Dar vaikystėje anglas Arnold Bloxham suprato gebąs hipnotizuoti. Tokiu būdu jam pavyko išgydyti giminaitį nuo migrenos.

Tapęs gydytoju ir vedęs hipnoze besidominčią Dulcie, Arnold . apsigyveno išvaizdžioje Rhiwbina kaimo viloje, netoli Cardiff miesto ir atsidavė hipnoterapijai. Per keliolika metų jiems į magnetofono juostelę pavyko įrašyti šimtus valandų trunkančius pokalbius su „balsais iš anapus”. Taip gydytojas vadina balsus dabar gyvenančių žmonių, pasakojančių apie dabartinį, o prieš tai buvusį gyvenimą. Tokie magnetofono įrašai – rimtas įnašas į reinkarnacijos tyrinėjimus. Apie tai verta plačiau pakalbėti.

1956 metais užhipnotizavęs merginą, vardu Ann Ockenden, gydytojas ją įvedė į gilų transą, trukusį kelias valandas. Tuo laikotarpiu Arui pasakojo ne apie dabartinį, o buvusį gyvenimą šalyje, kurioje tvieskia akinanti saulė, žmonės vaikšto nuogi, o moterys dalinasi karoliais, padarytais iš laukinių žvėrių ilčių, o odą „puošia” dirbtiniais randais. Tai vaizdas, primenantis akmens amžių, 1958 metais Dulcie aprašytas garsioje knygoje „Kas buvo Ann Ockenden?” Beje, gyvenime ji buvo ne moteris, o vyras…

Dar labiau Išgarsėjo gydytojo pacientė, hipnozės būklėje apsiskelbusi Henriette, Anglijos karaliaus Charles II į Prancūziją ištremta seserimi. Užhipnotizuota moteris, neturinti supratimo apie Stuartų dinastijos valdymo laikotarpi, puikiai pavaizdavo karaliaus Liudviko XIV dvarą ir jo papročius, daug pasakojo apie buvusį vyrą – Orleano hercogą, karaliaus Liudviko XIV brolj Phillipe, už kurio Henriette buvo ištekėjusi, kitus didžiūnus. Prisiminusi tėvą – Anglijos karalių Charles I, moteriškė pralemeno: „Tėvelį nužudė Londone…”

Gydytojas saugo balso įrašą paciento, teigusio, jog kadaise tarnavęs britų fregatoje, blokavusioje Napoleono valdomos Prancūzijos krantus. Pasakodamas apie jūrų mūšį, per kurį jis, laivo artileristas, neteko kojos, žmogus ėmė klykti. Beje, net ir neužhipnotizuotas jis bijo ir vengia jūros…

Iš įrašų aidi balsai buvusių raganų, kryžiuočių, viduramžių vienuolių, generolo Cromwell kareivių… Atsirado asmenų, stebėjusių karaliaus Charles I egzekuciją, o vienas užhipnotizuotojų prisipažino gyvenęs Judėjoje ir kalbėjęs su Nukryžiuotoju…

Tad kas tie užhipnotizuotieji? Aktoriai? Nė vieno šios profesijos atstovo gydytojas nehipnotizavo. Tačiau iš įrašų aidi gana išraiškingi balsai, atspindintys ištisą jausmų gamą nuo ramaus, monotoniško pasakojimo iki isteriško spiegimo, kartais smagaus juoko.

Ekspertai stebisi, kad daugelis prisiminimų „iš anapus” buvo pasakojami anglų kalba, tiesa, neretai vartojant tokias tarmes ir akcentus, kurie pacientams ne tik nebūdingi, bet ir nežinomi. Išimtis – moteriškė, apsiskelbusi karaliaus Charles II seserimi. Perėjusi prie savo gyvenimo prancūziškojo laikotarpio, ji visus tikrinius vardus ir pokalbių citatas pateikė nepriekaištinga prancūzų kalba.

Kitas argumentas, kurį daktarui Arnoldui tenka atremti, toks: kadaise Žemėje gyveno nedaug žmonių. Jei tikėsime reinkarnacija, ir sielų turėtų būti nedaug. O žmonių dabar nepaprastai pagausėjo. Iš kurgi sielos, kurios reinkarnuojasi į milijardus naujų žmonių? Atsakydami į tokius klausimus sutuoktiniai Bloxham teigia, jog niekas tiksliai nežino, kiek žmonių praeityje gyveno, kiek jų ne laiku mirė ar žuvo.

Tikinčiųjų argumentus, jog jų skelbiamas reinkarnacijos idėjos nekrikščioniškos, Bloxham’ai atremia neginčijamu istoriniu faktu, jog iki 325 metais Nicaea mieste įvykusio Visuotinio bažnyčios susirinkimo reinkarnacija katalikybės buvo pripažįstama. Visa bėda, kad paprastam žmogui ji buvusi nesuprantama, todėl jos tekę atsisakyti.

Kai kas daktarą Arnoldą Bloxhamą tiesiog kaltina apgavyste. Atseit jis pats užhipnotizuotiems pacientams teigęs, ką sakyti, į tai hipnotizuotojas atrėžia: jis menkai išmanąs istoriją, neturįs žalio supratimo apie, tarkime, akmens amžių ar Stuartų dinastijos valdymo laikus. Kaipgi jis galįs kitam įteigti tai, ko pats nežinąs?

„Vis dėlto mūsų padėtis dažnai nepavydėtina, – prisipažįsta Bloxham’ai. – Skeptikai nori patikrinti magnetofono įrašus, reikalauja įrodyti jų autentiškumą. O tai nelengva padaryti”. To nepaisydami Bloxham’ai stengiasi verifikuoti (patikrinti) įrašų faktus. Tarkime, anglų fregatos artileristo prisiminimų įrašus jie mielai paskolino lordui Mountbatten’ui. Pastarasis jų klausyti pakvietė Anglijos jūreivystės istorijos specialistus. Jie pripažino, kad prisiminimai gana autentiški. ne iš piršto laužti. Panašios nuomonės yra Bloxhamu butą aplankę mokslininkai, dėstytojai, pedagogai, tikinčiųjų organizacijų atstovai. Jie dažniausiai klauso “balsų iš anapus”, pagarbiai tylėdami. Nestinga ir skeptikų, teigiančių, jog viso to, apie ką pasakoja užhipnotizuotieji, gal apskritai nebuvo. Bet iš kur tuomet prisiminimai apie dalykus, kurių patys eksperimentų dalyviai nežino ir neiš mano? Tai klausimas, į kurį tiksliai ir moksliškai atsakyti jau šimtmečius mėgina geriausieji žmonijos protai ir, matyt, dar ilgai mėgins. Jeigu tokie dalykai žmogaus protui apskritai pavaldūs…