Category Archives: Mistika

Mistika ir anomalija. Pasakojimai apie vaiduoklius ir dvasias, šmeklas ir kitus paranormalius reiškinius.

Išpranašautos inkarnacijos

Apie reinkarnaciją yra rašyta nemažai. Gal mažiau girdėjome apie inkarnacijas, kurios buvo tiksliai išpranašautos. Apie tai savo knygoje įdomių dalykų yra papasakojusi baronienė iš Pietų Štirijos (Austrija) Adelma fon Vai (1840-1925).

Būdama tikinti katalikė, ponia Adelma neturėjo jokio supratimo nei apie spiritizmą, nei apie reinkarnaciją, bet vieną dieną ji įgijo sugebėjimą automatiškai rašyti dvasios diktuojamą tekstą, o vėliau ir aiškiaregystės dovaną  – “regėjimą vandens stiklinėje”. Paprastai vaizdai, kartais alegoriški, kuriuos ji matydavo, būdavo paaiškinami automatiškai juos užrašant. Taip gautos diagnozės ir gydymo rekomendacijos greitai išgarsino baronienę visoje Europoje. Ją dažnai kviesdavosi pas ligonius, ypač tuomet, kai gydytojų pastangos neduodavo rezultatų. Savo knygose ji pasakoja, kaip pagydė keletą ligonių padedama išpranašautos inkarnacijos. Dažniausiai tai buvo ligoniai, sergantys epilepsija.

Vienos baronienės draugės dvejų metų dukrelė kentėjo nuo mėšlungio. Gydytojai mergaitei nieko negalėjo padėti. Nors mergaitės motina ir nepatikliai žiūrėjo į savo draugės veiklą, tačiau bėdos prispausta kreipėsi į ją pagalbos. Baronienės dvasiniai vadovai jai pranešė, kad mažylę M. kankina tūlas Raimundas iš ano pasaulio; juos abu neva sieja likimas.

Adelma užmezgė kontaktą su šiuo Raimundu, kuris “apsireiškė” labai triukšmingai ir baisiai nepatenkintas. Maldos ir prašymai padėjo – ji pagaliau suprato, kad elgėsi negerai ir paliko vaiką ramybėje. Mergaitė pasveiko, o Raimundas, kuriam buvo liepta įsikūnyti į jos motiną, pažadėjo būti ištikimas M.brolis Adelma fon Vai laiške palinkėjo savo draugei sėkmingai pagimdyti sūnų, nors ši apie nėštumą net nebuvo užsiminusi. Draugė atsakė, kad mažoji M. dabar visiškai sveika, o ji pati laukiasi kūdikio (visai neseniai) ir labai stebisi, iš kur Adelma tai žinanti. “Ir iš tikrųjų mano draugė pagimdė sūnų, – baigia pasakojimą baronienė. – Manau, kad tai buvo Raimundas, kuris norėjo išpirkti savo kaltę. Šiandien ankstesnysis Raimundas jau subrendęs vyras ir labai myli savo seserį.”

1991 metais laikraščio “Ultra” gruodžio numeryje kapitonas Florrindo Batista iš Romos papasakojo apie jo šeimoje atsitikusį įvykį, kuris jį, ankščiau netikintį, įtikino, kad reinkarnacija egzistuoja. 1905 metų rugpjūčio mėnesį jo nėščia žmona, gulėdama lovoje, regėjo viziją. Jai pasirodė prieš trejus metus mirusi duktė Bianka, kuri džiaugiai šypsodamasi pasakė: “Mama, aš vėl ateisiu” Kol motina atsipeikėjo iš nuostabos – reginys dingo.

Grįžusiam vyrui ji papasakojo apie tai ir pasiūlė būsimai dukrai vėl duoti Biankos vardą. Ponas Batista, tvirtai tikėdamas, kad mirtis – tai bet kokios egzistencijos absoliuti pabaiga, palaikė šį įvykį haliucinacija, tačiau, nenorėdamas liūdinti žmonos, pritarė jos pasiūlymui.

“Praėjus šešiems mėnesiams, 1906 metų vasario mėnesį, – tęsia ponas Batista, – mums gimė mergaitė, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į savo mirusią seserį. Mano materialistinė pasaulėžiūra dėl to nesusvyravo, bet žmona patikėjo, kad įvyko stebuklas ir kad ji pagimdė tą pačią būtybę antrą kartą.”

Ilgainiui tėvo pasaulėžiūra vis dėl to smarkiai susvyravo, nes atsirasdavo vis daugiau ir daugiau nuostabių panašumų. Jis baigia savo pasakojimą įvykiu, atsitikusiu tuo metu, kai antrajai Biankai buvo šešeri metukai. Pirmai Biankai esant gyvai, namuose buvo tarnaitė šveicarė, kuri kalbėjo tik prancūziškai. Savo kalba ji dainuodavo lopšinę, kurios klausydamasi mažoji Bianka labai greitai užmigdavo. Mirus mergaitei, šveicarė sugrįžo namo, ir lopšinės šiuose namuose daugiau nebuvo dainuojama.

Praėjo devyneri metai. Sutuoktiniai visiškai užmiršo tą dainą, tačiau vieną dieną jie vėl ją išgirdo. Labai nustebę iš pradžių jie net nepažino savo vaiko balso. Tačiau įėję į miegamąjį jie pamatė Bianką, dainuojančią šią seniai užmirštą lopšinę, kurios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Motina paklausė: “Ką gi tu čia dainuoji?” “Prancūzišką dainelę” – atsakė mažylė. “O kas tave išmkė?” “Niekas, aš pati ją moku”, – atsakė Bianka ir dainavo toliau. Atrodė, lyg šią lopšinę ji būtų dainavusi jau ne pirmą kartą.

Į ką panaši mirtis? MIRIMAS

“Visi kentėjimai išblėsta”. “Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”. “Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. “Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: “Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” “Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”. “Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: “Kai praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!” “Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

mirtis

Mirimas

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažintis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, temperamentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėl to pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pranešimus “iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo  – jau ne savo kūną.

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį nesenai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai nesenai apraudojo. Pagaliau pasirodo Švenčiausioji Būtybė (Rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė – vert.). iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo pamiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus. Vis dėlto jis suvokia, kad šia akimirką dar gali grįžti į žemę, kad jo mirtis priešakyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, be vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių be sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildoma pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu…

SUPER – “AŠ”

Hipnozės seansai parodė, kad atmintis išsaugoja netgi visų mūsų perskaitytų knygų pačias nereikšmingiausias frazes ir jas atkuria, tik leidus tam tikram paslaptingam mechanizmui, slypinčiam mūsų sąmonės gelmėse.

