Category Archives: Gyvenimas po mirties

Pasakojimai apie vaiduoklius ir dvasias. “siaubas, mistika, magine fantastika.”

Išpranašautos inkarnacijos

Apie reinkarnaciją yra rašyta nemažai. Gal mažiau girdėjome apie inkarnacijas, kurios buvo tiksliai išpranašautos. Apie tai savo knygoje įdomių dalykų yra papasakojusi baronienė iš Pietų Štirijos (Austrija) Adelma fon Vai (1840-1925).

Būdama tikinti katalikė, ponia Adelma neturėjo jokio supratimo nei apie spiritizmą, nei apie reinkarnaciją, bet vieną dieną ji įgijo sugebėjimą automatiškai rašyti dvasios diktuojamą tekstą, o vėliau ir aiškiaregystės dovaną  – “regėjimą vandens stiklinėje”. Paprastai vaizdai, kartais alegoriški, kuriuos ji matydavo, būdavo paaiškinami automatiškai juos užrašant. Taip gautos diagnozės ir gydymo rekomendacijos greitai išgarsino baronienę visoje Europoje. Ją dažnai kviesdavosi pas ligonius, ypač tuomet, kai gydytojų pastangos neduodavo rezultatų. Savo knygose ji pasakoja, kaip pagydė keletą ligonių padedama išpranašautos inkarnacijos. Dažniausiai tai buvo ligoniai, sergantys epilepsija.

Vienos baronienės draugės dvejų metų dukrelė kentėjo nuo mėšlungio. Gydytojai mergaitei nieko negalėjo padėti. Nors mergaitės motina ir nepatikliai žiūrėjo į savo draugės veiklą, tačiau bėdos prispausta kreipėsi į ją pagalbos. Baronienės dvasiniai vadovai jai pranešė, kad mažylę M. kankina tūlas Raimundas iš ano pasaulio; juos abu neva sieja likimas.

Adelma užmezgė kontaktą su šiuo Raimundu, kuris “apsireiškė” labai triukšmingai ir baisiai nepatenkintas. Maldos ir prašymai padėjo – ji pagaliau suprato, kad elgėsi negerai ir paliko vaiką ramybėje. Mergaitė pasveiko, o Raimundas, kuriam buvo liepta įsikūnyti į jos motiną, pažadėjo būti ištikimas M.brolis Adelma fon Vai laiške palinkėjo savo draugei sėkmingai pagimdyti sūnų, nors ši apie nėštumą net nebuvo užsiminusi. Draugė atsakė, kad mažoji M. dabar visiškai sveika, o ji pati laukiasi kūdikio (visai neseniai) ir labai stebisi, iš kur Adelma tai žinanti. “Ir iš tikrųjų mano draugė pagimdė sūnų, – baigia pasakojimą baronienė. – Manau, kad tai buvo Raimundas, kuris norėjo išpirkti savo kaltę. Šiandien ankstesnysis Raimundas jau subrendęs vyras ir labai myli savo seserį.”

1991 metais laikraščio “Ultra” gruodžio numeryje kapitonas Florrindo Batista iš Romos papasakojo apie jo šeimoje atsitikusį įvykį, kuris jį, ankščiau netikintį, įtikino, kad reinkarnacija egzistuoja. 1905 metų rugpjūčio mėnesį jo nėščia žmona, gulėdama lovoje, regėjo viziją. Jai pasirodė prieš trejus metus mirusi duktė Bianka, kuri džiaugiai šypsodamasi pasakė: “Mama, aš vėl ateisiu” Kol motina atsipeikėjo iš nuostabos – reginys dingo.

Grįžusiam vyrui ji papasakojo apie tai ir pasiūlė būsimai dukrai vėl duoti Biankos vardą. Ponas Batista, tvirtai tikėdamas, kad mirtis – tai bet kokios egzistencijos absoliuti pabaiga, palaikė šį įvykį haliucinacija, tačiau, nenorėdamas liūdinti žmonos, pritarė jos pasiūlymui.

“Praėjus šešiems mėnesiams, 1906 metų vasario mėnesį, – tęsia ponas Batista, – mums gimė mergaitė, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į savo mirusią seserį. Mano materialistinė pasaulėžiūra dėl to nesusvyravo, bet žmona patikėjo, kad įvyko stebuklas ir kad ji pagimdė tą pačią būtybę antrą kartą.”

Ilgainiui tėvo pasaulėžiūra vis dėl to smarkiai susvyravo, nes atsirasdavo vis daugiau ir daugiau nuostabių panašumų. Jis baigia savo pasakojimą įvykiu, atsitikusiu tuo metu, kai antrajai Biankai buvo šešeri metukai. Pirmai Biankai esant gyvai, namuose buvo tarnaitė šveicarė, kuri kalbėjo tik prancūziškai. Savo kalba ji dainuodavo lopšinę, kurios klausydamasi mažoji Bianka labai greitai užmigdavo. Mirus mergaitei, šveicarė sugrįžo namo, ir lopšinės šiuose namuose daugiau nebuvo dainuojama.

Praėjo devyneri metai. Sutuoktiniai visiškai užmiršo tą dainą, tačiau vieną dieną jie vėl ją išgirdo. Labai nustebę iš pradžių jie net nepažino savo vaiko balso. Tačiau įėję į miegamąjį jie pamatė Bianką, dainuojančią šią seniai užmirštą lopšinę, kurios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Motina paklausė: “Ką gi tu čia dainuoji?” “Prancūzišką dainelę” – atsakė mažylė. “O kas tave išmkė?” “Niekas, aš pati ją moku”, – atsakė Bianka ir dainavo toliau. Atrodė, lyg šią lopšinę ji būtų dainavusi jau ne pirmą kartą.

Į ką panaši mirtis? MIRIMAS

“Visi kentėjimai išblėsta”. “Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”. “Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. “Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: “Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” “Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”. “Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: “Kai praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!” “Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

mirtis

Mirimas

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažintis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, temperamentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėl to pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pranešimus “iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo  – jau ne savo kūną.

