Du Ponios Smith gyvenimai

Psichiatras ir buvęs Anglijos laikraščio „Tho Yorkshire Pont” medicinos apžvalgininkas Arthur Guirdham visą amžių turėjo keistą arkliuką – pomėgį domėtis Prancūzijos XIII amžiaus erotikų sekta, vadinta katarais. Kitas šio žmogaus bruožas, veikiau negalavimas  daugiau kaip 40 metų jį persekiojęs košmariškas sapnas. Jo turinys visada buvo tas pats – žmogui atrodydavo, kad prie jo artinasi kažkoks grėsmingas aukštas žmogėnas iš baimės apstulbęs Arthur imdavo klykti, o po to pabusdavo.

1962 metais gydytojas psichiatras sutiko pacientę ponią Smith, kurią naktimis irgi kankindavo panašūs košmarai. Si pažintis daktarui buvo lemtinga – jį liovėsi kamavęs kraupus sapnas. Tas pats atsitiko ir poniai Smith. Tačiau ji toliau gydėsi ir savo psichiatrui nė neužsiminė apie dingusius košmarus. Ir kaip užsiminsi, jei… Bet apie tai vėliau.

Ponia Smith nuo vaikystės buvo ekstrasense. Tačiau vienuolikos metų mergaitei ėmė taip skaudėti galvą, kad ji trumpam netekdavo sąmonės. Tuo pat metu ji įgavo tarsi „antrąjį regėjimą”. Pavyzdžiui, galėjo perskaityti laišką, neatplėšusi voko, išpranašavo pažįstamai nuotakai, kad jaunikis ją pames prieš pat vestuves, nors šio nepažinojo, tiksliai įspėjo tėvo mirties datą.

Na, o košmarai, kurie ją naktimis persekiodavo, irgi buvo nepaprasti. Glaustai kalbant, jų turinys buvo toks: kartu su tėvais ji viduramžiais, maždaug XIII amžiuje gyveno Tuluzoje. Kartą pas tėvus nakvynės pasiprašė jaunas katarų sektos Šventikas, pavarde Roger de Grisolles. Paauglė svečią bematant įsimylėjo, su juo susitikdavo. Tai sužinojęs tėvas išvijo dukrą iš namų. Nieko nepaisydama mergaitė puolė j mylimojo glėbį ir tapo jo meiluže. Jų laimė truko neilgai – visuomenės persekiojamas katarų šventikas kalėjime susirgo džiova ir mirė.

Vos tik išvydusi psichiatrą Arthurą Guirdhamą, ponia Smith jo asmenyje atpažino… savo sapnų herojų ir numylėtinį Roger de Grisolles.

Tik po metų ponia Smith gydytojui išdrįso prisipažinti, kad jis ilgus metus sapnuose buvęs jo viduramžių laikų meilužis. Psichiatrą tai apstulbino, bet ne visiškai įtikino. Matyt, prisiminęs prancūzų patarimą saugotis moters, jis savo pacientę įtarė ketinimu tokiais prisipažinimais jį suvilioti. Kita vertus, jj stulbino labai detalūs pasakojimai pacientės, neturėjusios žalio supratimo apie XIII amžiaus Prancūziją, o juo labiau – katarų sektą ir jos šventikus.

Tokie motyvai psichiatrą paskatino kreiptis j tris geriausius Prancūzijos viduramžių specialistus – mokslininkus Jean Duvemoy, Deodat Roche ir profesorių Rene Nelli su prašymu išklausyti pacientės pasakojimą apie sapnuose matytas viduramžių vizijas ir nustatyti, ar jos pagrįstos.

Mokslininkai padarė stulbinančią išvadą: moteriškė žinojo apie XIII amžiaus Prancūziją ir katarų sektą tokių dalykų, kokių nerasi jokiose knygose. Tarkime, 1944 metais rašytame dienraštyje ji vaizduoja katarų šventikų tamsiai žalius arba mėlynus drabužius. 1954 metais tą patį faktą ji paminėjo psichiatrui adresuotame laiške, nagrinėjančiame sapnus apie praeitį.

Tai išgirdę mokslininkai ironiškai šypsojosi: jų supratimu, katarų dvasininkai rengėsi juodai. Tačiau kitais metais -1965-aisiais – vienas minėtų mokslininkų Jean Duvernoy, vartydamas dulkių apneštas inkvizicijos bylas, net pašiurpo iš nuostabos, aptikęs tikslų katarų dvasininkų drabužių aprašymą. Pasirodo, jie rengėsi taip, kaip sapnuose regėjo ponia Smith.

Beje, tai nebuvo vienintelis ponios Smith mokslininkams padarytas siurprizas. Sapnuodama ji ne kartą matė, kaip viduramžių žmonės atsipjaudavo gabalėlį cukraus nuo duonos kepalą primenančios „galvos”, o po to pasigardžiuodami jį skanavo. Mokslininkai vėlgi abejojo, ar prancūzai tuo metu apskritai žinojo cukraus skonį. Bet minėtasis Rene Nelli 1969 metais jrodė, kad cukraus XIII amžiaus Prancūzijoje jau būta. Tik ne kiekvienam jis buvo pagal kišenę, to meto žmonės cukrų laikė skanumynu ir panacėja – vaistu nuo visų ligų.

Suprantama, buvo ir tokių faktų, kuriuos ponia Smith aiškino vienaip, o mokslininkai – kitaip. Pavyzdžiui, pastarieji rimtai suabejojo tokiu moteriškės papasakotu epizodu: bažnyčios suoluose sėdintys katarai per pamaldas atsistoja ir geria vyną iš didelių taurių. Istorikų nuomone, XIII amžiuje bažnyčiose nei sėdėdavę, nei vyną iš taurių gerdavę. Tokios apeigos vėliau radosi.

Kaip ten bebūtų, daugeliu atveju ponia Smith įrodė, jog sapnuose katarų istoriją ji vaizduojasi teisingiau negu mokslininkai.

Kas tai – ekstrasensės aiškiaregystė, o gal ir sielos reinkarnacija – ponios Smith siela prisimena, ką mačiusi pirmajame gyvenime? šiuos klausimus psichiatras Arthur Guirdham bando atsakyti 1970 m. Anglijoje išleistoje knygoje The Cathars and Reincarnation* („Katarai ir reinkarnacija”).

Pabaigai – keli žodžiai apie minėtos knygos autorių psichiatrą Arthurą Guirdhamą. Žurnalistas ir mokslininkas Colin Wilson Ji taip aprašė: „Neseniai jis pas mus svečiavosi. Vaizdavausi jį turint hipnotizuotojo žvilgsnį, kuris žmogų verte perveria… O galbūt tai išsiblaškęs, nuo žemiškųjų rūpesčių atitrūkęs mistikas? Nieko panašaus: jis pasirodė besąs malonus, protingas žmogus, iš kurio spinduliavo daugeliui puikių gydytojų būdingas švelnumas ir gerumas. Visą vakarą su juo apie šj bei tą kalbėdamas (ilgiausiai vis dėlto apsistojome ties psichologija), jaučiau, kad jo asmenybei būdinga kažkas, ko iš pirmo žvilgsnio negali apibrėžti. Tik vėliau man į galvą toptelėjo netikėta mintis, jog jame yra kažkas dvasininkiška, panašaus į garsiojo Rabelais (Rablė) aprašytus viduramžių kulto tarnus..”