Ar tik ne jis, super-“aš”, esant tam tikroms sąlygoms, padeda žmogui per vieną sekundę atlikti skaičiavimus, kuriuos taip greitai gali įveikti tik pačios galingiausios šiuolaikinės skaičiavimo mašinos? Ar tik ne super-“aš” diktuoja rašytojams jų knygas? Kai kada net sapne!

Šį genijų, “pasislėpusį” mūsų sąmonės gelmėse, tiria psichologai bei hipnoterapeutai. Štai keletas minčių ir anglų psichologo Jano Uilsono knygos “Super aš”.

Gerai žinomas hipnoterapeutas įtikino vieną literatą, kad jis išnyksta ieškoti savo praėjusio gyvenimo. Šios scenos liudininkų nuostabai, literatas staiga prakalbo, su aiškiu vaikišku akcentu ir, prašomas pasakyti savo vardą, atsakė: “Stivenas Garetas”. Kaip paaiškėjo iš jo žodžių, Stivenas gyveno, Dubline praėjusio šimtmečio pabaigoje. Literatas pademonstravo paviršutinišką, bet nuostabų XIX amžiaus pabaigos Dublino miesto folkloro žinojimą. Aprašė šio miesto krantines, galerijas, kur vienas prie kito susigūžę stovėjo dailūs nameliai…

Sugrįžęs į normalią būklę, literatas, turėjęs tolimus savo prosenelius airius, bet gimęs Filadelfijoje, niekaip negalėjo paaiškinti visų tų prisiminimų: Pirmiausia aš maniau, kad viskas buvo mano išgalvota, pagimdyta mano vaizduotės. Bet paskui, klausydamasis įrašytų savo paties atsakymų, aš buvau priblokštas. Susidariau įspūdį, kad manyje apsigyveno kažkokios dvasios ar kas nors į jas panašaus.

Dar vienas atvejis iš to paties hipnoterapeuto praktikos. Vienas žurnalistas atsidūrė epochoje, valdomoje anglų karaliaus Jakovo II. Įspūdis buvo gana panašus į pirmąjį. “Kada aš klausiausi šio  eksperimento magnetofono įrašo, – pasakojo vėliau žurnalistas, – aš girdėjau visai man nepažįstamo žmogaus balsą, tačiau tas balsas buvo mano, tik mintys ir jausmai kažkieno kito. Aš niekada sąmoningai nebūčiau atsakęs į tokius klausimus. Atrodė, lyg kažkas kitas būtų užvaldęs mane”.

G.Friboma, pagyvenusi pacientė, būdama komos būklėje, prašneko taisyklinga hindi kalba. Paaiškėjo, jog šiai moteriai buvo 3 metukai, jos tėvų namuose gyveno indų kilmės tarnaitės. tarpusavyje jos kalbėdavosi gimtąja kalba.

Viena žymiausių vaikų rašytojų E.Blaijton pasakoja: “Nutarusi rašyti knygą, aš dar nežinau kokie bus personažai, kas jiems atsitiks, kur vyks veiksmas. Pasidedu ant kelių rašomąją mašinėlę, užsimerkiu, užmirštu vietą, net kur esu, ir laukiu. Po kurio laiko pamatau savo knygas, personažus. Aiškiai juos matau ir skiriu vieną nuo kito. Jie atgyja, pradeda kalbėti, judėti… Pirštai patys spaudo rašomosios mašinėlės klaviatūrą – automatiškai pradeda fiksuoti tai kas atsitinka mano herojams. Kodėl taip atsitinka, pati nesuprantu… Tačiau knyga jau parašyta!”

Daugiau kaip prieš šimtą metų Viljamas Tekerėjus rašė:”Aš kartais stebėdavausi kai kurių savo herojų pastabomis. Atrodydavo, kad kokia paslaptinga jėga priversdavo judėti mano plunksną, Herojus kalba, veikia, o aš savęs vis klausiu: kas, po velnių, jį privertė pagalvoti apie tai?”

Angelas sargas

Super-“aš” pasireiškimai parodė, kad mes įsimename netgi pačias smulkiausias mūsų egzistavimo detales. Iš kur tas mechanizmas?

Pagal religinę filosofiją super-“aš” galima būtų pavadinti vienu iš angelų sargų. Jis apsaugo mus ir padeda mums pačiose kritiškiausiose situacijose.

O galbūt tai yra mūsų tikrasis “aš”, tai yra, tas, ką tikintieji vadina nemirtingąją dvasia, egzistuojančia už laiko ribų, už fizinio kūno, ir jo pražudyti negali jokie staigūs fiziniame kūne vykstantys pokyčiai. Galbūt tai ir yra mūsų nemirtingoji kūno dalis?

Mes gyvename mokslininkų atradimų amžiuje ir greitai nusigręžiame nuo mūsų vidinės būties problemų, lyg ir nepastebėdami mūsų gan skurdžių žinių apie tai.

Vaiduoklių medžiotojai

Tų “medžiotojų” yra ketvertas: grupės vadovas Robinas Farmenas, jo sūnus Endis, dar Džanis Peitersonas ir Rodnėjus Mitčelas. Be to, jiems padeda Rodnėjaus žmona Siu – ji tarsi grupės garbės narys, ir Robino žmona Šeila, aiškiaregė, praminta “nemirtingąja Eiša” – dažniausiai verdanti saviškiams kavą. Dar negalima pamiršti Beno – Farmenų šuns, ypatingai gerai užuodžiančio parapsichologinius fenomenus.

Jie vilki vienodus megztinius, papuoštus užrašu ” Vaiduoklių medžiotojas” ir piešiniais, o gaudyti vaiduoklių dumia Endžio automobiliu – 1959 metų “Ostin princu”, beje, kažkada juo važinėjo meras.

Ką veikia iškviesti “vaiduoklių gaudytojai”?

– Išsiaiškiname to, kas vyksta, pobūdį – ar tai fizinis, ar psichologinis reiškinys. Be profesionalių žinių čia neapseisi. Kas tik panorėjęs “vaiduokliu medžiotoju’ negali būti, sako Farmenas. Jis pats jau dvidešimt metų tyrinėja paslaptingus reiškinius ir skaito psichologijos ir parapsichologijos paskaitas.

