Didžioji kinų siena

Didžioji kinų siena4

SUKURTA AIBĖ legendų apie „dešimties tūkstančių Li sieną”, kaip kinai vadina savo Didžiąją sieną. Vadinama (neteisingai) vieninteliu žmogaus sukurtu objektu, matomu iš Mėnulio, ji teigia Kinijos, kaip plačios, paslaptingos ir uždaros šalies, vaizdinį. Jos mastui nėra lygių žmonijos istorijoje. Ji driekiasi apie 2700 km, matuojant tiesia linija nuo Sanhaiguano rytiniame Hebėjaus provincijos pajūryje iki Dziajuguano Gansu provincijoje vakaruose, bet tikras jos ilgis, jskaičius dvigubus, trigubus ruožus ir kilpas perėjose bei kitose strateginėse vietose, yra bent dvigubai didesnis. Jeigu iškaitytume ankstesniuosius sienos ruožus, bendras ilgis siektų 10 000 km, t. y. daugiau kaip 20% Žemės perimetro. Išliko kokie 20 000 bokštų ir 10 000 atskirų sargybos, arba signalinių, bokštų, o iš visų akmenų bei plytų būtų galima pastatyti 1 m storio ir 5 m aukščio sieną, dešimt kartų juosiančią Žemės rutulį.

Tačiau iš tikrųjų Didžioji siena yra daugelio ilgų sienų, pastatytų įvairiais Kinijos istorijos laikotarpiais, bendras pavadinimas. Iš pat pradžių toji siena reiškė daugiau, negu vien gynybą: ji žymėjo civilizacijos ribas. Kinų požiūris į sieną yra toks pat kaip į miestą; ji ženklino administracinį vienetą, atskiriantį organizuotą, žemdirbišką kinų pasaulį nuo netvarkingo stepių klajoklių barbarizmo. Todėl įeiti per sieną reiškė įžengti į žinomą civilizuotą pasaulį .

Didžioji kinų siena3

Istorija

Pirmasis imperatorius, 221 pr. Kr. suvienijęs Kiniją, įsakė Meng Dzianui sujungti ir išplėsti virtinę esamų sienų, kurias buvo pastatę jo užkariautos valstybes, ir taip padaryti ištisinę užtvarą nuo genčių, plėšikaujančių šiauriniame ir šiaurvakariniame pasieniuose. Vargai ir žūtys, patirti statant šią pirmą Didžiąją sieną, minimi legendose ir poezijoje. Į darbą buvo pašaukta daugiau kaip 300 000 vyrų, tarp ių: kareivių, valstiečių, prasikaltusių valdininkų, kalinių ir mokslininkų, nepaklususių įsakymui sudeginti klasikinius literatūros kūrinius. Dirbta kalnų arba dykumų rajonuose, nepaprastame šaltyje arba karštyje, be pakankamo maisto ir pastogės,-rašoma, kad kiekvienas pastatytas sienos metras pareikalavo vieno žmogaus gyvybės. Nuo tada sienos būklė atspindėjo Kinijos galią ir požiūrį į klajoklius kaimynus. Taikingo sugyvenimo laikotarpiais siena būdavo apleidžiama ir neremontuojama, o kai Kinijos kaimynai būdavo stiprūs ir priešiški, sieną atstatydavo – gynybos nuo greitų, arkliais jodinėjančių stepių klajoklių liniją. Daugiausia sieną prailgino Chanų dinastija (221 pr. Kr.-220 po Kr.): pastatė kilpą į vakarus Lop Noro link, norėdama apsaugoti Hesi koridorių Gansu provincijoje, vartus į Šilko kelią, nusidriekusį per Vidurinę Aziją. Daug vėlesnių gynybinių sienų pastatė ne kinai, o tautos, užėmusios šiaurės Kiniją ir norėdamos apsisaugoti nuo kitų įsibrovėliu bangų.

Didžioji kinų siena2

Mingų siena

Didžiumą sienos, kuria matome šiandien, pastatydino Mingų dinastija (1368-1644 po Kr.). Tai tarp kalnu keterų vingiuojantis 6 m pločio ties pamatais ir 6-8,7 m aukščio mūras. Viršutinę jo dalį, išgrįstą keturiais plytų sluoksniais, iš išorės juosia aukšta dantyta gynybinė sienelė, iš vidaus – parapetas; siena pakankamai plati, kad galėtu greta joti jos viršumi penki raiteliai. Perėjose ir slėniuose gynybai sustiprinti buvo statomos papildomos sienos. Kas 70 m įrengti stebėjimo bokštai turėjo laiptus, vienodais atstumais stovėjo rampos arkliams ant sienos užkopti. Be to, buvo pastatyti papildomi 10 000 signalinių švyturių greitam žinių perdavimui išilgai sienos: dieną žinią perduodavo dūmų, naktį – ugnies (laužų) signalais. VII a. paprastai buvo reikalaujama, kad signalas 1064 km atstumą nukeliautų per 24 valandas,- puolančiųjų pajėgų dydį parodydavo signalo dydis.

Didžioji kinų siena

Statyba

Ankstyvosios sienos buvo statomos iš vietinių medžiagų plūktų žemių būdais, naudotais visiems Kinijos pastatams. Abipus būsimos sienos sukaldavo lentas, į uždarą ertmę pripildavo žemių ir stipriai suplūkdavo. Lentos būdavo vidutiniškai 4 m ilgio ir aptverdavo 80 m’ žemių, sudarydamos 8-10 cm storio sluoksnius, tačiau Didžiojoje sienoje rasta 3-20 cm storio sluoksnių. Kartais tarp žemių sluoksnių plonai paklodavo nendrių, kad greičiau džiutų.