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį nesenai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai nesenai apraudojo. Pagaliau pasirodo Švenčiausioji Būtybė (Rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė – vert.). iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo pamiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus. Vis dėlto jis suvokia, kad šia akimirką dar gali grįžti į žemę, kad jo mirtis priešakyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, be vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių be sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildoma pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu…

Vampyrai

Vampyras yra ne nemateriali dvasia, bet prisikėlęs lavonas. Jis turi ir tam tikrų bekūnės dvasios galių bei sugebėjimų. Vampyras atrodo kaip lavonas – liesas, blyškus; palietus – Saitas kaip ledas. Kai kuriuose pasakojimuose jis apibūdinamas kaip sudžiūvęs skeletas -Egipto mumija. Jis gali būti apsisiautęs skraiste, bet dažniausiai jis vaikšto apsivilkęs normaliais rūbais. Kartais, jeigu gerai maitinasi, jis gali būti ir visai neplonas. Tada jis būna tarytum siurbėlė, išpampęs nuo iščiulpto kraujo. Tuomet, jį palietus, jis gali pasirodyti karštas. Jo lūpos dažnai iššieptos, kad matytųsi ilgi smailūs vilko dantys. Vampyro akys žiba, o kartais blyksi, ausys gali būti smailios kaip Drakulos. Vampyro pirštų nagai aštrūs, riesti, antakiai virš nosies susisiekiantys. Jis labai plaukuotas. Plaukai auga net ant delnų. Nors ir liesas, jis labai stiprus.

Bulgarų vampyras turi tiktai vieną šnervę. Lenkų vampyro liežuvis turi aštrų galiuką. Graikų pasakojimuose vampyrai būna mėlynomis akimis. Tai reiškia, kad mėlynakių žmonių Graikijoje nėra. Kiekvienas, kuris kuo nors iš aplinkinių išsiskirdavo, buvo patogi auka. Žmonės su kiškio lūpomis, rudais plaukais, turintys apgamus, vaikai, gimę su dantimis, būdavo persekiojami už “vampy-riškumą”.

Folklore vampyrams teikiama įspūdingų antgamtinių jėgų. Senos Rytų Europos legendos vampyrą apibūdina kaip vaikščiojantį numirėlį. Jis gali išlįsti iš savo kapo irvėl į jį įlįsti pro šešių pėdų žemės sluoksnį. Pasak kai kurių Balkanų pasakojimų, vampyro kape yra mažų skylių, kurios eina iki pat jo karsto. Pro jas būtybė išlenda į paviršių. Taigi vampyras yra materialus kūnas, turintis nematerialios dvasios savybių. Vengrų istorijose vampyrai turi magišką galią pasiversti rūko debesimis. Šį triuką pasisavino Bremas Stoukeris “Dra-kuloje”. Jo vampyras, norėdamas pasiekti auką, į užrakintus kambarius prasiskverbdavo pro durų apačią, rakto skylutę.

Vampyras gali pasiversti ir žvėrimi. Žvėrys jam kartais padeda. Drakula savo žinioje turėjo vilkų gaują keliautojams gąsdinti. Senose istorijose vilkai ar vilkolakiai kartu su katėmis, pelėdomis, žiurkėmis veikia kaip vampyro pagalbininkai. Vampyras dažniausiai pasiverčia vilku arba kate. Pavyzdžiui, Drakula galėjo pasiversti vilku. Taip pat jis galėjo pasiversti šikšnosparniu; tai ypač akcentuojama filmuose.

Dar viena vampyro savybė – jis hipnotizuoja savo aukas, priverčia jas nesipriešinti ir nebeatsiminti savo baisiojo svečio kitą rytą. Vampyras gali nuolatos lankyti tą pačią auką, kuri kitą rytą skųsis tik buvusios nakties košmarais. Beje, yra visokių būdų, kaip nuo jo apsisaugoti. Vampyro veikimas yra suvaržytas labiau negu kokio kito veikėjo. Jis gali būti aktyvus tiktai naktį. Kadangi vampyras yra vaikščiojantis lavonas, tai dieną jis privali ilsėtis, ir ne bet kur, o būtinai savo kape. Kai kuriose Balkanų legendose pasakojama apie vampyrus, vaikščiojančius dieną. Seni pasakojimai neteigia, kad saulės šviesa vampyrui būtų labai kenksminga. Jos kenksmingumas – tai idėja, atėjusi iš siaubo literatūros ir filmų. Apskritai vampyrui gali pakenkti daugelis dalykų. Kaip ir piktosios dvasios, jis vengia sidabro, taip pat neapkenčia česnako. Šio augalo aitrių žiedų, jei netoliese yra vampyras, patartina turėti ant palangės ar kaklo. Nuo krikščionybės laikų vampyrai labai bijo Nukryžiuotojo. Mat tikima, kad visokia blogybė kyla iš Šėtono ir kad Kristaus simbolis ją veikia. I a. bažnytininkų teorijos teigė, kad lavonas, tapęs vampyru, buvo prikeltas demono iš pragaro, o ne jo paties dvasios. Todėl jis ypač turėtų bijoti Nukryžiuotojo.

Sidabras, česnakas ir kryžius yra gynybinės magijos formos Šalyse, kuriose įsišaknijusi vampyrų baimė, numirėlis apdedamas įvairiais talismanais tam, kad “pritvirtintų” jį prie kapo. Dažnai imamasi atsargumo priemonių, nes manoma, kad numirėlis ims vaikščioti kaip vaiduoklis. Pavyzdžiui, savižudžiai, nužudyti nusikaltėliai ir kt. paprastai laidojami po tekančiu vandeniu, prie sankryžų arba lavonui per Širdį perveriamas iešmas.