– Kartą mes atvykome pas vieną nepaprastai malonų žmogų, – pasakoja Farmenas. Parengtinio tyrimo metu atkreipėme dėmesį į kažkokį lyg ir dezinfekuojančios priemonės kvapą. Mums paaiškino, kad namą užpuldinėja kažkokie bekūniai padarai.

– Žiūrėkite, štai, štai jis, staiga šūktelėjo šeimininkas. – Štai jis! Tuojau aš jį pribaigsiu! – iš kažkur išsitraukęs didelį musgaudžių flakoną, ėmė purkšti į visas puses. – Štai, pribaigiau! Aš juos, suprantate, tik taip…

Paaiškėjo, kad žmogui rodosi haliucinacijos.

Bet dažniausiai būna rimtesnė priežastis. Grupė į įvykio vietą atsiveža savo vaiduoklių ieškojimo aparatūrą. Kadangi vykstant paslaptingiems reiškiniams paprastai aiškiai pastebima temperatūros pakitimų, tai nemažą įrengimų dalį sudaro temperatūros davikliai – juos išdėsto kambaryje ir prijungia prie bloko. Šviesos šaltinius matuoja “Robogostu” – personaliniu kompiuteriu, fiksuojančiu net pačius nežymiausius šviesos intensyvumo ar apšvietimo pakitimus.

– Į klausimą: “Ar tikite vaiduokliais”, galiu atsakyti dvejopai. Žodžiu “vaiduoklis dažniausiai pavadinamas gyvųjų terorizuoti atėjęs mirusysis. Tokiais vaiduokliais netikiu. Bet daugybė žmonių matė kitokios rūšies vaiduoklių ir man įdomu išsiaiškinti, kas tai: ar kažkas iš dvasių pasaulio, ar laiko anomalijos? Egzistuoja daug hipotezių, todėl ši tyrinėjimų sritis labai įdomi.

Kas “vaiduoklių medžiotojams” labiau rūpi: ar vaiduoklių tyrinėjimas, ar noras racionaliai paaiškinti paslaptingus reiškinius?

– Mes neužsiimame vaiduoklių medžiokle, nešaudome jų kokiomis nors neutroninėmis patrankomis, – sako Farmenas. – Tokie niekai tinka tik kinui.

– Viskas priklauso nuo to, kas iš tikrųjų vyksta nukentėjusiojo bute, – priduria Mitčelas. – Tai gali būti vaiduoklis šmėkla, vaiduoklis regėjimas, poltergeistas, žmogaus manija ar dar kas nors. Kartais patys gyventojai sukuria negerą atmosferą. Tada pakanka tik perdažyti sienas, atidaryti langus ir duris, išvėdinti patalpą.

Velnias

Velnias pakankamai Įžymi būtybė. Apie jį rašė, juo domėjosi labai garsūs žmonės: Dantė, Miltonas, Gėtė, Viljamas Bleikas, Tomas Manas. Deja, nepaisant pastangų, velnio kilmė kol kas nenustatyta. Neaišku ir tai, ar kada nors juo atsikratysime. Nesunku pastebėti, kad nei kasdieninėje kalboje velnias minimas dažniau už Dievą. Žodžiai “velniškas”, “pragariškas” pasakomi daug dažniau nei “dangiškas”, “angeliškas” ar “dieviškas”.

Velnias yra bekūnė protinga būtybė, kurią valdo absoliutus troškimas daryti bloga. Toks velnio apibūdinimas beveik apima įvairiose religijose, liaudies tikėjime bei filosofinėse doktrinose paplitusį jo vaizdinį.

Velnias – svarbus veikėjas ne tik pasaulio pradžioje, bet ir jo pabaigoje. Žydų apokaliptinėje literatūroje vaizduojama mįslinga ir baisi figūra, kuri pasirodys paskutinėmis pasaulio egzistavimo dienomis ir bandys sunaikinti Dievui ištikimą žmonijos dalį. Privis daugybė melagingų pranašų, kurie tarnaus velniui. Pasirodys įvairūs ženklai, blogis galutinai įsivyraus Žemėje, krikščionys bus persekiojami, valdžia žemėje atiteks šėtonui. Tik po to bus galutinė Dievo pergalė Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai (Irenicjus, Origenas) siejo, netgi tapatino Antikristą su velniu. Juo vis iš naujo susidomima karu, stichinių nelaimių, maro metu. Daugelis valdovų, tironų, net kai kurie popiežiai buvo tapatinami su Bestija. 16 a. reformatoriai buvo įsitikinę, kad antikristo būstinė – Roma. Šiandien ir katalikai, ir protestantai antikristą retai teprisimena. Tačiau jis labai gyvybingas sektų ideologijose ir okultinėje literatūroje.

Gana problemiįkas yra ir velnio apsėdimas. Apie jį kalbama evangelijose, jį mini Bažnyčios Tėvai. Visi sutaria, kad velnias gali apsėsti kūną. Tačiau tiesioginį poveikį sielai gali daryti tik Dievas. Demonai tegali atakuoti sielą. Vertas dėmesio 17 a. jėzuito Pierre de Berulle pas tebėjimas, kad po Įsikūnijimo apsėdimai pasidarė dažnesni. Kodėl? Mat sukilo Šėtono ambicijos ir jis ėmė mėgdžioti Dievą Kadangi Dievas įsikūnijo žmoguje, tai ir Šėtonas nori susijungti žmogumi (vadinamoji hipostacinė misija). Kol kas jam tai nepavyksta, bet kiekvienas apsėdimas tarsi naujas bandymas.

Niekada nebuvo sutariama dėl tikslaus velnių skaičiaus. “Balono Talmudas” tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi po tūkstantį dvasių iš dėžinės ir kairės, tad susidarytų gana imponuojantis skaičius. Apsireiškime Jonui aptikome miglotą aliuziją, jog maištą prieš Dievą sukėlė trečdalis angelų. Deja, nežinome, kiek iš viso jų buvo. 86 a. vienas vyskupas pareiškė, kad -iš viso yra 133 300 668 velniai. Kitas, išgąsdintas tokio skaičiaus, teigė, kad jų, šiek tiek mažiau – 44 (milijonai. 17 a. kai kurie liberalesni mąstytojai tikino, batonas tėra vardas ir kad egzistuoja tik vienas velnias. Jokių oficialių pareiškimų šiuo klausimu nėra..

