Category Archives: Mitologija

Mitologija, straipsniai apie mitus, legendas, pasakas. Mitai, legendos ir pasakos turi didele reikšme kulturai.

Trojos karas

Trojos karo legenda prasideda pasakojimu apie trijų gražių moterų – Dzeuso žmonos Heros ir jų dukterų Afroditės ir Atėnės  – varžybas. Jos užsidegė pavydu per mirtingojo karaliaus Pelėjo ir jo naujosios žmonos, jūrų nimfos Tetidės, vestuvių puotą. Nesantaikos deivė Eridė parideno ant puotaujančiųjų stalo aukso obuolį su užrašu “gražiausiajai”.

Į obuolį, o kartu į gražiausios titulą pretendavo visos trys deivės – Hera, Afroditė ir Atėnė. Klastūnė Eridė pakišo mintį, kad Dzeusas nuspręstų, kuri jos šeimos moteris labiausiai to nusipelno. Dzeusas išmintingai atsisakė ir šią sunkią užduotį perdavė Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui.

Norėdama įtikinti Parį atiduoti obuolį jai, Hera žadėjo jam neįsivaizduojamą valdžią. Atėnė žadėjo istorinę šlovę mūšio lauke. Afroditė – gražiausios pasaulyje moters meilę. Atsisakęs politinės valdžios ir karinės šlovės vilionių, Paris įteikė aukso obuolį Afroditei, ir toks sprendimas amžinai liko žmonių atmintyje kaip “Pario sprendimas”.

Trojos arklys

Veidas, dėl kurio buvo surengtas tūkstančio laivų žygis

Tuo metu gražiausia pasaulio moteris buvo Elena, Dzeuso ir Ledos duktė. Nelaimei, ji jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo. Ir, kad blogiausia, bijodamas, kad ši santuoka su vienu iš jos gerbėjų sukels aršią kovą tarp kitų, mirtingasis Elenos patėvis Tindarėjas išgavo iš visų kitų graikų valdovų ir karių priesaiką ginti Elenos ir Menelajo santuoką.

Grįžęs į Troją, Paris pasistengė, kad būtų pasiųstas į Spartą kaip Trojos atstovas. Jam atvykus Afroditė, panaudojusi savo galias, privertė Eleną įsimylėti Parį. Tuomet abu įsimylėjėliai pabėgo į Troją, pasigrobę didesnę dalį Menelajo turto. Taip graikams buvo duota dingstis surengti “tūkstančio laivų” žygį į Troją. Menelajo žmonai ir turtui susigrąžinti. Šis žygis virto dešimties metų karu.

Trojos karas. Legenda ar istorija?

Pasak Homero “Iliados”, Trojos karas prasidėjo maždaug 750 m. pr. kr. Paskesniųjų laikų graikų istorikai, ypač Herodotas ir Tukididas, lengvai pripažino Homero pasakojimą ir tikėjo, kad Troja buvo tikras miestas, stovėjęs, kaip rašoma “Iliadoje”, netoli Helespono (sąsiaurio, dabar vadinamo Dardanelais), ir kad trojiečių karas su graikais, vadovaujamais Mikėnų valdovo Agamemnono, yra istorinis faktas.

Šiuolaikiniai rašytojai ir mokslininkai linkę tuo abejoti: šiaip ar taip, nėra istorinių duomenų, kurie patvirtintų Homero pasakojimą ar bent jau  Trojos buvimą. Vis dėlto bendra “Iliados” tema – ilgai trukęs jungtinių graikų pajėgų karo žygis į Vakarų Aziją (pasak Herodoto, vykęs apie 1250 m. pr. Kr.), galbūt dėl vergų ar gamtos turtų, – yra visiškai tikėtina.

Trojos arklys

Homeras daug kartų užsimena apie puikias Trojos žirgų savybes. Archeologiniai radiniai – daugybė arklių kaulų ir su arkliais susijusių geležies dirbinių – atitinka, nors taip pat nevisiškai įtikinamai, Homero Trojos aprašymą. Dėl Trojos žirgų, tai daugumai žmonių geriausiai žinomas vadinamasis Trojos arklys. Graikai pastatė didžiulį medinį arklį ir paliko jį, tariamai kaip dovaną Atėnei, prie Trojos vartų. Paskui graikų kariuomenė pasitraukė, tarsi būtų susitaikiusi su Elenos praradimu. Manydami tapę nugalėtojais, trojiečiai įvilko tą didžiulį simbolį į miestą. Sutemus graikų kareivių būrys, tūnojęs arklio pilve, išlipo ant žemės ir, užpuolęs sargybą, atidarė miesto vartus savo draugams, laukiantiems už sienos. Neasirengę tokiam puolimui, Trojos vyrai buvo greitai išžudyti, o moterys pagrobtos ir išvežtos į Graikiją kaip vergės arba sugulovės. Elena buvo grąžinta savo vyrui.

Visų nuostabai, galimas dalykas, kad Homero aprašytas Trojos arklys turėjo istorinį pagrindą. Artimuosiuose Rytuose esama maždaug XIII a. pr. Kr. arklio formos taranų, naudotų miesto gynybos įtvirtinimams pralaužti, aprašymų ir piešinių. Istorikas Michaelas Woodas mano, kad “Iliadoje” aprašytas Trojos arklys galėjo būti vaizduotės pakeisto prisiminimo apie tokią apgulties mašiną padarinys.

Troja. Tikrovė ar mitas?

Neįmanoma tiksliai nustatyti, ar Trojos karas buvo legenda, ar istorija, ar ir viena, ir kita. Atrodo aišku, kad “Iliadoje” yra nemažai tikslių bronzos amžiaus geografijos, politikos ir materialiosios kultūros aprašymų, ir pasakojimo potekstėje glūdi tiesos klodas. Tačiau svarstant, ar galima patikrinti Trojos legendos detales, reikėtų pacituoti įspėjimą Amerikos filologo klasiko Jeremy B. Rutterio išvadą: “Tikėjimą ar netikėjimą Trojos karo istoriškumu galų gale nulemia tavo pasikliovimas, kad ir kurį požiūrį pripažinsi”.

Biblinis tvanas ir Nojaus laivas

Biblijos pasakojimas apie didįjį tvaną, paskandinusį visą pasaulį, pateiktas Pradžios knygoje (6-9).

Kai Dievas nusprendė dėl žmonijos nuodėmių sunaikinti savo kūriniją, tik Nojus buvo išgelbėtas, nes jis buvo doras žmogus. Dievas jam smulkiai nurodė, kaip pasistatyti laivą, kuris atrodytų labai panašus į ilgą namą su dvišlaičiu stogu ir daugybe kambarėlių. Prapliupus lietums, Nojus suvedė vidun savo šeimą ir po porą visų žemės gyvūnų.

nojaus-laivas

Liūtis truko, kol buvo apsemta visa žemės sausuma; tačiau galų gale liovėsi liję ir potvynio  vandenys pradėjo slūgti. Nojaus laivas sustojo ant Ararato kalno, ir Nojus išleido paukščių, kad išžvalgytų, ar saugu išlipti iš laivo. Iš pradžių išleido varną, paskui tris kartus siuntė balandį. Kai paskutinis negrįžo, Nojus suprato, kad žemė džiūsta ir galima išlipti iš laivo. Kai visi nužengė ant sausos žemės, jis pirmiausia paaukojo deginamąją auką. Dievas priėmė ą ir nutarė daugiau niekad nepasmerkti pasaulio pražūčiai už žmonijos nuodėmes. Jis sudarė su Nojumi sandorą ir tarė jam: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę” (Pradžios). Žmonių globai Dievas atidavė visus gyvus žemės padarus ir kaip šios sandoros ženklą padėjo į dangų vaivorykštę.

Nojaus laivo paieškos

Nuo senovės žmonės žvelgdavo į vieną ar kitą viršukalnę kaip galimą Nojaus laivo sustojimo vietą. Naujausiais laikais daugelis ekspedicijų ieškojo jo liekanų, o Artimuosiuose rytuose yra iš ko  pasirinkti: čia daugybė kalnų. Vienas iš jų, Pir Omar Gudrunas, praeityje vadintas Nisiro kalnu, yra šalia Kirkuko miesto Irake (senovės Mesopotamija), į rytus nuo senosios asirų tėvynės Zagro kalnuose. Kita mėgstama paieškų vietovė – Tauro kalnai į rytus nuo Vano ežero, esančio Armėnijos kalnyne. Asirijos imperijos laikais (apytikriai IX-VII a. pr. Kr.) tai buvo Urartu karalystė (atkreipkite dėmesį, kad šis vardas panašus į Ararato pavadinimą).

Kartkartėmis ekspedicijos, ieškančios Nojaus laivo pėdsakų, apsilanko Masio kalne, aukščiausioje Tauro kalnų viršūnėje, taip pat Kurdų kalnuose į pietryčius nuo Vano ežero. Tačiau, nepaisant pavienių optimizmo šuorų, Nojaus laivo paslapties nepavyko atskleisti. Ir nenuostabu, nes Nojaus istorija pradžios knygoje išdėstyta anaiptol ne istoriniais terminais. Ji greičiau mitologinio pobūdžio. Joje išsaugotas ankstyvasis paprastas Dievo, dar tiesiogiai kalbančio su savo garbintojais, įvaizdis. Iš tikrųjų, Jis atvaizduotas kaip Vienas ir Visagalis, tačiau ir šiek tiek žmogiško būdo, šiek tiek panašus į kitus to meto Artimųjų Rytų tautų dievus.

Tesėjas ir Minotauras

Pasak Apolodoro Atėniečio, IIa. pr. Kr. pateikusio Tesėjo ir Minotauro padavimą (jo fragmentus galima atsekti iki VI a. pr. Kr. pabaigos), Tesėjas buvo Atėnų karalius.

Jo tariamas tėvas buvo mirtingasis karalius Egėjas, tačiau taip pat teigiama, jog Tesėjo “biologinis tėvas” esąs dievas Poseidonas. Viena pagrindinių šio pasakojimo apie Tesėją temų – jaunuolio tapimas vyru atliekant pavojingus žygdarbius. Kaip būdinga graikų mitams, kelyje į vyriškumą apstu tuščios garbės, ironijos ir sielvarto. Tačiau ar tas pasakojimas remiasi kokia nors platesne istorine tiesa?

Minojas ir Minotauras

Tesėjui gimus Troidzenos mieste, Egėjas padėjo savo kardą ir sandalus po uola miesto apylinkėse ir nurodė žmonai Aitrai, kad laikytų berniuką Troidzenoje, kol jis pakankamai užaugs ir sustiprės, kad įstengtų pasiimti šiuos daiktus iš po uolos. Kai tai įvyks, Tesėjas turės iškeliauti pas tėvą į Atėnus.

Ir štai išaugo ir tapo augalotas, stiprus jaunuolis. Tada jis lengvai atkėlė uolą ir pasiėmė tėvo daiktus. Atlikęs šią užduotį, ketino vykti į Atėnus, kaip buvo nurodyta. Aitra maldavo jį keliauti jūra, bet Tesėjas pasirinko pavojingesnį sausumos kelią, kur buvo pilna plėšikų, galvažudžių ir laukinių žvėrių. Kaip ir reikėjo tikėtis, kelyje jis susidūrė su daugybe pavojų ir juos įveikė. Panaudodamas savo nepaprastą jėgą ir apgaulę, Tesėjas sėkmingai atlaikė kiekvieną iššūkį; pavyzdžiui, įmetė į jūrą žiaurųjį plėšiką Skironą, užmušė piktavalį Prokrustą, nugalabijo Kromiono šerną, kuris tikriausiai buvo daug niršesnis, negu gali atrodyti.

