Kur dingo neandertalietis?

Knygos “Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo” II dalis

 III sintezės “Kur dingo neandertalietis?“ santrauka.

Tokios sudėtingos būtybės kaip žmogus evoliucija turėjo būti labai labai ilgas procesas. Todėl žmogaus kilmės istorija paprastai pradedama nuo australopitekų prieš milijonus metų gyvenusių rytinėje Afrikoje. Pvz. plačiai žinomas radinys – Ausralopithecus afarensis patelės, gyvenusios prieš 3,18 mln. metų, griaučiai. Liusi (Lucy, taip ją mokslininkai pavadino) buvo apie 4 pėdų aukščio, svėrė maždaug 30 kilogramų ir turėjo 400 cm3 smegenų. Iš jos griaučių anatomijos sprendžiama, kad Liusi stovėjo stačia ir vaikščiojo dviem kojom.

     Tačiau žmogaus vystymasis turi vieną mįslingą laikotarpį, prieštaraujantį nuoseklios evoliucijos logikai. Tai periodas kai Žemėje neandertaliečius pakeičiame mes – kromanjoniečiai. „Kromanjoniečiai perėjo nuo beveik vien biologinės pirmtakų evoliucijos iki socialinės. Jų vystymuisi ypač reikšmingi pasidarė auklėjimas, mokymas, patirties perteikimas“(Bendroji biologija. Vadovėlis X-XI klasei. K. 1984. P. 90). Iškyla klausymas, o kas buvo iki mūsų? Gyvūnų seka, kurios bazėje buvo sukurtas žmogaus genomas?

Neandartalietis

     Neseniai mokslininkai pažvelgė į neandertaliečio DNR kodą. Jo kartografija nustebino, pasirodo kiekviename už Afrikos ribų gyvenančiame žmoguje yra dalelė (2 – 4 proc.) neandertaliečio. Tą faktą mokslininkai gali paaiškinti tik vienu būdu: už Afrikos ribų gyvenantys žmonės yra neandertaliečių ir moderniųjų (šiuolaikinio tipo) žmonių palikuonys. Mokslininkus stebina, kad tai nutiko kur kas anksčiau nei šiuolaikinis žmogus atkeliavo į neandertaliečių gyvenamas vietas. Norint išeiti iš aklavietės beliko paskelbti versiją, jog maždaug prieš 50 – 60 tūkstančių metų jie susitiko kažkur Artimuosiuose Rytuose, poravosi… o jų palikuonys paplito Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje. Pagal Iliustruotasis mokslas/Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą. 2011. Nr.3. P. 56-59.

     Siūlau prisiminti ką antropologai prieš šį savo spėjimą rašė visą šimtmetį… ir nuspręsti ar galėtume pamilti neandertalietį?

     Antra, jeigu mes (moderniųjų žmonių ir neandertaliečių palikuonys) esame tokie gražūs ir protingi, tai kokie turėjo būti mūsų protėviai, poravęsi su bukais beždžioniškais neandertaliečiais, jei gavosi visai neblogas rezultatas?

                                                  ———–  .  ———–

   Aiškinant žmogaus evoliuciją, daugiausia vilčių dėta į neandertalietį ( Homo sapiens neanderthalensis arba paleoantropą). Neandertaliečiai gyveno Žemėje nuo Mindelio – Riso tarpledynmečio iki Viurmeno ledynmečio vidurio, t. y. nuo 300 iki maždaug 46 tūkstantmečio prieš mūsų laikus. „Neandertaliečiai prieš 40 – 45 tūkstančius metų staiga išnyksta Europoje ir Afrikoje, nutrūksta mustjerinė kultūra, ją pakeičia pažangesni orinjako (aurignac) tipo įrankiai, kurių gamintojai buvo visai šiuolaikinio tipo žmonės…“(Česnys G. Kur dingo neandertaliečiai? Mokslas ir gyvenimas. 1976. Nr.9. P. 34). „Jei perėjimas iš beždžionžmogio į neandertalietį buvo laipsniškas ir griežtos ribos tarp jų nėra, tai perėjimas iš neandertaliečio į dabartinį žmogų istorijos akimis buvo šuolinis. Kartu su kromanjoniečiais neandertaliečiai nebesutinkami“ (Pavilionis S. Žmogaus kilmė. V. 1956. P. 111).

   Kaip atrodė neandertalietis? Atkreipkite dėmesį, kad jei norime būti objektyvūs turime pripažinti, jog neaiškus jo plaukuotumas ir odos spalva! Be to atkurdami neandertaliečio išvaizdą skulptoriai nepažeisdami anatomijos dėsnių, gali įvairiai traktuoti minkštųjų audinių formas, sužmoginančias arba suprimityvinančias paleoantropo veidą. Visiems neandertaliečių skeletams, rastiems įvairiose Europos, Azijos ir Afrikos vietose būdinga žymiai masyvesnė negu kromanjoniečio kaukolė. Jo ilga ir žema smegenų dėžė – visai kitokios formos nei šiuolaikinio žmogaus. Neandertaliečio stambūs kaulai, trumpos kojos ir kaklas, žema ir nuolaidi kakta, ryškus bei vientisas antakių velenas prie kurio tvirtinasi labai stiprūs kramtomieji raumenys. Plati nosis, didelės bet nutolusios viena nuo kitos akiduobės, atsiskyręs nuo kitų kojos pirštų nykštys. Jie buvo be smakro – su apatiniu žandikauliu nusklemtu atgal. Neandertaliečių nosis, žandikauliai ir dantys išsikišę toli į priekį – kas byloja ne apie veidą, bet… snukį.     Neandertaliečiai turėjo stiprius dantis ir nagus.

