Didžioji Zimbabvė

zimbabve

NEDAUGELIS archeologinių vietovių (jeigu išvis tokių buvo) paskatino prirašyti tiek literatūros ir tiek nesąmonių, kaip Didžioji Zimbabvė. Kai XIX a. pabaigoje pirmą kartą buvo atkreiptas pasaulio dėmesys į šiuos įspūdingus akmeninius statinius, buvo spėjama, kad tai pietų Afrikos centrinės dalies gyvenvietė, įkurta svetimšalių, gal net finikiečių, neaiškiu būdu susieta su bebos karaliene. Dabar manoma, jog jie simbolizuoja vietos afrikiečių kultūrą ir laimėjimus; jų vardu net pavadintas kraštas, kuriame jie stovi.

Statinio sandara

Didžioji Zimbabvė stovi plynaukštės, įsiterpusios tarp Zambezės ir Limpopo upių, dabar – Zimbabvės Respublikos, pietvakarinėje dalyje. Šonų kalba Zimbabvė reiškia „akmeninius namus” arba „garbinguosius namus” ir taikoma ne tik didžiajam statiniui, bet ir daugybei mažesnių akmeninių namų griuvėsių, plačiai išsibarsčiusių šioje vietovėje. Nors jis dažnai (ypač kolonijiniais laikais) klaidingai vadintas paprastu Zimbabvės vardu, dabar šis statinys teisingai įvardytas kaip Didžioji Zimbabvė.

Savo klestėjimo metais Didžioji Zimbabvė buvo didelis miestas, užėmęs maždaug 78 ha plotą ir turėjęs kokius 18 000 gyventojų. Čia išlikę dveji pagrindiniai akmeniniai griuvėsiai ir nemažą plotą užima mažesnių statinių liekanos. Gretimame slėnyje išsidėstę didesni pavieniai aptvarai; kai kuriuose stovėjo apskriti drėbtiniai namai šiaudiniais stogais, sujungti panašios konstrukcijos sienomis. Vienas aptvaras išsiskiria dydžiu ir sudėtingumu, yra likę perstatinėjimo ir išplėtimo pėdsakų. Išorinė aptvaro siena siekia daugiau kaip 10 m, tokio pat aukščio ir viduje stovintis tvirtas akmeninis bokštas.

Nepaisant didelio statybos masto ir meistriškumo, Didžiosios Zimbabvės akmens statinių architektūra iš esmės paprasta. Ji pastatyta be skiedinio iš grubiai tašytų stačiakampių granito plytų. Šie akmenys tikriausiai paimti iš sluoksniais savaime atskylančių uolienų apvaliose granito kalvose (kopje), būdingose vietos gamtovaizdžiui. Siauros durų angos buvo perdengtos akmeninėmis, rečiau medinėmis, sąramomis, laikančiomis viršutines mūrinio eiles. Atviros kūgiškos angos, pro kurias šiandieniniai lankytojai įžengia į Didįjį aptvarą, atsirado dėl netikslios rekonstrukcijos, atliktos XX a. pradžioje, kai buvo pakeistos sugriuvusios sąraminės angos. Nėra įrodymų, kad būtų buvę naudoti detalūs planai, matavimai ar pasvarai; nebuvo nei kupolų, nei skliautų. Kiti statiniai sumaniai padaryti iš plaušamolio, saulėje džiovinto dėl kietumo ir patvarumo. Nors išsiskirianti dydžiu ir kruopščia konstrukcija, Didžioji Zimbabvė turi tuos pačius stilistinius ir technologinius bruožus, kaip ir daugybė kitų akmeninių pastatų pietų Afrikoje.