Jeigu Šios priemonės nepadeda, reikia vampyrą pagauti. Tada jį sunaikinti nesunku. Pabaisą naktį (tuomet ji būna aktyvi) galima nušauti sidabro kulka. Tiktai gaudytojas turi išvengti hipnotizuojančių vampyro akių. Svarbu, kad kulka būtų padaryta iš ištirpdyto kryžiaus arba bent palaiminta šventiko. Saugesnis būdas – aptikti vampyrą jo karste. Svarbiausia – perdurti aštriu mietu jam širdį. Pasakojimai pataria, kad mietas būtų iš švento erškėčio arba epušės medžio. Vampyras turi būti pervertas vienu smūgiu, antraip burtai neveiks. Albanų legendose vietoj mieto vartojamas kalavijas. Kitos legendos rekomenduoja nukirsti pabaisai galvą. Kartais nukirsta galva arba perdurtas mietu vampyras galutinai sunaikinamas ugnimi Šios galingos gynybinės ir puolamosios priemonės teikia gyviesiems pranašumą. Tačiau vampyras turi vieną magišką galią: savo aukas jis irgi gali paversti į vampyrus. Kai kurie pasakojimai teigia, kad kiekvienas numirėlis, netekęs kraujo, užpultas vampyro tuoj pavirs į vampyrą. Balkanų šalyse kiekvienas, miręs nuodėmėje, be Bažnyčios palaiminimo, prisikelia vampyru. Tai visų pirma pasakytina apie savižudžius. Priesaikos laužytojai arba žmonės, prakeikti savo tėvu, bei šiaip piktavaliai po mirties gali pasidaryti vampyrais.

Taigi saugokitės vampyrų!

Kas gi tas spiritizmas?

Pastaruoju metu imta visuotinai domėtis spiritizmu. Ypač juo domisi jaunimas. Kas yra spiritizmas, kokios jo pasekmės? Apie tai pasakoja Neatpažintų reiškinių ekologijos asociacijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Jurijus Fominas.

–    Spiritizmas yra bendravimas su kai kuriais kontrahentais. Bendraujama įvairiais būdais: naudojant lėkštę, adatą, planšetę, automatinį raštą, keičiantis informacija mintyse. Spiritizmas yra viena žmogaus ekstrasensorinių sugebėjimų apraiškų. Šį reiškinį tyrinėjame apie ketvirtį amžiaus. Jam perprasti pirmiausia reikia atsakyti į labai svarbų klausimą: ar kontrahentas egzistuoja tikrovėje, ar yra paties žmogaus vidinė veiklos apraiška? Tyrimai rodo, kad toks kontrahentas iš tikrųjų egzistuoja ir su juo keičiamasi informacija.

Norint išaiškinti, koks tai kontrahentas, teko atlikti papildomus tyrimus. Išanalizavome spiritizmo seansų protokolus per pastaruosius šimtą metų (Rusijoje spiritizmas paplito maždaug nuo 1880 metų). Be to, atliktas tiesioginis šio reiškinio tyrimas. Surengėme specialius seansus (pavienius ir grupinius) įvairaus pobūdžio informacijai išsiaiškinti. Gautoji informacija buvo analizuojama, lyginama, gretinami įvairių grupių spiritistų parodymai. Tuo grindžiami tam tikri dėsniai.

–    Paprastai kontrahentas nustatomas pagal dalyvaujančių spiritizmo kontakte žmonių interesus ir bendrą intelekto lygį. Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje ir praėjusio pabaigos spiritizmo protokolams būdinga, kad juose neminimi ateiviai, Aukščiausiasis Protas ir pan. Kontaktuota su Dievu, šventaisiais, nelabąja jėga, žymiais žmonėmis arba mirusiai giminaičiais bei artimaisiais. Pirmąkart ryšys su ateiviais spiritizmo protokoluose pažymėtas penktojo dešimtmečio pabaigoje, o Aukščiausiasis Protas kaip sąvoka ir kaip kontrahentas atsiranda tik septintojo dešimtmečio viduryje.

Analizuojant protokolus įrodyta, kad spiritizmo seansuose originali informacija tesudaro 5 proc, retkarčiais 10 proc Visa kita arba jau žinoma seanso dalyviams, arba neįmanoma patikrinti, arba tėra gryna dezinformacija. Beje, dezinformacijos lygis paprastai labai didelis, todėl naudoti spiritizmą tikrai informacijai gauti yra beviltiškas reikalas.

Spiritizmo praktikuotojams kartais gresia netgi liūdnos pasekmės į spiritizmo kontaktus žmonės iš pradžių žiūri lengvabūdiškai, tiesiog smalsauja, kas iš to išeis. Tačiau vėliau spiritizmas juos “pagauna”, o gavę šiek tiek patikimesnių duomenų, įsitikinę kontakto realumu, jie pradeda rimtai vertinti šį dalyką. Paprastai iš spiritistu grupės išsiskiria vienas kitas žmogus, itin jautriai reaguojantis į gautąją informaciją, tad vėliau jie dažnai jau atsisako techniniu priemonių (lėkštės, adatos, planšetės) ir mintinis kreipiasi į savąjį kontrahentą. Šitie spiritistai visiškai pasitiki gautąja informacija, vadovaujasi ja kasdien ir pagaliau atsiduria kontrahento įtakoje, negali atlikti jokio poelgio, nepasitarę su juo. Tai labai pavojingas laikotarpis – žmogus visiškai praranda savarankiškumą ir tampa kontrahento vergu.

Mūsų praktikoje dažni atvejai, kai šioje stadijoje atsidūręs kontrahento įtakoje žmogus nusižudydavo arba mirdavo ligoninėje, geriausiu atveju patirdavo sunkią psichinę traumą. Mums žinoma faktų, kai spiritistai gaudavo duomenų iš kontrahentų, jog tam tikrą dieną ar valandą bus paimti iš Žemės. Šitokios pranašystės paprastai tSsipDdydavo – žmogus mirdavo tada, kada jam būdavo išpranašauta.

Koks gi iš tikrųjų tas kontrahentas?