Atėniečių kraujo duoklė Minotaurui

Kai Tesėjas atkeliavo į Atėnus, sužinojo apie jo šalį ištikusią didelę tragediją. Prieš kelerius metus – Apolodoras sako, kad tai atsitikę prieš Trojos karą, – Kretos karaliaus Minojo sūnus Androgėjas buvo užmuštas mūšyje prieš Atėnus. Iš įniršio ir sielvarto karalius Minojas pareikalavo atlyginimo krauju, ir atėniečiai sutiko stengdamiesi išvengti didesnio konflikto su Kreta. Kiekvienais metais (kai kuriuose mito variantuose kas devynerius metus) į Kretą būdavo nuvežami septyni jaunuoliai ir septynios merginos ir atiduodami siaubingai pabaisai, pusiau žmogui, pusiau jaučiui Minotaurui, kuris juos nužudydavo savo kalėjime labirinte.

Minotauro kilmė aiškinama bergždžiomis karaliaus Minojo pastangomis apgauti dievus. Minojas paprašė tobulo jaučio aukai, ir Poseidonas sutiko. Jautis buvo toks puikus, jog Minojas jį nusprendė pasilaikyti, o paaukojo kitą, ne tokį tobulą. Poseidonas perprato Minojo apgaulę ir sumanė piktą bausmę. Įpykęs dievas apkerėjo Minojo žmoną Pasifają, ir šioji aistringai ir beviltiškai įsimylėjo dieviškąjį jautį. Galiausiai ji pasimylėjo su jaučiu, tapo nėščia ir pagimdė Minotaurą. Minojo užsakymu žymus architektas Dedalas pastatė labirintą, kuriame buvo įkalintas Minotauras; taip Kretos piliečiai buvo apsaugoti nuo jo siautėjimo.

Tesėjas atvyko į Atėnus kaip tik tuo metu, kai eilinis aukai skirtų atėniečių būrys buvo įsodintas į laivą juodomis burėmis, kuris turėjo nugabenti juos į Kretą mirčiai. Tesėjas pasisiūlė būti vienas iš parinktųjų, įsitikinęs, kad įveiks Minotaurą ir padarys galą tam žiauriam aukojimui. Karalius Egėjas mėgino atkalbėti sūnų, tačiau galų gale sutiko prisakęs: jei Tesėjui pasiseks laimėti kovą su Minotauru ir rasti kelią iš labirinto, pergalingai grįždamas į Atėnus Kretos laivu, jis turėsiąs pakeisti juodas bures baltomis – tai tėvui būtų ženklas, kad Tesėjas laimėjo.

Jiems atplaukus į Kretą, Tesėjas ir kiti buvo nuvesti į labirintą. Karaliaus Minojo duktė protingoji Ariadnė iš karto įsimylėjo Tesėją ir sumanė paprastą būdą, kaip neleisti jam pasiklysti labirinte: ji davė jam šilkinių siūlų kamuoliuką, kurį Tesėjas eidamas vyniojo, kol pasiekė snaudžiantį Minotaurą. Minotauras pabudo, ir prasidėjo žiauri kova. Sudavęs mirtiną smūgį, Tesėjas nugalėjo žvėrį. Sekdamas išvyniotu siūlu, jis išėjo iš labirinto ir džiaugdamas grįžo į Atėnus. Deja, pamiršo savo pažadą pakeisti laivo bures. Kai Egėjas pamatė grįžtantį laivą juodomis burėmis, jis pamanė, kad sūnus žuvo. Apsigavęs Egėjas, apimtas nenumaldomo sielvarto, puolė nuo aukšto skardžio į jūrą ir paskendo.

Ar tesėjo ir Minotauro mite yra tiesos?

Ar esama archeologinių radinių, paremiančių šio Kretos mito tikroviškumą? Nors, žinoma, galime atmesti pasakojimą apie pusiau jautį, pusiau žmogų, įdomu, kad Apolodoras teigia karalių Minoją gyvenus Kretoje. Sero Arthuro Evanso 1900 m. pradėti archeologiniai tyrimai Knose, Kretoje, atskleidė ankščiau nežinotą civilizaciją. Evansas ją pavadino karaliaus vardu – Minojo kultūra is išaiškino, kad ji klestėjo apie 1650-1420 m. pr. Kr. Senovės kretiečiai praktikavo religiją, kurioje neabejotinai reikšmingą vaidmenį turėjo jaučiai. Įžymioje freskoje, rastoje milžiniškuose Minojo rūmuose Knose, atvaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jautį, galbūt religinių apiegų metų. Sienos aplink šį piešinį išpuoštos didžiuliais stilizuotais jaučių ragais iš klinties. Rūmuose  rasta dailių apeiginių indų skysčiams, vadinamų ritonais; jie irgi padaryti natūralistinės jaučio galvos formos.

Knoso rūmai buvo sudėtingas ir painus šimtų, o gal net tūkstančio kambarių kompleksas, užimantis per 20 000 kv. m plotą. Tai iš tikrųjų labirintinis statinys, ir žmonės jau seniai įžvelgė ryšį tarp šios šventyklos ir Minotauro labirinto. 500 m. pr. Kr., praėjus daug laiko po to, kai šventykla buvo apleista, kretiečiai kalė monėtas su minotauru vienoje pusėje ir schemišku labirinto atvaizdu kitoje.

Todėl atrodo, kad Tesėjo ir Minotauro mitas išsirutuliojo iš kakokios tikros istorijos, į kurią pažvelgta pro legendos prizmę. Ši istorija galbūt atspindi laikotarpį, kai graikai, matyt, buvo pavaldūs Minojo civilizacijai, ir galimas dalykas, kad Minotauro labirintas išreiškia mitologizuotą sudėtingo kambarių labirinto  bronzos amžiaus  Knoso rūmuose-šventykloje sampratą.

Anot kitaip manančių Rodney Castledeno ir J.Lesley Fittono, pasakojimą apie Tesėją, nudobusį Monotaurą ir taip padariusį galą siaubingai kraujo duoklei, graikų mokėtai minojiečiams, galima suprasti kaip istorinio graikų civilizacijos iškilimo ir jų išsilavinimo iš bronzos amžiaus minojiečių viešpatavimo mitinę metaforą.