Žinome, kad velnio reikšmė Europos kultūrai ypatinga dėl šių priežasčių: racionalizmo, švietimo, mokslo atradimų. Tačiau toks požiūris gana paviršutiniškas. Visi minėti veiksmai daugiau tinka Dievo, negu velnio “destrukcijai’ juk velniai (kaip ir angelai) tėra savarankiškos būtybės. Jų galios daug didesnės už mūsų, tačiau linkę abejoti ir tuo panašūs į mus. Logiškai mąstant, abejoti Dievu daug racionaliau, negu abejoti angelais ar velniais. Tačiau mūsų visuomenėje tikėjimas velniu laikomas prietaru ir obskurantizmu, o tikėjimo pievų reputacija nepalyginamai aukštesnė. Tad galime padaryti šias išvadas:

1.    Velnias egzistuoja, bet dėl nesuprantamų priežasčių nori linus suklaidinti ir įtikinti; kad jo nėra.

2.    Ateizmas turėjo įtakos ir.Bažnyčios mokymui. Negalėdama  atsisakyti Dievo, ji tik puse lūpų užsimena apie angelus ir velnius. Netiesiogiai pripažįstamas velnio mitologiškumas.

3.    Žmonijos nuotaikos tampa vis optimistiškesnės: galima įveikti bet kokį blogį, galima sukurti brolišką, laimingą ir ramų pasaulį. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai aišku, jog velnias teisingai daro, klaidindamas mus, kad jo nėra.

Vampyrai

Vampyras yra ne nemateriali dvasia, bet prisikėlęs lavonas. Jis turi ir tam tikrų bekūnės dvasios galių bei sugebėjimų. Vampyras atrodo kaip lavonas – liesas, blyškus; palietus – Saitas kaip ledas. Kai kuriuose pasakojimuose jis apibūdinamas kaip sudžiūvęs skeletas -Egipto mumija. Jis gali būti apsisiautęs skraiste, bet dažniausiai jis vaikšto apsivilkęs normaliais rūbais. Kartais, jeigu gerai maitinasi, jis gali būti ir visai neplonas. Tada jis būna tarytum siurbėlė, išpampęs nuo iščiulpto kraujo. Tuomet, jį palietus, jis gali pasirodyti karštas. Jo lūpos dažnai iššieptos, kad matytųsi ilgi smailūs vilko dantys. Vampyro akys žiba, o kartais blyksi, ausys gali būti smailios kaip Drakulos. Vampyro pirštų nagai aštrūs, riesti, antakiai virš nosies susisiekiantys. Jis labai plaukuotas. Plaukai auga net ant delnų. Nors ir liesas, jis labai stiprus.

Bulgarų vampyras turi tiktai vieną šnervę. Lenkų vampyro liežuvis turi aštrų galiuką. Graikų pasakojimuose vampyrai būna mėlynomis akimis. Tai reiškia, kad mėlynakių žmonių Graikijoje nėra. Kiekvienas, kuris kuo nors iš aplinkinių išsiskirdavo, buvo patogi auka. Žmonės su kiškio lūpomis, rudais plaukais, turintys apgamus, vaikai, gimę su dantimis, būdavo persekiojami už “vampy-riškumą”.

Folklore vampyrams teikiama įspūdingų antgamtinių jėgų. Senos Rytų Europos legendos vampyrą apibūdina kaip vaikščiojantį numirėlį. Jis gali išlįsti iš savo kapo irvėl į jį įlįsti pro šešių pėdų žemės sluoksnį. Pasak kai kurių Balkanų pasakojimų, vampyro kape yra mažų skylių, kurios eina iki pat jo karsto. Pro jas būtybė išlenda į paviršių. Taigi vampyras yra materialus kūnas, turintis nematerialios dvasios savybių. Vengrų istorijose vampyrai turi magišką galią pasiversti rūko debesimis. Šį triuką pasisavino Bremas Stoukeris “Dra-kuloje”. Jo vampyras, norėdamas pasiekti auką, į užrakintus kambarius prasiskverbdavo pro durų apačią, rakto skylutę.

Vampyras gali pasiversti ir žvėrimi. Žvėrys jam kartais padeda. Drakula savo žinioje turėjo vilkų gaują keliautojams gąsdinti. Senose istorijose vilkai ar vilkolakiai kartu su katėmis, pelėdomis, žiurkėmis veikia kaip vampyro pagalbininkai. Vampyras dažniausiai pasiverčia vilku arba kate. Pavyzdžiui, Drakula galėjo pasiversti vilku. Taip pat jis galėjo pasiversti šikšnosparniu; tai ypač akcentuojama filmuose.

Dar viena vampyro savybė – jis hipnotizuoja savo aukas, priverčia jas nesipriešinti ir nebeatsiminti savo baisiojo svečio kitą rytą. Vampyras gali nuolatos lankyti tą pačią auką, kuri kitą rytą skųsis tik buvusios nakties košmarais. Beje, yra visokių būdų, kaip nuo jo apsisaugoti. Vampyro veikimas yra suvaržytas labiau negu kokio kito veikėjo. Jis gali būti aktyvus tiktai naktį. Kadangi vampyras yra vaikščiojantis lavonas, tai dieną jis privali ilsėtis, ir ne bet kur, o būtinai savo kape. Kai kuriose Balkanų legendose pasakojama apie vampyrus, vaikščiojančius dieną. Seni pasakojimai neteigia, kad saulės šviesa vampyrui būtų labai kenksminga. Jos kenksmingumas – tai idėja, atėjusi iš siaubo literatūros ir filmų. Apskritai vampyrui gali pakenkti daugelis dalykų. Kaip ir piktosios dvasios, jis vengia sidabro, taip pat neapkenčia česnako. Šio augalo aitrių žiedų, jei netoliese yra vampyras, patartina turėti ant palangės ar kaklo. Nuo krikščionybės laikų vampyrai labai bijo Nukryžiuotojo. Mat tikima, kad visokia blogybė kyla iš Šėtono ir kad Kristaus simbolis ją veikia. I a. bažnytininkų teorijos teigė, kad lavonas, tapęs vampyru, buvo prikeltas demono iš pragaro, o ne jo paties dvasios. Todėl jis ypač turėtų bijoti Nukryžiuotojo.

