Didžiausias senovės pasaulyje Budhos atvaizdas stovi Bamijano slėnyje kokie 330 km į šiaurvakarius nuo Kabulo, Hindukušo kalnyne. Plačiausioje slėnio dalyje, šalia šio 55 m aukščio Budhos stovi mažesnė, 38 m aukščio statula ir tūkstantis koplyčių, iškaltų milžiniškoje uoloje. Iškalta VII a. po Kr., Budhos statula stovi ant pjedestalo trilapėje nišoje. Gerai išsilaikęs liemuo su medžiagos klosčių ruožais, tačiau nebėra abiejų rankų žemiau alkūnės, dalies blauzdų ir, kas liūdniausia, veido.
Statulos komplekse yra dvi galerijos: viena, turinti 11 koplyčių, žemės lygyje, o antra galvos lygyje, apšviesta pro pačioje uoloje iškirstas angas. Statulos niša ir kai kurios galerijos koplyčios sienos iš pradžių buvo papuoštos tapytais bodhisatvų (apšviestųjų būtybių), pusdievių ir karališkosios šeimos narių atvaizdais. Manoma, kad tapybos ir uolose iškaltos architektūros stilius yra pietų, vakarų, centrinės ir rytų Azijos kultūrinių stilių maišymosi rezultatas.
Šilko kelio vidury pastatytas Bamijanas buvo sostinė mažutės karalystės, kuri 557 m.-IX a. po Kr. buvo vietinių turkų ir heftalitų karalaičių laisvosios sąjungos, vadovaujamos vakarų turkų valdovo Yabghu, dalis. Nusidriekęs nuo Sasanidų imperijos ribų vakaruose iki Pandžabo pietuose, šis chanatas savo šlovės zenitą pasiekė ekspansionisto Yabghu Tung Shih-hu (618-630 po Kr.), aistringo budizmo šalininko, valdomas, kol kitą šimtmetį buvo formaliai įjungtas į Tangų Kinijos imperiją. Matyt, Tung Shih-hu valdymo laikotarpiu jam pavaldus Bamijano valdovas ir sukūrė šią milžinišką Budhos statulą.
Budhos iškalimas
Bamijano Budha buvo sukurtas iškalant bareljefą minkšto uolų konglomerato sienoje. Galimas dalykas, kad pirma, pasistačius pastolius ir įtvirtinus uoloje iškirstose skylėse, buvo iškalta niša, paskui – galerijos. Tuomet pastoliai buvo pakeisti nuolatinėmis medinėmis kopėčiomis, laiptų aikštelėmis ir sienelėmis. Apytikriai buvo suformuotas liemuo ir apsiausto raukšlės: iškirtus virtines negilių skylių, į jas įkalti mediniai kaišteliai, ant kurių pakabintos virvės padengtos storu tinko sluoksniu. Panašiu būdu buvo padaryta dešinės kojos blauzda. Rankos ir veidas suformuoti iŠ medinės armatūros, padengtos žalvario ar paauksuoto metalo plokštėmis; masyvūs metaliniai auskarai galbūt buvo pritvirtinti giliuose grioveliuose po gipsinėmis ausimis.
Virš pečių esančios skylės galbūt laikė išorinę galeriją, nuo kurios būtų buvę galima pakabinti ir pakeisti iškilmingus drabužius. Galiausiai nelygūs nišos, galerijos ir koplyčių paviršiai buvo padengti storu molio, maišyto su augalų plaušais, sluoksniu, o ant jo užteptas plonas baltas degtų kalkių sluoksnis, paskui padailintas pigmentais, surištais gyvuliniais klijais. Atrodo, jog dauguma pigmentų buvo vietinės kilmės, išskyrus vario silikatą žaliai spalvai ir žemės lazuritą mėlynai spalvai išgauti.
Paskirtis ir simbolinė prasmė
Uolose iškaltas Bamijano skulptūrinis ansamblis dažnai buvo aiškinamas kaip dvasinė Gautamos Budhos kelionė, išreiškianti Lokotaravadin-Maha-samghikos doktriną, t. y. vaizduojanti Budhą kaip „pasaulio viešpatį”. Kinų piligrimas Hiuen Tsian-gas, apsilankęs slėnyje 632 po Kr., aprašė, kad Barnijano karalius, dalyvaujant tautai, atliko metinę ceremoniją, per kuria paaukojo Budhai visą savo turtą ir valdžią, taip patvirtindamas savo ištikimybę. Tada vienuoliai jam tai grąžino pabrėždami jo, kaip teisėto valdovo ir tinkamo pasaulietinės bei budistinės bendruomenės globėjo, padėtį.
Budha galbūt buvo iškaltas paties kunigaikštuko nurodymu, tačiau aplinkines koplyčias kūrė šimtai piligrimų, pirklių ir gyventojų, norinčių užsitikrinti kelionės saugumą ir sėkmę. Bamijano kolosas daugiau kaip tūkstantį metų stebino keliautojus, piligrimus ir kareivius, nepaisant Čingischano, Aurangzebo ir Talibano antpuolių, nepaliaujamai skelbęs Budhos idėją. Deja, 2001 m. kolosas sunaikintas.