūkimų ar įskilimų. Tuomet nužymėdavo fasadą ir pradėdavo kirsti metaliniais įrankiais. Iš pradžių iškaldavo lubas ir toliau dirbdavo, todėl nereikėjo pastolių. Kaldami žemyn, išskobdavo pailgas darbines ertmes, būsimų piliorių eilių vietoje palikę tarpines sienas, kurias vėliau prakirsdavo. Vienuolynuose pirma iškirsdavo centrines sales, paskui gyvenamąsias celes, kurių daugelis liko nebaigtos. Baigus parengiamąjį tašymą, buvo galima kalinėti ir gludinti.
Seniau mokslininkai paskaičiavo, kad kai kurioms oloms įrengti tikriausiai reikėjo daugiau kaip 100 metų; pavyzdžiui, norint padaryt 11-tą olą, reikėjo pašalinti daugiau kaip 350 kūbinių metrų kietos uolienos. Mūsų laikais Vidya Dehejia pareiškė nuomonę, jog būtų užtekę 15 metų. Naujai išskobtų patalpų gruoblėti paviršiai buvo lyginami padengiant juos storu žemės, žvirgždo arba smėlio, augalų plaušų, ryžių luobelių ir žolės mišinio sluoksniu. Paskui šį paviršių užtepdavo kalkių skiediniu ir papuošdavo prašmatniomis freskomis. Kontūrus išpiešdavo medžio anglimi, užtapydavo foną, tada imdavosi smulkių priekinių plano detalių. Dažams būdavo naudojamos sumaltos gamtinės medžiagos, surištos gyvuliniais klijais. Raudoną ir geltoną spalvas gaudavo iš ochros. baltą – iš kaolino, juodą – iš lempos suodžių, o mėlyną – iš lazurito.
Adžanta atliko dvejopą funkciją: gyvenamojo vienuolyno ir kulto centro. Nepaisant jos atokios padėties, ją globojo ir rėmė tiek turtingi vietiniai valdovai, rūmų pareigūnai, tiek prasčiokai.
Prie lempomis apšviestų freskų buvo galima mokyti pasauliečius ir jaunus vienuolius budizmo tradicijų ir rengti juos gimimų ir mirčių ciklui, kuris atsispindėjo nuostabiuose miškų, miestų, rūmų ir dangaus paveiksluose. Vienintelė viltis žmonėms išsivaduoti iš šio ciklo buvo daryti gerus darbus. To, matyt tikėjosi Čarja iš Sačivos, užrašęs savo vertingoje dovanoje 10-tai olai: “Tegul ši auka padeda visoms mąstančioms būtybėms išsilaisvinti iš vargų”.