Sidabras, česnakas ir kryžius yra gynybinės magijos formos Šalyse, kuriose įsišaknijusi vampyrų baimė, numirėlis apdedamas įvairiais talismanais tam, kad “pritvirtintų” jį prie kapo. Dažnai imamasi atsargumo priemonių, nes manoma, kad numirėlis ims vaikščioti kaip vaiduoklis. Pavyzdžiui, savižudžiai, nužudyti nusikaltėliai ir kt. paprastai laidojami po tekančiu vandeniu, prie sankryžų arba lavonui per Širdį perveriamas iešmas.

Jeigu Šios priemonės nepadeda, reikia vampyrą pagauti. Tada jį sunaikinti nesunku. Pabaisą naktį (tuomet ji būna aktyvi) galima nušauti sidabro kulka. Tiktai gaudytojas turi išvengti hipnotizuojančių vampyro akių. Svarbu, kad kulka būtų padaryta iš ištirpdyto kryžiaus arba bent palaiminta šventiko. Saugesnis būdas – aptikti vampyrą jo karste. Svarbiausia – perdurti aštriu mietu jam širdį. Pasakojimai pataria, kad mietas būtų iš švento erškėčio arba epušės medžio. Vampyras turi būti pervertas vienu smūgiu, antraip burtai neveiks. Albanų legendose vietoj mieto vartojamas kalavijas. Kitos legendos rekomenduoja nukirsti pabaisai galvą. Kartais nukirsta galva arba perdurtas mietu vampyras galutinai sunaikinamas ugnimi Šios galingos gynybinės ir puolamosios priemonės teikia gyviesiems pranašumą. Tačiau vampyras turi vieną magišką galią: savo aukas jis irgi gali paversti į vampyrus. Kai kurie pasakojimai teigia, kad kiekvienas numirėlis, netekęs kraujo, užpultas vampyro tuoj pavirs į vampyrą. Balkanų šalyse kiekvienas, miręs nuodėmėje, be Bažnyčios palaiminimo, prisikelia vampyru. Tai visų pirma pasakytina apie savižudžius. Priesaikos laužytojai arba žmonės, prakeikti savo tėvu, bei šiaip piktavaliai po mirties gali pasidaryti vampyrais.

Taigi saugokitės vampyrų!

Kas gi tas spiritizmas?

Pastaruoju metu imta visuotinai domėtis spiritizmu. Ypač juo domisi jaunimas. Kas yra spiritizmas, kokios jo pasekmės? Apie tai pasakoja Neatpažintų reiškinių ekologijos asociacijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Jurijus Fominas.

–    Spiritizmas yra bendravimas su kai kuriais kontrahentais. Bendraujama įvairiais būdais: naudojant lėkštę, adatą, planšetę, automatinį raštą, keičiantis informacija mintyse. Spiritizmas yra viena žmogaus ekstrasensorinių sugebėjimų apraiškų. Šį reiškinį tyrinėjame apie ketvirtį amžiaus. Jam perprasti pirmiausia reikia atsakyti į labai svarbų klausimą: ar kontrahentas egzistuoja tikrovėje, ar yra paties žmogaus vidinė veiklos apraiška? Tyrimai rodo, kad toks kontrahentas iš tikrųjų egzistuoja ir su juo keičiamasi informacija.

Norint išaiškinti, koks tai kontrahentas, teko atlikti papildomus tyrimus. Išanalizavome spiritizmo seansų protokolus per pastaruosius šimtą metų (Rusijoje spiritizmas paplito maždaug nuo 1880 metų). Be to, atliktas tiesioginis šio reiškinio tyrimas. Surengėme specialius seansus (pavienius ir grupinius) įvairaus pobūdžio informacijai išsiaiškinti. Gautoji informacija buvo analizuojama, lyginama, gretinami įvairių grupių spiritistų parodymai. Tuo grindžiami tam tikri dėsniai.

–    Paprastai kontrahentas nustatomas pagal dalyvaujančių spiritizmo kontakte žmonių interesus ir bendrą intelekto lygį. Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje ir praėjusio pabaigos spiritizmo protokolams būdinga, kad juose neminimi ateiviai, Aukščiausiasis Protas ir pan. Kontaktuota su Dievu, šventaisiais, nelabąja jėga, žymiais žmonėmis arba mirusiai giminaičiais bei artimaisiais. Pirmąkart ryšys su ateiviais spiritizmo protokoluose pažymėtas penktojo dešimtmečio pabaigoje, o Aukščiausiasis Protas kaip sąvoka ir kaip kontrahentas atsiranda tik septintojo dešimtmečio viduryje.

Analizuojant protokolus įrodyta, kad spiritizmo seansuose originali informacija tesudaro 5 proc, retkarčiais 10 proc Visa kita arba jau žinoma seanso dalyviams, arba neįmanoma patikrinti, arba tėra gryna dezinformacija. Beje, dezinformacijos lygis paprastai labai didelis, todėl naudoti spiritizmą tikrai informacijai gauti yra beviltiškas reikalas.

Spiritizmo praktikuotojams kartais gresia netgi liūdnos pasekmės į spiritizmo kontaktus žmonės iš pradžių žiūri lengvabūdiškai, tiesiog smalsauja, kas iš to išeis. Tačiau vėliau spiritizmas juos “pagauna”, o gavę šiek tiek patikimesnių duomenų, įsitikinę kontakto realumu, jie pradeda rimtai vertinti šį dalyką. Paprastai iš spiritistu grupės išsiskiria vienas kitas žmogus, itin jautriai reaguojantis į gautąją informaciją, tad vėliau jie dažnai jau atsisako techniniu priemonių (lėkštės, adatos, planšetės) ir mintinis kreipiasi į savąjį kontrahentą. Šitie spiritistai visiškai pasitiki gautąja informacija, vadovaujasi ja kasdien ir pagaliau atsiduria kontrahento įtakoje, negali atlikti jokio poelgio, nepasitarę su juo. Tai labai pavojingas laikotarpis – žmogus visiškai praranda savarankiškumą ir tampa kontrahento vergu.

Mūsų praktikoje dažni atvejai, kai šioje stadijoje atsidūręs kontrahento įtakoje žmogus nusižudydavo arba mirdavo ligoninėje, geriausiu atveju patirdavo sunkią psichinę traumą. Mums žinoma faktų, kai spiritistai gaudavo duomenų iš kontrahentų, jog tam tikrą dieną ar valandą bus paimti iš Žemės. Šitokios pranašystės paprastai tSsipDdydavo – žmogus mirdavo tada, kada jam būdavo išpranašauta.