Pražuvę Sodomos ir Gomoros miestai

Sodomos ir Gomoros miestų sunaikinimas – viena iš įdomiausių isotrijų, papasakotų Senajame Testamente ir pakartotų Korane. Pagrindiniai veikėjai – didysis patriarchas Abraomas ir jo brolėnas Lotas. Juos vargino rimtos moralinės krašto teisių, homoseksualumo, paveldėjimo teisės ir kraujomaišos dilemos – aktualios ir šiandien.

Į šį epizodą žiūrima paprasčiausiai kaip į analogiją, tinkamą Biblijos etikai tyrinėti, tačiau ar yra duomenų, patvirtinančių, kad tie miestai buvo ir kad aprašyti tikri įvykiai?

sodoma-ir-gomora

Biblijos pasakojimas

Pasak šios istorijos, Abraomas su Lotu keliavo per Kanaano kraštą kaip piemenys, ganydami savo bandas, kol gyvulių tiek pagausėjo, jog kraštas nebegalėjo jų visų išlaikyti. Abraomas nusprendė, kad jie turi skirtis, ir leido Lotui pasirinkti kur eiti. Lotas pasirinko gerai drėkinamą Jordano upės slėnį ir nusikėlė gyventi šalia Sodomos, vieno iš penkių klestinčių “Lygumos miestų”; kiti buvo: Adma, Ceboimai ir Coaras. Tačiau Sodomos gyventojai buvo nusidėję homoseksualumu ir Dievas juos įspėjo, kad jeigu neatgailaus, jis juos sunaikins. Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje.

Dievas pasiuntė du angelus, kad perspėtų Lotą apie gresiantį Sodomos sugriovimą, o Sodomos gyventojai, išgirdę apie dangiškuosius Loto lankytojus, susirinko prie jo namų ir reikalavo juos atvesti. Baimindamasis, kad nedorėliai pasikėsins į angelų garbę, vietoje jų Lotas miniai pasiūlė savo nekaltas dukteris.  Galiausiai angelai ryškia šviesa apakino prie durų supuolusius Sodomos žmones ir paliepė Lotui su šeima nedelsiant bėgti iš miesto. Kai Dievas pradėjo lieti  ant Sodomos ir Gomoros ugnį ir sierą, Lotas su žmona ir dviem dukterimis bėgo į Coaro miestą. Tačiau kelyje Loto žmona nepakluso Dievo nurodymui neatsigręžti ir pavirto į druskos stulpą. Lotas bijojo likti Coare ir apsigyveno su dukterimis kalnų oloje. Ilgą laiką gyvendamos vienumoje, dukterys ėmė nerimauti, kad niekada nebesutiks vyro, kuris galėtų jų vaikų tėvu ir pratęsti giminę. Todėl abidvi susitarė nugirdyti tėvą ir sugundyti, kad jis nebežinos, ką darąs. Iš šių kraujomaišiškų santykių gimė du berniukai: Moabas ir Ben Amis, moabitų ir amonitų genčių protėviai.

Kokių gi turime įrodymų, kad kuri nors iš šių istorijų yra tikra? Negyvojoje jūroje iš tikro vyksta gamtos ir geologiniai reiškiniai, kurie, regis, patvirtinaa Sodomos ir Gomoros istoriją. Be to, naujausi archeologiniai radiniai kelia didesnį pasitikėjimą Biblijos pasakojimu.

Neseni archeologų atradimai

Pastaruoju metu senųjų kranto ir geologinio plyšio linijų žvalgymo ir kasinėjimo darbams vadovavo Paulis Lapas, Walteis Rastas, Thomas Shaubas ir Burtonas MacDonaldas. XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje jie rado ten didelių, kadaise klestėjusių gyvenviečių. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Bab ed Dra, žuvo liepsnose brronzos amžiaus pradžioje (apie 3000 m. pr. Kr.). Ar šios gyvenvietės atitinka legendinius “Lygumos miestus”? 1976 m. Ebloje, Sirijoje, rasta bronzos amžiaus pradžios lentelių, kuriose minimi šių miestų pavadinimai. Ar šis atradimas patvirtina jų istorinį tikrumą?

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Konstantinas Politis per kasinėjimus Deir Ain Abatoje netoli Safio atidengė bažnyčią, pastatytą virš olos, kurioje, pasak ankstyvųjų Bizantijos krikščionių, slėpęsis Lotas po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo. Romos laikotarpio radiniai rodo, kad ši vieta ir ankščiau buvo garbinama. Daugelis kitų bronzos amžiaus pradžios ir vidurio radinių parodo, kad ola buvo naudojama tuo laikotarpiu, kai, kaip manoma, vyko minėta Pradžios knygos istorija. Be to, pastaruoju metu ir kasinėjant apylinkėse vietose rasta panašių bronzos amžiaus vidurio daiktų.

Nors Senasis Testamentas visų pirmą laikomas dorovinio mokymo knyga, įdomu, kad šių laikų archeologiniai ir geologiniai atradimai patvirtina fizinį ir istorinį kraštovaizdį, kuriame toji “neįtikėtina” Sodomos ir Gomoros istorija tikrai galėjo įvykti.

Sandoros skrynios paieškos

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Ši skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirti nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio.

Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejuose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: “Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams”. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jericha. Ji ir pati galejo kovoti: kai Eben Ezero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę – negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587-586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo “Judo liūtas”, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

Kad ir kokias paslaptis saugotų legendos apie Sandoros skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Atlantidos paslaptis

Nuo pat Platono laikų ji turi savo šalininkų, gerbėjų, kurie tiki kažkada egzistavusia aukštos kultūros civilizacija, didžiulės katastrofos metu pradinguia Atlanto bangose. Netrūksta ir skeptikų, visą gražų Platono pasakojimą bei kitų autorių užuominas laikančių pramanais.