     Jų rankų plaštakos ir pirštai buvo daug platesni, storesni ir stipresni nei dabartinio žmogaus. Neandertaliečiai savo rankomis paimti daiktus taip, kaip mes negalėjo – jie juos gniauždavo. Sprendžiant iš paleoantropo raumenų – tai prilygo žnyplių jėgai. Žmogaus plaštakoje priešpriešiais kitus pirštus yra nykštys, išmaniai įstatytas į balninį sąnarį. Šis sąnarys drauge su raumenimis ir kitais audiniais nykštį daro neįtikėtinai lankstų ir stiprų. Žmogaus plaštakoje preciziškai tikslius pirštų judesius koordinuoja tik trečios grupės raumenys. Pačios stipriausios tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų grupės yra dilbyje, iš ten per sausgysles šios raumenų grupės ir valdo žmogaus pirštus. Kokia gremėzdiška ir nepaslanki būtų galinė falanga, jeigu šie raumenys būtų joje.

      Neandertaliečio ūgis – 1,65 metro vyro ir 1,55 moters. „Jo vidutinis smegenų tūris buvo buvo truputi didesnis negu dabartinių žmonių (1400 cm3, o dabartinio žmogaus – apie 1360 cm3)“ (Sylvia S. Mader. Biologija I knyga. V. 1999. P. 360).

     Kromanjonietis – charakteringas šiuolaikinio tipo žmogaus atstovas. Jo kakta – statmena ir aukšta, smakras – smarkiai išsišovęs priekin, akys – šalia viena kitos, nosis – siaura ir smarkiai atsikišusi nuo neaukšto veido plokštumos, dantys – maži, lygūs, „ nuostabiai talpi kaukolė. (…) Kromanjoniečių iš Mentonijos grotų ji siekia nuo 1715 cm3 iki 1880 cm.3 (šių dienų žmogaus tik apie 1450 cm3, pagal kitą šaltinį). Kromanjoniečio ūgis, nustatytas pagal ilguosius Kromanjono I skeleto kaulus, gigantiškas – 182 cm (…) Ūgio duomenys pagal kitų suaugusių vyrų skeletus: Kaviljono – 179 cm, Barma Grande II – 182 cm, Bauso- da-Tore II – 185 cm, Barma-Grande I – 193 cm, Vaikų grota – 194 cm.“ (Roginskij J. J., Levin M.G. Antropologija. M. 1978. P.277-278). Sungiriečio I – 181 cm. Lyginant su neandertaliečiu, kromanjonietis,  vieno antropologo žodžiais, buvo priešistorinių žmonių Apolonas. Šiuolaikinis žmogus neginčytinai galėtų būti kromanjoniečio protėviu.

    Neandertaliečio (ir ne tik jo) portretas piešiamas turint tikslą parodyti evoliuciją, t. y. galvojant, jog jis nors ir labai primityvus – vis tik yra mūsų giminaitis. Todėl neandertaliečio veidas vaizduojamas be kailio, ant galvos plaukų kaltūnas ar neįmantri šukuosena, dedamos žmogaus akys, lūpos ir „boksininko“ nosis. Piešiama žmogiška laikysena.

     Neandertalietis daugiau ar mažiau aprengiamas, nors – patikėkite – nėra jokių objektyvių įrodymų, kad neandertaliečiai dangstėsi gyvūnų kailiais, nekalbant jau apie drabužius!! Paleoantropo kultūriniuose sluoksniuose neaptikta nė vienos adatos. Kad jis „siuvo“ per išbadytas skylutes – taip pat „evoliucinės logikos“ prielaida – juk negalėjo pirmasis vaikščioti nuogas, kai antrasis nešiojo šiuolaikinius, skoningai papuoštus rūbus. „Karoliukų gausa suteikė progą rekonstruoti sungiriečio (žmogaus gyvenusio prieš 25 tūkstančius metų Rusijoje prie Sungirio upės) drabužį. Paaiškėjo, jog tai buvo kailiniai arba odiniai marškiniai be iškirptės prieky (…). Ilgos kelnės pasiūtos išvien su lengvu mokasinų tipo apavu, ant galvos – kepurė. Viršutinis drabužis – apsiausto tipo“ (Sungir. Antropologičeskije issledovanija. M. 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Baderis). Tūkstančiai karoliukų ant mergaitės (palaidotos greta berniuko) skeleto patvirtino vyriškos lyties drabužių formas, tačiau atskleidė ir savitus bruožus. „Jos galvos apdangalai – tai kaktos raištis, išsiuvinėtas trimis karolių eilėmis, ir kapišonas arba gobtuvas“ (ten pat. P. 12).

     Koks iš tikrųjų buvo atotrūkis tarp neandertaliečio ir kromanjoniečio manau vaizdžiausiai rodo jų kaulų mikrosandara. Paleoantropo kaulų pjūvis tankios kristalinės, o neoantropo atvirų pertvarėlių struktūros, todėl neandertaliečio kaulai yra tvirtesni, bet žymiai sunkesni.

    „ Tai, kad neandertaliečiai kartais užmušdavo vienas kitą, nėra nieko netikėto. Kur kas labiau stebina gausūs faktai, bylojantys, kad jie vienas kitą valgė. 1899 metais Krapine (buvusi Jugoslavija) rasti išbjauroti maždaug dvidešimties neandertaliečių – vyrų, moterų, vaikų – palaikai. Kaukolės buvo suaižytos į mažiausius gabaliukus, kojų ir rankų kaulai perskelti išilgai (manoma, dėl kaulų čiulpų). Apanglėjimo žymės žadina mintį, jog mėsą kepė. 1965 metais Ortiu oloje, Prancūzijoje, aptiktas dar vienas degintų ir „išlukštentų“ žmonių (? Aut.) kaulų sandėlis. Kartu sumaišytos ir gyvulių skeleto dalys, tarytum (o gal iš tiesų? Aut.) senieji olos gyventojai nematė jokio skirtumo tarp šiaurinio elnio, bizono ir savo giminaičio. Kai kurių antropologų nuomone, kanibalizmo Krapine ir Ortiu priežastis – badas. (…) Archeologai  Javos salos Solo upės sluoksniuose, kurių amžius pranoksta šimtą tūkstančių metų, surado vienuolika kaukolių be jokių skeleto požymių, tik du šlaunikaulius. Visų kaukolių veido dalys visiškai sutrupintos, (…) devynių – apatinės angos buvo žymiai praplatintos kažkokiu akmeniniu ar mediniu įrankiu daužant angos kraštus. Istoriškai įrodytais kanibalizmo atvejais apatinės angos būdavo praplatinamos tam, kad patogiau būtų išimti galvos smegenis. (…) Vokietijoje, šalia Eringsdorfo miesto, taip pat aptikta panašių radinių. Moteriai buvo smogta keletas stiprių smūgių į kaktą, po to galva atskirta nuo kūno ir praplėsta apatinė kaukolės anga“ (Konstebl Dž. Neandertalcy. M.1978. P.104, 105)