– Paprastai kontrahentas nesako tikrojo vardo, tik prasimanytąjį, priskiria sau aukščiausias pareigas. Mūsų tyrinėjimuose šimtus kartų sutikdavome žmonių, pasak jų pačių, kontaktavusių su Dievu, Aukščiausiuoju Protu, kitomis aukštosiomis jėgomis. Tačiau tiriant nė sykio nepavyko užmegzti žmogaus ir kažkokio aukštesniojo arba žemesniojo proto ryšio. Pasirodo, per spiritizmo seansą praktiškai neįmanoma nustatyti informacijos keitimosi netgi su šalia žmogaus gyvenančiu šunimi. Čia turime reikalų su įvairaus pobūdžio informacijos nešėjais, nesuderinamais kontaktuose tarp rūšių.

Su kuo gi kontaktuoja spiritistas? Yra žinoma, kad mirtis nėra visiškas biologinės būtybės žuvimas. Ji tėra perėjimas į kitą kokybės būklę. Mat kiekviena gyva būtybė, pradedant augalu ir baigiant žmogumi, turi tam tikrą informacijos kompleksą, koncentruojantį savyje visas raidos programas ir įgytuosius per gyvenimą, kontaktuojant su išorės aplinka, savo protinėje veikloje dalykus. Sis informacijos kompleksas valdo visą biologinės struktūros raidą. Mirštant ši struktūra irsta, bet informacijos kompleksas išlieka. Išlieka ne tik visa informacija, bet netgi sąmonė.

Žūstant biologinei struktūrai, informacijos kompleksas konservuojamas. Jis nebegali savarankiškai veikti. Kad Šios struktūros aktyvumas atsiskirtų, būtina papildyti jo energiją. Vienas galimų tokios mitybos būdų – gyvo žmogaus energija. Per spiritizmo seansą žmogus ima kontaktuoti su kažkokiu mirusio žmogaus informacijos kompleksu, suteikia jam savo energijos ir pažeidžia konservacijos būklę.

Eksperimentavome, norėdami nustatyti šių struktūrų galimybes. Nustatėme, kad jos neturi nei regėjimo, nei klausos, nei kitų jutimo organų. Per spiritizmo kontaktus jie naudojasi kontaktuotojo jutimo organais, t. y. iš spiritistų turi atsirasti vienas kitas žmogus donoras, suteikiantis Šiai informacijos struktūrai savo energijos ir informacijos. Be šių dalykų informacijos struktūrų aktyvumas neįmanomas.

Dabartiniu metu spiritizmu susidomėjo šimtai tūkstančių žmonių. Tai aiškinama tuo, kad dabar formuojasi nauja biologinė rūšis, pakeisianti žmogų. Viena Šios naujos biologinės rūšies ypatybių bus perėjimas iš žodinio kontakto j telepatinį, nes žodinis kontaktas informaciniu požiūriu labai neimlus. Plėtojantis protingos būtybės intelektui, jis stabdo informacijos apykaitą, o telepatijos kontaktas yra tobulesnė apykaitos forma.

Naujoji biologinė rūšis jau pradeda formuotis. Tačiau tai vyksta pamažu, tolydžio, iš kartos į kartą. Viena jos susidarymo priemonių yra ekstrasensinių gabumų tobulinimas, o šių gabumų viena į pasireiškimo formų – spiritizmas. Todėl daugelis įgijusių ekstrasenso gabumų žmonių juos spiritizmo seansuose panaudoja kaip patraukliausią ir paprasčiausią informacijos suvokimo bei įgyvendinimo formą: Tačiau pernelyg didelis susižavėjimas spiritizmu gali psichikai susargdinti visuomenę.

Zombiai

Tai besielės, robotizuotos, bet savo išvaizda žmones primenančios būtybės, kurių į valias prigalvojo literatai, ypač fantastai.

Dar 1939 metais tūlas Zara Hurston iš Haičio paskelbė zombių tyrinėjimo klasika tapusį pasakojimą apie jauną, iš turtingos šeimos kilusią merginą, kuri mirė labai anksti. Palaidojo, apraudojo gražuolę, o po ketverių metų žmonės ją pamatė bedirbančią kažkokioje parduotuvėlėje. Ji čia buvo vergė. Prancūzų vienuolės išgelbėjo ją iš vergijos ir įgyvendino savo vienuolyne.

Spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, pasakojančių apie tai, kaip tarp gyvųjų pavykę atpažinti velionę. Pasirodo, jinai buvusi palaidota labai ankštame karste, todėl išlinkęs kaklas. Kita žymė -nudegimai ant kojų. Mat per laidotuves apvirtusi žvakė, kuri apsvilino palaikus… Nudegimai kaip tik toje vietoje.

1950 metais aprašyta kita istorija. Vienas burtininkas pasiūlęs vietos gražuolei meilės paslaugas ir buvęs šiurkščiai atstumtas. Keršydamas už pažeminimą, tiksliau – už orumo įžeidimą, jis moteriškę užbūręs, ją tariamai numarinęs, o po laidotuvių iškasęs iš žemės kūną, kuriame dar rusenusi gyvybė, atgaivino ir pavertė paklusniu zombiu…

Pasirodo, tos istorijos nėra iš piršto laužtos. Daugelis būtybių, laikomų zombiais, dažniausiai yra silpnapročiai ir pamišėliai, kurių apstu šiame nuo seno diktatorių alinamame krašte. Juk vadinamieji zombiai sunkiai velka kojas, žiūri į žmogų iš padilbų, blerbia sunkiai suprantamu gerkliniu balsu, neretai nusišneka.

Haičio spaudoje aprašytas ir toks atsitikimas. Katalikų dvasininkas teigia savo akimis matęs, kaip negrų žiniuonis kapą apstojusių tautiečių akivaizdoje numirėlį atkasęs, atidaręs karstą ir prikėlęs lavoną. Kitą dieną, apžiūrėjęs kapo duobę dvasininkas aptikęs j žemės paviršių išeinanti vamzdelį, kuriuo kvėpavęs tariamas lavonas, veikiausiai buvęs žiniuonio bendras ir kartu su juo mulkinęs tamsią minią, kuri staugusi iš nuostabos…

Tačiau haitiečių buitį aprašantys žmonės teigia, kad vien apgavystėmis zombių istorijų niekaip nepaaiškinsi.

