ŠVENTOJO KALNO, upių santakos ir dangaus skliauto fone stovi šventykla ant masyvios lėkštos kalvos, vadinamos Čavin de Huantaru. Šio svarbaus paminklo statyba prasidėjo apie 900 pr. Kr., o klestėjimo metais, apie 400-200 pr. Kr., jis tapo galingo orakulo buveine ir religijos centru, kurio meno stilius atsispindėjo audimo, metalo, akmens ir keramikos dirbiniuose, pasklidusiuose po didžiąją centrinių Andų dalimi.
Senoji šventykla
Vienas ankstyviausių Čavino statinių, vadinamas Senąja šventykla, stovi Mosnos upės slėnio šlaite su terasomis. Molio ir akmens mūras padengtas šlifuotomis vietinio granito, smiltainio ir kalkakmenio plokštėmis. Ilgą laiką manyta, jog tai seniausias šios vietos statinys, bet neseniai, sudarinėjant vietovės žemėlapį, jame rasta sluoksnių, rodančių, kad Senoji šventykla iš tikrųjų stovi ant dar senesnių statybų.
Jos planas primena prieš šimtmečius gyvavusių šio pajūrio religinių centrų šventąją U formą. Vidurinis pastatas su mažesniu ir didesniu šoniniais priestatais supa apskritą kiemo įdubą. Priestatai simbolizuoja priešingas, tačiau viena kita papildančias kosmoso ir visuomenės jėgas, tarp priestatų įterpta aikštė tarpininkavo šioms priešingoms galioms, o U lankelis reiškė tų jėgų sintezę. Prie šventyklos vidurinės dalies fasado, apie 10 m virš grindų, pritvirtintos didelės akmeninės galvos. Jos vaizduoja baisias, su iltimis, pusiau žmogiškas būtybes, kurios anot kai kurių mokslininkų, esančios narkotikų sukeltos šamanų būsenos atspindžiai.
Iš išorės šventykla atrodo esąs vientisas mūrinys, be durų ir langų. Tačiau jos vidus išakytas kambariais ir koridoriais, vadinamais galerijomis. Šios galerijos buvo sujungtos laiptais, ventiliacijos ir vandentakos kanalais, ir visa tai sudarė labirintą, turėjusį atlaikyti šventyklos mūrinio slėgimą. Ventiliaciniais kanalais į drėgnus koridorius patekdavo oras, o kitais, akmenimis išklotais kanalais nuo plokščio statinio stogo nutekėdavo vanduo. Senosios šventyklos maždaug 500 m ilgio nutekamųjų ir ventiliacinių kanalų tinklas gerokai viršijo paprastus techninius pastato reikalavimus. Kai kurie mokslininkai spėja, kad priešais šventyklą susirinkusių dievybės garbintojų vaizduotėje kanalais krintančio vandens garsai, stiprinami varstomų orlaidžių ir vandens nuotakų, siejosi su griausmingų Čavino orakulo riaumojimu.
Vidurinio pastato laiptais buvo patenkama į galeriją, kurioje stovi pagrindinis Senosios šventyklos garbinimo objektas, o galbūt ir ankstyviausias jos orakulas: 4,53 m aukščio monolitas, vadinamas Lansonu. Ši į rytus atgręžta statula stūkso drėgnos ir šaltos kryžiaus formos galerijos gale ir yra viena iš nedaugelio Čavino skulptūrų, tebestovinčių pirminėje padėtyje. Tai atvaizdas žmogaus pavidalo būtybės, kurios rankos kurios rankos ir kojos su letenomis. Į ausis įverti sunkūs auskarai, o storalūpė burna iškreipta urzgimo, atidengusio baisias šuniškas iltis. Išraižyta Lansono viršūnė per lubas išlindusi į viršutinę, neištirtą galeriją, iš kurios galbūt šventyklos žyniai, vaizduodami orakulo balsą, kalbėdavo maldininkams.
Naujoji šventykla
Čavino klestėjimo metais šventyklos teritorija buvo rekonstruota ir padidinta iki statinio, vadinamo Naująja šventykla, kuri gyvavo apie 400-200 pr. Kr. Naujoji šventykla apėmė dalį senosios, buvo dvigubai padidintas pietinio šono pastatas, be to, šventyklos teritorija dar išplėsta rytų kryptimi.
Prie naujosios šventyklos vidurinio pastato centrinės pakylos statytojai pridėjo portalą su dviem dailiai išraižytomis kolonomis, vaizduojančiomis susikryžiavusius erelius, ir perdengtomis raižyta sąrama. Portalas vedė į kvadratinį 20 m pločio kiemelį, papuoštą skulptūriniais pano. Iš čia monumentalūs juodo kalkakmenio ir balto granito laiptai leidosi į pagrindinę Naujosios šventyklos aikštę. Ši 105 x 85 m dydžio stačiakampė aikštė supo įdubusį mažesnį (50 m pločio) kiemą.
Dėl skulptūrose išraižytų egzotiškų atvaizdų, pavyzdžiui, kaimanų, jaguarų ir gyvačių, kai kurie mokslininkai manė, jog Čavin de Huantaras atstovauja atogrąžų miškų menui. Tačiau moksliniai tyrimai parodė, kad nors jo religija gyvulinus motyvus ir kosmologiją galbūt pasiskolino iš atogrąžų miškų bendruomenių, Čavino architektūra turi daugiau bendra su pajūrio stiliais, o jo ūkinis gyvenimas būdingas kalnų kraštui. Kaip Čavino architektai, projektuodami šventyklą, naudojosi pajūrio tradicijomis, taip jo skulptoriai akmens raižyboje pritaikė pajūrio meno motyvus ir galbūt Amazonės kosmologiją, kilusią atogrąžų žemumose.