Koks gi iš tikrųjų tas kontrahentas?

– Paprastai kontrahentas nesako tikrojo vardo, tik prasimanytąjį, priskiria sau aukščiausias pareigas. Mūsų tyrinėjimuose šimtus kartų sutikdavome žmonių, pasak jų pačių, kontaktavusių su Dievu, Aukščiausiuoju Protu, kitomis aukštosiomis jėgomis. Tačiau tiriant nė sykio nepavyko užmegzti žmogaus ir kažkokio aukštesniojo arba žemesniojo proto ryšio. Pasirodo, per spiritizmo seansą praktiškai neįmanoma nustatyti informacijos keitimosi netgi su šalia žmogaus gyvenančiu šunimi. Čia turime reikalų su įvairaus pobūdžio informacijos nešėjais, nesuderinamais kontaktuose tarp rūšių.

Su kuo gi kontaktuoja spiritistas? Yra žinoma, kad mirtis nėra visiškas biologinės būtybės žuvimas. Ji tėra perėjimas į kitą kokybės būklę. Mat kiekviena gyva būtybė, pradedant augalu ir baigiant žmogumi, turi tam tikrą informacijos kompleksą, koncentruojantį savyje visas raidos programas ir įgytuosius per gyvenimą, kontaktuojant su išorės aplinka, savo protinėje veikloje dalykus. Sis informacijos kompleksas valdo visą biologinės struktūros raidą. Mirštant ši struktūra irsta, bet informacijos kompleksas išlieka. Išlieka ne tik visa informacija, bet netgi sąmonė.

Žūstant biologinei struktūrai, informacijos kompleksas konservuojamas. Jis nebegali savarankiškai veikti. Kad Šios struktūros aktyvumas atsiskirtų, būtina papildyti jo energiją. Vienas galimų tokios mitybos būdų – gyvo žmogaus energija. Per spiritizmo seansą žmogus ima kontaktuoti su kažkokiu mirusio žmogaus informacijos kompleksu, suteikia jam savo energijos ir pažeidžia konservacijos būklę.

Eksperimentavome, norėdami nustatyti šių struktūrų galimybes. Nustatėme, kad jos neturi nei regėjimo, nei klausos, nei kitų jutimo organų. Per spiritizmo kontaktus jie naudojasi kontaktuotojo jutimo organais, t. y. iš spiritistų turi atsirasti vienas kitas žmogus donoras, suteikiantis Šiai informacijos struktūrai savo energijos ir informacijos. Be šių dalykų informacijos struktūrų aktyvumas neįmanomas.

Dabartiniu metu spiritizmu susidomėjo šimtai tūkstančių žmonių. Tai aiškinama tuo, kad dabar formuojasi nauja biologinė rūšis, pakeisianti žmogų. Viena Šios naujos biologinės rūšies ypatybių bus perėjimas iš žodinio kontakto j telepatinį, nes žodinis kontaktas informaciniu požiūriu labai neimlus. Plėtojantis protingos būtybės intelektui, jis stabdo informacijos apykaitą, o telepatijos kontaktas yra tobulesnė apykaitos forma.

Naujoji biologinė rūšis jau pradeda formuotis. Tačiau tai vyksta pamažu, tolydžio, iš kartos į kartą. Viena jos susidarymo priemonių yra ekstrasensinių gabumų tobulinimas, o šių gabumų viena į pasireiškimo formų – spiritizmas. Todėl daugelis įgijusių ekstrasenso gabumų žmonių juos spiritizmo seansuose panaudoja kaip patraukliausią ir paprasčiausią informacijos suvokimo bei įgyvendinimo formą: Tačiau pernelyg didelis susižavėjimas spiritizmu gali psichikai susargdinti visuomenę.

Įspėjimas

1880 metais britų ambasadorius Paryžiuje lordas Dufferinas atostogavo draugo dvarelyje Airijoje. Vieną naktį jis pabudo iŠ gilaus miego, jausdamas didelį, nepaaiškinamą nerimą.

Lordas Dufferinas atsikėlė iš lovos ir priėjo prie lango. Staiga pievutėje priešais namą jis pamatė mėnesienos apšviestą keistai susigūžusią būtybę. Žmogus sunkiai žingsniavo, sulinkęs nuo nešamo ant pečių krovinio. Nešamas daiktas mėnesienos šviesoje savo forma priminė karstą. Susinervavęs Dufferinas išbėgo iš kambario į terasą. “Ką jūs ten veikiate?”  šūktelėjo jis Keistajam vyriškiui.

Žmogus pakėlė galvą ir lordas Dufferinas išvydo raukšlėtą, atstumiantį veidą, kurio vaizdas jį stipriai sukrėtė. Kai lordas antrą kartą paklausė vyriškį, kur jis neša tą karstą, bjaurusis senis staiga pranyko.

Rytą lordas papasakojo apie naktinį atsitikimą namo šeimininkui, tačiau jo niekaip negalėjo paaiškinti.

1890 metais, praėjus dešimčiai metų nuo minėto įvykio, Paryžiuje lordas Dufferinas ėjo į tarptautinį diplomatinį priėmimą Grand Hotelyje. Kaip įprasta, viešbučio hole nusileido liftas, kuriuo lordas su savo sekretoriumi turėjo pakilti į jiems reikiamą aukštą. Staiga lordas Dufferinas pasitraukė nuo lifto ir kategoriškai atsisakė juo važiuoti – liftininkas buvo tas pats atstumiantis žmogėnas, matytas Airijoje prieš dešimt metų.

Kabina pajudėjo be lordo ir jo sekretoriaus. Ambasadorius nuėjo paklausti administratoriaus apie keistąjį liftininką.

Staiga pasigirdo kauksmas – lifto kabina dideliu greičiu lėkė žemyn. Pasirodo, penktajame aukšte trūko trosas, kėlęs vagonėlį. Visi keleiviai žuvo.

Apie šį įvykį buvo rašoma spaudoje, juo domėjosi Britų metafizinių reiškinių tyrimo draugija. Na, o lordui Dufferinui nepavyko nustatyti keistojo liftininko asmenybės, nors jis, kaip pasirodė, išgelbėjo lordui gyvybę. Nei viešbučio direkcija, nei policija, tyrusi Šį įvykį, nesugebėjo rasti jokių duomenų apie bjaurųjį liftininką.

Ar egzistuoja vaiduokliai?