Gobio dykumoje ir stepėse sienas statydavo iš vietinių augalų, raudonų palmių lapų arba nendrių, 15 cm storio sluoksnius kaitaliodami su plonesniais žvirgždo ir dirvožemio sluoksniais. Tarimo baseine bokštų sienos buvo statomos iš didelių žabų ryšulių ir laukinių tuopų kamienų, kaitaliojant su plūkto molio sluoksniais. Esminis visų šių konstrukcijų bruožas buvo tai, kad kiekvienas sluoksnis buvo kietai suplūkiamas.

Tokio statinio patvarumą liudija išlikusios dalys, datuojamos 656 pr. Kr. Šiaurryčių Kinijoje tebesto-vinčios Cinų dinastijos (III a. pr. Kr.) sienos atkarpos, dabar 3 m aukščio, 4,2 m pločio ties pamatais ir 2,5 m – viršuje, yra iš geltonojo molio, maišyto su nedideliu žvirgždo kiekiu, sluoksnių, suplūktų mažais grūstuvais. Gansu provincijoje yra išlikę dalis Chanų sienos, iki 4 m aukščio, taip pat didelė Jumenguano tvirtovė Dunhuange. Čia tarp plūkto dirvožemio ir smulkaus žvirgždo sluoksnių kas 15 cm įterpti kryžmai sudėtų nendrių sluoksniai, dar gerai išsilaikę. Tvirtovės sienos pakaitomis jungiasi kampuose, o masyvūs vartai į viršų siaurėja, neleisdami sienoms sugriūti. Šiame krašte išliko daugiau kaip 100 signalinių bokštų, pastatytų iš plūktos žemės arba didelių plokščių (38 x 25 x 9 cm] saulėje džiovintų plaušaplyčių. Šie kvadratinio skerspjūvio (17 m pločio ties pagrindu) ir 25 m aukščio ryškiai smailėjantys bokštai, pastatyti kas 1,6-2,5 km, yra kiek išsikišę; bokštų sienose likę pastolių pėdsakų.

Paskutiniai žymūs sienos statytojai Mingai įdiegė naujus būdus. Nors vakarinė Didžiosios sienos dalis pastatyta tradiciškai, rytinė pusė, saugojanti sostinę Beidzingą nuo mongolų ir mandžiūrų, buvo pastatyta iš akmenų ir plytų kevalo su plūktų žemių ir skaldos užpildu. Tokios tvirtovės, kaip Šanhaigu-ano, kur siena prieina prie jūros, buvo panašios į nedidelius miestus su bunkeriais žmonėms pasislėpti ir atsargoms paslėpti karo metu, su pakeliamuoju tiltu, aikštelėmis kareiviams apmokyti ir kariniais sandėliais, taip pat išoriniu aptvaru grūdams ir gyvuliams laikyti.

Tokių įrenginių statyba atsiėjo daug laiko ir pinigų. Pavyzdžiui, vienas vyras su mediniu kastuvu, bambukiniu krepšiu žemėms nešti ir d a u kartinio naudojimo lentomis bei plūktuvais per mėnesj galėjo pastatyti 5,5 m pluktų žemi ii sienos, o tokio pat ilgio sienai iš akmenų ar plytų pastatyti reikėjo 100 vyrų ir meistrų, mokančių dirbti su plytomis, mediena ir akmenimis. Statybinius akmenis pirmiausia reikėjo iškirsti geležiniais arba plieniniais kūjais bei kaltais ir atgabenti iš skaldyklų, dažnai įveikiant stačias uolas. Upių dugne ir lomose įrengdavo darbines pakylas, o akmens plokštes iki 2 m ilgio ir 1 t svorio keldavo skriemuliais arba gervėmis. Kur galima, akmens luitai į viršutinius sienos lygius būdavo užtraukiami iš žemių supiltomis rampomis, tačiau pernelyg stačiose vietose darbininkai pasikliaudavo vien suktuvais ir mediniais svertais arba akmenis keldavo šimtai žmonių. Panašiai būdavo keliamos ir monumentalios, 50 m ilgio ir 10 m pločio, granito plokštės, sudarančios Šanhai-guano sienos pagrindą, kur ji prieina prie jūros.

Plytinis sienų kevalas buvo septynių ar aštuonių sluoksniu storio. Plytas degdavo mažose degimo krosnyse, įrengtose sienos statybos aikštelėse; 1991 m. atkasta sveika degimo krosnis buvo naudojama 41 x 20 x 10 cm plytoms degti; spėjama, jog kiekvienam sienos ilgio metrui reikėjo 22 tokių krosnių. Kokybė buvo griežtai kontroliuoiama: V a. rašytiniuose šaltiniuose sakoma, kad jeigu prižiūrėtojas į plyta įvarydavo ylą 2,5 cm, tą darbininką užmušdavo ir įmūrydavo j sieną. Vienas užrašas Dziajuguano sienos akmenyje, kuriame nurodyta data (1540) ir prižiūrėtojo pavardė, sako, jog rekonstrukcija, per kuria siena buvo dvigubai paaukštinta iki 9 m, paklojant ant suplūktų žemių naujas plytų eiles, truko 100 metų.