O iš tikrųjų, jei tokie dideli žemės plotai dingo Ramiojo vandenyno bangose bei Viduržemio jūroje, o nedidelės vulkaninės salos grimzda arba iškyla ir dabar, tai kodėl panaši katastrofa negalėjo įvykti ir legendinėje Atlantidoje?

atlantida

Pirmuoju Atlantidos “patriotu” tradiciškai laikomas senovės graikų filosofas Platonas. Iš jo mes ir sužinome apie žiloje senovėje klestėjusią didžiulę ir galingą jūrų valstybę, buvusią vandenyne už Heraklio arba Atlanto stulpų (taip antikos laikais buvo vadinamas dabartinis Gaibraltaro sąsiauris). Šią nuostabią šalį filosofas gana išsamiai aprašė savo dialoguose “Kritijas” ir “Timėjas”, visur vadinamas ją Atlantida, o jos gyventojus – atlantais.

Platonas tvirtino, kad padavimas apie Atlantidą – jo šeimos relikvija, garsiojo Solono palikimas. Soloną graikai daugelį šimtmečių gerbė dėl didelių jo gabumų, darbštumo bei nuopelnų Graikijai. Juk jis, įvedęs naujus įstatymus, tiesiog išgelbėjo Atėnų respubliką nuo pražūties. Spėjama, kad apie 570 m. pr. m. e. Solonas lankėsi Egipte, kurio sostinė buvo Saiso miestas, išsidėstęs vakarinėje Nilo deltos pusėje. Šiame mieste buvo deivės Neitos šventykla, kurios didžiulėje bibliotekoje buvo surinkta daugybė papiruso ritinėlių. Čia jam garsūs žyniai Psenofonas iš Heliopolio ir Sonchisas iš Saiso papasakojo istoriją apie Atlantidą. Tačiau, kaip matyti iš dialogų, žyniai nenoriai rodydavo senuosius papirusus ar dalindavosi žiniomis, pasekusiomis juos iš pačių seniausių laikų.

“Kritijo” pradžioje primenama apie karą tarp šioje ir anoje Heraklio Stulpų pusėje gyvenančių tautų, vykusį prieš devynis tūkstančius metų. Toliau smulkiai aprašoma senoji atėniečių valstybė, jos geografinė padėtis, gyventojai, kultūra. Ir štai pagaliau pereinama prie Atlantidos. Pačiame jos viduryje buvusi puiki derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva, aptverta trimis koncentriniais vandens grioviais ir dviem pylimais tarp jų. Viduryje esančioje salelėje iš žemės tryškę du šaltiniai: šaltas ir šiltas. Atlantida buvusi labai turtinga metalų. Atlantai ypač vertino paslaptingą orichalką. Reikia pasakyti, kad dėl šio metalo buvo daug ginčytasi. Senosios metalurgijos tyrinėtojo B. Neimano nuomone, orichalkas – tai žalvaris. Jį atlantai galėję gauti iš karto redukuojamu lydymu iš labai reto vario-cinko mineralo aurichalcito, kuriame yra iki 28% vario oksido. Kadangi aurichalcitas labai retas mneralas, tai iš jo gaunamas žalvaris, žinoma, turėjo būti gana brangus. O ir pats žodis “orichalkas” reiškia “kalnų varį”.

Atlantidos upėse ir ežeruose veisėse daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug įvairiausių žvėrių bei gyvulių, net dramblių. Saloje augęs paslaptingas medis, duodavęs maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Sprendžiant iš aprašymo, tai galėjusi būti kokoso palmė. Apskritai Atlantidos žemė buvusi labai dosni ir derlinga, o miestai puikavosi nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais bei laivų statyklomis. Sostinę supo vandens pilni grioviai, kuriais galėjo plaukti laivai. O nuo jos iki jūros buvo iškastas pagrindinis apie 75 metrų pločio, 25 metrų gylio ir 9,2 km ilgio kanalas. Vidinė salelė su karalių akropoliu buvusi 925 metrų skersmens. Visos krantinės išklotos akmenimis, prie tiltų pastatyti bokštai ir įrengti vartai. Balto, juodo ir raudono akmens luitus sienoms iškloti veždavo iš čia pat buvusios akmenų skaldyklos.

1929 metais Sorbonoje, “Atlantidos tyrimo draugijos” posėdyje buvo perskaitytas pranešimas, kad Platonas aprašęs senovinę Korsikos salą, o ne paskendusios šalies kultūrą. Žymus senųjų Ispanijos kultūrų tyrinėtojas, vokiečių archeologas A. Šultenis galvojo, jog Atlantidos legenda – tai tik atbalsis graikus pasiekusių žinių apie Tarčio valstybę, įsikūrusią Pirėnų pusiasalyje. Italų profesorius N. Rusas spėja, jog buvusi ne Atlantida, o Tirėnida – paskendusi šalis Tirėnų jūros rajone. Jos gyventojų palikuonys buvę etruskai – paslaptinga tauta, gyvenusi Italijos teritorijoje prieš tris tūkstantmečius. Vokiečių atlantologas J. Španutas 1953 metais išleistoje knygoje “Atlantidos mįslė” Įrodinėjo, jog Atlantida buvusi Šiaurės jūroje ir jos paskutinė liekana esanti Helgolando sala.

Mitai ir legendos. Ar juose slypi tiesa?

Legendomis domimasi įvairiai. Vieni jas vertina dėl nepakartojamo pasakojimo grožio, poetiškumo, kiti – dėl senumo, istorinių faktų gausumo. Kai kurios legendos laikomos šventomis, jose pasakojamais dalykais tikima ir širdimi ir protu. Daug kas legendose randa jausmų, vilties bei palaimos šaltinį, panašiai kaip vaikai, perskaitę pasaką. Tačiau jose galima rasti ir informacijos apie žmonijos istoriją, žmogaus psichikos vystymąsi. Legendos labai naudingos literatūros užuomazgų ieškotojams. Senosiose legendose atsispindi buvusieji žmogaus pergyvenimai, moraliniai principai, religinės dogmos.

