Džgantija ir kitos Maltos šventyklos

Masyvios ir monumentalios Maltos šventyklos priklauso paslaptingiausiems priešistorinės Europos statiniams. Nenuostabu, jog dėl statybai vartotų akmens luitų didumo vietiniai gyventojai ilgai juos laikė milžinų darbų, o vienas, jų iki šiol vadinamas Džgantija – “Milžino namu”. Žinoma daugiau kaip dvidešimt šventyklų, po vieną ar grupelėmis išsibarsčiusių Maltoje ir Goce. Po šimtmetį ar daugiau vykusių archeologinių tyrinėjimų dabar jau žinome, kad jos buvo pastatytos 3600-2500 po Kr. Vis dėl to tebėra sunku paaiškinti jų “daugialapio” plano ir nepaprastų skulptūrų, kad ir apkūnių žmonių statulėlių, kartais ir didelių statulų, prasmę, taip pat apeigas arba veiklą, kurioms jos buvo skirtos.

Šventyklos pastatytos iš vietos kalkakmenio, kuris čia dviejų rūšių: kietas koralinas ir minkštesnis – globigerina. Pirmąjį sunkiau apdoroti, tačiau jis patogus tuo, kad jam, natūraliai skylant gaunami statybiniai ruošiniai, be to, jis labai patvarus ir atsparus korozijai. Kita vertus, globigeriną būtų buvę galima skaldyti kapliais iš elnio ragų, pasinaudojant mediniais svertais.

Šventyklų statytojai gerai suprato priešingas šių akmenų savybes ir paprastai rinkdavosi kietąjį kuralinio kalkakmenį išoriniams elementams, kur buvo svarbu atsparumas atmosferos poveikiui. Globigeriną naudodavo vidaus konstrukcijoms, kur kruopščiai apdorojant ir iškalinėjant buvo kuriami įspūdingi puošiniai. Be to, buvo labai svarbu, kur akmuo išgaunamas; nors dalį atsigabendavo iš gana tolimų vietovių, pirmenybę dažniausiai teikdavo vietos statybinei medžiagai. Iš skaldyklų, kurios galėjo būti už kelių kilometrų, akmenys (sveriantys apie 20 tonų) tikriausiai buvo atvelkami rogėmis arba pavažomis. Ties kai kurioms šventyklomis rasta akmeninių rutulių, kurie galbūt buvo naudojami akmens luitams įstumti į galutinę vietą.

Šventyklų statyba

Statybą tikriausiai pradėdavo nuo plano žymėjimo ir pagrindo uolienos išlyginimo. Grindys paprastai buvo klojamos iš torbos (tinko, pagaminto iš susmulkinto kalkakmenio), nors keletų atvejų išgrįsta akmenimis arba didelėmis akmeninėmis plokštėmis, kurios tikriausiai buvo suklotos statybos pradžioje. Šventyklos sienas statydavo dvigubas, iš tašytų akmens luitų, ertmę tarp jų užpildydavo žemėmis ir žvirgždu. Kartkartėmis pačiose sienose būdavo įrengiamos nišos arba kambarėliai.

Keliose šventyklose vidinių sienų viršutinės akmenų eilės sudaro dalinius skliautus, kurie tikriausiai buvo perdengti plokščių stogu iš rastų ir plūkto molio. Taršine tarp dviejų šventyklų įsprausti akmeniniai laiptai galbūt vedė ant tokio stogo. Kad  maltos šventyklos buvo užbaigti statiniai, liudija keletas rastų to meto modelių ir uolų raižinių. Jų tamsios patalpos ir sudėtinga puošyba rodo, jog tai buvo neaiškių ir paslaptingų galių vieta.