Category Archives: Dvasios ir vaiduokliai

Pasakojimai apie mirusiuju žmoniu dvasias – vaiduoklius.

Išpranašautos inkarnacijos

Apie reinkarnaciją yra rašyta nemažai. Gal mažiau girdėjome apie inkarnacijas, kurios buvo tiksliai išpranašautos. Apie tai savo knygoje įdomių dalykų yra papasakojusi baronienė iš Pietų Štirijos (Austrija) Adelma fon Vai (1840-1925).

Būdama tikinti katalikė, ponia Adelma neturėjo jokio supratimo nei apie spiritizmą, nei apie reinkarnaciją, bet vieną dieną ji įgijo sugebėjimą automatiškai rašyti dvasios diktuojamą tekstą, o vėliau ir aiškiaregystės dovaną  – “regėjimą vandens stiklinėje”. Paprastai vaizdai, kartais alegoriški, kuriuos ji matydavo, būdavo paaiškinami automatiškai juos užrašant. Taip gautos diagnozės ir gydymo rekomendacijos greitai išgarsino baronienę visoje Europoje. Ją dažnai kviesdavosi pas ligonius, ypač tuomet, kai gydytojų pastangos neduodavo rezultatų. Savo knygose ji pasakoja, kaip pagydė keletą ligonių padedama išpranašautos inkarnacijos. Dažniausiai tai buvo ligoniai, sergantys epilepsija.

Vienos baronienės draugės dvejų metų dukrelė kentėjo nuo mėšlungio. Gydytojai mergaitei nieko negalėjo padėti. Nors mergaitės motina ir nepatikliai žiūrėjo į savo draugės veiklą, tačiau bėdos prispausta kreipėsi į ją pagalbos. Baronienės dvasiniai vadovai jai pranešė, kad mažylę M. kankina tūlas Raimundas iš ano pasaulio; juos abu neva sieja likimas.

Adelma užmezgė kontaktą su šiuo Raimundu, kuris “apsireiškė” labai triukšmingai ir baisiai nepatenkintas. Maldos ir prašymai padėjo – ji pagaliau suprato, kad elgėsi negerai ir paliko vaiką ramybėje. Mergaitė pasveiko, o Raimundas, kuriam buvo liepta įsikūnyti į jos motiną, pažadėjo būti ištikimas M.brolis Adelma fon Vai laiške palinkėjo savo draugei sėkmingai pagimdyti sūnų, nors ši apie nėštumą net nebuvo užsiminusi. Draugė atsakė, kad mažoji M. dabar visiškai sveika, o ji pati laukiasi kūdikio (visai neseniai) ir labai stebisi, iš kur Adelma tai žinanti. “Ir iš tikrųjų mano draugė pagimdė sūnų, – baigia pasakojimą baronienė. – Manau, kad tai buvo Raimundas, kuris norėjo išpirkti savo kaltę. Šiandien ankstesnysis Raimundas jau subrendęs vyras ir labai myli savo seserį.”

1991 metais laikraščio “Ultra” gruodžio numeryje kapitonas Florrindo Batista iš Romos papasakojo apie jo šeimoje atsitikusį įvykį, kuris jį, ankščiau netikintį, įtikino, kad reinkarnacija egzistuoja. 1905 metų rugpjūčio mėnesį jo nėščia žmona, gulėdama lovoje, regėjo viziją. Jai pasirodė prieš trejus metus mirusi duktė Bianka, kuri džiaugiai šypsodamasi pasakė: “Mama, aš vėl ateisiu” Kol motina atsipeikėjo iš nuostabos – reginys dingo.

Grįžusiam vyrui ji papasakojo apie tai ir pasiūlė būsimai dukrai vėl duoti Biankos vardą. Ponas Batista, tvirtai tikėdamas, kad mirtis – tai bet kokios egzistencijos absoliuti pabaiga, palaikė šį įvykį haliucinacija, tačiau, nenorėdamas liūdinti žmonos, pritarė jos pasiūlymui.

“Praėjus šešiems mėnesiams, 1906 metų vasario mėnesį, – tęsia ponas Batista, – mums gimė mergaitė, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į savo mirusią seserį. Mano materialistinė pasaulėžiūra dėl to nesusvyravo, bet žmona patikėjo, kad įvyko stebuklas ir kad ji pagimdė tą pačią būtybę antrą kartą.”

