Į ką panaši mirtis? MIRIMAS

“Visi kentėjimai išblėsta”. “Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”. “Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. “Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: “Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” “Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”. “Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: “Kai praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!” “Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

mirtis

Mirimas

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažintis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, temperamentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėl to pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pranešimus “iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo  – jau ne savo kūną.

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį nesenai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai nesenai apraudojo. Pagaliau pasirodo Švenčiausioji Būtybė (Rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė – vert.). iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo pamiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus. Vis dėlto jis suvokia, kad šia akimirką dar gali grįžti į žemę, kad jo mirtis priešakyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, be vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių be sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildoma pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu…