Category Archives: Įtvirtinimai

Seni archyvai apie senovinius itvirtinimus

Juodosios jūros Tvirtovėje, atrastas 2 000 metų senumo Lobis

Miesto gyventojai  prieš apytiksliai 2 000 metų palaidojo dvejas krūvas atsargų lobio miesto citadelėje — lobis, neseniai iškastas archeologų.

Daugiau kaip 200 monetų, daugiausia bronzinių, buvo surastos greta “įvairių auksinių daiktų, sidabrinių ir bronzinių papuošalų ir stiklinių indų” senovinėje gyvenvietėje Kryme (Ukraina), tyrėjai viską aprašė naujausiame žurnalo leidinyje “Senovinės Civilizacijos nuo Skitijos iki Siberijos”.

Maskvos pedagoginio universiteto profesorius Nikolaï Vinokurov pasakojo, jog senovėje , kai tvirtovė buvo užpulta, turtingi gyvenvietės gyventojai ir kaimynai palaidojo visus savo turtus, taip norėdami apsaugoti viską nuo Romėnų.

Lobis5 Lobis6 Lobis1 Lobis2 Lobis3 Lobis4Lobis10 Lobis7 Lobis8 Lobis9

Senoviniai įtvirtinimai

SAUGUMO siekimas yra vienas svarbiausiu žmogaus veiklos akstinų, o plėtojantis technologijai jo įgyvendinimas tampa vis sudėtingesnis. Tačiau didžiulių tvirtovių ir kitokių fortifikacijų statyba rūpi ne tik praktiniu požiūriu: aukštos sienos ir įspūdingi vartai kuria galios įvaizdį, kuris pasitarnauja ne vien kariniams tikslams. Todėl įtvirtinimai yra ne tik apsauga nuo priešo, bet ir krašto padėties bei valdymo simbolis.

Poreikis turėti nuolatinius apsauginius statinius pirmiausia turbūt atsirado ankstyvosiose sėsliose bendruomenėse, kurios susiformavo įvairiose pasaulio dalyse didėjant gyventojų skaičiui ir žem dirbystei tampant pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu. Galbūt patys pirmieji Mesopotamijos miestai buvo neapsaugoti, tačiau 3-ą tūkstantm. pr Kr. iš esmės visi buvo apjuosti ilgomis storomis plaušaplyčių sienomis. įspūdingiausiai ši tradicija pasireiškė Artimuosiuose Rytuose, kur VI a. pr. Kr. Nebukadnecaras pastatydino garsiąsias sienas aplink Babiloną. los minimos ne viename senovės tekste kaip vienas iš Septynių senovės pasaulio stebuklų.

Babilono sienos buvo viso miesto, imperijos sostinės, apsauga. Tokią pat paskirtį turėjo ir Sirakūzų, svarbiausio graikų miesto Sicilijoje, siena. Dionisijo pastatydintos IV a. pr. Kr., jos aptvėrė ne tik patį miestą, bet ir strateginės reikšmės Epipolių plokščiakalnį į šiaurę nuo miesto. Kai kurie valdovai tokių miesto gynybinių įrenginių viduje arba šalia jų statydavosi rūmus – tvirtoves, norėdami įgyti pranašumą ne tik prieš išorės priešus, bet ir savo valdinius. Vano citadelė rytų Turkijoje, viena iš kelių tokių tvirtovių toje srityje, stovėjo senovės miesto pakraštyje ir turėjo ne tik saugoti valdovą nuo priešų antpuolių, bet ir atskirti nuo savo krašto prastuomenės. Panašiai Mikėnai ir Tirintas, žalvario amžiaus pietų Graikijos citadelės, šalia turėjo žemesnįjį miestą, kuriame gyveno paprasti žmonės. Galinga tvirtovė, iškilusi aukštai virš valdinių gyvenvietės, fiziškai išreiškė visuomenės hierarchiją.

Masados tvirtovė Judėjos dykumoje – dar vienas saugumo problemos sprendimo pavyzdys. Karalius Erodas labiau pasikliovė nuošalumu, todėl Masada yra ne tvirtovė, iškilusi virš valdinių būstų, bet atokus atraminis statinys dykumoje, teikęs prieglobstį kritiškos padėties atveju. Kadangi pasirinkta vieta turėjo gamtinių gynybinių ypatybių, svarbiausia buvo ne pastatyti neįveikiamus įtvirtinimus, – pats reljefas atliko didžiąją šio darbo dalį, – bet sukurti karaliui rezidenciją.

Grynai užmoju nė viena senovės tvirtovė negali varžytis su ankstyvųjų imperijų pastatytais linijiniais įtvirtinimais. Romos imperiją II a. po Kr. juosė sustiprintos valstybės sienos: kai kurios jų ėjo gamtinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, upėmis, kitos buvo pylimų arba mūro sienų pavidalo. įspūdingiausias tokios rūšies įtvirtinimų pavyzdys neabejotinai yra Didžioji kinų siena. Sunku pasakyti, ar tokie grandioziniai projektai buvo veiksmingi kariniu požiūriu, tačiau imperines ambicijas jie skelbė įspūdingai. Joks šiaurės klajoklis, atsidūręs priešais Didžiąją kinų sieną, negalėjo abejoti didybe imperijos, kuri šitiek metų vertė plušėti šitiek žmonių.

Toks imperijų sienų ekstravagantiškumas vėl primena dvejopą didžiųjų įtvirtinimų paskirtį: valdyti ir ginti. Dviprasmiška tai, kad išvaizda kartais gali būti apgaulinga, pavyzdžiui, inkų Saksavamano tvirtovė iš tikrųjų gal buvo šventykla. Daugelis mokslininkų teigia, jog pietų Britanijos tvirtovės ant kalvų, kad ir Mergelės pilis, buvo veikiau vietos vadų ar bendruomenių valdžios išraiška, nei prieglobsčio ar gyvenamoji vieta. Kai nėra rašytinių šaltinių, dažnai sunku būti tikram, o archeologiniai tyrimai retai pateikia įtikinamų įrodymų. Tačiau gal kaip tik tokių įrodymų nebuvimas ir yra stipriausias šių statinių veiksmingumo liudijimas: saugumą garantavo jų sukurta galios aura, taip pat gynybinių pylimų aukštis ir griovių plotis.

Saksavamano šventykla – tvirtovė

Peru, saksavamanas

VIENAS įspūdingiausių prieškolumbinės Pietų Amerikos paminklų, be abejo, yra Saksavamanas, šventykla – tvirtovė ant kalvos, iškilusios šalia buvusios inkų sostinės pietiniuose Peru Anduose. Pirmi europiečiai, ją pamatę 1533 m, palygino su paminklais, pastatytais Ispanijoje, kur “nei Segovijos tiltas, nei kiti Herkulio ar romėnų statiniai nėra tokie nuostabūs, kaip šis”, ir netgi pasiūlė Saksavamaną įtraukti į “statinių, vadinamų Septyniais pasaulio stebuklais”, sąrašą.

Ryškiausias Saksavamuno bruožas šiandien yra trys akmeninės atraminės sienos, juosiančios vieno pusę kalvos, ant kurios tvirtovė stovėjo, jos eina apie 400 m, vingiuodamos kokiais 50 kampų. Žemiausioji siena sumūryta iš puikiai suleistų megalitinių akmenų, taip stebinusių ispanus: „Kas, juos matęs, galėtų pasakyti, kad jie žmogaus rankomis pastatyti. Jie didžiuliai kaip kalnų ar uolų luitai”. Vienas tų luitų turėtų sverti apie 128 t, o kai kurie megalitai yra 5 m aukščio ir tokio pat pločio.