   Priešingai negu neandertaliečių, suakmenėję prieš 10 – 40 tūkst. metų gyvenusių kromanjoniečių skeletai, nebyloja apie žaizdas padarytas ginkluota ranka. Iš to laikotarpio nėra nė vieno piešinio, vaizduojančio žmogų, keliantį ranką prieš kitą žmogų! „Mirtingųjų puikybė nebuvo sukurta nei nuožmus pyktis – gimusių iš moterų“ (Šventas Raštas. V. 1998. Sir10. 18).Mitas apie Dievo Krono amžių skelbia, kad pirmoji, auksinė žmonių giminė nepažino nei darbo, nei vargų. Tai buvo laikas, kai žemė gausiai teikė vaisių be jokio darbo, žmonės turėjo visko į valias ir nepažino nei pavydo, nei tarpusavio nesantaikos. Įdomu, kad knygos „Kromanjonietis“ autorius Tomas Prido (Tom Priedeaux) ir jo konsultantai – žymūs antropologai  40 – 10 tūkstančių metų  pr. Kr. periodą irgi apibūdina kaip medžiotojų – rinkėjų aukso amžių. „Jie kaip niekas kitas mokėjo (ir galėjo. Aut.) gyventi vien gamtos dovanomis ir taip gyveno be vargo. Šiuo požiūriu su kromanjoniečiu negalėjo lygintis ne tik jo pirmtakai, bet ir palikuonys. (…) Kur kas aukštesnio intelekto, tobulesnių ginklų dėka kromanjonietis sumedžiodavo tokius gyvūnų kiekius, kad galėjo gyventi net Arktikoje“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.41).

     Vieni mokslininkai tvirtino, kad neandertaliečiai nebuvo kromanjoniečio protėviai, kad reikia ieškoti neginčytino „priešsapienso“ buvimo įrodymo. Kita dalis antropologų laikėsi nuomonės, kad neandertaliečiai ne evoliucijos aklavietė ir visi arba dauguma paleoantropų dėsningai evoliucionavo į Homo sapiens sapiens. Dauguma specialistų manė, kad antropogenezė kromanjonietišką lygį pasiekė viename rajone, kur tam sąlygos buvusios ypač palankios, o iš ten plito po visą pasaulį, išstumdami atsilikusį giminaitį. Dialektiniu požiūriu, be abejonės, logiškiausia būtų antroji (policentristinė) žmogaus kilmės hipotezė. Turint 50 – 30 tūkstantmečių pilną skeletų seką net mėgėjas galėtų pasakyti, kas gi atsitiko neandertaliečiui – deja, tas periodas beveik visai nenusėtas kaulais.

   Tai kas gi buvo neandertalietis, staiga dingęs nuo Žemės paviršiaus? Žmogaus rūšis? Mūsų netolimas protėvis – gyvūnas, sparčiai evoliucionavęs žmogėjimo linkme? Ar viso labo tik plėšrus gyvulys, visai negiminingas kromanjoniečiui?

   Bet kokia funkcija ar daiktas, pamatytas žmogaus, virsta jo smegenų neocortex – struktūra galinčia atkartoti tą pačią funkciją arba daiktą. Todėl žmogus turi judesio laisvę, t. y. gali bet ką mėgdžioti ir bet ką nupiešti. Gali užsiimti menu – mintyse suskaidyti matytą vaizdą į detales ir iš jų sudėlioti savo individualią mozaiką. Gali rinktis savo elgesį, savo veiklą ir pan. GALI.

   Skirtingai nei žmogaus, bet kurios rūšies gyvūno veiklos ir gyvenimo būdo net antraeilės detalės nulemtos jam dar negimus. Bet kurios rūšies gyvūnas t u r i pastatyti, nulipdyti, susukti, išausti, išrausti, iškalti, sušokti, sugiedoti, pasielgti… tik taip, kaip jo rūšiai skirta (iš anksto numatyta jo DNR struktūr o m i s). Gyvūnas n e g a l i ne tik ką nors pakeisti, bet ir taip, kaip jam skirta, n e p a d r y t i. Gyvūno gyvenimo būdo ir veiklos programa ontogenezės eigoje nekoreguojama, todėl gyvūnas gali gyventi (ir būti tobulas) tik tose sąlygose, kurioms jo biologinė programa yra pritaikyta (kuriose ji evoliucionavo). Ornitologai puikiai žino, jog, atėjus tam tikram metų laikui, tam tikro amžiaus bei lyties šarka (Pica pica L.) medžių ar krūmų tankmėje iš šakų sunarstys „dygliuotą“ rutulio formos lizdą. Tame lizde būtinai bus ir antra anga jos ilgai uodegai iškišti. Bet nė viena šarka upės atodangoje nepadarys požeminio būsto, kokį turiišrausti urvinė kregždė (Riparia riparia L.); nepadarys ir pūkinio maišelio, kokį turi nuvelti ir pakabinti virš vandens remeza (Remiz pendulinus L.). Graužiko bebro (Castor fiber L.) užtvankos projektas ir stybos būdas taip pat iš anksto suplanuotas ir nekeičiamas. Drugių sparnų raštai, moliuskų kriauklių formų ir spalvų įvairovė – lyg skirtingų anspaudų žymės, lyg tam tikrų formų liejiniai, galintys tik begalę kartų pasikartoti.