Ilgainiui tėvo pasaulėžiūra vis dėl to smarkiai susvyravo, nes atsirasdavo vis daugiau ir daugiau nuostabių panašumų. Jis baigia savo pasakojimą įvykiu, atsitikusiu tuo metu, kai antrajai Biankai buvo šešeri metukai. Pirmai Biankai esant gyvai, namuose buvo tarnaitė šveicarė, kuri kalbėjo tik prancūziškai. Savo kalba ji dainuodavo lopšinę, kurios klausydamasi mažoji Bianka labai greitai užmigdavo. Mirus mergaitei, šveicarė sugrįžo namo, ir lopšinės šiuose namuose daugiau nebuvo dainuojama.

Praėjo devyneri metai. Sutuoktiniai visiškai užmiršo tą dainą, tačiau vieną dieną jie vėl ją išgirdo. Labai nustebę iš pradžių jie net nepažino savo vaiko balso. Tačiau įėję į miegamąjį jie pamatė Bianką, dainuojančią šią seniai užmirštą lopšinę, kurios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Motina paklausė: “Ką gi tu čia dainuoji?” “Prancūzišką dainelę” – atsakė mažylė. “O kas tave išmkė?” “Niekas, aš pati ją moku”, – atsakė Bianka ir dainavo toliau. Atrodė, lyg šią lopšinę ji būtų dainavusi jau ne pirmą kartą.

Vaiduoklių medžiotojai

Tų “medžiotojų” yra ketvertas: grupės vadovas Robinas Farmenas, jo sūnus Endis, dar Džanis Peitersonas ir Rodnėjus Mitčelas. Be to, jiems padeda Rodnėjaus žmona Siu – ji tarsi grupės garbės narys, ir Robino žmona Šeila, aiškiaregė, praminta “nemirtingąja Eiša” – dažniausiai verdanti saviškiams kavą. Dar negalima pamiršti Beno – Farmenų šuns, ypatingai gerai užuodžiančio parapsichologinius fenomenus.

Jie vilki vienodus megztinius, papuoštus užrašu ” Vaiduoklių medžiotojas” ir piešiniais, o gaudyti vaiduoklių dumia Endžio automobiliu – 1959 metų “Ostin princu”, beje, kažkada juo važinėjo meras.

Ką veikia iškviesti “vaiduoklių gaudytojai”?

– Išsiaiškiname to, kas vyksta, pobūdį – ar tai fizinis, ar psichologinis reiškinys. Be profesionalių žinių čia neapseisi. Kas tik panorėjęs “vaiduokliu medžiotoju’ negali būti, sako Farmenas. Jis pats jau dvidešimt metų tyrinėja paslaptingus reiškinius ir skaito psichologijos ir parapsichologijos paskaitas.

– Kartą mes atvykome pas vieną nepaprastai malonų žmogų, – pasakoja Farmenas. Parengtinio tyrimo metu atkreipėme dėmesį į kažkokį lyg ir dezinfekuojančios priemonės kvapą. Mums paaiškino, kad namą užpuldinėja kažkokie bekūniai padarai.

– Žiūrėkite, štai, štai jis, staiga šūktelėjo šeimininkas. – Štai jis! Tuojau aš jį pribaigsiu! – iš kažkur išsitraukęs didelį musgaudžių flakoną, ėmė purkšti į visas puses. – Štai, pribaigiau! Aš juos, suprantate, tik taip…

Paaiškėjo, kad žmogui rodosi haliucinacijos.

Bet dažniausiai būna rimtesnė priežastis. Grupė į įvykio vietą atsiveža savo vaiduoklių ieškojimo aparatūrą. Kadangi vykstant paslaptingiems reiškiniams paprastai aiškiai pastebima temperatūros pakitimų, tai nemažą įrengimų dalį sudaro temperatūros davikliai – juos išdėsto kambaryje ir prijungia prie bloko. Šviesos šaltinius matuoja “Robogostu” – personaliniu kompiuteriu, fiksuojančiu net pačius nežymiausius šviesos intensyvumo ar apšvietimo pakitimus.

– Į klausimą: “Ar tikite vaiduokliais”, galiu atsakyti dvejopai. Žodžiu “vaiduoklis dažniausiai pavadinamas gyvųjų terorizuoti atėjęs mirusysis. Tokiais vaiduokliais netikiu. Bet daugybė žmonių matė kitokios rūšies vaiduoklių ir man įdomu išsiaiškinti, kas tai: ar kažkas iš dvasių pasaulio, ar laiko anomalijos? Egzistuoja daug hipotezių, todėl ši tyrinėjimų sritis labai įdomi.

Kas “vaiduoklių medžiotojams” labiau rūpi: ar vaiduoklių tyrinėjimas, ar noras racionaliai paaiškinti paslaptingus reiškinius?