Ispanams tos sienos priminė tvirtovę; taip Sak-savamaną dažnai vadina ir mūsų laikų autoriai. Tačiau nėra įrodymų, kad jis kada nors tikrai buvo tvirtovė, išskyrus 1536 m. Kusko apsiaustį, kai inkai sukilo prieš įsibrovėlius ispanus. Vienas metraštininkas jį vadino „saulės namais”, o tai reikštų, kad Saksavamanas vaidino tam tikra religinį vaidmenį inkų Saulės kulte. Jo karinė paskirtis galbūt buvo simbolinė, o plati aikštė, arba esplanada, įrengta tarp pylimų ir priešais stūksančio didelio aptašytų uolienų gūbrio, vadinamo Rodaderu, galbūt buvo apeiginių kovų, kurios, pasak metraštininkų, vykdavusios žemai, miesto aikštėje, arena. Dabar šioje esplanadoje rengiamas inkų žiemos saulėgrįžos šventės šiuolaikinis vaidinimas, kasmet sutraukiantis tūkstančius turistų.

Be to, Saksava manas veikė kaip didžiulė saugykla: įvairios gėrybės buvo laikomos kvadratinio plano pastatėliuose, vadinamuose qolqa. juose buvo „šaunamųjų ginklų, lazdų, iečių, strėlių, kirvių, sunkių pamuštos medvilnės švarkų ir įvairių ginklų. Čia buvo ir drabužių kareiviams… taip pat audinių, daugybė alavo bei švino ir kitų metalų, daug sidabro ir šiek tiek aukso”.

Šventyklos – tvirtovės viršuje buvo du bokštai, vienas apskritas, kitas stačiakampis, jų pamatai atrasti XX a. 4 dešimtmetį (Garcilaso aprašė trečiu bokštu. tačiau jo pamatus dabar jau sunku išskirti). Už Rodadero kalvos yra teritorija, vadinama Sučuna; ten daug akvedukų, vandens rezervuarų. tunelių, terasų, vidaus kiemų, laiptų ir pastatų, taip pat didelis tvenkinys, kadaise tiekęs vandeni Kusko miestui.

Akmenų gabenimas

Ne tik XVI a. ispanai stebėjosi, bet ir Šiuolaikiniai mokslininkai suka galvas, „kaip tie akmenys buvo pristatomi į vietą… nes jie |inkai| neturėjo nei jaučių, nei vėžinių- beje, ir jaučiai nebūtų jų pa vilkę”. Kai kurie amžininkai tuos statinius laikė burtininkų darbu.

Tačiau atsakymas visai paprastas: gerai organizuoti inkų darbininkų būriai tempdavo akmenis virvėmis. Vienas metraštininkas pasakoja, jog akmenis storomis virvėmis „traukdavo iš tikro dideli žmonių būriai. Jie buvo gabenami ne lygiais keliais, bet gruoblėtais kaliui šlaitais, čia staigiai kylančiais, čia smengančiais, tempiami vien žmonių jėgomis”. Ispanai matė, kaip statant Kusko katedrą vietos darbininkai kilnodavo didžiulius akmenis vien „žmonių jėga ir ilgomis kojos storumo virvėmis iš vijoklinių augalų ir kanapių”. Kaip ir dauguma inkų technologijų, akmenų iškirtimas, gabenimas ir mūrijimas rėmėsi ne yatingais įrankiais, bet puikiais įgūdžiais, jėga ir organizuotumu.

Kji kas mano, kad Saksavamaną pastatydinęs Pučakutis, garsus XV a. inkų karalius ir tariamas imperinio Kusko architektas. „Jis (Pačakutis) įsakė surinkti iš provincijų dvidešimt tūkstančių vyru… iš jų keturi tūkstančiai skaldė ir tašė akmenis; šeši tūkstančiai juos vilko stambiomis virvėmis iš odos ir kanapių; kiti kasė griovius ir dėjo pamatus, dar kiti pjovė stulpus ir sijas medinėms konstrukcijoms…” Kiti autoriai teigia, jog Saksa-vamano statyba buvo tokio masto, kad truko 50 metų arba kad jis buvo statomas net iki ispanų įsiveržimo.

Akmenų suleidimo paslaptys Tačiau kaipgi inkai sugebėjo įstatyti akmenis į mūrą ir taip tiksliai juos suleisti? Labiausiai tikėtinos teorijos remiasi metraščių, archeologijos ir inkų akmens apdorojimo technologijų tyrimų duomenimis.

Pavyzdžiui, architektūros profesorius Jeanas Pierre’as Protzenas įrodė, kad inkų mūrininkai luitus apdorodavo akmens kūjais. Juos tašydavo tol, kol pasiekdavo reikiamą suleidimą. Akmenims pakelti į vietą supildavo žemių pylimus. Vis dėlto Protzenas pripažįsta, kad nors šis Hudas tinka mažesniems akmenims, nevisiškai paaiškina, kaip buvo sumūryti didieji luitai.

Architektas Vincentas Lee siūlo kitą paaiškinimą. Pastebėjęs seką, kuria Saksavamano akmenų luitai buvo įleidžiami į vietą, ir keistas išpjovas bei iškyšas, rastas kai kurių luitų apačioje, Lee sukūrė teoriją, pagrįstą būdu, kuriuo tradicinių medinių trobelių statytojai renčia rąstus naudodami įtaisą, panašų į braižytojo skriestuvą. Jis mano, kad inkai naudojo braižymą ir kopijavimą, ir teigia, jog inkų braižiklis, ar skriestuvas, buvo padarytas iš virvutės, medžio ir akmeninio svambalo svarelio. Jau iškirstą viršutinio akmens formą mūrininkai perkeldavo ant jau įstatyto apatinio akmens, vesdami viršutinį svambalo virvutės galą iš anksto ištašytu viršutinio akmens paviršiumi. Sucentravus svarelį jo skylės atžvilgiu, apatinis virvutės galas tiksliai nukopijuodavo viršutinio akmens profilį. Taip pažymėję formą, apatiniame akmenyje akmeniniais kūjeliais iškaldavo reikiamas įdubas.

Tačiau prieš šiuos darbus reikėdavo atgabenti akmenis į statybos vietą ir užkelti į pakylą virš statomos sienos. Lee aiškina, kad būdavo daroma taip: kalvos šlaito dalį už ir virš statomos sienos išlygindavo padarydami vietos pakylai, o sienai augant tą sienos užnugarį užpildavo žemėmis. Akmenis ant pakylos inkai užpildavo žemo nuolydžio rampomis.

Aptašę apatinį akmenį iki suleidimui tinkamos formos, viršutinį megalitą, pasak Lee, nuleisdavo į vietą panaudodami po juo sudėtą rąstų rietuvę: pakaitomis pakreipdami megalitą į vieną ir kitą puses (perkeldami jo svorį ant medžių rietuvės), mūrininkai iš po akmens ištraukdavo atraminius rąstus. Taip traukdami rąstą po rąsto, įsodindavo megalitą į vietą. Tačiau kadangi metraštininkai neaprašo tokio į skriestuvą panašaus prietaiso ir archeologai nerado panašių įrankių, Lee daro išvadą, kad jo teorija nėra visiškai pagrįsta. Ir Protzenas, ir Lee sutinka, jog galimi kiti aiškinimai.

Akmenų šaltiniai

Didieji akmenys, sudarantys zigzagines Saksavamano sienas, yra iš kalkakmenio luitų, atskeltų pačioje statybos vietoje ir daugelyje uolienų atodangų aplinkinėse kalvose. Kiti akmenys, pavyzdžiui, mažesnieji andezito luitai, naudoti Saksavamano bokštams ir gretimam Sučunos kvartalui statyti, atgabenti iš Rumikolkos, skaldyklos, esančios 35 km į pietryčius nuo Kusko. Po 1540 m. Kusko naujakuriams ispanams Saksavamanas buvo patogus akmenų karjeras, ir tik jo megalitinių akmenų dydis išgelbėjo sienas nuo visiško išardymo. „Ir norėdami išvengti išlaidų, vargo ir gaišaties, kurių pareikalavo iš indėnų akmenų apdorojimas”, – apgailestavo Garcilaso, ispanai lupo mažesnius akmenis savo namams ir bažnyčioms mieste kalvos papėdėje statyti. „Taip buvo sunaikinta tvirtovės didybė, ir paminklas, kurį vertėjo išsaugoti nuo tokio nusiaubimo, visuomet liūdins tuos, kurie susimąsto apie jo praeiti”.

Masada

masada-Izraeilis

ES SEBEHAS, senovinė Masada, yra aukšta plokščiaviršūnė uolų atodanga, iškilusi Negyvosios jūros pakrantės dykumoje. Šios įspūdingos gamtinės tvirtovės istorija keista ir nerami. Erodas Didysis (37-4 pr. Kr.) pavertė ją beveik neprieinama vieta su ištaigiais rūmais – statiniu, kurį pralenkė galbūt tik milžiniška romėnų rampa ir neregėto masto apgulos darbai, kuriuos teko nuveikti po šimto metų norint susigrąžinti Masadą. Tai vienas puikiausių nuo senovės išlikusių gynybos ir puolimo sistemų pavyzdžių.

Erodo Didžiojo tvirtovė

Dėl daugelio priežasčių Erodas jautėsi nesaugus. Varžovai gviešėsi jo sosto, valdymo pradžioje jam grasino Egipto karalienė Kleopatra: kėsinosi į jo valdas ir turėjo galingą garbintoją – romėną Marką Antonijų.

Erodui reikėjo neįveikiamos tvirtovės, j kurią jis ar jo Aeima galėtų pasitraukti pavojaus atveju, ir Masados uola nuostabiai tam tiko. Jau praeityje ji buvo j tvirtinta, tačiau Erodas ja apsupo siena su kazematais. Viduje buvo daugybė sandėlių ir pastatų, bet nemažai rūpesčių kėlė vandens tiekimas. Erodas, ambicingas statytojas, veikė su jam būdinga energija.

Vandens problema buvo išspręsta gana paprastu, tačiau daug darbo reikalavusiu būdu. Kalvose už Masados buvo užtvenkti du sezoniniai kalnų upeliai, o uolose išskobti kanalai. Su tvirtove jungė akvedukai, kuriais vanduo tekėdavo į uolose iškirstus rezervuarus, talpinusius iki 5000 m1 vandens. Kelios valandos lietaus juos pripildydavo, o vandens perteklių buvo galima nukreipti į papildomus rezervuarus. Jeigu priešas būtų atkirtęs vandens tiekimą akvedukais, vandens atsargų tvirtovėje būtų užtekę ilgam laikui.

Masada Izraelyje

Prie uolos prilipę rūmai

Daug pastangų pareikalavo ir rūmai, kuriuose karalius būtų galėjęs gyventi taip, kaip buvo įpratęs. Tik viena vieta tiko vienumai, buvo kiek saugesnė ir palyginti vėsi, ūksminga, su nuostabiu gamtovaizdžiu – skardingas šiaurinis uolos kyšulys. Kaip tik čia Erodas, iš dalies įsikirsdamas į uolą, iš dalies pastatydindamas masyvius įtvirtinimus, įremtus į žemiau esančias uolas, sukūrė virtinę terasų, ant kurių pasistatydino triaukščius rūmus. Skirtingi jų lygiai sujungti 120 slaptų laiptelių. Visas statinys buvo gausiai išpuoštas mozaikomis ir freskomis, architektūrinės detalės apdailintos dažytu arba paauksuotu tinku.

Apgula

Po Erodo mirties fudėja tapo Romos provincija, o 66 po Kr. sukilo. Masadą užėmė kraštutinių nacionalistu grupė, ir 72 po Kr. ji buvo paskutinė sukilimo atrama. Romėnai apsiautė Masadą 3,5 km ilgio siena, kad niekas nepabėgtų, tačiau nebuvo linkę ilgai apgulai. Kitais metais pasistatę rampa, jie puolė Masadą.

Pradėta artimiausioje patogioje vietoje už tvirtovės sienų, panaudojant uolų kyšulius, 200 m ilgio rampa iškilo 100 metrų, los žemė buvo sutvirtinta medine konstrukcija. Pačiame viršuje buvo pastatyta 25 m aukščio akmeninė pakyla, ant kurios dar įrengtas 30 m aukščio geležimi apkaltas bokštas. Visa tai buvo padaryti nuolat švilpiant gynėjų leidžiamiems sviediniams. Istorikas Juozapas Flavijus tą darbą priskiria Romos kareiviams, tačiau romėnai turėjo atsivarę tūkstančius belaisvių, todėl galima įsivaizduoti, kad daugelis jų, priversti dirbti rampos statyboje, galbūt buvo po ja palaidoti.

Kai galų gale įrenginys iškilo pakankamai aukštai, romėnai strėlėmis ir katapultomis nušlavė gynėjus nuo Masados sienos ir taranu ją sugriovė. Tą naktį gynėjai, norėdami išvengti nelaisvės, išžudė savo Šeimas ir patys nusižudė. Nors akmeninė pakyla išnyko, rampos pylimas išliko kaip vienas didžiųjų romėnu atkaklumo paminklų.

Didžioji kinų siena

Didžioji kinų siena4

SUKURTA AIBĖ legendų apie „dešimties tūkstančių Li sieną”, kaip kinai vadina savo Didžiąją sieną. Vadinama (neteisingai) vieninteliu žmogaus sukurtu objektu, matomu iš Mėnulio, ji teigia Kinijos, kaip plačios, paslaptingos ir uždaros šalies, vaizdinį. Jos mastui nėra lygių žmonijos istorijoje. Ji driekiasi apie 2700 km, matuojant tiesia linija nuo Sanhaiguano rytiniame Hebėjaus provincijos pajūryje iki Dziajuguano Gansu provincijoje vakaruose, bet tikras jos ilgis, jskaičius dvigubus, trigubus ruožus ir kilpas perėjose bei kitose strateginėse vietose, yra bent dvigubai didesnis. Jeigu iškaitytume ankstesniuosius sienos ruožus, bendras ilgis siektų 10 000 km, t. y. daugiau kaip 20% Žemės perimetro. Išliko kokie 20 000 bokštų ir 10 000 atskirų sargybos, arba signalinių, bokštų, o iš visų akmenų bei plytų būtų galima pastatyti 1 m storio ir 5 m aukščio sieną, dešimt kartų juosiančią Žemės rutulį.

Tačiau iš tikrųjų Didžioji siena yra daugelio ilgų sienų, pastatytų įvairiais Kinijos istorijos laikotarpiais, bendras pavadinimas. Iš pat pradžių toji siena reiškė daugiau, negu vien gynybą: ji žymėjo civilizacijos ribas. Kinų požiūris į sieną yra toks pat kaip į miestą; ji ženklino administracinį vienetą, atskiriantį organizuotą, žemdirbišką kinų pasaulį nuo netvarkingo stepių klajoklių barbarizmo. Todėl įeiti per sieną reiškė įžengti į žinomą civilizuotą pasaulį .

Didžioji kinų siena3

Istorija

Pirmasis imperatorius, 221 pr. Kr. suvienijęs Kiniją, įsakė Meng Dzianui sujungti ir išplėsti virtinę esamų sienų, kurias buvo pastatę jo užkariautos valstybes, ir taip padaryti ištisinę užtvarą nuo genčių, plėšikaujančių šiauriniame ir šiaurvakariniame pasieniuose. Vargai ir žūtys, patirti statant šią pirmą Didžiąją sieną, minimi legendose ir poezijoje. Į darbą buvo pašaukta daugiau kaip 300 000 vyrų, tarp ių: kareivių, valstiečių, prasikaltusių valdininkų, kalinių ir mokslininkų, nepaklususių įsakymui sudeginti klasikinius literatūros kūrinius. Dirbta kalnų arba dykumų rajonuose, nepaprastame šaltyje arba karštyje, be pakankamo maisto ir pastogės,-rašoma, kad kiekvienas pastatytas sienos metras pareikalavo vieno žmogaus gyvybės. Nuo tada sienos būklė atspindėjo Kinijos galią ir požiūrį į klajoklius kaimynus. Taikingo sugyvenimo laikotarpiais siena būdavo apleidžiama ir neremontuojama, o kai Kinijos kaimynai būdavo stiprūs ir priešiški, sieną atstatydavo – gynybos nuo greitų, arkliais jodinėjančių stepių klajoklių liniją. Daugiausia sieną prailgino Chanų dinastija (221 pr. Kr.-220 po Kr.): pastatė kilpą į vakarus Lop Noro link, norėdama apsaugoti Hesi koridorių Gansu provincijoje, vartus į Šilko kelią, nusidriekusį per Vidurinę Aziją. Daug vėlesnių gynybinių sienų pastatė ne kinai, o tautos, užėmusios šiaurės Kiniją ir norėdamos apsisaugoti nuo kitų įsibrovėliu bangų.