Zombiai

Vienas katalikų dvasininkas, beje, savo žodžius patvirtinęs priesaika, papasakojo, kaip 1959 metais į jo parapiją atkakęs zombis. Vienas kaimietis surišęs tai keistai būtybei rankas ir iškvietęs policiją. Bet ši tiktai ranka numojusi. Tuomet kaimietis pasiūlęs pagirdyti „svečią” sūriu vandeniu, kuris, anot liaudies medicinos, zombiams grąžinąs sąmonę. Taip ir atsitikę: atgavęs žadą zombis pasisakė, kas esąs. Klajūną atpažinti buvo pakviesta moteris, kuri, anot zombio, esanti jo teta. Ji ne tik pažino giminaitį, bet ir viešai paskelbė, kad prieš ketveris metus dalyvavusi šio žmogaus laidotuvėse…

Zombis papasakojo, kaip vietos žiniuonis jį apžavėjęs, apnuodijęs ir privertęs žmones patikėti, kad jis – miręs. Netrukus jis buvo prikeltas iš mirusiųjų ir kartu su kitais nelaimingaisiais vergavęs žiniuonio plantacijose.

Užuot pabandžiusi išsiaiškinti, ar zombis sako tiesą, ar kliedi, policija jį vėl perdavusi tam pačiam žiniuoniui, bet po dviejų dienų zombis netikėtai mirė. Tik tada policija šokosi tikrinti jo versiją, ieškoti įkalčių. Žiniuonį suėmė, tačiau jo žmona kartu su plantacijoje dirbusių zombių būreliu tarsi skradžiai žemę prasmegusi.

Kita istorija. Žmogus pateko į avariją. Ieškodamas pagalbos jis užsuko j netoli gyvenusio žiniuonio būstą ir pamatė prieš pusmetį mirusį savo bičiulį. Mėginimai įtikinti šeimininką, kad įnamiui reikia grąžinti protą, nieko gero nedavė. Burtininkas teigė, kad liaudies medicinos siūlomas tokiam atvejui pasūdytas vanduo yra pavojingas zombio sveikatai. Kažkokio žiniuonio žmona pavaišinusi zombius sūriais sausainiais. Sūrymui išvarius kvaitulį, zombiai suvokę, kad jie – gyvi lavonai, ir strimgalviais pasileidę į kapines. Ten jie bandę įsirausti į žemę, bei netrukus tapę maitomis, virš kurių ėmė sukti ratus maitvanagiai…

Žinovai teigia, kad prikeltas gyvenimui zombis esąs labai pavojingas, nes imąs keršyti tiems, kurie juos pavertę zombiu. Daugelis autorių įsitikinę, kad zombis ne pats neteko proto, o kažkas jį atėmė, kad vergautų turtuolio plantacijoje.

Haitis

Zombiu žmogus paverčiamas labai paprastai. Naudojami nuodai arba burtai. Atimti žmogui protą Haityje išties nesunku: užtenka kandidatą j zombius pavaišinti augalo, vietinių gyventojų vadinamo manchimeel vaisiais. Sukilę vergai nuo seno juos naudodavo keršydami šeimininkams. Arba nuodydavo gyvulius. Padeda ir nuodingos durnaropės. Žmogų zombiu paverčia vos trys nuodingo skysčio lašeliai, išvarvėję iš galva žemyn pakarto zombio nosies. O kur dar nuo amžių burtininkų gaminami nuovirai ir milteliai, kurių tereikia visai mažai, kad kūną apleistų siela, nors gyvybė jame dar teberusena. Žinant tai, nelabai absurdiškas atrodo pasakojimas apie tai, kad keliautoją Lotynų Amerikoje užpuolusi ir net išprievartavusi mumija. Gal tai buvo zombis?.

Haitiečiai jsitikinę, kad zombiai – tai ne tik besieliai žmonės, bet ir sielos be kūnų. Per magiškas apeigas jos palieka kūnus, laikomos specialiuose induose. Juos gali pardavinėti kaip vyną. Tai lyg buteliuose laikomas džinas, vadinamas vivi, kuris gali ištrūkti ir pridaryti visokiausių eibių. Betgi besielis kūnas, palaidotas giliausiame kape, paklūstąs mago raginimui prisikelti iš mirusiųjų ir virsti zombiu. Kad šitaip neatsitiktų, artimieji tokį nelaimėlį laidoja kniūbsčią, o j burną pripila žemių. Kartais į numirėlio rankas įspraudžiamas peilis, kad prireikus galėtų apsiginti nuo kerų. Bet geriausia priemonė, sako, lavoną peršauti, persmeigti, nukirsti galvą. Tuomet palaidotas žmogus jau nebeprisikels ir niekas jo nepavers zombiu

Beje, pats žodis zombis yra indėniškos kilmės ir reiškia dvasia. Vėliau jis įgijo kitą reikšmę ir reiškė kūną, paklūstantį burtininko valiai. Nors tose istorijose yra ir būto, ir pramanyto, jų nereikėtų visiškai ignoruoti. Dabar Haityje lavonai nebeatgaivinami o pardavinėjami užsienio mokslininkams, kurie laboratorijose juos skrodžia ir tyrinėja.

Du Ponios Smith gyvenimai

Psichiatras ir buvęs Anglijos laikraščio „Tho Yorkshire Pont” medicinos apžvalgininkas Arthur Guirdham visą amžių turėjo keistą arkliuką – pomėgį domėtis Prancūzijos XIII amžiaus erotikų sekta, vadinta katarais. Kitas šio žmogaus bruožas, veikiau negalavimas  daugiau kaip 40 metų jį persekiojęs košmariškas sapnas. Jo turinys visada buvo tas pats – žmogui atrodydavo, kad prie jo artinasi kažkoks grėsmingas aukštas žmogėnas iš baimės apstulbęs Arthur imdavo klykti, o po to pabusdavo.