Teigiama, kad 98 proc. 15 visų pranešimų apie matytus vaiduoklius galima paaiškinti įvairiomis realiomis priežastimis. Tačiau 2 procentai vis dėlto lieka nepaaiškinami.

Žinios apie vaiduoklius yra tokios pat senos, kaip ir pati menė. Plutarchas, Plinijus, Sokratas, Ciceronas laikė vaiduoklios normaliu dalyku. Dauguma didžiųjų istorinių įžymybių taip pa, tikėjo vaiduokliais.

Bet ar jūs patikėsite vaiduokliu, jei jį pamatysite? Senovės bei dabartiniuose pranešimuose matyti vaiduokliai aprašomi ne kaip kokie eteriniai ir permatomi, o kaip paprasčiausi dariniai iš kūno ir kraujo. Šios figūros paprastai neskleidžia jokių garsų, o jų nematerialumas juos išduoda tada, kai jie staiga prapuola.

Tai kuo gi paaiškinti, kad žmones kartais “aplanko” vaiduokliai? Dabar jau neneigiama, kad tragiškomis aplinkybėmis ar patyrę didžiules traumas žmonės įgyja naujų savybių. Ekstremaliomis aplinkybėmis gali atsiskleisti paslėpti nežinomi žmogaus fiziniai bei dvasiniai rezervai. Neatsitiktinai žmonių savybes matyti vaiduoklius nagrinėja bei studijuoja parapsichologai ir psichoanalitikai.

Vaiduokliai pasirodo ne vien žmogišku pavidalu. Matomi ir gyvuliai, daugiausia arkliai ir šunys, gal todėl, kad jie gyvena šalia žmogaus, buvo pastebėti ir negyvojo pasaulio daiktai, net laivai-vaiduokliai (vieno kelio Škotijoje pavojingame posūkyje dažnai pasirodo ir dingsta mažas dangiškos spalvos automobilis; panašiai yra atsitikę ir netoli Remsgeito, Kento grafystėje); traukiniai-vaiduokliai (Abraomo Linkolno gedulingą traukinį žmonės matė daugelį metų ir visada balandžio mėnesį Centriniame Niujorko geležinkelyje. Jį visada lydėdavo liūdnas karinis kortežas); kalbama ir apie “apgyvendintus” baldus, pavyzdžiui, vaiduoklis “mėgėjas” sėdi fotelyje.

Pasitaiko ir kitokio pobūdžio vaiduoklių, pavyzdžiui, kriziniai arba priešmirtiniai vaizdai, kurie paprastai apsireiškia maždaug keturias dienas prieš lemtingąjį įvykį. Tie fantomai paprastai pasirodo artimiems giminaičiams ar draugams, pranešdami apie ligą, arba mirtį. Būna atvejų, kai mirusio žmogaus fantomas praėjus kelioms valandoms po mirties kalbasi su artimaisiais. Tokių atvejų buvo gana daug pasaulinių karų melu. Tada buvo gaunama daug pranešimų apie tai, kad pasirodę giminaičiai staiga paslaptingai dingdavo. Vėliau ateidavo žinia, kad kaip tik tuo metu jie žūdavo.

Poltergeistas (nerami “dūšelė” vokiečių mitologijoje, naminis ar gnomas) – visiškai kitoks fenomenas. Jis mėgsta atsirasti ten, kur vyrauja liūdesys, nesantarvė arba gyvena jautrūs vaikai. Būna atvejų, tačiau labai retai, kai poltergeistas “apsigyvena” pas senukus.

Ten, kur vyksta poltergeisto reiškinys, oro tempretūra palyginti su aplinka nukrinta 8-9 laipsniais. Tokios “Šaltos dėmės” paprastai aptinkamos ten, kur pasirodo šmėklos, o tai reiškia, kad energija iš aplinkos “siurbiama” ir nukreipiama į tas vietas.

Po daugelio metų trukusių tyrinėjimų paaiškėjo įdomių faktų apie vaiduoklių “lokalizaciją”. Pasirodo, jie labiausiai mėgsta bažnyčias ir Šventikų namus.

Tulpių laiptai

Labai įdomi yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas vaiduoklis Grinviče, Karalienės name, ant Tulpių laiptų (viršuje). Nuotrauką padarė Šventikas Hardi 1966 metais. Joje matomos dvi figūros, vieną iš jų beveik uždengia šešėlis. Matomos kairiosios rankos su vestuviniais žiedais ant jų. Žiedai galėjo priklausyti nelaimingajai karalienei Henrietei, kuriai Šiuos rūmus pastatė karalius Karlas I. Galvojama, kad abi figūros – tai viena ir ta pati persona.

Pasakojimai apie superpaslaptingus reiškinius mus labai vilioja, bet iš tikrųjų tų atsitikimų būna gerokai mažiau, negu galvojame. Daugelis pranešimų – tai įvairios falsifikacijos, išgalvojimai.

Atėjo laikas mokslininkams griebtis nuoširdaus darbo, aiškinant vaiduoklių prigimtį.

Zombiai

Tai besielės, robotizuotos, bet savo išvaizda žmones primenančios būtybės, kurių į valias prigalvojo literatai, ypač fantastai.

Dar 1939 metais tūlas Zara Hurston iš Haičio paskelbė zombių tyrinėjimo klasika tapusį pasakojimą apie jauną, iš turtingos šeimos kilusią merginą, kuri mirė labai anksti. Palaidojo, apraudojo gražuolę, o po ketverių metų žmonės ją pamatė bedirbančią kažkokioje parduotuvėlėje. Ji čia buvo vergė. Prancūzų vienuolės išgelbėjo ją iš vergijos ir įgyvendino savo vienuolyne.

Spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, pasakojančių apie tai, kaip tarp gyvųjų pavykę atpažinti velionę. Pasirodo, jinai buvusi palaidota labai ankštame karste, todėl išlinkęs kaklas. Kita žymė -nudegimai ant kojų. Mat per laidotuves apvirtusi žvakė, kuri apsvilino palaikus… Nudegimai kaip tik toje vietoje.

