INKŲ KELIŲ tinklas buvo vienas didžiausiu Naujojo pasaulio inžinerinių laimėjimu varžantis su Senojo pasaulio Romos kelių sistema. 25 000 km jungė Kuską, aukštai Peru pietų Anduose stovinčią inkų sostinę, su plačiomis imperijos valdomis. „Žmonių atmintyje, – rašė Pedro de Cieza de Lėtinas, jaunas ispanų kareivis, XVI a. 5-ame dešimtmetyje keliavęs pagrindiniu kalnų keliu, -vargu ar yra koks kitas kelias, lygintinas su šiuo, einančiu per gilius slėnius ir aukštus kalnus, per sniego kauburius, liūnus, plikas uolas, šėlstančias upes…”

Pagrindiniai du šio tinklo keliai buvo: Qhapaq Nan („prabangus kelias”), nutiestas tarp Kusko ir Kito (dabar Ekvadoro sostinės), ir lygiagrečiai ėjęs pajūrio kelias. Juos jungė dešimtys šalutinių kelių, o atšakos tęsėsi į pietus iki pat Santjago Čilėje ir į rytus, iki šiaurės vakarų Argentinos. Kalnų kelias šiaurėje siekė sritį, kur dabar yra Kolumbijos ir Ekvadoro siena, o vadinamasis užkariavimo kelias ėjo nuo Huanuko Pampos administracinio centro šiaurės vidurio Peru iki Čačapojaso miškinguose rytinių Andų šlaituose. Kai kurie keliai, vieni auks čiausių iš kada nors nutiestų, vedė į šventyklas, esančias daugiau kaip 5000 m virš jūros lygio.

Pirmuosius ispanų keliautojus labiausiai stebino Qhapaq Nan. Joks kitas kelias nejungė šitiek inkų miestų, neturėjo ilgesnių pavyzdingai įrengtų ruožų, pagražintų akmeniniu grindiniu, pralaidomis, drenažo kanalais ir pylimais, pakėlusiais I virš klampios žemės. Statybiniai akmenys buvo imami iš vietinių skaldyklų arba šalia kelio pasitaikančių uolienų atodangų. Statūs kelio ruožai buvo įveikiami laiptais, statytais iš riedulių arba tašytų akmenų. (Kadangi Andų tautos neturėjo ratų, laiptai labai praversdavo stačiuose šlaituose.) Kelio plotis būdavo įvairus, nelygu vietovė. Pavyzdžiui, į pietus nuo Huanuko Pampos tyrinėtojai užregistravo 20 km ilgio 16 m pločio grįsto kelio ruožą, einantį per tuščią, negyvenamą puną (lygią aukštumą).

Kalnų džiunglėse arba debesis siekiančiuose miškuose inkai tiesdavo akmenimis grįstus kelius prie pačių uolų, kartais iškirsdami jose laiptus. Kalnų reljefas kartais priversdavo inkų inžinierius projektuoti siaurus, 1-3 m pločio kelius. Pajūrio dykumoje, kur retai lyja, kelio negrįsdavo ir paprastai mažiau laikydavosi formalių reikalavimų, negu tiesdami kalnuose. Tačiau kai kuriose pajūrio vietose, kur kelias ėjo per žemas kalvas, buvo įrengiami laiptatakiai. Plotis įvairavo nuo 3 iki 10 m, o dykumoje kelio ribas ženklino tik akmenys ir mediniai stulpai. Tačiau drėkinamuose slėniuose buvo statomos plaušaplyčių sienos, jos neleisdavo žmonėms ir lamų vilkstinėms nueiti nuo kelio ir išmindžioti lauko.

Tiltai per upes

Inkai neišrado arkos. Vietoj jos sugalvojo išradingus kabamuosius tiltus tarpekliams ir upėms pereiti. Šios supintu virvių konstrukcijos, nukarusios per vidurį ir tempiančios akmenines atramas, baugino ispanus. Pirmieji kabamieji tiltai tikriausiai buvo didžiulis darbas; 1534 m. Pedro Sancho, konkistadoro Francisko Pizarro sekretorius, pastebėjo, jog inkų kariuomenė sugaišo 20 dienu, kol, vadovaujami tiltu meistro, nupynė viena tilta.

Keletas inkų stiliaus tiltu naudojami iki šiol. Huinčiryje, j pietus nuo Kusko, apie 500 žmonių iŠ išsibarsčiusių krašto bendruomenių kasmet tris dienas dirba pindami kabamąjį tiltą. Prieš pradedant pinti tiltą, kiekviena šeima nuveja savo virvę, vadinamą kesva (iš sausų gojos žolės žiedų stiebelių), kurios vardu tiltas ir pavadintas: „kesva čaka” – virvinis tiltas. Moterys, delnais sukdamos stiebelius, nuveja dviejų gijų, maždaug piršto storio, ir 50 m ilgio virvę. Pirmą dieną kaimiečiai su virvėmis susirenka abiejuose upės krantuose. Grupės vyrų ištiesia ant kelio tris pluoštus po 24 virves ir kietai susuka jas į lynus, kuriuos paskui supina. Užbaigtos virvių pynės būna apie 20 cm diametro; kiekvienai nunešti į tilto vietą reikia bent aštuonių stiprių vyrų.

Vieno kaimo vyrai specializuojasi tempti lynus skersai kanjono. Supinti lynai per kanjoną perduodami pririšti prie vedamosios virvės ir pritvirtinami prie stulpų, įtaisytų už atraminių akmenų. Tuomet vyrai pasidalija į dvi komandas ir, linguodami bei šaukdami, ištempia virves ir laisvus galus apsuka apie akmeninius stulpus. Antros dienos pabaigoje tilto pagrindas jau gatavas: keturios sunkios pynės stipriai įtemptos virš bedugnės; du mažesni pinti lynai yra kaip turėklai. Trečią, paskutinę dieną vyriausiasis tilto tiesėjas apžergia keturis pagrindinius lynus ir priešais save tilto apačioje pririša medinį skersinį, kad lynai neliptų vienas ant kito. Taip jis slenka tiltu pritvirtindamas skersinius vieną po kito, o paskui jį eina kitas vyras, plonesnėmis virvėmis rišdamas turėklo lyną prie pagrindo. Paskui virvinis pagrindas išklojamas takais – ir tiltas baigtas.

Inkų laikais Huinčirio tiltas buvo vienas iš antraeilių, nuošali perėja Apurimako aukštupyje, mažas, palyginti su didžiaisiais inkų kabamaisiais tiltais. Vis dėlto kaimiečiai tebenaudoja protėvių technologija ir darbo organizavimo principus, nepasiduodami europiečių įtakai.

Keliaudami pasroviui nuo Huinčirio, pasiektume garsiausią iš visų kabamųjų tiltų. Jis kirto Apurimako tarpeklį į vakarus nuo Kusko ir dar išsilaikė XIX a. pirmoje pusėje. Tiltas buvo 45 m ilgio, žemiausia jo vieta kybojo 35 m virš šniokščiančios upės. Buvo sudarytas iš penkių 10 cm storio pintų kabujų, į agavą panašių augalų lynų, o pagrindas – iš lazdelių ir vytelių, surištų žaliaminės odos juostelėmis. Pintos virvės buvo pririštos prie akmeninių atramų.

Inkai statė ir ne tokius šiurpius, akmeninius ir medinius tiltus, o kartais per upę keldavosi keltais. Tačiau kabamieji tiltai ir artima jų giminaitė oroja -pintinė, slystanti lynu, ištemptu tarp upės krantų, -gyviausiai liudija apie inkų tiltų statybos technologiją