Gamtos mokslui pirmiausia rūpi tos legendos, padavimai, kuriuose yra pasakojimų apie neįprastus gamtos reiškinius, apie įvairias gamtines anomalijas, apie gamtines katastrofas: potvynius, ugnikalnių išsiveržimus, žemės drebėjimus, įvairius astronominius “stebuklus”. Informacija apie šių kažkada buvusių reiškinių dydį, pobūdį su legendomis pasiekė ir mūsų laikus. Tik labai dažnai ji būna paslėpta, užšifruota, perduota sudėtingais simboliais, alegorijomis. Mums tereikia jas iššifruoti, atkurti jose piešiamą vaizdą, nustatyti, kada ir kur vyko tie reiškiniai. Sugebėję tai atlikti, gauname neįkainojamų žinių apie žmonijos praeitį, apie tais laikais vykusius gamtinius procesus. Trumpai tariant, legendos byloja labai daug, tik reikia mokėti jas skaityti.

“Gerai, aš nuvesiu jus į legendos pasaulį. Girdėjote apie tą laiką ir vietą, kur gyvuliai kalbėjo ir vaikščiojo kaip žmonės, neprijaukinti, nepakeisti, dar tikri žmonės…” Šis šiaurvakarių Amerikos indėnų pasakojimas apie pasaulio sukūrimą – vienas iš begalės tokių mitų, vienas iš būdų paaiškinti visatos tvarką, gyvenimo pradžią. Senovės egiptiečiai pasakojo apie dievą Amoną, kuris išniro iš vandens chaoso ir iškėlė virš vandenų kalvą – pirmykštę žemę. Senajame testamente, pradžios knygoje, pasakojama, kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį ir žmogų. Mes, žmonės, turime ypatingą gebėjimą dvasiškai ir simboliškai mąstyti, apibrėžti būties ribas, išreikšti ryšį tarp individo, žmonių grupės ir visatos daina bei eilėmis. Be to, mums labai rūpi mitų bei legendų istoriškumas.

Vienas iš svarbiausių mokslo uždavinių yra patikrinti seniai žinomų mitų ir legendų santykį su tikrove. Atsakymų ieškojimas nekenkia, jeigu tyrėjas neužmiršta, kad daugelis žmonių mitus ir legendas, kaip įteisinto ir iš širdies puoselėjamo tikėjimo dalį, laiko istorine tiesa arba žmonijos istorijos ir gyvenimo pagrindu. O mokslas bejėgis karšto tikėjimo akivaizdoje.

Vilkolakiai

Vilktakiais (lietuvių tautosakoje ir vilkotakiais, vilkolakiais, vilkalokiais, vilkalokais) vadinami žmonės, kurie gali pasiversti vilkais, o po to vėl atsiversti į žmones. Kituose kraštuose pavirstama į lokius, lapes, tigrus, hienas ir t.t

Nereikia būti nei mediku, nei zoologu, kad galėtum pasakyti, jog fiziologijos požiūriu tai neįmanoma. Tačiau jurisprudencijos istorija, vilkolakių teismų bylos, įvairiausiuose raštijos šaltiniuose užfiksuoti įvykiai, daugelio tautų folkloras teigia – vilktakių būta. Ir galbūt esama…

Vilkolakis žiūri į mėnulį

Enciklopedijoje apie vilkolakius rašoma:

“Žmogaus proto, tik nekalbantis, nebaikštus, slankiojantis apie savo namus, žiūrintis pro langus, nepritampantis prie tikrų vilkų, negalintis ėsti jų maisto. Dažnai vilkolakiais paversdavę vestuvininkus. Nušovus ir nulupus vilkolakį, pasirodydavęs žmogaus kūnas, kartais net su jungtuvių žiedų ant rankos arba jaunosios nuometu ant galvos. Žmonės, patys pasiversdavę vilkais, išpjaudavę kaimynų avis, arklius, užpuldavę merginas, net namiškius”.

Pavartykime unikalią Dž. Mičelo ir R. Rikardo surinktą medžiagą, kuri teigia, kad buvo metas, kai vilktakystė tiesiog klestėte klestėjo. Net tokiame kultūringame krašte, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija…

Taigi garbus dvasininkas Montegiu Samersas XV amžiuje išleistoje knygoje “Vilktakis” pateikia Puatjė (Prancūzija) universiteto rektoriaus Pjero Mamoro pasakojimą apie vieno valstiečio iš Loreino žmoną, kuri matė, kaip jos vyras “atrijo vaiko, kurį suėdė pasivertęs vilku, rankos plaštaką”. Rektorius šį faktą aiškino “demoniška iliuzija”, nes, anot jo, vilkolakiai yra paprasti vilkai, kuriuose apsigyvena žmonių, kurių kūnai tuometu yra kur nors paslėpti ir negali būti palaidoti, sielos. Vilkolakiai – piktųjų demonų darbas…

Pavartykime 1521 metų gruodžio mėnesį nagrinėtą dviejų prancūzų valstiečių Burgo ir Verdeno. Du valstiečiai kaltinami buvo tuo, kad pasivertę vilkais, žudė žmonės ir juos valgė.

Abu vilkolakiai prisipažino. Burgo pareiškė, kad jis seniai tarnaująs velniui, o pastaruoju metu, kurstomas Verdeno, vis dažniau pasiversdavęs ir vilku. Verdenas, būdamas burtininkų klano nariu, vilkolakiu pasiversti galėdavęs net nenusivilkęs drabužių. Burgo reikėdavę nusirengti ir išsitepti “vilko tepalu”, kurio gaudavęs iš globėjo velnio. (Apie pasiversti vilku padedanti tepalą kalbama daugelyje vilkolakystės bylų. Minėtas M. Somersas pateikia net to tepalo sudėtines dalis…)

Burgo ir Verdenas žudydavo vietos gyventojus ir juos suvalgydavo. Tai tęsėsi tol, kol vienas ginkluotas keleivis sužeidė Verdeną. Kraujo pėdsakas vilkolakio persekiotojus atvedė į trobelę, kurioje jie ir užtiko Verdeną bei žaizdas tvarstančią jo žmoną.