1962 metais gydytojas psichiatras sutiko pacientę ponią Smith, kurią naktimis irgi kankindavo panašūs košmarai. Si pažintis daktarui buvo lemtinga – jį liovėsi kamavęs kraupus sapnas. Tas pats atsitiko ir poniai Smith. Tačiau ji toliau gydėsi ir savo psichiatrui nė neužsiminė apie dingusius košmarus. Ir kaip užsiminsi, jei… Bet apie tai vėliau.

Ponia Smith nuo vaikystės buvo ekstrasense. Tačiau vienuolikos metų mergaitei ėmė taip skaudėti galvą, kad ji trumpam netekdavo sąmonės. Tuo pat metu ji įgavo tarsi „antrąjį regėjimą”. Pavyzdžiui, galėjo perskaityti laišką, neatplėšusi voko, išpranašavo pažįstamai nuotakai, kad jaunikis ją pames prieš pat vestuves, nors šio nepažinojo, tiksliai įspėjo tėvo mirties datą.

Na, o košmarai, kurie ją naktimis persekiodavo, irgi buvo nepaprasti. Glaustai kalbant, jų turinys buvo toks: kartu su tėvais ji viduramžiais, maždaug XIII amžiuje gyveno Tuluzoje. Kartą pas tėvus nakvynės pasiprašė jaunas katarų sektos Šventikas, pavarde Roger de Grisolles. Paauglė svečią bematant įsimylėjo, su juo susitikdavo. Tai sužinojęs tėvas išvijo dukrą iš namų. Nieko nepaisydama mergaitė puolė j mylimojo glėbį ir tapo jo meiluže. Jų laimė truko neilgai – visuomenės persekiojamas katarų šventikas kalėjime susirgo džiova ir mirė.

Vos tik išvydusi psichiatrą Arthurą Guirdhamą, ponia Smith jo asmenyje atpažino… savo sapnų herojų ir numylėtinį Roger de Grisolles.

Tik po metų ponia Smith gydytojui išdrįso prisipažinti, kad jis ilgus metus sapnuose buvęs jo viduramžių laikų meilužis. Psichiatrą tai apstulbino, bet ne visiškai įtikino. Matyt, prisiminęs prancūzų patarimą saugotis moters, jis savo pacientę įtarė ketinimu tokiais prisipažinimais jį suvilioti. Kita vertus, jj stulbino labai detalūs pasakojimai pacientės, neturėjusios žalio supratimo apie XIII amžiaus Prancūziją, o juo labiau – katarų sektą ir jos šventikus.

Tokie motyvai psichiatrą paskatino kreiptis j tris geriausius Prancūzijos viduramžių specialistus – mokslininkus Jean Duvemoy, Deodat Roche ir profesorių Rene Nelli su prašymu išklausyti pacientės pasakojimą apie sapnuose matytas viduramžių vizijas ir nustatyti, ar jos pagrįstos.

Mokslininkai padarė stulbinančią išvadą: moteriškė žinojo apie XIII amžiaus Prancūziją ir katarų sektą tokių dalykų, kokių nerasi jokiose knygose. Tarkime, 1944 metais rašytame dienraštyje ji vaizduoja katarų šventikų tamsiai žalius arba mėlynus drabužius. 1954 metais tą patį faktą ji paminėjo psichiatrui adresuotame laiške, nagrinėjančiame sapnus apie praeitį.

Tai išgirdę mokslininkai ironiškai šypsojosi: jų supratimu, katarų dvasininkai rengėsi juodai. Tačiau kitais metais -1965-aisiais – vienas minėtų mokslininkų Jean Duvernoy, vartydamas dulkių apneštas inkvizicijos bylas, net pašiurpo iš nuostabos, aptikęs tikslų katarų dvasininkų drabužių aprašymą. Pasirodo, jie rengėsi taip, kaip sapnuose regėjo ponia Smith.

Beje, tai nebuvo vienintelis ponios Smith mokslininkams padarytas siurprizas. Sapnuodama ji ne kartą matė, kaip viduramžių žmonės atsipjaudavo gabalėlį cukraus nuo duonos kepalą primenančios „galvos”, o po to pasigardžiuodami jį skanavo. Mokslininkai vėlgi abejojo, ar prancūzai tuo metu apskritai žinojo cukraus skonį. Bet minėtasis Rene Nelli 1969 metais jrodė, kad cukraus XIII amžiaus Prancūzijoje jau būta. Tik ne kiekvienam jis buvo pagal kišenę, to meto žmonės cukrų laikė skanumynu ir panacėja – vaistu nuo visų ligų.

Suprantama, buvo ir tokių faktų, kuriuos ponia Smith aiškino vienaip, o mokslininkai – kitaip. Pavyzdžiui, pastarieji rimtai suabejojo tokiu moteriškės papasakotu epizodu: bažnyčios suoluose sėdintys katarai per pamaldas atsistoja ir geria vyną iš didelių taurių. Istorikų nuomone, XIII amžiuje bažnyčiose nei sėdėdavę, nei vyną iš taurių gerdavę. Tokios apeigos vėliau radosi.

Kaip ten bebūtų, daugeliu atveju ponia Smith įrodė, jog sapnuose katarų istoriją ji vaizduojasi teisingiau negu mokslininkai.

Kas tai – ekstrasensės aiškiaregystė, o gal ir sielos reinkarnacija – ponios Smith siela prisimena, ką mačiusi pirmajame gyvenime? šiuos klausimus psichiatras Arthur Guirdham bando atsakyti 1970 m. Anglijoje išleistoje knygoje The Cathars and Reincarnation* („Katarai ir reinkarnacija”).

