PIETINĖJE BRETANĖS pakrantėje, netoli Lok mariakerio, ant žemės riogso keturi milžiniški suskilusio akmens luitai. Tai yra Didžiojo sudužusio menhyro (stovinčio akmens), didžiausio monolito, pastatyto Europoje priešistoriniais laikais, griuvėsiai. Kai buvo sveikas, turėjo būti 20 m aukščio, o keturi luitai drauge sveria apie 280 tonų. Galima būtu manyti, kad tokį žygdarbį būtų galėjusi padaryti tik bendruomenė, kuri turėjo daugelio šimtmečių akmenų tašymo, gabenimo ir statymo patirtį. Tačiau iš tikrųjų naujausių tyrimų rezultatai sako, jog Didysis menhyras priklauso ankstyviausiai Bretanės neolito fazei, apie 4500 pr. Kr.
Akmens gabenimas ir apdaila Didžiojo menhyro akmuo yra stambiagrūdis granitas, tikriausiai atskeltas uolienų atodangoje Orcji upės žiotyse, 12 km į šiaurę. Galbūt dalį kelio buvo gabentas vandeniu, tačiau, norint nuvilkti šį luitą bent kelis metrus, būtų reikėję neįtikėtino išmoningumo ir didelės darbo jėgos. Neturime užmiršti, kad jis septynis kartus sunkesnis už didžiausią iš Stounhendžo akmenų ir daugiau kaip dukart ilgesnis.
Iš pirmo žvilgsnio Didysis sudužęs menhyras gali atrodyti lyg ir beformis, bet atidžiau įsižiūrėjus matyti didelio daužymo ir kalinėjimo norint išlyginti paviršių pėdsakai. Toji apdaila buvo daroma akmenį pastačius, nes į žemę įkastas menhyro pagrindas liko neapdorotas.
Maždaug per vidurį antžeminė menhyro dalis buvo papuošta raižiniu. Apiręs išlikęs raižinys šalia antro didesniojo luito nuskilusio galo, ir manoma, kad pavaizduotas akmeninis kirvis medine rankena, nors kirvio ašmenys gan trumpi ir keistai užapvalinti. Ilgus amžius veikę orų reiškiniai gerokai apgadino paviršius, ir jau sunku išskirti raižinį, išskyrus tuomet, kai įžambiai krinta vakariniai saulės spinduliai. Anuomet jis tikriausiai buvo ryškesnis ir galbūt net dažytas.
Pastatymas ir nugriovimas
Didysis menhyras toks didžiulis, kad daug metų abejota, ar iš viso kada nors buvo pastatytas stačias. Pasak legendos, jis buvęs pastatytas, tačiau nuvirtęs per žemės drebėjimą arba kažkuriuo metu per pastaruosius 2000 meti) suskaldytas žaibo. Tačiau kruopščiai ištyręs luitų lūžių paviršius, prancūzų archeologas )eanas L’Helgouachas padarė išvadą, jog menhyrą nuvertė žmonės dviem atskirais etapais. Pirma, kai jis dar stovėjo, aplink menhyrą žiedu varant pleištus, buvo atskelti du jo trečdaliai; jie nuvirto į rytus ir sudužo i tris dalis. Dantytus pleištų pėdsakus galima įžiūrėti apatinio luito pakraščiuose. Tuomet dar liko masyvus strampas, tvirtai stovintis žemėje, bet per vėlesnę operaciją jis buvo ištrauktas iš įdubos ir parverstas, šį kartą vakarų kryptimi. Taip paaiškėjo, kodėl Didžiojo menhyro viršutinė ir apatinė dalys guli skirtingomis kryptimis.
Šalia Didžiojo menhyro atrastos įdubos rodo, kad jis stovėjo ne vienas, bet buvo paskutinis menhyrų voroje, kuri apytikriai tiesia linija ėjo šiaurės kryptimi apie 55 m. Kitų akmenų lizdai, tolstant nuo Didžiojo menhyro, mažėja, o pačių monolitų liko tik mažytės nuolaužos.
Kas atsitiko akmenims, kadaise stovėjusiems šiose duobėse? Atsakymu randame kori doriniuose kapuose La Table dės Marchand, esančiuose keli metrai nuo Didžiojo menhyro, ir Gavrini – saloje už 4 km į rytus. Jau seniai buvo žinomi kirvio su rankena ir ilgaragio galvijo piešiniai, išraižyti apatinėje La Table dės Marchand apdailos akmens pusėje; tačiau 1984 m. kasinėjant atrasta viršutinė Gavrini apdailos akmens pusė ir išaiškinta, kad ji yra to paties akmens dalis. Tie du akmenys, matyt, buvo iš vieno masyvaus stačioįo akmens, vėliau apversto ir suskilusio. Nors Didysis sudužęs menhyras buvo paliktas, kur nuvirto, antrojo menhyro dalys buvo panaudotos gretimiems neolitiniams paminklams. Taigi griovimas tikriausiai vyko neolito periodu, kai vienos kartos šventieji akmenys buvo negailestingai verčiami ir įmūrijami į palikuonių kapų paminklus.