   Neandertaliečio inventorius – be mažiausio pagražinimo, be jokio nukrypimo nuo štampinio gamybos būdo (biologinės programos standarto) – be asmenybės požymių. Vis toks pat akmenų skaldymas, o gal tiesiog trupinimas rankomis (juk jis galėjo gniaužti didžiule jėga) nieko nekeičiant tęsėsi šimtus tūkstančių metų. Be to (tai irgi charakteringa biologinei programai) neandertaliečio įrankių tipas atitinka tam tikrą jo populiaciją, kaip skirtingo rašto tinklai – išausti skirtingų rūšių vorų arba skirtingi lizdai – susukti skirtingų paukščių. Vėlyvosios (mustjerinės) kultūros neandertaliečių materialinis palikimas pasižymėjo tik tuo, kad ginklai ar įrankiai buvo ne apskaldyti akmenys, kaip anksčiau, bet specialiai paruoštų disko formos branduolių skeveldros. Naujosios technologijos pranašumas tas, jog iš vieno branduolio be didelių pastangų išgaunamas daug didesnis darbinis perimetras. Archeologai paleoantropo inventoriuje išskiria 60 – 70 rūšių gaminių, tačiau nė viena paleoantropo grupė nesinaudojo visu asortimentu. Pvz., dantyto tipo įrankiai buvo atributas neandertaliečių populiacijos, ypač gausiai medžiojusios laukinius arklius.

     Medžiagų, kurias naudojo neandertalietis, pasirinkimas buvo visai negausus. Turbūt, kaip ir pvz., šelmeninė kregždė (Hirundo rustica L.), užprogramuota nulipdyti lizdą tik iš priemolio, seilių ir šapelių mišinio – taip ir neandertalietis negalėjo naudotis bet kuriomis medžiagomis.

     Kromanjonietis ligi tol neregėtu mastu ėmė gaudyti paukščius ir žuvį. Dėl ko savo laiku to nepadarė neandertalietis? Neišmoko pasidaryti žeberklo, kabliuko, tinklo, lanko su strėle..? Beje neišmokti (kaip ir išmokti) gali tik žmogus – tikriausiai neandertaliečiui paprasčiausiai nerūpėjogaudyti tą, kas nebuvo „įrašytas“ į jo biologinės programos „valgiaraštį“.

     Neandertalietis nė karto nekeitė savo veiklos pobūdžio. Matyt, to padaryti jis paprasčiausiai negalėjo, nes jo, kaip ir bet kurio kito gyvūno, veikla buvo prigimtinio pobūdžio (kintanti tik kartu su jo rūšimi ir aplinka). Kitaip tariant, neandertalietis, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, kartu su tėvų chromosomomis gaudavo, o ne rinkdavosi po gimimo savo elgesio ir veiklos programą. Tuo tarpu visuomenės vystymosi aprašymas neolito epochos pradžioje, kai vieni kromanjoniečiai – medžiotojai ir rinkėjai staiga tampa žemdirbiais, kiti – gyvulių augintojais, treti – amatininkais, vaizdžiai liudija apie „ištrintą“ biologinės programos dalį, kuri tos pačios rūšies, lyties ir amžiaus individui lėmė standartinį elgesį ir gyvenimo būdą.

     Apie gyvūnišką neandertaliečio prigimtį liudija jo paplitimo arealas, t. y. faktas jog neandertalietis negalėjo peržengti šilto klimato ribų. Neandertaliečio buvimo pėdsakai rasti tik Vakarų Europoje,Kryme, Palestinoje, Irake, Uzbekistane, Kinijoje, Javoje. Zambijoje, Australijoje. Vadinasi jo, kaip ir bet kurio kito gyvūno, genetinis kraitis buvo pritaikytas tik tam tikroms gamtinėms sąlygoms, o žmogaus savybių jis neturėjo. Tik žmogus, mokantis siūti kailinius, statyti šiltus būstus, gali be specialios (pvz., baltosios meškos) biologinės programos gyventi tarp sniego ir ledo.Kromanjoniečio (žmogaus) paplitimo sparta, lyginant su jo pirmtakais, buvo fantastiška. Jis apgyvendina visus žemynus ir salas, prisitaiko gyventi ir tropikuose, ir arkties šalty.

     Maskvos universiteto antropologijos katedros dėstytojas Jakovas Roginskis rašė: „Iki kromanjoniečio, nedidelės kultūros permainos buvo lydimos labai reikšmingų jų kūrėjų morfologinių pokyčių. Atsiradus šiuolaikiniam žmogui – matome priešingą vaizdą: veržlus, gigantiškas kultūros progresas prie santykinai pastovios jų organizmo struktūros“ (Problemy antropogeneza. M. 1977. P.183, 184). Antropologijos vadovėly rašė: „ Akivaizdžiai matyti, jog šiuolaikinį žmogų nuo neandertaliečio skiria svarbi riba. Vienoje jos pusėje darbinė veikla betarpiškai siejasi su kūno evoliucija, kitoje – kur yra šiuolaikinis, „baigtas“ žmogus – gamybos rezultatai su fiziniais pokyčiais neturi nieko bendro.“ ( Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M. 1978. P.333). Braižas, būdingas biologinei programai, dar akivaizdesnis apžvelgus neandertaliečių pirmtakų veiklą: antai Homo erectus  reikmenys, rasti tiek Japonijoje, tiek Afrikoje, absoliučiai vienodi!Apie du milijonus metų homo habilinė, erectinė, neandertalinė gamyba buvo tik kumščio dydžio (patogus laikyti saujoje) kriaušės formos akmuo, pasmailintu plonesniuoju galu arba nuskaldytais kraštais. Turint tokį daiktą raumeningoje rankoje, buvo galima užmušti didesnį už save, lengviau skaldyti kaulus, kaukoles, rausti kietą gruntą. Žinoma, atskiras akmenų skeveldras, rastas paleoantropų gyvenamosiose vietose, galima laikyti ir primityviu peiliu, ir gremžtuku, ir rėžtuku, ir ieties antgaliu… bet ar jos tuo tikrai buvo? Norėdami, tokius „įrankius“ pamatysime bet kuriame žvyro karjere. Kaip galima rasti tikrus neandertaliečio iečių antgalius, jei pati ietis jo gyvenime – tik faktais nepagrysta prielaida? „Anatominiai neandertaliečių rankų ir pečių tyrimai rodo, kad svaidyti iečių jie negalėjo“ (Churchillis S., Rozzi F. Neandertaliečius išnaikino žmonės \ Iliustruotas mokslas. 2010. Nr.5 ).