– Mes neužsiimame vaiduoklių medžiokle, nešaudome jų kokiomis nors neutroninėmis patrankomis, – sako Farmenas. – Tokie niekai tinka tik kinui.

– Viskas priklauso nuo to, kas iš tikrųjų vyksta nukentėjusiojo bute, – priduria Mitčelas. – Tai gali būti vaiduoklis šmėkla, vaiduoklis regėjimas, poltergeistas, žmogaus manija ar dar kas nors. Kartais patys gyventojai sukuria negerą atmosferą. Tada pakanka tik perdažyti sienas, atidaryti langus ir duris, išvėdinti patalpą.

Velnias

Velnias pakankamai Įžymi būtybė. Apie jį rašė, juo domėjosi labai garsūs žmonės: Dantė, Miltonas, Gėtė, Viljamas Bleikas, Tomas Manas. Deja, nepaisant pastangų, velnio kilmė kol kas nenustatyta. Neaišku ir tai, ar kada nors juo atsikratysime. Nesunku pastebėti, kad nei kasdieninėje kalboje velnias minimas dažniau už Dievą. Žodžiai “velniškas”, “pragariškas” pasakomi daug dažniau nei “dangiškas”, “angeliškas” ar “dieviškas”.

Velnias yra bekūnė protinga būtybė, kurią valdo absoliutus troškimas daryti bloga. Toks velnio apibūdinimas beveik apima įvairiose religijose, liaudies tikėjime bei filosofinėse doktrinose paplitusį jo vaizdinį.

Velnias – svarbus veikėjas ne tik pasaulio pradžioje, bet ir jo pabaigoje. Žydų apokaliptinėje literatūroje vaizduojama mįslinga ir baisi figūra, kuri pasirodys paskutinėmis pasaulio egzistavimo dienomis ir bandys sunaikinti Dievui ištikimą žmonijos dalį. Privis daugybė melagingų pranašų, kurie tarnaus velniui. Pasirodys įvairūs ženklai, blogis galutinai įsivyraus Žemėje, krikščionys bus persekiojami, valdžia žemėje atiteks šėtonui. Tik po to bus galutinė Dievo pergalė Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai (Irenicjus, Origenas) siejo, netgi tapatino Antikristą su velniu. Juo vis iš naujo susidomima karu, stichinių nelaimių, maro metu. Daugelis valdovų, tironų, net kai kurie popiežiai buvo tapatinami su Bestija. 16 a. reformatoriai buvo įsitikinę, kad antikristo būstinė – Roma. Šiandien ir katalikai, ir protestantai antikristą retai teprisimena. Tačiau jis labai gyvybingas sektų ideologijose ir okultinėje literatūroje.

Gana problemiįkas yra ir velnio apsėdimas. Apie jį kalbama evangelijose, jį mini Bažnyčios Tėvai. Visi sutaria, kad velnias gali apsėsti kūną. Tačiau tiesioginį poveikį sielai gali daryti tik Dievas. Demonai tegali atakuoti sielą. Vertas dėmesio 17 a. jėzuito Pierre de Berulle pas tebėjimas, kad po Įsikūnijimo apsėdimai pasidarė dažnesni. Kodėl? Mat sukilo Šėtono ambicijos ir jis ėmė mėgdžioti Dievą Kadangi Dievas įsikūnijo žmoguje, tai ir Šėtonas nori susijungti žmogumi (vadinamoji hipostacinė misija). Kol kas jam tai nepavyksta, bet kiekvienas apsėdimas tarsi naujas bandymas.

Niekada nebuvo sutariama dėl tikslaus velnių skaičiaus. “Balono Talmudas” tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi po tūkstantį dvasių iš dėžinės ir kairės, tad susidarytų gana imponuojantis skaičius. Apsireiškime Jonui aptikome miglotą aliuziją, jog maištą prieš Dievą sukėlė trečdalis angelų. Deja, nežinome, kiek iš viso jų buvo. 86 a. vienas vyskupas pareiškė, kad -iš viso yra 133 300 668 velniai. Kitas, išgąsdintas tokio skaičiaus, teigė, kad jų, šiek tiek mažiau – 44 (milijonai. 17 a. kai kurie liberalesni mąstytojai tikino, batonas tėra vardas ir kad egzistuoja tik vienas velnias. Jokių oficialių pareiškimų šiuo klausimu nėra..