Didžioji kinų siena2

Mingų siena

Didžiumą sienos, kuria matome šiandien, pastatydino Mingų dinastija (1368-1644 po Kr.). Tai tarp kalnu keterų vingiuojantis 6 m pločio ties pamatais ir 6-8,7 m aukščio mūras. Viršutinę jo dalį, išgrįstą keturiais plytų sluoksniais, iš išorės juosia aukšta dantyta gynybinė sienelė, iš vidaus – parapetas; siena pakankamai plati, kad galėtu greta joti jos viršumi penki raiteliai. Perėjose ir slėniuose gynybai sustiprinti buvo statomos papildomos sienos. Kas 70 m įrengti stebėjimo bokštai turėjo laiptus, vienodais atstumais stovėjo rampos arkliams ant sienos užkopti. Be to, buvo pastatyti papildomi 10 000 signalinių švyturių greitam žinių perdavimui išilgai sienos: dieną žinią perduodavo dūmų, naktį – ugnies (laužų) signalais. VII a. paprastai buvo reikalaujama, kad signalas 1064 km atstumą nukeliautų per 24 valandas,- puolančiųjų pajėgų dydį parodydavo signalo dydis.

Didžioji kinų siena

Statyba

Ankstyvosios sienos buvo statomos iš vietinių medžiagų plūktų žemių būdais, naudotais visiems Kinijos pastatams. Abipus būsimos sienos sukaldavo lentas, į uždarą ertmę pripildavo žemių ir stipriai suplūkdavo. Lentos būdavo vidutiniškai 4 m ilgio ir aptverdavo 80 m’ žemių, sudarydamos 8-10 cm storio sluoksnius, tačiau Didžiojoje sienoje rasta 3-20 cm storio sluoksnių. Kartais tarp žemių sluoksnių plonai paklodavo nendrių, kad greičiau džiutų.

Gobio dykumoje ir stepėse sienas statydavo iš vietinių augalų, raudonų palmių lapų arba nendrių, 15 cm storio sluoksnius kaitaliodami su plonesniais žvirgždo ir dirvožemio sluoksniais. Tarimo baseine bokštų sienos buvo statomos iš didelių žabų ryšulių ir laukinių tuopų kamienų, kaitaliojant su plūkto molio sluoksniais. Esminis visų šių konstrukcijų bruožas buvo tai, kad kiekvienas sluoksnis buvo kietai suplūkiamas.

Tokio statinio patvarumą liudija išlikusios dalys, datuojamos 656 pr. Kr. Šiaurryčių Kinijoje tebesto-vinčios Cinų dinastijos (III a. pr. Kr.) sienos atkarpos, dabar 3 m aukščio, 4,2 m pločio ties pamatais ir 2,5 m – viršuje, yra iš geltonojo molio, maišyto su nedideliu žvirgždo kiekiu, sluoksnių, suplūktų mažais grūstuvais. Gansu provincijoje yra išlikę dalis Chanų sienos, iki 4 m aukščio, taip pat didelė Jumenguano tvirtovė Dunhuange. Čia tarp plūkto dirvožemio ir smulkaus žvirgždo sluoksnių kas 15 cm įterpti kryžmai sudėtų nendrių sluoksniai, dar gerai išsilaikę. Tvirtovės sienos pakaitomis jungiasi kampuose, o masyvūs vartai į viršų siaurėja, neleisdami sienoms sugriūti. Šiame krašte išliko daugiau kaip 100 signalinių bokštų, pastatytų iš plūktos žemės arba didelių plokščių (38 x 25 x 9 cm] saulėje džiovintų plaušaplyčių. Šie kvadratinio skerspjūvio (17 m pločio ties pagrindu) ir 25 m aukščio ryškiai smailėjantys bokštai, pastatyti kas 1,6-2,5 km, yra kiek išsikišę; bokštų sienose likę pastolių pėdsakų.

Paskutiniai žymūs sienos statytojai Mingai įdiegė naujus būdus. Nors vakarinė Didžiosios sienos dalis pastatyta tradiciškai, rytinė pusė, saugojanti sostinę Beidzingą nuo mongolų ir mandžiūrų, buvo pastatyta iš akmenų ir plytų kevalo su plūktų žemių ir skaldos užpildu. Tokios tvirtovės, kaip Šanhaigu-ano, kur siena prieina prie jūros, buvo panašios į nedidelius miestus su bunkeriais žmonėms pasislėpti ir atsargoms paslėpti karo metu, su pakeliamuoju tiltu, aikštelėmis kareiviams apmokyti ir kariniais sandėliais, taip pat išoriniu aptvaru grūdams ir gyvuliams laikyti.

Tokių įrenginių statyba atsiėjo daug laiko ir pinigų. Pavyzdžiui, vienas vyras su mediniu kastuvu, bambukiniu krepšiu žemėms nešti ir d a u kartinio naudojimo lentomis bei plūktuvais per mėnesj galėjo pastatyti 5,5 m pluktų žemi ii sienos, o tokio pat ilgio sienai iš akmenų ar plytų pastatyti reikėjo 100 vyrų ir meistrų, mokančių dirbti su plytomis, mediena ir akmenimis. Statybinius akmenis pirmiausia reikėjo iškirsti geležiniais arba plieniniais kūjais bei kaltais ir atgabenti iš skaldyklų, dažnai įveikiant stačias uolas. Upių dugne ir lomose įrengdavo darbines pakylas, o akmens plokštes iki 2 m ilgio ir 1 t svorio keldavo skriemuliais arba gervėmis. Kur galima, akmens luitai į viršutinius sienos lygius būdavo užtraukiami iš žemių supiltomis rampomis, tačiau pernelyg stačiose vietose darbininkai pasikliaudavo vien suktuvais ir mediniais svertais arba akmenis keldavo šimtai žmonių. Panašiai būdavo keliamos ir monumentalios, 50 m ilgio ir 10 m pločio, granito plokštės, sudarančios Šanhai-guano sienos pagrindą, kur ji prieina prie jūros.

Plytinis sienų kevalas buvo septynių ar aštuonių sluoksniu storio. Plytas degdavo mažose degimo krosnyse, įrengtose sienos statybos aikštelėse; 1991 m. atkasta sveika degimo krosnis buvo naudojama 41 x 20 x 10 cm plytoms degti; spėjama, jog kiekvienam sienos ilgio metrui reikėjo 22 tokių krosnių. Kokybė buvo griežtai kontroliuoiama: V a. rašytiniuose šaltiniuose sakoma, kad jeigu prižiūrėtojas į plyta įvarydavo ylą 2,5 cm, tą darbininką užmušdavo ir įmūrydavo j sieną. Vienas užrašas Dziajuguano sienos akmenyje, kuriame nurodyta data (1540) ir prižiūrėtojo pavardė, sako, jog rekonstrukcija, per kuria siena buvo dvigubai paaukštinta iki 9 m, paklojant ant suplūktų žemių naujas plytų eiles, truko 100 metų.