Pabaigai – keli žodžiai apie minėtos knygos autorių psichiatrą Arthurą Guirdhamą. Žurnalistas ir mokslininkas Colin Wilson Ji taip aprašė: „Neseniai jis pas mus svečiavosi. Vaizdavausi jį turint hipnotizuotojo žvilgsnį, kuris žmogų verte perveria… O galbūt tai išsiblaškęs, nuo žemiškųjų rūpesčių atitrūkęs mistikas? Nieko panašaus: jis pasirodė besąs malonus, protingas žmogus, iš kurio spinduliavo daugeliui puikių gydytojų būdingas švelnumas ir gerumas. Visą vakarą su juo apie šj bei tą kalbėdamas (ilgiausiai vis dėlto apsistojome ties psichologija), jaučiau, kad jo asmenybei būdinga kažkas, ko iš pirmo žvilgsnio negali apibrėžti. Tik vėliau man į galvą toptelėjo netikėta mintis, jog jame yra kažkas dvasininkiška, panašaus į garsiojo Rabelais (Rablė) aprašytus viduramžių kulto tarnus..”

Balsai iš anapus

Dar vaikystėje anglas Arnold Bloxham suprato gebąs hipnotizuoti. Tokiu būdu jam pavyko išgydyti giminaitį nuo migrenos.

Tapęs gydytoju ir vedęs hipnoze besidominčią Dulcie, Arnold . apsigyveno išvaizdžioje Rhiwbina kaimo viloje, netoli Cardiff miesto ir atsidavė hipnoterapijai. Per keliolika metų jiems į magnetofono juostelę pavyko įrašyti šimtus valandų trunkančius pokalbius su „balsais iš anapus”. Taip gydytojas vadina balsus dabar gyvenančių žmonių, pasakojančių apie dabartinį, o prieš tai buvusį gyvenimą. Tokie magnetofono įrašai – rimtas įnašas į reinkarnacijos tyrinėjimus. Apie tai verta plačiau pakalbėti.

1956 metais užhipnotizavęs merginą, vardu Ann Ockenden, gydytojas ją įvedė į gilų transą, trukusį kelias valandas. Tuo laikotarpiu Arui pasakojo ne apie dabartinį, o buvusį gyvenimą šalyje, kurioje tvieskia akinanti saulė, žmonės vaikšto nuogi, o moterys dalinasi karoliais, padarytais iš laukinių žvėrių ilčių, o odą „puošia” dirbtiniais randais. Tai vaizdas, primenantis akmens amžių, 1958 metais Dulcie aprašytas garsioje knygoje „Kas buvo Ann Ockenden?” Beje, gyvenime ji buvo ne moteris, o vyras…

Dar labiau Išgarsėjo gydytojo pacientė, hipnozės būklėje apsiskelbusi Henriette, Anglijos karaliaus Charles II į Prancūziją ištremta seserimi. Užhipnotizuota moteris, neturinti supratimo apie Stuartų dinastijos valdymo laikotarpi, puikiai pavaizdavo karaliaus Liudviko XIV dvarą ir jo papročius, daug pasakojo apie buvusį vyrą – Orleano hercogą, karaliaus Liudviko XIV brolj Phillipe, už kurio Henriette buvo ištekėjusi, kitus didžiūnus. Prisiminusi tėvą – Anglijos karalių Charles I, moteriškė pralemeno: „Tėvelį nužudė Londone…”

Gydytojas saugo balso įrašą paciento, teigusio, jog kadaise tarnavęs britų fregatoje, blokavusioje Napoleono valdomos Prancūzijos krantus. Pasakodamas apie jūrų mūšį, per kurį jis, laivo artileristas, neteko kojos, žmogus ėmė klykti. Beje, net ir neužhipnotizuotas jis bijo ir vengia jūros…

Iš įrašų aidi balsai buvusių raganų, kryžiuočių, viduramžių vienuolių, generolo Cromwell kareivių… Atsirado asmenų, stebėjusių karaliaus Charles I egzekuciją, o vienas užhipnotizuotojų prisipažino gyvenęs Judėjoje ir kalbėjęs su Nukryžiuotoju…

Tad kas tie užhipnotizuotieji? Aktoriai? Nė vieno šios profesijos atstovo gydytojas nehipnotizavo. Tačiau iš įrašų aidi gana išraiškingi balsai, atspindintys ištisą jausmų gamą nuo ramaus, monotoniško pasakojimo iki isteriško spiegimo, kartais smagaus juoko.

Ekspertai stebisi, kad daugelis prisiminimų „iš anapus” buvo pasakojami anglų kalba, tiesa, neretai vartojant tokias tarmes ir akcentus, kurie pacientams ne tik nebūdingi, bet ir nežinomi. Išimtis – moteriškė, apsiskelbusi karaliaus Charles II seserimi. Perėjusi prie savo gyvenimo prancūziškojo laikotarpio, ji visus tikrinius vardus ir pokalbių citatas pateikė nepriekaištinga prancūzų kalba.

Kitas argumentas, kurį daktarui Arnoldui tenka atremti, toks: kadaise Žemėje gyveno nedaug žmonių. Jei tikėsime reinkarnacija, ir sielų turėtų būti nedaug. O žmonių dabar nepaprastai pagausėjo. Iš kurgi sielos, kurios reinkarnuojasi į milijardus naujų žmonių? Atsakydami į tokius klausimus sutuoktiniai Bloxham teigia, jog niekas tiksliai nežino, kiek žmonių praeityje gyveno, kiek jų ne laiku mirė ar žuvo.

Tikinčiųjų argumentus, jog jų skelbiamas reinkarnacijos idėjos nekrikščioniškos, Bloxham’ai atremia neginčijamu istoriniu faktu, jog iki 325 metais Nicaea mieste įvykusio Visuotinio bažnyčios susirinkimo reinkarnacija katalikybės buvo pripažįstama. Visa bėda, kad paprastam žmogui ji buvusi nesuprantama, todėl jos tekę atsisakyti.

Kai kas daktarą Arnoldą Bloxhamą tiesiog kaltina apgavyste. Atseit jis pats užhipnotizuotiems pacientams teigęs, ką sakyti, į tai hipnotizuotojas atrėžia: jis menkai išmanąs istoriją, neturįs žalio supratimo apie, tarkime, akmens amžių ar Stuartų dinastijos valdymo laikus. Kaipgi jis galįs kitam įteigti tai, ko pats nežinąs?