Žinome, kad velnio reikšmė Europos kultūrai ypatinga dėl šių priežasčių: racionalizmo, švietimo, mokslo atradimų. Tačiau toks požiūris gana paviršutiniškas. Visi minėti veiksmai daugiau tinka Dievo, negu velnio “destrukcijai’ juk velniai (kaip ir angelai) tėra savarankiškos būtybės. Jų galios daug didesnės už mūsų, tačiau linkę abejoti ir tuo panašūs į mus. Logiškai mąstant, abejoti Dievu daug racionaliau, negu abejoti angelais ar velniais. Tačiau mūsų visuomenėje tikėjimas velniu laikomas prietaru ir obskurantizmu, o tikėjimo pievų reputacija nepalyginamai aukštesnė. Tad galime padaryti šias išvadas:

1.    Velnias egzistuoja, bet dėl nesuprantamų priežasčių nori linus suklaidinti ir įtikinti; kad jo nėra.

2.    Ateizmas turėjo įtakos ir.Bažnyčios mokymui. Negalėdama  atsisakyti Dievo, ji tik puse lūpų užsimena apie angelus ir velnius. Netiesiogiai pripažįstamas velnio mitologiškumas.

3.    Žmonijos nuotaikos tampa vis optimistiškesnės: galima įveikti bet kokį blogį, galima sukurti brolišką, laimingą ir ramų pasaulį. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai aišku, jog velnias teisingai daro, klaidindamas mus, kad jo nėra.

Įspėjimas

1880 metais britų ambasadorius Paryžiuje lordas Dufferinas atostogavo draugo dvarelyje Airijoje. Vieną naktį jis pabudo iŠ gilaus miego, jausdamas didelį, nepaaiškinamą nerimą.

Lordas Dufferinas atsikėlė iš lovos ir priėjo prie lango. Staiga pievutėje priešais namą jis pamatė mėnesienos apšviestą keistai susigūžusią būtybę. Žmogus sunkiai žingsniavo, sulinkęs nuo nešamo ant pečių krovinio. Nešamas daiktas mėnesienos šviesoje savo forma priminė karstą. Susinervavęs Dufferinas išbėgo iš kambario į terasą. “Ką jūs ten veikiate?”  šūktelėjo jis Keistajam vyriškiui.

Žmogus pakėlė galvą ir lordas Dufferinas išvydo raukšlėtą, atstumiantį veidą, kurio vaizdas jį stipriai sukrėtė. Kai lordas antrą kartą paklausė vyriškį, kur jis neša tą karstą, bjaurusis senis staiga pranyko.

Rytą lordas papasakojo apie naktinį atsitikimą namo šeimininkui, tačiau jo niekaip negalėjo paaiškinti.

1890 metais, praėjus dešimčiai metų nuo minėto įvykio, Paryžiuje lordas Dufferinas ėjo į tarptautinį diplomatinį priėmimą Grand Hotelyje. Kaip įprasta, viešbučio hole nusileido liftas, kuriuo lordas su savo sekretoriumi turėjo pakilti į jiems reikiamą aukštą. Staiga lordas Dufferinas pasitraukė nuo lifto ir kategoriškai atsisakė juo važiuoti – liftininkas buvo tas pats atstumiantis žmogėnas, matytas Airijoje prieš dešimt metų.

Kabina pajudėjo be lordo ir jo sekretoriaus. Ambasadorius nuėjo paklausti administratoriaus apie keistąjį liftininką.

Staiga pasigirdo kauksmas – lifto kabina dideliu greičiu lėkė žemyn. Pasirodo, penktajame aukšte trūko trosas, kėlęs vagonėlį. Visi keleiviai žuvo.

Apie šį įvykį buvo rašoma spaudoje, juo domėjosi Britų metafizinių reiškinių tyrimo draugija. Na, o lordui Dufferinui nepavyko nustatyti keistojo liftininko asmenybės, nors jis, kaip pasirodė, išgelbėjo lordui gyvybę. Nei viešbučio direkcija, nei policija, tyrusi Šį įvykį, nesugebėjo rasti jokių duomenų apie bjaurųjį liftininką.

Ar egzistuoja vaiduokliai?

Teigiama, kad 98 proc. 15 visų pranešimų apie matytus vaiduoklius galima paaiškinti įvairiomis realiomis priežastimis. Tačiau 2 procentai vis dėlto lieka nepaaiškinami.

Žinios apie vaiduoklius yra tokios pat senos, kaip ir pati menė. Plutarchas, Plinijus, Sokratas, Ciceronas laikė vaiduoklios normaliu dalyku. Dauguma didžiųjų istorinių įžymybių taip pa, tikėjo vaiduokliais.