Sirakuzų siena

Sicilija

KAI 405 PR. KR. DIONISIJAS I tapo Sirakūzų valdovu, negaišdamas laiko ėmė tvirtinti didįjį miestą galingu sienų žiedu, įrengdamas tokius sudėtingus gynybinius įrenginius, kokių senovės pasaulis nebuvo regėjęs. Tiesioginė patirtis neseniai įvykusiame kariniame susidūrime su Atėnais (415-413 pr. Kr.), kai priešas galėjo nekliudomas įsirengti stovyklą Epipolių plokščiakalnyje čia pat greta miesto, įtikino Dionisiją, kad Sirakūzai gali tapti neįveikiami tik apjuosus įtvirtinimais visą plokščiakalnį, drauge su Ortidžos salos centru, kuriame stovėjo jo rūmai. Tai, kad jis sugebėjo įvykdyti savo sumanymą per nepaprastai trumpą, vos šešerių metų (402-397 pr. Kr.) laikotarpį, daug pasako apie šio žmogaus įžvalgumą ir energiją, ir milžiniškus darbo jėgos, medžiagų bei pinigų išteklius, kuriuos jis sugebėjo surinkti. Senovės raštuose kalbama, jog 5,3 km ilgio sienos ruožas buvęs pastatytas tik per 20 dienų. Stulbinančio 27 km bendro ilgio Sirakūzų siena tapo ilgiausia senovės graikų pasaulyje gynybine sienų grandine, apjuosusia gamtinį gynybinį gūbrį – Epipolių plokščiakalnį.

Gynybos naujovės

Ypatingą vietą karo meno istorijoje Dionisijui pelnė ne vien gynybinių sienų ilgis. Kitas prieš pat jo valdymą įvykęs karinis susidūrimas, kai 409 pr. Kr. kartaginiečiai apsiautė graikų miestą Seliną, taip pat paskatino Dionisiją apsispręsti, kad vienas svarbiausių dalykų yra modernizuoti gynybinius įtvirtinimus. Sirakūzuose jis įsteigė „karo laboratorijas” ir skyrė premijas tiems, kurie pateikdavo vertingų sumanymų. Pavyzdžiui, buvo keičiami statybos būdai norint sustiprinti akmeninius gynybos statinius: du (vidinis ir išorinis) gynybinių sienų dangalai iš didelių akmens plytų dabar pirmą kartą buvo skersai sujungti akmeniniais ilgainiais, dalijančiais vidinį užpildą į skyrius ir gerokai padidinančiais statinio pastovumą, ypač atsparumą taranavimui. Be to, strategiškai patogiais tarpais sienoje buvo statomi bokštai apginti tokioms opioms vietoms, kaip vartai ir sienos kampai. Nežinoma, kokio aukščio buvo didžioji sienos dalis, nes ji retai kur išlikusi aukštesnė kaip 2,5 m, tačiau turbūt buvo pakankamai aukšta, kad galėtų sėkmingai sutrukdyti kartaginiečiu puolimą nuo apgulos bokštų.

Kalkakmenis sienoms statyti buvo kertamas kuo arčiau gynybinių įtvirtinimų – dar matyti keletas nedidelių kasinių čia pat prie sienų; tačiau pagrindinės Sirakūzų akmens skaldyklos šiauriniuose užstatytos teritorijos pakraščiuose neabejotinai tiekė didžiąją statybinių medžiagų dalį.

Vakariniame Epipolių plokščiakalnio gale stūkso įspūdinga Eurialo tvirtovė, sauganti pagrindinius -vakarinius – Epipolių vartus iš šiaurės pusės. Pastarieji įrengti gale atviro kiemo, kuris siaurėja puolantiesiems artėjant prie vartų – tai gudrybė priešams „sugrūsti”. Vėliau viena iš buvusių dvigubų vartų angų buvo užtverta, o kieme įžambiai pastatytos trumpos sienos, kad priešui prie vartų angos tektų brautis vingiuotu keliu. Beveik neabejotina, kad tai įvyko po Dionisijo valdymo, o pats Eurialo fortas, koks matomas dabar, yra vėlesnis statinys, didintas ir tvirtintas Agatoklio (317-289 pr. Kr.) ir dar vėliau, IU a. pr. Kr. Bet pirmiausia jis tebėra genialių Dioiiisiįo sumanymų puolimo ir gynybos karo meno srityje liudininkas.

Penkios masyvios pakylos, tebedunksančios tarp griuvėsių, buvo skirtos milžiniškoms katapultoms. ]os tikriausiai pastatytos valdant Agatokliui arba per pirmąjį punų karą (264-241 pr. Kr.), nors dėl tikslių šių darbų datų vis dar abejojama. Sienas juosė didžiulis V plano griovys. Sudėtingas požeminių galerijų tinklas (dar vienas kartaginiečių apgulos palikimas), jungiantis forto vidų su griovių sistema, buvo skirtas kariuomenei slaptai perkelti ir žemėms, priešo sumestoms į griovius, pašalinti. Didžiulis penkiašonis priešakinis įtvirtinimas ir naujas išorinis griovys, abudu taip ir nebaigti, tikriausiai statyti tiesiog prieš romėnų surengtą Sirakūzų apgulą 213 pr. Kr. ir todėl galbūt susiję su garsiojo Sirakūzų matematiko ir mokslininko Archimedo, padėjusio projektuoti naujus gynybinius įrenginius romėnams neprileisti, vardu. Tačiau šis didis žmogus žuvo per Romos kariuomenės puolimą, nors karo vado Marcelas buvo įsakęs paimti jį gyvą.

Mergelės pilis

Pietų Anglija

MERGELĖS PILIS yra vienas didžiausių ir, žinoma, įspūdingiausių iš kokių 1000 fortų, pastatytų pietų Britanijoje per 1-ą tūkstantm. pr. Kr., t. y. laikotarpiu, tradiciškai vadinamu geležies amžiumi. Iš tolo jis atrodo panašus į milžinišką gyvatę, susiraičiusią aplink ilgą žemą kalvą banguotame kreidingame kraštovaizdyje. Artėjant prie šio statinio, išryškėja koncentriški pylimų ir griovių žiedai išvagoję kalvos šlaitą ir pavertę šį stačiašlaitį plokščiakalnį stipriai įtvirtintu aptvaru. Šiomis gynybos linijomis aptverta kiek daugiau kaip 17 ha kalvos viršaus.

Kalvos Šiaurėje ir pietuose viena paskui kitą einančios pylimų linijos, perskirtos grioviais, sudaro stiprius gynybos įtvirtinimus. Tačiau šio statinio sandarą ryškiausiai iliustruoja rytinio ir vakarinio galų įėjimai: raityti išoriniai įtvirtinimai priverstų užpuolikus gerokai pavingiuoti gynybos linijomis, kol jie pasiektų paskutinę vidinio pylimo vartų porą.

Mergelės pilis

Kalvos forto statyba

Kalvos įtvirtinimai, kuriuos matome šiandien, yra daugiau kaip 300 metų trukusios statybos, plėtimo ir rekonstrukcijų padarinys. Pirmasis fortas, pastatytas VI a. pr. Kr., juosė tik rytinę kalvos dalį. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo gaunama iš pačios statybos aikštelės: paprastą šviežiai iš griovio iškirstos kreidos sąvartą apvelėnuodavo. Šaknų žymės rodo, kad šis 10 m pločio ir galbūt 4 m aukščio pylimas buvo apsodintas erškėčių gyvatvore.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas įėjimui. Abi rytų įėjimo pusės, ankstesniojo pylimo galai buvo sutvirtinti medienos danga arba įrėminti mediniu įtvaru, sudarytu iš priekinės ir užpakalinės vertikalių rastų sienelių, sujungtų sijomis, perveriančiomis kreidos pylimą. Tikriausiai statytojai pirmiausia pastatė medinius griaučius, sujungė rąstus bei sijas mediniais kaiščiais, paskui šią konstrukciją pripildė kreidos gabalų. Vartai irgi buvo mediniai, turbūt iš gretimuose miškuose augusių ąžuolų. Vėlesniais etapais šie mediniai įtvirtinimai pakeisti akmeninėmis sienelėmis iš kalkakmenio, iškirsto netoli Apvio, apie 3 km į pietus.