Burgo, Vardeną ir dar vieną tos apylinkės vilkolakį teisė kartu. Polinji dominikonų bažnyčioje tebėra ir visų trijų likimo brolių portretai…

Daugelis teistų tuo metu vilkolakių prisipažindavo esą praktikuojantys burtininkai, o pasivertimo meno sekėsi išmokę iš savo pirmtakų. Mūsų požiūris į tuos vilkolakiu (kaip, beje, ir į eretikų be raganų) prisipažinimus gana vienareikšmis, tačiau noromis nenoromis peršasi mintis, jog vilktakystė, matyt, yra kažkokio labai seno ir tradicinio maginio ritualo liekana.

Mintį apie senas vilktakystės tradicijas paremia ir X amžiaus rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas faktas, kad Airijoje tikrai laikytasi labai savotiško papročio. Osorio bendruomenėje du vietos gyventojai privalėjo gyventi įlindę į vilkų kailius. Kiekviena tokių “vilkų” pora mums nežinomą savo vaidmenį vaidindavo septynerius metus. Po to vilkų kailius perimdavo kitas dvejetas.

Ir H. Kambrenietis savo knygoje “Airijos topografija” pasakoja, kaip 1182 metais vienas airių šventikas kalbėjęsis su vilkolakiu. Dvasininkas keliavęs iš Olsterio į Mitą ir buvęs priverstas nakvoti miške. Prie jo priėjęs didelis vilkas, kuris netikėtai prašnekęs ir prašęs nueiti pas jo žmoną, kad palaimintų ją prieš mirtį. Dvasininkas nenorėjo teikti vilkei žmogui teikiamų patarnavimų, bet vilkolakis jį nuraminęs ir nutraukęs vilkei kailį. Po juo slėpėsi ligota moteris… Viename 1918 metų spalio mėnesio žurnale aprašytas atsitikimas, nutikęs Šiaurės Nigerijoje. Nuošaliniame kaimelyje kapitonui Šotui ir jo bendrakeleiviams čiabuviai pasiskundę kenčią nuo hienų antpuolių. Žvėris seką medžiotojais vis aptinka, kad hienų pėdsakai staiga virsta žmonių pėdsakais. Kapitonui Šotui ir jo žmonėms pavykę susekti ir pašauti labai stambią hieną: kulka tiesiog nunešė žandikaulį. Kruvini pėdsakai medžiotojus atvedė į kaimyninį kaimelį, kuriame vienas jo gyventojų buvo ką tik miręs nuo baisaus sužeidimo, kurio nei kaimynai, nei namiškiai nežinojo. Velionis, kaip ir hiena, neturėjo žandikaulio…

Taigi vilkolakystės fenomenas ir šiandien toks pat paslaptingas, kaip ir vilkolakių siautėjimo epochoje.

Velnias

Velnias pakankamai Įžymi būtybė. Apie jį rašė, juo domėjosi labai garsūs žmonės: Dantė, Miltonas, Gėtė, Viljamas Bleikas, Tomas Manas. Deja, nepaisant pastangų, velnio kilmė kol kas nenustatyta. Neaišku ir tai, ar kada nors juo atsikratysime. Nesunku pastebėti, kad nei kasdieninėje kalboje velnias minimas dažniau už Dievą. Žodžiai “velniškas”, “pragariškas” pasakomi daug dažniau nei “dangiškas”, “angeliškas” ar “dieviškas”.

Velnias yra bekūnė protinga būtybė, kurią valdo absoliutus troškimas daryti bloga. Toks velnio apibūdinimas beveik apima įvairiose religijose, liaudies tikėjime bei filosofinėse doktrinose paplitusį jo vaizdinį.

Velnias – svarbus veikėjas ne tik pasaulio pradžioje, bet ir jo pabaigoje. Žydų apokaliptinėje literatūroje vaizduojama mįslinga ir baisi figūra, kuri pasirodys paskutinėmis pasaulio egzistavimo dienomis ir bandys sunaikinti Dievui ištikimą žmonijos dalį. Privis daugybė melagingų pranašų, kurie tarnaus velniui. Pasirodys įvairūs ženklai, blogis galutinai įsivyraus Žemėje, krikščionys bus persekiojami, valdžia žemėje atiteks šėtonui. Tik po to bus galutinė Dievo pergalė Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai (Irenicjus, Origenas) siejo, netgi tapatino Antikristą su velniu. Juo vis iš naujo susidomima karu, stichinių nelaimių, maro metu. Daugelis valdovų, tironų, net kai kurie popiežiai buvo tapatinami su Bestija. 16 a. reformatoriai buvo įsitikinę, kad antikristo būstinė – Roma. Šiandien ir katalikai, ir protestantai antikristą retai teprisimena. Tačiau jis labai gyvybingas sektų ideologijose ir okultinėje literatūroje.

Gana problemiįkas yra ir velnio apsėdimas. Apie jį kalbama evangelijose, jį mini Bažnyčios Tėvai. Visi sutaria, kad velnias gali apsėsti kūną. Tačiau tiesioginį poveikį sielai gali daryti tik Dievas. Demonai tegali atakuoti sielą. Vertas dėmesio 17 a. jėzuito Pierre de Berulle pas tebėjimas, kad po Įsikūnijimo apsėdimai pasidarė dažnesni. Kodėl? Mat sukilo Šėtono ambicijos ir jis ėmė mėgdžioti Dievą Kadangi Dievas įsikūnijo žmoguje, tai ir Šėtonas nori susijungti žmogumi (vadinamoji hipostacinė misija). Kol kas jam tai nepavyksta, bet kiekvienas apsėdimas tarsi naujas bandymas.

Niekada nebuvo sutariama dėl tikslaus velnių skaičiaus. “Balono Talmudas” tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi po tūkstantį dvasių iš dėžinės ir kairės, tad susidarytų gana imponuojantis skaičius. Apsireiškime Jonui aptikome miglotą aliuziją, jog maištą prieš Dievą sukėlė trečdalis angelų. Deja, nežinome, kiek iš viso jų buvo. 86 a. vienas vyskupas pareiškė, kad -iš viso yra 133 300 668 velniai. Kitas, išgąsdintas tokio skaičiaus, teigė, kad jų, šiek tiek mažiau – 44 (milijonai. 17 a. kai kurie liberalesni mąstytojai tikino, batonas tėra vardas ir kad egzistuoja tik vienas velnias. Jokių oficialių pareiškimų šiuo klausimu nėra..