Bet ar jūs patikėsite vaiduokliu, jei jį pamatysite? Senovės bei dabartiniuose pranešimuose matyti vaiduokliai aprašomi ne kaip kokie eteriniai ir permatomi, o kaip paprasčiausi dariniai iš kūno ir kraujo. Šios figūros paprastai neskleidžia jokių garsų, o jų nematerialumas juos išduoda tada, kai jie staiga prapuola.

Tai kuo gi paaiškinti, kad žmones kartais “aplanko” vaiduokliai? Dabar jau neneigiama, kad tragiškomis aplinkybėmis ar patyrę didžiules traumas žmonės įgyja naujų savybių. Ekstremaliomis aplinkybėmis gali atsiskleisti paslėpti nežinomi žmogaus fiziniai bei dvasiniai rezervai. Neatsitiktinai žmonių savybes matyti vaiduoklius nagrinėja bei studijuoja parapsichologai ir psichoanalitikai.

Vaiduokliai pasirodo ne vien žmogišku pavidalu. Matomi ir gyvuliai, daugiausia arkliai ir šunys, gal todėl, kad jie gyvena šalia žmogaus, buvo pastebėti ir negyvojo pasaulio daiktai, net laivai-vaiduokliai (vieno kelio Škotijoje pavojingame posūkyje dažnai pasirodo ir dingsta mažas dangiškos spalvos automobilis; panašiai yra atsitikę ir netoli Remsgeito, Kento grafystėje); traukiniai-vaiduokliai (Abraomo Linkolno gedulingą traukinį žmonės matė daugelį metų ir visada balandžio mėnesį Centriniame Niujorko geležinkelyje. Jį visada lydėdavo liūdnas karinis kortežas); kalbama ir apie “apgyvendintus” baldus, pavyzdžiui, vaiduoklis “mėgėjas” sėdi fotelyje.

Pasitaiko ir kitokio pobūdžio vaiduoklių, pavyzdžiui, kriziniai arba priešmirtiniai vaizdai, kurie paprastai apsireiškia maždaug keturias dienas prieš lemtingąjį įvykį. Tie fantomai paprastai pasirodo artimiems giminaičiams ar draugams, pranešdami apie ligą, arba mirtį. Būna atvejų, kai mirusio žmogaus fantomas praėjus kelioms valandoms po mirties kalbasi su artimaisiais. Tokių atvejų buvo gana daug pasaulinių karų melu. Tada buvo gaunama daug pranešimų apie tai, kad pasirodę giminaičiai staiga paslaptingai dingdavo. Vėliau ateidavo žinia, kad kaip tik tuo metu jie žūdavo.

Poltergeistas (nerami “dūšelė” vokiečių mitologijoje, naminis ar gnomas) – visiškai kitoks fenomenas. Jis mėgsta atsirasti ten, kur vyrauja liūdesys, nesantarvė arba gyvena jautrūs vaikai. Būna atvejų, tačiau labai retai, kai poltergeistas “apsigyvena” pas senukus.

Ten, kur vyksta poltergeisto reiškinys, oro tempretūra palyginti su aplinka nukrinta 8-9 laipsniais. Tokios “Šaltos dėmės” paprastai aptinkamos ten, kur pasirodo šmėklos, o tai reiškia, kad energija iš aplinkos “siurbiama” ir nukreipiama į tas vietas.

Po daugelio metų trukusių tyrinėjimų paaiškėjo įdomių faktų apie vaiduoklių “lokalizaciją”. Pasirodo, jie labiausiai mėgsta bažnyčias ir Šventikų namus.

Tulpių laiptai

Labai įdomi yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas vaiduoklis Grinviče, Karalienės name, ant Tulpių laiptų (viršuje). Nuotrauką padarė Šventikas Hardi 1966 metais. Joje matomos dvi figūros, vieną iš jų beveik uždengia šešėlis. Matomos kairiosios rankos su vestuviniais žiedais ant jų. Žiedai galėjo priklausyti nelaimingajai karalienei Henrietei, kuriai Šiuos rūmus pastatė karalius Karlas I. Galvojama, kad abi figūros – tai viena ir ta pati persona.

Pasakojimai apie superpaslaptingus reiškinius mus labai vilioja, bet iš tikrųjų tų atsitikimų būna gerokai mažiau, negu galvojame. Daugelis pranešimų – tai įvairios falsifikacijos, išgalvojimai.

Atėjo laikas mokslininkams griebtis nuoširdaus darbo, aiškinant vaiduoklių prigimtį.