Reikšmingiausias pokytis Mergelės pilies istorijoje buvo kuklaus pirmojo forto išplėtimas IV a. pr. Kr., kad apimtų visą kalvos viršūnę. Paskui fortas buvo nuolatos tobulinamas ir taisomas. Kreidinis išplėsto forto vidaus pylimas iš pradžių buvo paaukštintas velėnuotu brustveru, paskui kreidos sampilu, o vėliau ant ankstesnių statinių buvo pastatytas įspūdingesnis pylimas – ne iš kreidos, bet iš molio. Molį kasdavo iš karjero duobių, esančių šalia vidinės pylimo pusės.

Šiuose vėlesniuose etapuose vidiniai ir išoriniai pylimo šlaitai buvo padengti kreidos arba kalkakmenio plytomis. Paskutiniame etape išilgai vidinio pylimo viršūnės buvo pastatyta stačių masyvių rąstų tvora, kuriai vėliau tiesiog susiliejus su priešais esančiu V formos grioviu, susidarė dabar matomas vienas skardus 14 m aukščio šlaitas. Už šio vidinio pylimo ėjo išoriniai aptvarai, du šiaurėje ir du pietuose. Visa ši nuo kalvos viršūnės darniai besileidžianti pylimų ir griovių virtinė buvo nepakartojamas reginys. Galimas dalykas, kad tokie gilūs gynybiniai grioviai (iki 130 m pietų pusėje) buvo sumanyta norint apsisaugoti nuo priešo svaidomų akmenų – kasinėjant rasta daug svaidyklių, o gal ji buvo pastatyta tiesiog įspūdžiui sukelti.

Nežinoma, kiek žmonių buvo sutelkta Mergelės pilies statybai, nei kaip darbas buvo organizuotas. Galbūt galima įsivaizduoti, kad beveik kasmet etapais vykę statyba, taisymai ir perstatymai truko 300 ar daugiau metų. Forto viduje buvo gatvių ir apskritų namų pėdsakų. Didžiuliai grūdų kiekiai, laikyti duobėse ir virš žemės pakeltuose aruoduose galbūt buvo surenkami iš pavaldžių bendruomenių ir naudojami darbininkams, tam tikrais metų laikotarpiais triūsiantiems prie gynybinių įtvirtinimų, maitinti. Taigi forto statyba drauge buvo ir mechanizmas bendruomenėms susieti per bendrą darbą ir maisto duokles. Rezultatas yra iš tikro įspūdingas monumentalus statinys, sumanytas tiek stulbinti, tiek ginti tiems, kurie ieškojo jame prieglobsčio.

Babilono sienos

Babilonas

625PR. KR. NABOPOLASARAS iš Babilono išvijo asirus ir pasiskelbė nepriklausomu monarchu. Per 20 metų jo imperija išsiplėtė užėmusi žemes nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros, o jo sūnus Nebukadnecaras (605-562 pr. Kr.) ryžosi paversti sostinę didingu imperijos metropoliu.

Didžiausia Nebukadnecaro naujovė buvo platus degtų plytų naudojimas. Mesopotamijoje, kur maža akmenų, tradiciškai buvo naudojamos saulėje džiovintos plaušaplytės; jų gamyba paprasta, tačiau joms reikia nuolatinės priežiūros. Degtas plytas sudėtingiau pagaminti, reikia krosnių ir kuro, tačiau tokios plytos, galima sakyti, amžinos. Nelaimei, dėl šios Nebukadnecaro plytų ypatybės vėlesniais laikais puikiausi jo pastatai buvo griaunami, o plytos panaudojamos statyboms.

Plytos buvo daromos iš vietinės aliuvinės uolienos, arba molio, labai smulkiagrūdžio, todėl į jį gausiai dėta kapoju. Pasak Herodoto, molio prikasdavo iš miesto griovių ir plytas gamindavo vietoje (labai praktiška). Daugiausia jos kvadratinės, 32-35 cm pločio ir 11,5 cm storio; daugelyje įspaustas karaliaus vardas. Specialioms plytoms, vaizduojančioms įvairius gyvūnus Ištar vartų bareljefe, pagaminti, reikėjo apie 40 skirtingų formų.

Nerasta jokių degimo krosnių, tačiau jos turbūt buvo paprastos konstrukcijos: plytų rietuves supančios plytinės sienos, perdengtos moliu. Degimo temperatūra turėjo būti apie 800-900°C. Kuras buvo dedamas ant krosnies pado arba į kanalus po ja: galbūt sudžiūvęs mėšlas, nendrės ir krūmų šakos, tačiau sunku suprasti, iš kur jo gaudavo pakankamai. Plytų buvo gaminama milijonai, ne vien sienoms, bet ir dideliems rūmams bei kitiems statiniams; mediena turbūt atplukdydavo į Babiloną iš kalnų Eufrato upe. Gal buvo naudojamas ir bitumas iš Hito aukštupio. Mūrydavo su molio skiediniu; tik drėgnesnėse vietose buvo naudojamas ir bitumas. Kai kur kas keletą plytų eilių klodavo nendrinius demblius.

Milžiniškas miestas

Paties Nebukadnecaro dokumentuose įtvirtinimai minimi, tačiau graikų istorikai juos aprašo gyviau. Iš tikrųjų buvo dvi sienos. Herodotas apie 440 pr. Kr. rašo, kad išorinė siena sudariusi kvadratą, kurio kiekviena kraštinė buvusi daugiau kaip 20 km ilgio,-tuomet bendras ilgis būtų 85 km. Vėlesni istorikai tą skaičių sumažino iki kokių 60 km, tačiau jų nurodyta siena vis tiek daug ilgesnė negu visa tai, kas yra šiandien. Graikų aprašymai paprastai tokie informatyvūs, kad sunku juos atmesti kaip fantaziją, o neatitikimą būtų galima taip paaiškinti: kadangi miestas buvo aprašytas kaip kvadratinis, bendras ilgis netyčia padaugintas iš keturių.

Vieno išorės sienos šono, stačiu kampu susiduriančio su kitu šonu, pėdsakai išliko šioje vietovėje, į rytus nuo Eufrato upės. Ta sienos dalis yra 4,4 km ilgio; kadangi vakariniame krante nerasta jokių išorės sienos pėdsakų, atitinkamo kvadratinio aptvaro plotas sudarytų apie 1936 ha – pusę Manheteno salos ploto. Net ir tada Babilonas būtų didžiausias Mesopotamijos miestas.

Ištarės vartai

Neįveikiamos gynybos linijos

Lygiais tarpais sienoje buvo bokštai ir bronza apmušti vartai, o priešais ją ėjo griovys, į jį vanduo atitekėdavo iš Eufrato. Anot senovės aprašymų, siena buvo apie 25 m pločio (tai patvirtina naujausiųjų laikų kasinėjimai) ir 100 m aukščio – tas skaičius, žinoma, per didelis; kai kurie senovės autoriai jį sumažina iki labiau tikėtino 25 m, panašaus į Ninevės. Sienos viršuje buvo kelias, pakankamai platus keturkinkiam vežimui apsisukti; tai buvo neįkainojama ypatybė, leidžianti kareiviams greitai judėti pavojaus atveju.

Iš tikro siena susidėjo iš išorinės degtų plytų sienos ir vidinės plaušaplyčių sienos, tarp kurių buvo skaldos užpildas. Vidinė siena tikriausiai buvo aukštesnė už išorinę, todėl puolantiesiems tekdavo įveikti dvi kliūtis. Panašiai buvo sudaryta miesto vidaus siena, kuri juosė senąjį gyvenamąjį Babilono centrą. Tai buvo stačiakampio plano gyvenvietė su 8 km ilgio siena; Herodotas teigia, jog ji buvusi tokia pat tvirta kaip išorinė.