Žinome, kad velnio reikšmė Europos kultūrai ypatinga dėl šių priežasčių: racionalizmo, švietimo, mokslo atradimų. Tačiau toks požiūris gana paviršutiniškas. Visi minėti veiksmai daugiau tinka Dievo, negu velnio “destrukcijai’ juk velniai (kaip ir angelai) tėra savarankiškos būtybės. Jų galios daug didesnės už mūsų, tačiau linkę abejoti ir tuo panašūs į mus. Logiškai mąstant, abejoti Dievu daug racionaliau, negu abejoti angelais ar velniais. Tačiau mūsų visuomenėje tikėjimas velniu laikomas prietaru ir obskurantizmu, o tikėjimo pievų reputacija nepalyginamai aukštesnė. Tad galime padaryti šias išvadas:

1.    Velnias egzistuoja, bet dėl nesuprantamų priežasčių nori linus suklaidinti ir įtikinti; kad jo nėra.

2.    Ateizmas turėjo įtakos ir.Bažnyčios mokymui. Negalėdama  atsisakyti Dievo, ji tik puse lūpų užsimena apie angelus ir velnius. Netiesiogiai pripažįstamas velnio mitologiškumas.

3.    Žmonijos nuotaikos tampa vis optimistiškesnės: galima įveikti bet kokį blogį, galima sukurti brolišką, laimingą ir ramų pasaulį. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai aišku, jog velnias teisingai daro, klaidindamas mus, kad jo nėra.

Stebuklingos vietovės

Olimpo dievai

Žemės centras

Pasakojama, kad kasmet  birželio 26-osios dienos vidurdienį Islandijos Skartaro kalno viršūnės šešėlis parodąs kelią į Žemės Centras. Užgesusio ugnikalnio Snefels Jokudlio krateryje esąs gilus kaminas, vedantis į milžinišką ertmę. Manoma, kad profesorius Otas Lidenbrokas ir jo sūnėnas Akselis buvo ten nusileidę 1863 metais.

Du vyriškiai išvydo gilią jūrą, apgaubtą rūko debesų. Debesys apšvietė ertmę šalta, balta šviesa. Smulkaus geltono smėlio pakrantė buvo nusėta kriauklėmis ir priešistorinių gyvūnų kaulais. Išilgai šiaurinio kranto augo didžiulių grybų miškai. Pietinėje pusėje kerojo asiūkliai ir paparčių medžiai, parudavę ir suvytę nematydami saulės šviesos.

Daugelis priešistorinių gyvūnų dar išlikę Žemės Centre. Profesorius Lidenbrokas pastebėjo jūroje besikaunančius pleziozaurus ir ichtiozaurus, o miškuose ganėsi mastodontų bandos. Jie sutiko net milžinišką į žmogų panašų padarą.

Profesorius Lidenbrokas pasistatė plaustą iš suakmenėjusių medžių ir plaukė pro geizerius, vandens sroves ir verdančio vandens plotus. Jis brovėsi pro elektros audras ir nuožmų vėją. Galop išsprogdino tunelį pietinėje ertmės pusėje ir atsidūrė veikiančio ugnikalnio viduje, iš kurio plaustas su keliautojais buvo išsviestas į Žemės paviršių.

Jaunystės šaltinis

Daugybė žmonių veltui ieškojo amžinos jaunystės paslapties. Vienas toks ieškotojas buvo Chuanas Ponsė de Leonas, plaukęs drauge su Kristupu Kolumbu į antrąją kelionę ieškoti Vakaru Indijos. Ponsė de Leonas tapo Puerto Riko valdytoju. Ten būdamas jis ir išgirdo apie stebuklingąjį šaltini, esantį Biminio saloje. Pasak vietinių žmonių, tas, kas išsimaudydavo šaltinyje, išgydavo nuo bet kokios ligos ir vėl tapdavo jaunas ir stiprus.
Ponsė de Leonas buvo pagyvenęs žmogus, jį kamavo tropinė karštinė. Jis taip troško surasti Jaunystės šaltinį, kad leidosi į naują kelionę ieškoti tos stebuklingos salos.

1513 metu balandį, Gėlių šventės, ispanų vadinamos Paskua Florida, dieną, Ponsė de Leonas atrado naują žemę ir pavadino ją Florida. Jis ištyrinėjo šią naują žemę, tačiau čia Jaunystės šaltinis netryško. Stebuklingojo šaltinio jis ieškojo visose aplinkinėse salose, tačiau ir ten jo nerado.

Žmonės vis dar ieško Jaunystės šaltinio, o Biminio sala, atrodo, yra ten, kur ji visada buvo – už horizonto.

Tolimosios šiaurės šalis

Senovės graikai tikėjo, kad Žemė yra plokščia ir apvali, o jų šalis yra Žemės viduryje. Centras buvęs arba dievų buveinė Olimpo kalnas, arba Delfai, garsėję orakulu. Apvalų Žemės diską į dvi lygias dalis dalijo jūra.

Šiaurinėje žemės pusėje gyveno laimingų žmonių gentys – tolimos šiaurės gyventojai. Jų žemė buvo beveik nepasiekiama nei sausuma, nei jūra, todėl niekas negalėjo jų užpulti. Ten nebuvo ir ligų, todėl visi tos šalies gyventojai sulaukdavo mažiausiai tūkstančio metų.

Pakliūti į tą šalį buvo galima tik vasarą, kai ten pusę metų nuolat švietė saulė. Žiema, kai saulė visai nepasirodydavo, tęsėsi irgi pusę metų. Tolimosios šiaurės gyventojai žiemą miegodavo patogiuose urvuose. Iš jų išlįsdavo, kai vėl imdavo šviesti saulė.