OBELISKAI YRA VIENI lengviausiai atpažįstamų Egipto paminklų. Tai didžiuliai kvadratinio skerspjūvio monolitai, kiek siaurėjantys iki piramidinės viršūnės, kuri dažnai būna paauksuota, kad atspindėtų saulės spindulius. Žinoma, kad Saulės šventyklų su masyviais mūriniais žemų obeliskų pavidalo statiniais buvo V dinastijos valdymo metais (apie 2465-2323 pr. Kr.), o netrukus buvo iškalti ir pirmi monolitiniai klasikinių proporcijų obeliskai. Ankstyviausias užbaigtas karališkas obeliskas pastatytas XII dinastijos laikais (apie 1950 pr. Kr.), tačiau didžiausias ir įspūdingiausias priskirti-

FAKTAI

nas XVIII dinastijos viduriui (apie 1504— 1425 pr. Kr.). Obeliskai buvo pašvęsti Saulės dievui Ra ir randami vietovėse, susijusiose su Saulės dievu garbinimu. Dažniausiai jie buvo statomi poromis abipus Egipto šventyklų piloninių vartų, nors būta ir pavienių obeliskų.

Akmenų atskėlimas

Obeliskai buvo atskeliami ii labai kietų akmenų, pakankamai tvirtų, kad būtų galima be įskilimų iškalti grakščių proporcijų galutinį gaminį, kuris atlaikytų gabenimu. Asuano granitas buvo pats populiariausias akmuo, o tai, kad buvo pasirenkamas rausvas ir raudonas granitas, galbūt atspindi šių spalvų sąsaja su saule. Ypač naudingas informacijos apie granito skaldymą ir obeliskų gamybą šaltinis yra nebaigtas obeliskas, saugomas Asuano akmenų skaldykloje. Manoma, jog jis gamintas Tutmozio III valdymo metais (1479-1425 pr. Kr.) ir, jeigu būtų buvęs užbaigtas, būtų didžiausias obeliskas Egipte: 41,75 m aukščio ir apie 1150 t svorio. Nelaimei, atskeliamas monolitas įskilo, buvo paliktas ir išliko tik kaip aiškus naudotų atskėlimo būdų daiktinis įrodymas.

Granitas – labai kietas akmuo, jo neįmanoma iškirsti su egiptiečių turėtais palyginti minkšto metalo įrankiais, todėl buvo vartojami akmeniniai. Doleritiniais grūstuvais kvarco grūdeliai būdavo sugrūdami ir nušluojami. Uolos paviršiuje darbininkai nužymėdavo obelisko kontūrus ir aplink juos išdaužydavo uolieną. Iškirsdavo griovį, pakankamai platų, kad jame galėtų stovėti dirbantis žmogus, ir pakankamai gilų, kad būtų įmanoma pasikirsti po obelisku. Tokiame griovyje dirbdami, vienu metu galėjo daužyti akmenį apie 150 žmonių. Svertais obeliską atskeldavo nuo pagrindo ir, naudodami statramsčius, pakeldavo virš aplinkinės uolienos lygio. Tuomet jį įtaisydavo ant medinių rogių, kad būtų galima pergabenti.

Gabenimas

Asuane iškirstus obeliskus reikėjo gabenti nemažais atstumais. Pavyzdžiui, Karnakas, kur buvo pastatyti du Hatšepsut obeliskai, yra 220 km į šiaurę nuo Asuano. Nuo akmens skaldyklų iki upės buvo pastatyta krantinė: išlygintas žemės paviršius rogėms su sunkiais obeliskais vilkti. Tarus, kad vienas vyras lygia žeme gali traukti apie pusę tonos, kiekvienam 320 t sveriančiam Hatšepsut obeliskui tempti būtų reikėję maždaug 1000 vyrų. Jeigu būtų buvęs užbaigtas Nebaigtasis obeliskas, būtų reikėję 3500 vyrų.

Nuvilkę obeliską ant upės kranto, jį pakraudavo į baržą. Tai turėjo būti sudėtinga ir sunki operacija. Plinijus I a. po Kr. aprašė tradicinį obeliskų pakrovimo į baržas būdą. Anot jo, baržą įplukdydavo į kanalą netoli skaldyklos ir nugramzdindavo luitais, kurių bendras svoris būdavo didesnis už obelisko. Obeliską nutempdavo skersai kanalo į reikiamą vietą virš baržos ir iškraudavo balastinius luitus. Barža imdavo kelti obeliską. Tuomet obeliską pasukdavo tiek, kad jis atsidurtų išilgai baržos vidurio linijos.