Pagrindinis įėjimas per vidinę sieną buvo Ištar vartai: tikriausiai daugiau kaip 25 m aukščio, su 15 m gylio pamatais ir vidinėmis sandūromis, mažinančiomis nusėdimą. Iš abiejų pusių vartai buvo išpuošti didžiulėmis bronzinėmis šventųjų jaučių ir slibinų figūromis. Aukščiau ir žemiau žemės lygio vartų bokšto ir gatvės sienos buvo padengtos forminėmis plytelėmis, taip pat vaizduojančiomis jaučius ir slibinus. Aukščiau žemės lygio esančios plytelės buvo glazūruotos mėlyna ir kitomis spalvomis. XX a. 3-ą dešimtmetį dirbusieji statinio konservatoriai daug vargo stengdamiesi atkurti andainykštę technologiją.

Silpnoji vieta

Tačiau sienų silpnybė buvo Eufrato upė. Nors ežeras ar pelkė, esantys aukštupyje už miesto, saugojo nuo potvynio, krantuose buvo pastatytos pagalbinės sienos, o vandens įtekėjimo į gynybinius griovius ir kitus miesto kanalus vietose buvo įrengtos grotos, niekas negalėjo apsaugoti nuo per didelio pasitikėjimo įtvirtinimų galia. 539 pr. Kr. Persijos karalius Kyras nukreipė upę kita vaga. Kai tik vanduo pakankamai nuseko, jo kariuomenė puolė miestą, ir, nespėjus gyventojams suvokti, kas atsitiko, miestas atsidūrė persų rankose. Babilonijos imperija žlugo. Nors sienos kartais buvo vėl naudojamos, jos neišlaikė tikrai lemiamo bandymo.

Vano tvirtovės

Vano miesto tvirtovė

ŠIUOLAIKINĖS TURKIJOS, Armėnijos ir Irano valstybės ribojasi nepaprastame gamtovaizdyje: virš lygumų, siaurų slėnių ir mėlynų mineralinių ežerų dunkso kalnai, iš kurių, ko gero, ryškiausias yra daugiau kaip 5000 m aukščio Araratas. 850-600 pr. Kr. šiame krašte viešpatavo galinga Vano, arba Urartu, karalystė, o ją saugojusios tvirtovės net šiandien yra vienos įspūdingiausių pasaulyje. Jų klestėjimo laikais tinkuotos plaušaplyčių sienos su masyviais akmeniniais pamatais ir švytinčiomis dantytomis viršūnėmis iš kaži kur traukė akį grėsminga ir valdinga išvaizda, budriai stūksodamos skardingose viršūnėse, – vienas senovės rašytojas jas palygino su žvaigždėmis danguje. Įspūdingiausia, be abejo, yra virš Urartu sostinės Tušpos iškilusi Vano tvirtovė.

Stačios uolos – ne kliūtis

Statydami tvirtoves kalnų viršūnėse, iškilusiose virš pagrindinių gyvenamųjų centrų, urartiečiai pasinaudojo vietovės ypatybėmis. Jų neatbaidė tai, kad kai kurie kalnai buvo nepatogiai ilgi ir siauri. Vano tvirtovė – geras pavyzdys: stačiašlaitis kalnagūbris, ant kurio ji stovi, yra daugiau kaip 1 km ilgio, tačiau beveik visas turi vos 50 m pločio, didžiausias plotis tik 125 m. Kitoje vietovėje Urartu tvirtovę nuo gretimo kalnagūbrio skyrė 10 m pločio griovys.

Kartais sienos turėdavo pamatus iš kiklopiškų akmenų, paklotus tiesiog grunte, vis dėlto dažniau sienų statyba prasidėdavo įsikirtimu į pačias uolas uolienų atodangų pakraščiais. Uolose iškaldavo iki 1 m aukščio pakopas, ant kurių buvo dedami sienų pagrindai. Darbuodavosi geležiniais kirtikliais ir kūjeliais, o pagrindinė darbo jėga tikriausiai buvo karo belaisviai.

Meistriškas mūrinys

Žemesniosios sienų dalys buvo statomos iš akmenų, be skiedinio, kiek pasvirusios atgal, su įvairaus kruopštumo apdaila. Lengviausiai gaunama statybinė medžiaga buvo pjaustytos vietinės uolienos, tačiau pačiame Vane naudoti apie 6 m ilgio bazalto luitai buvo gabenami iš vulkaninio kalno, esančio už 50 km kitoje ežero pusėje.

Nors mūrinio storis priklausė nuo vietos, sienos dažniausiai buvo 3-4 m pločio, išmūrytos taisyklingomis 50 cm-1 m aukščio eilėmis. Mūrinio šerdis nebuvo vientisa, bet pripildyta mažesnių akmenų. Maždaug kas 10 m stovėjo neaukšti išsikišę apie 4 m pločio bokštai, arba kontraforsai. Statinio viršus buvo lygus ir kartais padengtas kalkių sluoksniu, matyt, norint apsaugoti nuo drėgmės.

Iš tikrųjų tvirtovę saugojo antstatas, sumūrytas iš klasikinės Vidurinių Rytų medžiagos – saulėje džiovintų molio plytų – ir apteptas moliu. Asirijos valdovas Sargonas 714 pr. Kr., apibūdindamas vieną Urartu tvirtovę, kurią turbūt buvo užgrobęs, sakė, kad sienos buvusios 120 plytų eilių aukščio. Tarkime, kad statyta iš 15 cm storio plytų, tuomet sienos aukštis būtų daugiau kaip 18 m, o prie jo dar galima pridėti akmeninių pamatų ir dantytos viršūnės aukštį. Pasak senovės aprašymų, kitos tvirtovės stovėjo iškilusios 120 m virš lygumos, -galbūt tokio aukščio buvo uolų atodangos, ant kurių jos stovėjo.

Griežta valdžia

Tarp kai kurių tvirtovių sienų stovėjo rūmai ir šventyklos, o kitos daugiausia buvo administraciniai centrai ir turėjo sandėlius žemdirbystės produktams, ypač grūdams, vaisiams, mėsai, aliejui ir vynui laikyti. Vidaus pastatai buvo išdėstyti įvairaus lygio uolose iškirstose terasose ir dirbtinėse pakylose. Užėjusi asirų kariuomenė užgrobė baisybę kviečių ir miežių: viena tvirtovė turėjo 5000 t talpos sandėlius. Skysčiai, pavyzdžiui, alyva ir vynas, buvo laikomi 1000 litrų moliniuose induose; vienoje sandėlių grupėje tokių buvo apie 400. Atrodo, jog Urartu buvo labai griežtai tvarkoma karalystė, ir tikriausiai – dėl margos šio krašto gyventojų kilmės – tvirtovių tinklas buvo pastatytas veikiau vidaus valdymo, negu gynybos nuo išorės priešų tikslais.

Daugelyje akmens įrašų išvardijami Urartu valdovų karinės pergalės ir nuopelnai. Išlikę ir kitų dokumentų, tačiau nėra patikimų žinių apie šių statinių žlugimą. Karalystė galutinai suiro VII a. pr. Kr. pabaigoje, kai klajokliai, pavyzdžiui, skitai, iš šiaurės stepių pradėjo puldinėti Artimuosius Rytus. Paskui Urartu priklausė Persijos imperijai. Tvirtovės buvo išplėštos ir apleistos, tačiau akmeniniai pamatai išliko. Jie iki šiol tebelaiko Vano viduramžių tvirtovės sienas.

Mikėnai ir Tirintas

Mikėnai

MIKĖNAI IR TIRINTAS, žalvario amžiaus citadelės rytų Peloponese, pagarsėjo masyviais įtvirtinimais, sumūrytais iš didžiulių akmens luitų „kiklopų” stiliumi. Šis statybos būdas buvo pavadintas vienaakių kiklopų iš graikų mito garbei, nes manyta, jog tik milžinai galėję kilnoti tokius didžiulius akmenis. Mikėnai pasaulio dėmesį pirmą kartą patraukė 1876 m., kai Heinrichas Schliemannas pradėjo ten kasinėjimus tikėdamas atrasti Agamemnono rūmus. Schliemannas iš tikro atrado rūmų liekanas kartu su kapais – garsiausiais šachtiniais kapais, – kuriuose rasta kardų, durklų ir kitų brangių daiktų. Tie radiniai sustiprino jo įsitikinimą, kad Mikėnai buvo karališkoji tvirtovė, ir su ta mintimi jis ėmė kasinėti Tirinto vietovę, 5 km į pietus. Vėliau panašių griuvėsių buvo rasta ir kitose Graikijos vietose, tačiau Mikėnai ir Tirintas lieka įspūdingiausi mikėniečių meistriškumo įtvirtinimų statybos srityje pavyzdžiai.

