Hadriano vila Tivolyje

Italija

(Hadrianas) pasistatydino Tivolyje vilą, tokią nuostabią ir taip sutvarkytą, kad galėjo ten įamžinti garsiausius provincijų ir vietovių vardus, pavadindamas (jos dalis) Likėju, Akademija, Pritanais, Kanobu, (Stoa) Poikile, Tempės slėniu. Ir, kad nieko nestigtų, net sukūrė požemio karalystę. AUGUSTO ISTORIJOS, HADRIANO GYVENIMAS, IV A. PO KR.

 

HADRIANO VILA Tivolyje yra puikiausias architektūrinis Romos imperatoriaus dvaro turtingumo ir prabangos liudijimas. Plačiai nusidriekęs lėkštoje kalvos papėdėje, šis gausus ir nuostabus paviljonų, maudyklių ir kitų žavių vandens įrenginių kompleksas parko gamtovaizdyje, nors virtęs griuvėsiais, leidžia pajusti pačios Romos imperatorių rūmų, visų pirma prarastųjų “Auksinių namų”, Nerono pastatydintų prieš 70 metų, spindesį.

Devynerius iš 20 savo valdymo metų (117-138 po Kr.) Hadrianas praleido keliaudamas, nuo Britanijos iki Egipto ir rytinio Viduržemio jūros baseino, taip tapęs pirmuoju imperatoriumi, aplankiusiu visus imperijos kraštus. Jis buvo labai išsimokslinęs, mokėjo dvi kalbas, lotynų ir graikų, gerai išmanė filosofiją ir retoriką ir labai domėjosi architektūra, o gal net turėjo architekto gabumų. Jam valdant Romoje buvo pastatyta daugelis įžymių statinių, pirmiausia Panteonas ir masyvi Veneros ir Romos šventykla (išlikę griuvėsiai). Tai buvo visuomeniniai pastatai, bet sau pramogai ir poilsiui jis pastatydino nuostabią didžiulę vilą Tivolyje (senovės Tibūre) už 28 km nuo miesto.

Tivolis nuo seno buvo turtingų romėnų mėgstama vieta, kur jie statė vilas norėdami pabėgti nuo kankinančio sostinės karščio vasarą. Tačiau šios užmiesčio vilos buvo ne tik vasaros poilsio vieta, jos turėjo ir svarbesnę paskirtį. Iš pradžių kaimo vila buvo darbinis vienetas, žemės ūkio dvaro centras. Vėliau ji tapo laisvalaikio (otium), gyvenimo dalies, liekančios nuo darbo arba valstybės reikalų (negotium), židinys. Prabangių helenistinių Rytų rūmų, ypač karališkųjų Ptolemajo rūmų Aleksandrijoje, pavyzdžiu romėnai savo vilose bei užmiesčio dvaruose (horti) įrengdavo vonias ir valgomuosius, gimnastikos sales ir bibliotekas, užveisdavo formalius sodus, papuoštus dekoratyviai apkarpytais medžiais bei egzotiškais vaismedžiais, ir dirbtinius laukinės gamtos kampelius su taip pat egzotiškais gyvuliais ir paukščiais paauksuotose narvuose. Visa tai prašmatniai išpuošdavo ir pavadindavo pasakiškų garsiųjų Rytų vietovių vardais. Statybai dažniausiai pasirinkdavo vaizdingą vietovę ir pagražindavo teritoriją terasomis bei pylimais. Svarbus būdavo ir vanduo – gamtinių telkinių arba dirbtinių kanalų. Tvenkiniuose buvo veisiamos žuvys vaišių stalui, akvedukai tiekė vandenį vonioms, čiurlenantys fontanai vėsino orą ir gaivino protą.

Vila Tivolyje

Nors Hadriano vila iš esmės atitiko tradiciją, jį buvo išskirtinio masto kūrinys su ypatingais statiniais. Kadangi, kaip žinia, imperatoriaus laisvalaikis buvo santykinis dalykas, matyt, su juo atsikeldavo nemažas būrys dvariškių. Kad Hadrianas viloje tvarkydavo valstybės reikalus, liudija, pavyzdžiui, oficialaus laiško, kurį jis pasiuntė iš Tivolio 125 po Kr. vasaros pabaigoje, kopija. Neseniai atliktu apskaičiavimų vila užėmė apie 120 ha; tai atitiktų Kju Gardenso botanikos sodo Londone arba net tokio nemažo romėnų miesto, kaip Pompėja ar Ostija, dydį. Kai kuriais atžvilgiais ji buvo panaši į miestą: turėjo šventyklų, pirčių, sandelių ir teatrą, tačiau trūko gyvenamųjų ir prekybinių miesto statinių samplaikos – viskas buvo išdėstyta griežtai pagal imperatoriaus poreikius ir pomėgius.

Iki šiol tik pusė vilos ploto iškasinėta archeologų, todėl kartais sunku suprasti ryšį tarp atskirų statinių ar jų grupių. Tačiau aišku, kad buvo statoma visad atsižvelgiant į vietovės galimybes: pabrėžiant reljefo pokyčius, daugelis fiziškai atskirtų vietų vizualiai sujungtos. Kartais fizinis atskyrimas labiau tariamas negu tikras: “požeminė karalystė” (platus tarnybinių koridorių ir tunelių tinklas) jungia visus statinius į visumą.

Daugelis vilos objektų buvo pavadinti – šiek tiek atsitiktinai – įžymių senovės statinių vardais; tai suprasti padeda aukščiau pacituota ištrauka iš “Hadriano gyvenimo”. Tokie pavadinimai senovės pasaulyje buvo įprasti ir nederėtų jų nepaisyti, tarsi jie būtų vien vaizduotės padarinys. Turint omeny Hadriano prisirišimą prie Rytų miestų, nenuostabu, kad jis vieną parką pavadino garsiosios Platono Akademijos giraitės Atėnuose vardu; galų gale net Romos respublikos oratorius Ciceronas vienoje savo vilų turėjo “Akademija”. Akademija, Likėjus, Poikilė ir Pritanai primena Atėnus, o Kanobas – kitą Hadriano mėgtą miestą: Aleksandriją ir jos įžymųjį kanalą.