Neseni tyrinėjimai leidžia apžvelgti Zimbabvę pietų Afrikos pastarųjų dviejų tūkstantmečių istorijos kontekste. Ankstyviausi paprastos akmenų sienos pavyzdžiai gali būti datuojami X a. po Kr Iki XIII a. antros pusės akmeniniai aptvarai ir platformos buvo statomi drauge su drėbtiniais namais Tačiau didžiausios statybos vyko XIII a. pabaigoje-XV a., kai buvo pastatyti svarbesnieji pastatai šiandien matomi Didžiojoje Zimbabvėje.

civilizacijos-paslaptis, didzioji zimbabve

Statinio paskirtis

Beveik neabejotina, kad Didžiosios Zimbabvės gyventojai buvo tiesioginiai dabartinių šonų protėviai. Šie ryšiai skatino išsiaiškinti, kokiu tikslu buvo naudojamos įvairios Didžiosios Zimbabve dalys, ypač akmeniniai pastatai. Tų tyrimų išvados lieka prieštaringos, nes dažniausiai remtasi neaiškios kilmės legendomis ir prastai užrašytais vėlesnių laikų duomenimis. Nors negalima neigti galimos šio darbo vertės, vis dėlto šiuo metu patartina nepasikliauti prielaidomis, jog pagrindinis akmeninis aptvaras buvęs moterų iniciacijos vieta arba kad tam tikroje statinio dalyje gyvenusios karalių žmonos.

Tačiau aišku, kad Didžioji Zimbabvė buvo valdovų, kontroliavusių svarbesniąsias teritorijas, išteklius ir prekybą, sostinė. Importuotų gaminių, kaip antai stiklo karoliukų, kiniškos ir persiškos keramikos, Artimųjų Rytų stiklo ir monetų, nukaltų viename iš rytų Afrikos pajūrio uostų, čia pasitaiko dažniau, negu bet kurioje kitoje tų laikų Zimbabvės vietovėje. Čia rasta ir auksinių bei varinių dirbinių iš kitų šios šalies rajonų, todėl spėjama, jog produktai iš atokesnių sričių buvo renkami Didžiojoje Zimbabvėje ir keičiami į prekes, atgabentas iš svetur.

Didžiosios Zimbabvės klestėjimo laikotarpis sutampa ne tik su jos architektūros pakilimu, bet ir su aukso eksportu per Indijos vandenyno pakrantę. Ji buvo centras tarpusavy susijusių gyvenviečių tinklo, kuris tęsėsi nuo šiaurės Zimbabvės iki pietų Mozambiko pajūrio lygumos.

Reikšminga, kad Didžiosios Zimbabvės, kaip vienos pagrindinių gyvenviečių, raida beveik tiksliai sutapo su ankstesnio centro, gyvavusio Mapungubvės vietovėje Limpopo slėnyje arti Zimbabvės, Pietų Afrikos Respublikos ir Botsvanos sienų sandūros, žlugimu. Atrodo, kad XIII a. pabaigoje dėl ne visai suprantamu priežasčių, galbūt susijusių su ganyklų nualinimu ir aplinkos pablogėjimu, Šis politinis-ekonominis centras persikėlė iš Limpopo slėnio į šiauresnę plynaukštės sritį. Naujoji Didžiosios Zimbabvės vieta buvo geresnė tiek aukso išteklių naudojimo, tiek priėjimo prie Indijos vandenyno per Sabio upę atžvilgiu.

Suklestėjimas ir žlugimas

Didžiosios Zimbabvės žlugimas XV a. įvyko tuo metu, kai politinė valdžia persikėlė į šiauresnę vietovę šalia Zambezės slėnio, kuris tuomet baigė nurungti Sabio upę, kaip pagrindinis kelias tarp vidaus sričių ir pajūrio. Apie XVI a. vidurį portugalai Zambezės slėniu įsismelkė į krašto gilumą. Centrinėje ir pietvakarinėje Zimbabvėje Guruhusvos karalystė išlaikė daugelį Didžiosios Zimbabvės tradicijų, tarp jų statybą iš akmens, ir XVII—XVIII a. prekiavo su portugalais. Taigi archeologiniai radiniai paremia legendų teiginius apie kultūrines sąsajas tarp Didžiosios Zimbabvės gyventojų ir šiuolaikinių šonų kalbą vartojančių žmonių.