„Vis dėlto mūsų padėtis dažnai nepavydėtina, – prisipažįsta Bloxham’ai. – Skeptikai nori patikrinti magnetofono įrašus, reikalauja įrodyti jų autentiškumą. O tai nelengva padaryti”. To nepaisydami Bloxham’ai stengiasi verifikuoti (patikrinti) įrašų faktus. Tarkime, anglų fregatos artileristo prisiminimų įrašus jie mielai paskolino lordui Mountbatten’ui. Pastarasis jų klausyti pakvietė Anglijos jūreivystės istorijos specialistus. Jie pripažino, kad prisiminimai gana autentiški. ne iš piršto laužti. Panašios nuomonės yra Bloxhamu butą aplankę mokslininkai, dėstytojai, pedagogai, tikinčiųjų organizacijų atstovai. Jie dažniausiai klauso “balsų iš anapus”, pagarbiai tylėdami. Nestinga ir skeptikų, teigiančių, jog viso to, apie ką pasakoja užhipnotizuotieji, gal apskritai nebuvo. Bet iš kur tuomet prisiminimai apie dalykus, kurių patys eksperimentų dalyviai nežino ir neiš mano? Tai klausimas, į kurį tiksliai ir moksliškai atsakyti jau šimtmečius mėgina geriausieji žmonijos protai ir, matyt, dar ilgai mėgins. Jeigu tokie dalykai žmogaus protui apskritai pavaldūs…

Siela keliauninkė

Yra daug liudininkų, teigiančių, kad kalbėję su amerikiečiu Paul Twitchell tuomet, kai jis pats buvęs už šimtų ar tūkstančių kilometrų. To neneigia ir pats Paul, aprašęs knygoje „Įvadas į sielos keliones* (“Introduction to Eckankar”) savo iš tiesų stebuklingus sugebėjimus. Iš kur jie?

Būdamas penkerių metų Paul susirgo sunkia pleurito forma Laimei, jis augo šeimoje, kurios narius indų šventikas Sudar Singh buvo išmokęs sielų kelionių. Vėliau Paul rašė, kad sesuo Kay-Dee padėjusi jo sielai laikinai pasišalinti iš mirštančio kūno, o praėjus krizei ją sugrąžinusi atgal.

Stulbinantis buvo ir šio žmogaus gyvenimas. Nors jis buvo nesantuokinis vaikas, motinos pagimdytas valties, plaukusios Missisipi upe, denyje, tėvas jj priėmė j savo šeimą ir nuoširdžiai rūpinosi juo. Dar paauglystėje Paul pateko į Indų šventiko Ir jogo Sudor Singh mokyką Alahabado mieste, kurią anksčiau buvo baigęs jo tėvas ir kiti šeimos nariai.

Indijoje (tiksliau – dabartiniame Pakistano) gautos pamokos paul’ui gyvenime labai pravertė, ypač II pasaulinio karo metais. Jam tarnaujant laivyne ir vadovaujant artileristų būreliui, patrankos bokštelyje įvyko nelaimingas atsitikimas: pabūklo uokse po šūvio įstrigo sviedinys. Vyrams bergždžiai bandant jį ištraukti, šalia Paul’o išdygęs jo tėvas (faktiškai tuo metu jis buvo už tūkstančių kilometrų) suriko: „Šokite žemyn! Vamzdis sprogs!” Taip ir atsitiko, bet tuomet Paul su draugais jau gulėjo ant denio. Niekas nenukentėjo. Kai atostogų namo sugrįžęs Paul padėkojo tėvui už išgelbėjimą, šis tik nusišypsojo…

Netrukus Paul pakartojo tėvo žygdarbį. Kai Guam saloje, kurios didesnę dalį buvo užėmę japonai, jaunas amerikietis jūrininkas, netyčia pasiklydęs ir atsiskyręs nuo draugų, verkė iš nevilties, jam pasirodė kitas amerikiečių jūrininkas ir paėmęs už rankos nuvedė pas draugus. Kai garsas apie tai plačiai pasklido, jūrininkai, įtardami, kad tai Paul’o darbas, išgelbėtajam vaikinui parodė Paul’o Twitchell’o nuotrauką. Joje pasiklydėlis iš karto pažino savo geradarį, gelbėjimo metu plaukusį laivu netoli San Francisco. Išgirdęs draugų perduotą vaikino padėką ir priekaištus, kam tylėjęs, Paul liūdnai prisipažino: „Nejaugi kas nors tuo tikėtų? Išjuoktų, ir tiek…”

Kai po karo 1959 metais mirė Sadar’o Singh’o mokyklą baigęs tėvas, o po to ir sesuo Kay-Dee, Twitchell ėmė steigti mokyklas, kurių mokiniai, indų pavyzdžiu vadinti „chelas”, mokėsi Singh’o propaguoto „Eckankar” – sielos kelionių sugebėjimų. „Chelas” parankiniu vadovėliu tapo minėta Paul’o Twitchell’o knyga „Įvadas į sielos keliones’. Populiarindamas ją autorius kartais griebdavosi gana neįprastų metodų. Laiške, adresuotame knygos autoriui, Pompano Beach mieste (Florida) i gyvenanti ponia A.F.S. rašė: „Jūsų knygą “Įvadas į sielos keliones,, man vieną vakarą netikėtai įteikęs nepažįstamas vyriškis staiga tarsi skradžiai žemę prasmego… Knygos kaina nenurodyta. Laukiu Jūsų paaiškinimo”. Netrukus atėjo Twitchell’o kontoros atsakymas – žiupsnelis Informacijos apie knygos autorių, jo stebuklingus sugebėjimus ir nuotrauka Dirstelėjusi j ją moteriškė vos neapalpo – į ją žvelgė paslaptingasis vyriškis, netikėtai padovanojęs knygą ir po to tarsi išgaravęs…