   Ką vadinti žmogaus darbu, o ką – gyvūno veikla? „ Žmogaus darbas siejasi su įrankių gamyba naudojant ne prigimtinius organus bet pagalbinius daiktus, tarnaujančius dirbtinio keitimo priemone“ (Roginskij J.J. Problemy antropogeneza. M. 1977. P.201). Laisvėje gyvenančios šimpanzės šakele išsitraukia termitų. Japoniškos makakos akmenimis sulaužo krabų kiautus, kapucinai akmenimis sudaužo riešutų kevalus. Robinzonas Kruzas pirštais iš molio lipdė puodą, o iš vytelių pynė krepšį. Taigi, ne taip jau paprasta apibrėžti skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno veiksmų. Veiklos produkto tobulumas taip pat negali būti kriterijus, pagal kurį veiklą skirstytume į sąmoningą (žmogaus) ir nesąmoningą (gyvūno) – juk mokymosi procese tobulumas (ir tai tik santykinis) pasiekiamas po kryptingų, dažnai ne vienos kartos pastangų.

     Tačiau esminis skirtumas yra: bet kurios rūšie gyvūnas turi būtent taip padaryti, o žmogus gali (jeigu turi pavyzdį, jeigu turi sąlygas, jeigu nori) išmokti vienaip ar kitaip padaryti. Todėl žmogaus gamyba be standartų, be apribojimų, skirtingo lygio, visada su meno ir individualybės elementais. Gyvūno „mokslas“ (dresiravimas) – paremtas jo instinktais (prigimtine paskirtimi) ir besąlyginiais refleksais: alkiu, skausmu, baime, bet ne sąmoningomis pastangomis. Pvz., niekas negaišta laiko pasiekti, kad arklys gaudytų peles, o katinas ganytų avis.

   Neandertaliečių epochos kultūriniuose sluoksniuose archeologai nerado nieko kas nors iš tolo primintų raižinį, bareljefą, skulptūrą, žaislą, papuošalą… „Menas atsiranda tik kartu su šiuolaikinio tipo žmogumi, praėjus 2 – 2,5 milijonams metų nuo pirmųjų darbo įrankių, kuriuos gebėjo gaminti jau pitekantropai ar jų pirmtakai, pasirodymo (Roginskij J. J. Problemy antropogeneza. M. 1977. P. 201). Paskutiniais duomenimis praėjus 3,3 milijonams metų, jei tarsime , kad įrankius gamino Australopithecus afarensis. Tai visų svarbiausias ir objektyviausias faktas, akivaizdžiai bylojantis, jog nei neandertalietis, nei jo pirmtakai neturėjo judesių laisvės!! Norint pagrįstai aprašyti neandertaliečių „meną“, užtenka kelių citatų. „Logika sako, kad nuostabusis žmogiškos sielos žiedas – menas užgimė neandertaliečių epochoje. (…) Tačiau mums žinomi niekniekiai rodo kraštutinai žemą vaizduojamojo meno lygį. Jie kartais naudodavo gamtinius pigmentus: raudoną ar geltoną ochrą, magnio oksidą. Jais, matyt, trynė savo odą ar gyvūnų (o gal savo? Aut.) kailius. Bet iš gamtinių dažų neišliko nė vieno ornamento, nė vieno piešinio – žinoma, jeigu tokie kūriniai tikrovėje egzistavo. (…) Neandertaliečių kultūriniuose sluoksniuose nerasta nė vieno pragręžto danties, kurį galėtume laikyti vėrinio (paties mėgstamiausio ir labiausiai paplitusio medžiotojų papuošalo) dalimi. Tiesa, šiokie tokie pėdsakai kelia mintį, kad neandertalietis pradėjo jausti vaizdavimo galimybę. (…) Jaučio šonkaulių iš Pešde-Laze olos,, esančios Prancūzijos pietuose, viena pusė padengta rėželių, išdėstytų poromis. Pėdsakai nepanašūs į tuos, kuriuos palieka akmeniniai peiliai, nupjaustant nuo kaulo mėsą. (…) Tačiau piešiniai iš kur nors turėjo kilti, ir jie, be abejo, egzistavo prieš kromanjoniečius. (…) Visi numanomi  neandertaliečio vaizduojamojo meno pavyzdžiai tokie užuomazginiai ir nedrąsūs, jog ne visada pavyksta juos pažinti, bet pirmieji žingsniai – patys sunkiausi. Kiek žinoma, iki paleoantropo neegzistavo jokių užuominų apie meną ar simbolius…“(Konstebl Dž. Neandertalcy. M. 1978. P.109, 112, 114).