1950 metais aprašyta kita istorija. Vienas burtininkas pasiūlęs vietos gražuolei meilės paslaugas ir buvęs šiurkščiai atstumtas. Keršydamas už pažeminimą, tiksliau – už orumo įžeidimą, jis moteriškę užbūręs, ją tariamai numarinęs, o po laidotuvių iškasęs iš žemės kūną, kuriame dar rusenusi gyvybė, atgaivino ir pavertė paklusniu zombiu…

Pasirodo, tos istorijos nėra iš piršto laužtos. Daugelis būtybių, laikomų zombiais, dažniausiai yra silpnapročiai ir pamišėliai, kurių apstu šiame nuo seno diktatorių alinamame krašte. Juk vadinamieji zombiai sunkiai velka kojas, žiūri į žmogų iš padilbų, blerbia sunkiai suprantamu gerkliniu balsu, neretai nusišneka.

Haičio spaudoje aprašytas ir toks atsitikimas. Katalikų dvasininkas teigia savo akimis matęs, kaip negrų žiniuonis kapą apstojusių tautiečių akivaizdoje numirėlį atkasęs, atidaręs karstą ir prikėlęs lavoną. Kitą dieną, apžiūrėjęs kapo duobę dvasininkas aptikęs j žemės paviršių išeinanti vamzdelį, kuriuo kvėpavęs tariamas lavonas, veikiausiai buvęs žiniuonio bendras ir kartu su juo mulkinęs tamsią minią, kuri staugusi iš nuostabos…

Tačiau haitiečių buitį aprašantys žmonės teigia, kad vien apgavystėmis zombių istorijų niekaip nepaaiškinsi.

Zombiai

Vienas katalikų dvasininkas, beje, savo žodžius patvirtinęs priesaika, papasakojo, kaip 1959 metais į jo parapiją atkakęs zombis. Vienas kaimietis surišęs tai keistai būtybei rankas ir iškvietęs policiją. Bet ši tiktai ranka numojusi. Tuomet kaimietis pasiūlęs pagirdyti „svečią” sūriu vandeniu, kuris, anot liaudies medicinos, zombiams grąžinąs sąmonę. Taip ir atsitikę: atgavęs žadą zombis pasisakė, kas esąs. Klajūną atpažinti buvo pakviesta moteris, kuri, anot zombio, esanti jo teta. Ji ne tik pažino giminaitį, bet ir viešai paskelbė, kad prieš ketveris metus dalyvavusi šio žmogaus laidotuvėse…

Zombis papasakojo, kaip vietos žiniuonis jį apžavėjęs, apnuodijęs ir privertęs žmones patikėti, kad jis – miręs. Netrukus jis buvo prikeltas iš mirusiųjų ir kartu su kitais nelaimingaisiais vergavęs žiniuonio plantacijose.

Užuot pabandžiusi išsiaiškinti, ar zombis sako tiesą, ar kliedi, policija jį vėl perdavusi tam pačiam žiniuoniui, bet po dviejų dienų zombis netikėtai mirė. Tik tada policija šokosi tikrinti jo versiją, ieškoti įkalčių. Žiniuonį suėmė, tačiau jo žmona kartu su plantacijoje dirbusių zombių būreliu tarsi skradžiai žemę prasmegusi.

Kita istorija. Žmogus pateko į avariją. Ieškodamas pagalbos jis užsuko j netoli gyvenusio žiniuonio būstą ir pamatė prieš pusmetį mirusį savo bičiulį. Mėginimai įtikinti šeimininką, kad įnamiui reikia grąžinti protą, nieko gero nedavė. Burtininkas teigė, kad liaudies medicinos siūlomas tokiam atvejui pasūdytas vanduo yra pavojingas zombio sveikatai. Kažkokio žiniuonio žmona pavaišinusi zombius sūriais sausainiais. Sūrymui išvarius kvaitulį, zombiai suvokę, kad jie – gyvi lavonai, ir strimgalviais pasileidę į kapines. Ten jie bandę įsirausti į žemę, bei netrukus tapę maitomis, virš kurių ėmė sukti ratus maitvanagiai…

Žinovai teigia, kad prikeltas gyvenimui zombis esąs labai pavojingas, nes imąs keršyti tiems, kurie juos pavertę zombiu. Daugelis autorių įsitikinę, kad zombis ne pats neteko proto, o kažkas jį atėmė, kad vergautų turtuolio plantacijoje.

Haitis

Zombiu žmogus paverčiamas labai paprastai. Naudojami nuodai arba burtai. Atimti žmogui protą Haityje išties nesunku: užtenka kandidatą j zombius pavaišinti augalo, vietinių gyventojų vadinamo manchimeel vaisiais. Sukilę vergai nuo seno juos naudodavo keršydami šeimininkams. Arba nuodydavo gyvulius. Padeda ir nuodingos durnaropės. Žmogų zombiu paverčia vos trys nuodingo skysčio lašeliai, išvarvėję iš galva žemyn pakarto zombio nosies. O kur dar nuo amžių burtininkų gaminami nuovirai ir milteliai, kurių tereikia visai mažai, kad kūną apleistų siela, nors gyvybė jame dar teberusena. Žinant tai, nelabai absurdiškas atrodo pasakojimas apie tai, kad keliautoją Lotynų Amerikoje užpuolusi ir net išprievartavusi mumija. Gal tai buvo zombis?.

Haitiečiai jsitikinę, kad zombiai – tai ne tik besieliai žmonės, bet ir sielos be kūnų. Per magiškas apeigas jos palieka kūnus, laikomos specialiuose induose. Juos gali pardavinėti kaip vyną. Tai lyg buteliuose laikomas džinas, vadinamas vivi, kuris gali ištrūkti ir pridaryti visokiausių eibių. Betgi besielis kūnas, palaidotas giliausiame kape, paklūstąs mago raginimui prisikelti iš mirusiųjų ir virsti zombiu. Kad šitaip neatsitiktų, artimieji tokį nelaimėlį laidoja kniūbsčią, o j burną pripila žemių. Kartais į numirėlio rankas įspraudžiamas peilis, kad prireikus galėtų apsiginti nuo kerų. Bet geriausia priemonė, sako, lavoną peršauti, persmeigti, nukirsti galvą. Tuomet palaidotas žmogus jau nebeprisikels ir niekas jo nepavers zombiu

Beje, pats žodis zombis yra indėniškos kilmės ir reiškia dvasia. Vėliau jis įgijo kitą reikšmę ir reiškė kūną, paklūstantį burtininko valiai. Nors tose istorijose yra ir būto, ir pramanyto, jų nereikėtų visiškai ignoruoti. Dabar Haityje lavonai nebeatgaivinami o pardavinėjami užsienio mokslininkams, kurie laboratorijose juos skrodžia ir tyrinėja.