Category Archives: Magija / Burtai

Straipsniai apie populiariausias burtu rušis: užkalbejimai, chiromantija., bei magijos: Ezoterika, okultizmas, Astrologija, Hermetizmas, Kabala.

Išpranašautos inkarnacijos

Apie reinkarnaciją yra rašyta nemažai. Gal mažiau girdėjome apie inkarnacijas, kurios buvo tiksliai išpranašautos. Apie tai savo knygoje įdomių dalykų yra papasakojusi baronienė iš Pietų Štirijos (Austrija) Adelma fon Vai (1840-1925).

Būdama tikinti katalikė, ponia Adelma neturėjo jokio supratimo nei apie spiritizmą, nei apie reinkarnaciją, bet vieną dieną ji įgijo sugebėjimą automatiškai rašyti dvasios diktuojamą tekstą, o vėliau ir aiškiaregystės dovaną  – “regėjimą vandens stiklinėje”. Paprastai vaizdai, kartais alegoriški, kuriuos ji matydavo, būdavo paaiškinami automatiškai juos užrašant. Taip gautos diagnozės ir gydymo rekomendacijos greitai išgarsino baronienę visoje Europoje. Ją dažnai kviesdavosi pas ligonius, ypač tuomet, kai gydytojų pastangos neduodavo rezultatų. Savo knygose ji pasakoja, kaip pagydė keletą ligonių padedama išpranašautos inkarnacijos. Dažniausiai tai buvo ligoniai, sergantys epilepsija.

Vienos baronienės draugės dvejų metų dukrelė kentėjo nuo mėšlungio. Gydytojai mergaitei nieko negalėjo padėti. Nors mergaitės motina ir nepatikliai žiūrėjo į savo draugės veiklą, tačiau bėdos prispausta kreipėsi į ją pagalbos. Baronienės dvasiniai vadovai jai pranešė, kad mažylę M. kankina tūlas Raimundas iš ano pasaulio; juos abu neva sieja likimas.

Adelma užmezgė kontaktą su šiuo Raimundu, kuris “apsireiškė” labai triukšmingai ir baisiai nepatenkintas. Maldos ir prašymai padėjo – ji pagaliau suprato, kad elgėsi negerai ir paliko vaiką ramybėje. Mergaitė pasveiko, o Raimundas, kuriam buvo liepta įsikūnyti į jos motiną, pažadėjo būti ištikimas M.brolis Adelma fon Vai laiške palinkėjo savo draugei sėkmingai pagimdyti sūnų, nors ši apie nėštumą net nebuvo užsiminusi. Draugė atsakė, kad mažoji M. dabar visiškai sveika, o ji pati laukiasi kūdikio (visai neseniai) ir labai stebisi, iš kur Adelma tai žinanti. “Ir iš tikrųjų mano draugė pagimdė sūnų, – baigia pasakojimą baronienė. – Manau, kad tai buvo Raimundas, kuris norėjo išpirkti savo kaltę. Šiandien ankstesnysis Raimundas jau subrendęs vyras ir labai myli savo seserį.”

1991 metais laikraščio “Ultra” gruodžio numeryje kapitonas Florrindo Batista iš Romos papasakojo apie jo šeimoje atsitikusį įvykį, kuris jį, ankščiau netikintį, įtikino, kad reinkarnacija egzistuoja. 1905 metų rugpjūčio mėnesį jo nėščia žmona, gulėdama lovoje, regėjo viziją. Jai pasirodė prieš trejus metus mirusi duktė Bianka, kuri džiaugiai šypsodamasi pasakė: “Mama, aš vėl ateisiu” Kol motina atsipeikėjo iš nuostabos – reginys dingo.

Grįžusiam vyrui ji papasakojo apie tai ir pasiūlė būsimai dukrai vėl duoti Biankos vardą. Ponas Batista, tvirtai tikėdamas, kad mirtis – tai bet kokios egzistencijos absoliuti pabaiga, palaikė šį įvykį haliucinacija, tačiau, nenorėdamas liūdinti žmonos, pritarė jos pasiūlymui.

“Praėjus šešiems mėnesiams, 1906 metų vasario mėnesį, – tęsia ponas Batista, – mums gimė mergaitė, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į savo mirusią seserį. Mano materialistinė pasaulėžiūra dėl to nesusvyravo, bet žmona patikėjo, kad įvyko stebuklas ir kad ji pagimdė tą pačią būtybę antrą kartą.”

Ilgainiui tėvo pasaulėžiūra vis dėl to smarkiai susvyravo, nes atsirasdavo vis daugiau ir daugiau nuostabių panašumų. Jis baigia savo pasakojimą įvykiu, atsitikusiu tuo metu, kai antrajai Biankai buvo šešeri metukai. Pirmai Biankai esant gyvai, namuose buvo tarnaitė šveicarė, kuri kalbėjo tik prancūziškai. Savo kalba ji dainuodavo lopšinę, kurios klausydamasi mažoji Bianka labai greitai užmigdavo. Mirus mergaitei, šveicarė sugrįžo namo, ir lopšinės šiuose namuose daugiau nebuvo dainuojama.

Praėjo devyneri metai. Sutuoktiniai visiškai užmiršo tą dainą, tačiau vieną dieną jie vėl ją išgirdo. Labai nustebę iš pradžių jie net nepažino savo vaiko balso. Tačiau įėję į miegamąjį jie pamatė Bianką, dainuojančią šią seniai užmirštą lopšinę, kurios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Motina paklausė: “Ką gi tu čia dainuoji?” “Prancūzišką dainelę” – atsakė mažylė. “O kas tave išmkė?” “Niekas, aš pati ją moku”, – atsakė Bianka ir dainavo toliau. Atrodė, lyg šią lopšinę ji būtų dainavusi jau ne pirmą kartą.