   Apibūdinant neandertaliečių gebėjimą piešti, tikriausiai tiktų tai, kas žinoma apie šiuolaikines žmogbeždžiones: „ Tiek šimpanziukai, tiek vaikai piešimu pradeda domėtis būdami maždaug pusantrų metų amžiaus (…) Šimpanzės jauniklis sugeba nubraižyti į vėduoklę panašias formas, kryžius ir apskritimus, netgi „žymėtą apskritimą“- bet tuo viskas ir baigiasi (…). Įkopusi į viršūnę – nubraižiusi apskritimą ir pažymėjusi jo vidų – pati beždžionėlė auga toliau, bet jos paveikslai netobulėja. Ką gali žinoti – gal vieną dieną atsiras tokia geniali šimpanzė, kuri šią ribą peržengs, bet tai mažai tikėtina“ (Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V.1998. P. 121, 122). Nes gyvūnui negali gimti žmogus.

   Galvodami tik apie nuoseklią žmogaus evoliuciją Žemėje, antropologai spėja, jog neandertaliečiai šoko, dainavo, dažėsi, šukavosi… Bet – tai tik subjektyvios prielaidos. Ir netgi, jei tos prielaidos teisingos, jos neatsako į pagrindinį klausimą: kas šoko, dainavo… – žmogus ar gyvūnas? Gervės, gaidukai, gulbės… šoka išraiškingus tuoktuvinius šokius; puikiai gieda lakštingala, volungė… Žmogiškumo požymis – gebėjimas tai pačiai biologinei rūšiai visaip šokti, dainuoti, dažytis, šukuotis, raižyti, lipdyti… Piešimas irgi gali būti instinktyvus, tačiau biologinius piešinius nesunku atskirti nuo tikros kūrybos. Instinktyvūs „piešiniai“ vienodi, kaip to paties „rūšinio antspaudo“ žymės.

   Turint omeny to meto kromanjoniečių (žmonių) skaičių, jų meninis palikimas neišpasakytai gausus ir įvairus: tai raižiniai kaule, rage, akmenyje, medyje; gyvūnų ir „Paleolito Venerų“ skulptūrėlės, bareljefai ir spalvingi piešiniai ant požemių sienų; nesuskaičiuojamas papuošalų pasirinkimas, nepasikartojantys įrankių bei medžioklės priemonių pagražinimai, astronominė – matematinė informacija, perteikta originaliais ornamentais. „Ypač išraiškingai atrodė iečių svaidyklės, jų galuose buvo skulptūriniai gyvūnų kūnai pavaizduoti su išskirtiniu dinamizmu ir ekspresija (vidinių emocijų išraiška. Aut.) – šuolyje ar netikėtame posūkyje. (…) Peilius ir ietis, išpjautas iš kaulo, taip pat puošdavo graviūromis. (…) Paaiškėjo jog pirmykštis laukinis gyveno meno pasaulyje, kurio pavyzdžius su meile ir malonumu kūrė jis pats. Tokia išvada, aišku, sukėlė nuostabą (…). Kaip galėjo atsitikti, jog primityvioje visuomenėje (čia tik nuomonė. Aut.), esant pačiam žemiausiam gamybos priemonių lygiui – staiga kilo poreikis (poreikis – prigimties sinonimas Aut.) kūrybai?“ (Laričev V. Prozrenije. M. 1990. P.105). „Kasinėjant kromanjoniečių stovyklavietes ant akmens ir kaulo randama daug fragmentiškų, neužbaigtų kūrinių. Į juos, matyt, reikia žiūrėti, kaip į bandomuosius piešinius, savotiškus eskizus. Tai tik patvirtina mintį, jog dauguma olų gyventojų turėjo polinkį menui“ (Ten pat. P.106). Dar labiau netikėtas buvo tapybos pavyzdžių, o tiksliau ištisų meno galerijų atradimas. Didžiausią nuostabą kėlė įvairiaspalviai (polichromatiniai), apimtį perteikiantys piešiniai, neretai įkomponuoti į natūralų reljefą arba dirbtinį bareljefą. Kažkada Žemėje gyvenusių gyvūnų paveikslai pulsuoja gyvybe. Šių meno galerijų priskyrimas tiems, kurie medžiojo mamutus, gyveno gamtos statinių priedangoje.. buvo priimtas, kaip pats įžūliausias iššūkis XIX a. pabaigos akademijų nuoseklios evoliucijos filosofijai. Dėl to buvo kalti ne vien kabinetiniai mokslininkai, užmiršę J. V. Gėtės posakį: „teorija – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“, bet, ir patys talentingieji priešistoriniai dailininkai. Jie gebėjo pamatyti tokius gyvūnų judesius, kuriuos mes šiandien išvystume tik sulėtintuose kino kadruose. Jie pasigamino tokius įvairių spalvų mineralinius dažus, kurie pastoviame požemių klimate puikiausiai išsilaikė dešimtis tūkstančių metų. Nepatikėję akivaizdžiais „trogloditų“ sugebėjimais (manė, jog tai – falsifikatai) ekspertai kibo prie visko: kodėl piešta tokiose nuošaliose, sunkiai prieinamose vietose, kodėl dažų sluoksnis toks vientisas ir šviežias (ypač „užkonservuotoje“ Altamiroje), kodėl požeminėse piešinių salėse nėra nei laužų, nei deglų pėdsakų, kodėl naudotasi teptukais? Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos mokslininkai 1880 metais Lisabonoje vykusiame kongrese vieningai teigė, jog piešiniams ne daugiau 20 metų, o vienas ispanų dailininkas tvirtai pareiškė, kad juose nėra nieko, kas dvelktų archajiškumu. 1953 metais J. B. Astachovas Maskvoje apgynė disertaciją, kurioje „įrodė“, jog priešistorinis menas neegzistuoja!