Hatšepsut šventyklos Deire reljefe parodyta, kaip pora obeliskų gabenami į Karnaką. Abu pakrauti į vieną baržą ir paguldyti išilgai jos taip, kad liestųsi jų pagrindai. Taip svoris gana tolygiai paskirstomas, nes sunkiausios obeliskų dalys yra baržos centre. Jeigu šis aprašymas pakankamai tikslus, barža turėjo būti daugiau kaip 100 m ilgio ir gana plati – dėl pastovumo. Toks didelis laivas būtų buvęs sunkiai valdomas: laivugalyje turėjo keturis vairus, vairuojamus keturių vairininkų ir velkamus virtinės irklinių valčių, prisirišusių virvėmis. Varžą pirmyn būtų variusi upės srovė, o irklinėms valtims tikriausiai daugiau būtų reikėję ne traukti, bet valdyti ir kreipti baržą. Baržai pasiekus galinę vietą, ji buvo pritvirtinama prie krantinės ir iškraunama, o obeliskai nuvel-kami į reikiamą vietą.

Apdaila

Egiptiečiai buvo linkę galutinai apdailinti savo paminklus jau pastatytus. Tačiau Tutmozio III obeliskas buvo išpuoštas, bet nepastatytas, taigi, matyt, ne visada elgtasi vienodai, šlifavimo akmenimis ir smulkiais kvarco grūdeliais obeliskus nugludindavo iki blizgesio, paskui braižytojas paviršiuje nubraižydavo puošinių kontūrus, o įgudęs skulptorius akmeniniais įrankiais iškaldavo reljefus. Galiausiai ant obelisko viršūnės užmaudavo metalinį gaubtą ir pritvirtindavo įkaldami metalą į reljefinių paviršių griovelius. Šis sidabro ir aukso lydinio aptaisas spindėjo saulėje, todėl obeliskas buvo iš toli matomas.

Statyba

Nėra išlikusios vaizdinės ar rašytinės medžiagos, aiškinančios, kaip egiptiečiai statė obeliskus, išskyrus simbolinį karaliaus, kuris stato obeliską traukdamas virvę, piešinį. Sukurtos dvi aiškios teorijos apie egiptietiškus statybos būdus. Pasak vienos, obeliskas iš pradžių būdavo traukiamas rampa pagrindo galu į priekį, kol persisverdavo į duobę ir galu įsiremdavo į pamatą, tada virvėmis būdavo pastatomas. Norint valdyti galo nuleidimą į duobę, galbūt buvo pilama smėlio. Pagal antrą teoriją, obeliskas buvo traukiamas žemės paviršiumi, kol jo pagrindo galas įsiremdavo į plinte iškirstą griovelį; tuomet viršutinis galas svertais ir statramsčiais būdavo keliamas iki tokio kampo, kad būtų galima traukiamą virvėmis obeliską pastatyti stačią. Nors šis antrasis būdas atrodo labai pavojingas ir sunkus, grioveliai išlikusiuose obeliskų plintuose ir nedidelis kai kurių obeliskų nuokrypis nuo pamato rodo, jog labiau tikėtina, kad egiptiečiai taikė šį metodą.

Vėlesnė istorija

Egiptiečių obeliskų gabenimo ir statymo rūpesčiai nesibaigė su juos sukūrusią civilizacija. Dėl įspūdingos formos ir simbolinių sąsajų jie tapo labai mėgstami Romos imperijoje. Pirmuosius obeliskus i Romą maždaug 10 pr. Kr. atgabeno Augustas, o paskesnieji imperatoriai gerokai papildė Romos kolekciją. Keletas obeliskų vėliau buvo rasti senovės Romos griuvėsiuose, o XVI-XVIII a. popiežiai juos atstatė atnaujindami savo miestą. XIX a. dar trys obeliskai buvo išgabenti iš Egipto ir pastatyti Paryžiuje, Londone ir Niujorke. Šiandien net 13 Egipto obeliskų stovi Romoje, o tik keturi pačiame Egipte.

Kas kartą, kai obeliską reikėdavo išgabenti iš Egipto, jis būdavo transportuojamas ir statomas įvairiais būdais: panaudojant pastolius, suktuvus arba šarnyrus. Vis dėlto nė vienas šių sudėtingų inžinerinių būdų neprilygsta egiptiečių žygdarbiui – jie sukūrė šiuos nepaprastai dailius paminklus vien akmeniniais įrankiais ir gabeno bei statė be šiuolaikinių mechanizmų.