625PR. KR. NABOPOLASARAS iš Babilono išvijo asirus ir pasiskelbė nepriklausomu monarchu. Per 20 metų jo imperija išsiplėtė užėmusi žemes nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros, o jo sūnus Nebukadnecaras (605-562 pr. Kr.) ryžosi paversti sostinę didingu imperijos metropoliu.

Didžiausia Nebukadnecaro naujovė buvo platus degtų plytų naudojimas. Mesopotamijoje, kur maža akmenų, tradiciškai buvo naudojamos saulėje džiovintos plaušaplytės; jų gamyba paprasta, tačiau joms reikia nuolatinės priežiūros. Degtas plytas sudėtingiau pagaminti, reikia krosnių ir kuro, tačiau tokios plytos, galima sakyti, amžinos. Nelaimei, dėl šios Nebukadnecaro plytų ypatybės vėlesniais laikais puikiausi jo pastatai buvo griaunami, o plytos panaudojamos statyboms.

Plytos buvo daromos iš vietinės aliuvinės uolienos, arba molio, labai smulkiagrūdžio, todėl į jį gausiai dėta kapoju. Pasak Herodoto, molio prikasdavo iš miesto griovių ir plytas gamindavo vietoje (labai praktiška). Daugiausia jos kvadratinės, 32-35 cm pločio ir 11,5 cm storio; daugelyje įspaustas karaliaus vardas. Specialioms plytoms, vaizduojančioms įvairius gyvūnus Ištar vartų bareljefe, pagaminti, reikėjo apie 40 skirtingų formų.

Nerasta jokių degimo krosnių, tačiau jos turbūt buvo paprastos konstrukcijos: plytų rietuves supančios plytinės sienos, perdengtos moliu. Degimo temperatūra turėjo būti apie 800-900°C. Kuras buvo dedamas ant krosnies pado arba į kanalus po ja: galbūt sudžiūvęs mėšlas, nendrės ir krūmų šakos, tačiau sunku suprasti, iš kur jo gaudavo pakankamai. Plytų buvo gaminama milijonai, ne vien sienoms, bet ir dideliems rūmams bei kitiems statiniams; mediena turbūt atplukdydavo į Babiloną iš kalnų Eufrato upe. Gal buvo naudojamas ir bitumas iš Hito aukštupio. Mūrydavo su molio skiediniu; tik drėgnesnėse vietose buvo naudojamas ir bitumas. Kai kur kas keletą plytų eilių klodavo nendrinius demblius.

Milžiniškas miestas

Paties Nebukadnecaro dokumentuose įtvirtinimai minimi, tačiau graikų istorikai juos aprašo gyviau. Iš tikrųjų buvo dvi sienos. Herodotas apie 440 pr. Kr. rašo, kad išorinė siena sudariusi kvadratą, kurio kiekviena kraštinė buvusi daugiau kaip 20 km ilgio,-tuomet bendras ilgis būtų 85 km. Vėlesni istorikai tą skaičių sumažino iki kokių 60 km, tačiau jų nurodyta siena vis tiek daug ilgesnė negu visa tai, kas yra šiandien. Graikų aprašymai paprastai tokie informatyvūs, kad sunku juos atmesti kaip fantaziją, o neatitikimą būtų galima taip paaiškinti: kadangi miestas buvo aprašytas kaip kvadratinis, bendras ilgis netyčia padaugintas iš keturių.

Vieno išorės sienos šono, stačiu kampu susiduriančio su kitu šonu, pėdsakai išliko šioje vietovėje, į rytus nuo Eufrato upės. Ta sienos dalis yra 4,4 km ilgio; kadangi vakariniame krante nerasta jokių išorės sienos pėdsakų, atitinkamo kvadratinio aptvaro plotas sudarytų apie 1936 ha – pusę Manheteno salos ploto. Net ir tada Babilonas būtų didžiausias Mesopotamijos miestas.

Neįveikiamos gynybos linijos

Lygiais tarpais sienoje buvo bokštai ir bronza apmušti vartai, o priešais ją ėjo griovys, į jį vanduo atitekėdavo iš Eufrato. Anot senovės aprašymų, siena buvo apie 25 m pločio (tai patvirtina naujausiųjų laikų kasinėjimai) ir 100 m aukščio – tas skaičius, žinoma, per didelis; kai kurie senovės autoriai jį sumažina iki labiau tikėtino 25 m, panašaus į Ninevės. Sienos viršuje buvo kelias, pakankamai platus keturkinkiam vežimui apsisukti; tai buvo neįkainojama ypatybė, leidžianti kareiviams greitai judėti pavojaus atveju.

Iš tikro siena susidėjo iš išorinės degtų plytų sienos ir vidinės plaušaplyčių sienos, tarp kurių buvo skaldos užpildas. Vidinė siena tikriausiai buvo aukštesnė už išorinę, todėl puolantiesiems tekdavo įveikti dvi kliūtis. Panašiai buvo sudaryta miesto vidaus siena, kuri juosė senąjį gyvenamąjį Babilono centrą. Tai buvo stačiakampio plano gyvenvietė su 8 km ilgio siena; Herodotas teigia, jog ji buvusi tokia pat tvirta kaip išorinė.

Pagrindinis įėjimas per vidinę sieną buvo Ištar vartai: tikriausiai daugiau kaip 25 m aukščio, su 15 m gylio pamatais ir vidinėmis sandūromis, mažinančiomis nusėdimą. Iš abiejų pusių vartai buvo išpuošti didžiulėmis bronzinėmis šventųjų jaučių ir slibinų figūromis. Aukščiau ir žemiau žemės lygio vartų bokšto ir gatvės sienos buvo padengtos forminėmis plytelėmis, taip pat vaizduojančiomis jaučius ir slibinus. Aukščiau žemės lygio esančios plytelės buvo glazūruotos mėlyna ir kitomis spalvomis. XX a. 3-ą dešimtmetį dirbusieji statinio konservatoriai daug vargo stengdamiesi atkurti andainykštę technologiją.

Silpnoji vieta

Tačiau sienų silpnybė buvo Eufrato upė. Nors ežeras ar pelkė, esantys aukštupyje už miesto, saugojo nuo potvynio, krantuose buvo pastatytos pagalbinės sienos, o vandens įtekėjimo į gynybinius griovius ir kitus miesto kanalus vietose buvo įrengtos grotos, niekas negalėjo apsaugoti nuo per didelio pasitikėjimo įtvirtinimų galia. 539 pr. Kr. Persijos karalius Kyras nukreipė upę kita vaga. Kai tik vanduo pakankamai nuseko, jo kariuomenė puolė miestą, ir, nespėjus gyventojams suvokti, kas atsitiko, miestas atsidūrė persų rankose. Babilonijos imperija žlugo. Nors sienos kartais buvo vėl naudojamos, jos neišlaikė tikrai lemiamo bandymo.