Masyvūs Mikėnų ir Tirinto įtvirtinimai juosia rūmus, kulto centrus, centrinius sandėlius ir vertingus požeminio vandens šaltinius. Jų diduomenė buvo laidojama dideliuose toluose šalia tvirtovių; toks, pavyzdžiui, yra Mikėnų Atrėjo lobynas. Nors neįrodyta, ar buvo įvestas autokratinis valdymas, ar tas gyvenvietes valdė oligarchija, neabejotina, kad kalbamieji statiniai yra valdžios centrai. Jau vien įtvirtinimų dydis rodo, koks tai buvo milžiniškas darbas ir kokios daugybės darbininkų reikėjo akmenims iškirsti, atgabenti ir sumūryti.

Pirmieji įtvirtinimai Mikėnuose buvo pastatyti apie 1350-1330 pr. Kr., maždaug tuo pat metu kaip ir Tirinto siena. Abi sienų puses statydavo iš didelių kalkakmenio luitų, tarpus užkišdami mažesniais akmenimis, o ertmę tarp dviejų sienos pusių užpildavo žemėmis ir akmenimis. Akmenis dėdavo kaip patogiau: sienas mūrydavo ne eilėmis, nors didesnius akmenis dažniausiai palikdavo kampams.

Tokiu pat stiliumi buvo statoma ir antrame etape, tačiau plyšius tarp akmenų užkrėsdavo moliu. Pradėta naudoti didesnius, dažnai iki 1 m ilgio akmenis, aptašytus akmeniniais kūjeliais. Sienos buvo ilginamos, kad apjuostų ir apsaugotų didesnį plotą, be to, buvo statomi didžiuliai vartai su daugiau kaip 20 t sveriančiomis sąramos ir staktos akmenimis. Tuo laikotarpiu už vakarinių Mikėnų sienų atsirado kapų. Tirinto sienos buvo pailgintos, kad apjuostų visą viršutinės tvirtovės uolą.

Paskutiniame Mikėnų statybos etape dar pailgintomis sienomis apjuostas ir šiaurrytinis tvirtovės kyšulys. Tuo metu Tirinte jau stovėjo nedegtų plytų įtvirtinimai, juosiantys didesniąją, žemutinę tvirtovės uolos dalį; jie buvo pakeisti akmeniniu statiniu apytikriai tuo pat metu, kai Mikėnai pasistatė šiaurrytinį sienos išplėtimą, t. y. apie 1250 pr. Kr. Dabar statybiniai luitai jau didesni, kai kurie iki 4 m ilgio, ir sienos masyvesnės: vidutiniškai 8 m pločio Mikėnuose ir iki 17 m pločio Tirinte, kur sienose buvo įrengti dengti koridoriai. Statybos pabaigoje tie įtvirtinimai tapo įspūdingais masyvių akmenų statiniais.

Graikija

Įtvirtinimų statyba

Akmenų skaldyklos buvo maždaug už 1 km nuo tvirtovių, ten ir prasidėdavo statybos darbai. Didesniems, iki 100 t luitams, pavyzdžiui, skirtiems monumentaliems vartams, atkirsti iškasdavo griovelius ir pleištais bei svertais atskirdavo luitą nuo uolienos klodo. Mažesnius kalkakmenio luitus, sveriančius apie 21, vyrų grupės iškirsdavo iš uolienos kirtikliais. Rogėmis ir vežimais akmenis nugabendavo į statybos vietą, tada svertais, rampomis, virvėmis ir rankomis pakeldavo ir įstatydavo į vietą.

Rogės leisdavo sutaupyti laiko ir energijos: užtekdavo tik vieno ar dviejų vyrų valdyti jaučių kinkiniui su kroviniu. Jos taip pat puikiai tiko gabenti stambiems sąramų ir staktų akmenims, kurių svorio būtų neatlaikęs joks vežimas. Vežimai dažniau praversdavo mažiems kroviniams vežti, nes labiau tiko tai vietovei, ypač nelygiems keliams. Tvirtovės prieigose tikriausiai buvo įkinkoma daugiau jaučių, kad padėtų įveikti statų kelią aukštyn. Dirbdavo ir asilai, tačiau jie nešiodavo tik mažus akmenis ir molį.

Statybos aikštelėje buvo maža vietos, todėl buvo taikomi įvairūs luitų kilnojimo būdai. Didelius akmenis keldavo svertų sistema. Svertais pakėlę vieną luito galą, pakišdavo akmenį, pakėlę priešingą galą, vėl pakišdavo akmenį, ir taip luitas atsidurdavo ant pakylos. Šią procedūrą kartodavo tol, kol luitą pakeldavo į reikiamą aukštį ir galėdavo įstatyti į vietą. Mažesnius akmenis pakeldavo virvėmis, permestomis per atraminį rėmą arba medinį ožį. Tačiau didžiausiems luitams, sveriantiems apie 100 t, tikriausiai reikėjo rampų ir jaučių.

Šių sienų konstrukcija nebuvo paprasta. Tirinto aukštutinės tvirtovės pietinėje ir pietrytinėje sienose buvo įrengtos galerijos. Nors kai kurie mokslininkai įrodinėja, jog jos turėjo gynybinę paskirtį, tačiau nėra ambrazūrų, pro kurias gynėjai būtų galėję taikytis į apgulėjus, be to, galerijos yra ne pažeidžiamiausiose sienų vietose. Tie koridoriai veikiau vedė į uždaras patalpas, galbūt sandėlius. Tačiau ambrazūros atsirado paskutinėje, žemutinėje Tirinto sienoje, ir galbūt kaip tik tuo metu statinys gavo gynybinį vaidmenį.

Galerijų lubos statytos išsikišusių akmenų būdu: abiejose koridoriaus pusėse sienų akmenys kloti kiek iškišant į vidų, kol jie susidūrė viduryje. Šitaip be skiedinio mūrijant „arkas”, būtų reikėję statyti laikina atraminį rėmą. Rėmas būtų palaikęs luitus, kol jie būtų sutvirtinti prigrūdant į plyšius žemių ir mažų akmenų.

Dar viena galerijų paskirtis buvo priėjimas prie požeminių vandens šaltinių. Tirinte du koridoriai su išsikišusių akmenų lubomis eina po žemesniąja įtvirtinimo siena, o Mikėnuose lubų su išsikišusiais akmenimis konstrukcija pritaikyta Šiaurrytinio koridoriaus dalyje, vedančioje prie vandens šaltinio.

Minimali darbo jėga, reikalinga šiems įtvirtinimams statyti, buvo ganėtinai didelė: visai Tirinto žiedinei sienai pastatyti būtų reikėję mažiausiai 112 jaučių ir 50 žmonių. Tačiau prie šių skaičių tikriausiai reikia pridėti daugiau kaip vieną grupę darbininkų, kurie dirbo akmens skaldyklose, gabeno akmenis ir statė įvairias sienų dalis.

Nors statiniai apgriuvę, neatrodo, kad jie būtų buvę apiplėšti. Žalos padarė žemės drebėjimai, o Tirinte potvynis sugriovė žemutinio miesto plaušaplyčių sieną. Milžiniškas statybos užmojis iš tikro rodo, kad šie įtvirtinimai buvo pastatyti veikiau ne gynybos tikslu, bet kaip dalis puolamosios ar net malšinamosios programos, pagal kuria tie centrai demonstravo aplinkinėms teritorijoms savo galią. Ir jie tai darė sėkmingai, nes masyvūs Tirinto ir Mikėnų įtvirtinimai iki šiol dvelkia galybe.