Kitoks požiūris į tikrovę

Norėdami naudotis proto galiomis, nebūtinai turim suprasti fizikos dėsnius arba žinoti, kodėl tikrovė yra tokia, kokia yra. Lygiai taip pat nebūtina išmanyti, kaip veikia karbiuratorius arba kaip kibirkštis užveda variklį. Tik nedaugelis mūsų supranta, kaip veikia mechanizmai, bet tai netrukdo mums vairuoti automobilio. Taigi bet kas gali greitai perprasti ir proto galių mokslo pagrindus ir sėkmingai juos naudoti kasdieniniame gyvenime.

Pirmiausiai panagrinėkime tikrovės prigimtį ir ypač nepaprastus pastarųjų dvidešimties metų mokslo atradimus, kurie mums padėjo geriau suprasti, kaip protas kuria savo tikrovę. Tie atradimai paaiškina, kodėl mūsų proto sukurti vaizdiniai yra ne tuščios svajonės, o kūrybinis procesas, padedantis mums kontroliuoti ir valdyti tą pačią energiją, kuri neleidžia materijai išsklisti, vandenį paverčia garu arba paverčia sėklą sudygti ir augti.

Suvokdami tos energijos prigimtį, geriau suprasime ir kas yra mūsų protas, įsitikinsime, kad įkvėpimas, malda ar intuicija visiškai nėra antgamtiniai reiškiniai, o paklūsta modeliams ir dėsniams, kuriuos galim atskleisti ir jais sąmoningai naudotis. Kaip ir viską mūsų pažįstamoje visatoje, proto galias valdo dėsniai. Apibūdinti ne moksliniu žargonu, o paprastais žodžiais ir aiškiai išdėstyti, tie dėsniai gali būti suprantami bet kam.

Šiuolaikinė fizika teigia, kad visata yra begalinis, neskaidomas dinamiškos veiklos tinklas. Ji yra gyva ir nuolat kintanti, kita vertus joje viskas tarpusavyje sąveikauja. Elementariausiu lygiu visata atrodo vientisa ir nedaloma, bekraštės energijos, apimančios kiekvieną objektą ir veiksmą, jūra. Tai vienas vienetas. Trumpai tariant, mokslininkai dabar patvirtina tai, ką tūkstančius metų kartojo mistikai, aiškiaregiai ir magai: mes – ne pavieniai individai, o visumos dalis.

“Kai nupjaunamas žolės stiebelis – sudreba visa visata.” – tai senas posakis iš upanišadų.

Šiuolaikinė fizika pakeitė mūsų materialaus pasaulio sampratą. Į dalelytes jau nebežiūrima kaip į elementarios “medžiagos” darinius, o kaip į energijos pluoštus. Jos gali staiga transformuotis, daryti “kvantinius šuolius”, kartais elgtis kaip atskiri vienetai, o kartais kaip grynosios energijos bangos. Tikrovė laki. Nėra nieko pastovaus. Viskas nuolat kinta. Netgi akmenyje šėlsta energija. Visata yra dinamiška, gyva. Mes – jos dalis, todėl ir patys esam gyvi bei dinamiški.

Visata yra milžiniška holograma

Pirmą kartą teorijas, leidusias išplėtoti hologramos koncepciją, 1947 metais suformulavo Denisas Gaboras (Dennis Gabor). Už šį atradimą jis vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija. Holograma – tai tokia vientisa būtis, kurioje “visuma” slypi kiekvienoje jos dalelėje. Pavyzdžiui, holografinį modelį galima rasti jūrų žvaigždėje. Nupjovus vieną jos dalį, ataugs kita. Ir ne tik tai. Nupjautoji dalis ataugins visą žvaigždę, nes jos genetinis kodas yra visose jos dalyse.

Prieš kelerius metus vyko holografijos paroda, kurioje mačiau holografijos būdu darytų nuotraukų. Vienoje buvo stovinti moteris. Man pasislinkus į dešinę, nuotrauka staiga pasikeitė ir buvo matyti rūkanti moteris. Pasitraukus į kairę, nuotrauka vėl keitėsi, – moteris stovėjo gundančia poza. Jeigu kas nors būtų tą holografinę plokštelę numetęs ant grindų ir sudaužęs, kiekvienoje šukėje būtume pamatę ne tai, ko galėtume tikėtis, – dalis dalį batelio ar suknelės arba galbūt moters akį. Būtume matę ją rūkančią, arba gundančią. Kiekvienoje šukėje būtų visas atvaizdas.

Pasirodo, kad ne tik tikrovė iš prigimties yra holografiška. Smegenys irgi veikia holografiškai. Mūsų mąstymo procesai, regis, atitinka pradinę visatos būklę ir sudaryti iš tos pačios “medžiagos”. Smegenys yra holograma, atspindinti holografišką visatą.

1979 metais Robertas G. Janas (Robert G.Jahn), Prinstono universiteto Inžinerijos ir taikomojo mokslo fakulteto dekanas, sukūrė mokslo tiriamąją programą “sąmonės reikšmei kuriant fizinę tikrovę” nagrinėti. Atlikę tūkstančius bandymų, Janas su savo sekėjais paskelbė savo darbo išvadas. Jie konstatavo, jog yra pakankamai duomenų tvirtai teigti, kad protas gali veikti ir tiesiogiai veikia fizinę tikrovę. 1994 metais žymiausi pasaulio mokslininkai ir pedagogai susirinko Prinstono universitete, kad aptartų, kaip tas stulbinančias žinias išplėtoti ir pritaikyti savo mokslo srityse ir savo aukštosiose mokyklose.

Informacija buvo tikrai jaudinanti, o pagalvojus, kaip ją galima panaudoti, gniaužė kvapą.

Dabar jau daug mažesnė paslaptis, kaip sąmonė sąveikauja su fiziniu pasauliu: sąmonė – tai ne kas kita kaip subtiliausia ir dinamiškiausia energijos forma. Tai apdeda paaiškinti, kodėl įvykius veikia mūsų vaizdiniai, svajonės, troškimai, norai ar baimė ir kodėl mūsų vaizdinys gali tapti tikrove.

Šie atradimai, aiškinantys tikrovės prigimtį, gali būti svarbiausias mūsų nuolatinio keitimosi ir tobulėjimo akstinas. Žinodami, kad esam atviros ir dinamiškos visatos dalis ir kad mūsų sąmonė gali vaidinti lemiamą vaidmenį kuriant tikrovę, galime gyventi kūrybingiau ir efektyviau. Nebestovėsime nuošalėje žiūrėdami, kas mums nutiks, nes dabar jau žinome, kad tos nuošalės nėra ir niekada nebuvo. Viskas veikia viską. Kad ir kur eitume, kad ir ką darytume, mūsų mintys kuria mūsų tikrovę.

“Naujosios teorijos sukūrimas, – kartą pasakė Einšteinas, – yra tarsi kopimas į kalną, iš kur atsiveria naujas, platesnis vaizdas”.