    Kodėl mokslininkus taip šokiravo paleolito meno lygis? Ogi todėl, kad kūryba palaipsniui prastėjo, o paleolito pabaigoje ir visai sunyko. „Kur kas primityvesnis, lyginant su paleolitiškuoju, Europos neolitiško meno vaizdas glumina mūsų menotyrininkus, linkusius šią aplinkybę nutylėti. Matyt, meno vystymosi tam tikro nuosmukio pripažinimas plintant žemdirbystei ir gyvulininkystei, mūsų teoretikų manymu, prieštarautų marksizmui“ (Formozov A. A. Očerki po pervobytnomu iskustvu. M. 1969. P10). Ir šiandien užsimenama apie meno užuomazgas paleolito pradžioje, bet faktas yra priešingas – kromanjoniečių menas iš pat pradžių buvo tobulas, o primityvėjo vėliau. „Viršutiniame paleolite (prie 10 – 40 tūkst. Metų. Aut.) nei Vengrijoje, nei Kaukaze, nei Vidurinėje Azijoje menas nesivystė. (…) Nė vienas Sibiro ar Uralo piešinių negali prilygti Lasko ar Altamiros freskoms. Ne tik paleolito, bet ir neolito laikotarpiu nei Rytų Europos, nei Šiaurės Azijos senovės menininkai neįvaldė polichromijos ir neperteikė apimties tapybos metodais“ (Ten pat. P.216, 12, 237).

   „ Lieka mįslė, kaip paleolito meistrai pasiekė tokį tobulumą ir kokiais keliais, ledynmečio epochos atgarsiai prasiskverbė į genialiąją Pikaso tapybą? “(Drevneišije formy izobrazitelnogo tvorčestva. Maskvos antropologijos instituto paskaitų konspektai. P.28). Toliau šios citatos aiškinimas. Įvairiose pasaulio vietose randama daug moters statulėlių. „Paleolito Veneros“ – visada nuogos, išimtis – Sibire (Maltos ir Bureti stovyklavietėse) rastos statulėlės „kailiniuose kombinezonuose“. Visų Venerų galvutės truputi palinkusios priekin, ornamentų apdangas perteikia arba šukuoseną, arba kepuraitę. Plonos rankos sunertos arba ant krūtinės, arba ant pilvo, kojos neproporcingai trumpos, glaudžiai suspaustos ties keliais. Veidas dažniausiai nepiešiamas, jo vietoje lygus pusapvalis – ir vis tik moteriškos figūrėlės žavi savo išraiškingumu. Toks laisvumas, kai iškreipiamos įgimtos anatominės proporcijos, į europiečių meną grįžo tik XX amžiaus pradžioje su Pikaso, Miro darbais.

   Tikro žmogaus (ne pirmykščio, ne urvinio…) neribotas galimybes liudija kitas, fotografiškai tikslus piešimo stilius. Kad priešistorinių gyvūnų išorė, atspindi net sezoninius ypatumus biologai įsitikino tik tada, kai sukaupė pakankamą paleontologijos žinių kiekį. Gyvūnai pavaizduoti brandos ir jėgos zenite, tarp daugelio tūkstančių figūrų nerasta dviejų vienodų. „Jau seniai atmesta versija, kad paleolito medžiotojai vaizdą fiksavo mechaniškai, be analitinio ir apibendrinančio intelekto pastangų. Šiuolaikinių menininkų – anomalistų patirtis rodo, kad jų lygis neįmanomas be specialių zoologijos žinių. (…) Apibendrinant galima pasakyti, jog kromanjoniečių žinios apie gyvūnų elgseną laisvėje buvo kur kas gilesnės, nei senovės civilizacijų. Šumero medicina apie gyvūnų anatomiją ir kraujotakos fiziologiją nežinojo daugiau už kromanjoniečius“. (Frolov B. A. Biologičeskije znanija v paleolite / Priroda. 1980. Nr.6. P.54 – 59).

   Meno istorija apžvelgta neatsitiktinai. Jeigu Jūs skaitydami sintezę „Žmogus“ suvokėte kas jis yra ir kokiu būdu gali susiformuoti, pavyzdžiui, žmogaus- menininko smegenys, galite su šimtaprocentine garantija teigti, kad jau akmens amžiuje kažkur buvo ir meno akademija. (Apie tai plačiau trečioje sintezėje „Kur buvo Rojaus sodas?“). Žmogus nieko negali išmokti savaime: be pavyzdžio, be daugybės bandymų tai pakartoti pačiam, be atitinkamo lygio gyvenimo sąlygų ir aplinkinių pritarimo (motyvacijos tapyti). Žmogus paveldi tik unikalią nervų sistemą (tik biologines prielaidas) leidžiančias tapti ir menininku. Bet dailininku Homo s. s. palikuonis gali tapti tik ten, kur yra piešiančių žmonių.

     Nepaprastai svarbu suvokti, jog žmogaus smegenys susiformuos tik atitinkamoje aplinkoje, t. y. kad vieno, žmogaus genetinio kodo per maža, kad susiformuotų naujos žmogaus smegenys – tam susiformavimui visų pirma reikalinga atitinkamo lygio aplinka. Be atitinkamo lygio aplinkos žmogaus biologinė prigimtis ne tik neatrodo tobula – ji atrodo ydinga! „Žmogus – unikaliausia ir sudėtingiausia būtybė. Stulbinantis gamtos ir istorijos kūrinys. Jo ateitis begalinė ir graži, – tvirtina vieni mąstytojai. Žmogus – gamtos klaida, jos nelaimingas kūrinys (zlosčastnoje poroždenije) pilnas nesuskaičiuojamų ydų. Dėl to jam nėra ateities. Jis pasmerktas išsigimimui ir mirčiai, – mano kiti“ (Frolov I. T. Perspektivy čeloveka. M. 1983. P.11). Atitinkama aplinka reikalinga ne tik žmogaus nervų sistemai (jo – degradavusioms gyvūno smegenims) bet ir kūnui.

   Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad ledynmečio medžiotojai – rinkėjai naudojosi rašmenimis dar prieš 35 tūkstančius metų. Radiniai sukėlė sensacija, nes buvo manyta, kad rašytinei kalbai tėra 5-6 tūkst. metų.  Tokie urvai kaip Lasko ir Šove (Chauvet) garsėja didingais piešiniais, todėl tikrai buvo lengva nepastebėti šalia jų esančių mažų, paprastų ženklų.(…) Kanados antropologė Genevieve von Petzinger 146 Prancūzijos olose rado apie 5 tūkstančius geometrinių piešinių: spiralių, dvigubų kryžių, trikampių, šukų, gyvačių… Paaiškėjo, kad tie patys ženklai buvo vartojami nuo 35 tūkst. metų prieš mūsų erą iki 15 tūkst. metų prieš mūsų erą. Trys ketvirtadaliai visų olose rąstų ženklų yra senesni negu 30 tūkst. metų, be to jie iš pat pradžių buvo sudėtingi. Dar daugiau, net preliminari kituose žemynuose rastų geometrinių figūrų apžvalga rodo, kad dauguma iš tų 26 ženklų randama visur!

    Akmens panaudojimo progresas nuo Pietryčių Azijos ir Afrikos tiesiai vaikščiojančio hominido (Homo erectus) ligi kromanjoniečio, t. y. maždaug per 1,3 milijono metų, pažengė tik porą žingsnelių į priekį, lyginant su šiuolaikinio žmogaus techninio progreso myliomis, nueitomis per 30000 kartų trumpesnį laiką.. Kromanjoniečių grupėse didėjant žmonių skaičiui tuoj pat išaugo kultūriniai skirtumai. Tik pasirodžius kromanjoniečiui, viskas iš esmės pasikeitė – išryškėjo individualumas, o gamybos procesas nuosekliai ir sparčiai vyko pagal tuos pačius XX amžiaus mokslinės – techninės revoliucijos dėsnius, tik žemesniame gamybinių jėgų ir priemonių lygyje!  Dinamizmo, akceleracijos, racionalizacijos pavyzdys – kaulo, rago ar medžio rankenos keletą kartų padidinančios kromanjoniečio jėgą, svaidyklės suteikiančios ietims dvigubai didesnį pradinį greitį. Svaidyklės dėka  dvimetrinė ietis metama už 120 – 140 metrų, elnią svaidyklės dėka galima užmušti iš 30 metrų atstumo – tokios šiuolaikinių eksperimentų išvados.

     Neandertaliečiai nepaliko tikrai laisvo judesio (meno) pavyzdžių; jų įrankių asortimentas neįvairus, standartinis, be asmenybės požymių ir kintantis tik kartu su jų organizmo morfologine struktūra. Jie nė karto nekeitė savo veiklos pobūdžio, jų paplitimo arealas, kaip ir kiekvieno gyvūno – ribotas. Susiklosčiusius nepalankioms aplinkybėms (badaujant), neandertaliečiai užmušdavo ir suvalgydavo savo silpnesnius giminaičius, nepalikdami nė vieno neišlukštento jų kauliuko. Tokie yra faktai, neleidžiantys Žemės planetoje žmogiškumo evoliucijos objektyviai parodyti ilgu ir tolygiu procesu.

     Apibendrinančiuose darbuose žmogaus veiklos nuoseklaus vystymosi iliuzija buvo sukuriama aprašant neandertaliečių – medžiotojų elgseną remiantis gausia etnografine medžiaga, bylojančia, kaip dar visai neseniai nuošaliose planetos kampeliuose gyveno gentys, besiverčiančios tik medžiokle ir maisto rikimu. Tačiau jei neandertalietis buvo gyvūnas (ar kažkada sugyvuliškėjęs žmogus), išnaikintas Procivilizacijos  (Dievo) prieš 40 – 45 tūkstančius metų (ruošiantis Žemėje sukurti ir apgyvendinti žmogų), būtų nedovanotina klaida apie jo elgesį spręsti iš to, kaip IX amžiuje gyveno tokie pat žmonės, kaip mes – tiktai labiausiai atsilikę materialinės gamybos ir materialinių poreikių atžvilgiu.

     Materialinės gamybos permainos ir dvasinės kultūros atsiradimas Žemėje pasirodžius kromanjoniečiui byloja apie netikėtą priežastį: atsiradimą (ne evoliucionavimą) iš esmės skirtingos nei gyvūnų nervų sistemos (smegenų), galinčios (-ių) perimti ir naujoms kartoms perduoti ligi tol Žemės planetoje nematytą veiklą ir altruistiškus poelgius.

      Antropogenezės problemų tyrimo objektas – suakmenėjusios skeleto dalys – todėl ne visada pavyksta tiksliai nustatyti bendrą išvaizdą, laikyseną, amžių, lytį, mirties priežastį…Mokslininkai turi tik buvusių organizmų rėmų fragmentus, iš kurių apie jų poelgių ir veiklos lygį galima spręsti taip pat objektyviai, kaip ir iš seniai sugriauto teatro pamatų – apie jame vykusių spektaklių turinį.

   Unikali (kromanjonietiška) žmogaus kūdikio nervų sistema negalėjo formuotis be tobulėjančios socialinės aplinkos, kurioje siaura, vienpusiška, statiška biologinė programa tapo nebetinkama. Tai, kad  Žemės planetoje pirma pasirodo kromanjonietis, galintis sukurti civilizaciją, o tik po to labai greitai sukuriama už planetos ribų besiveržianti civilizacija – panašu ne į evoliuciją, bet į Socialinės Programos (Dievo) plitimo kosmose būdą, ne į vystymasi, bet į vystymosi anomaliją.

     Jau XXI amžius, tačiau, kaip ir Darvino laikais, žmogaus kilmė mokslui tebėra didžiausia mįslė. Apie šią paslaptį mažai kalbama – lyg ji jau neegzistuotų ir nebūtų žmonijai be galo svarbi. Vadovėliuose jaunajai kartai viskas piešiama (tikėkimės, kad nesąmoningai) taip, kad nekiltų jokių klausymų ir tituluotas mokslo elitas galėtų toliau ramiai snausti. Paradoksalu, bet dažnai pažinimo akiratį plečia ne mokslininkai profesionalai, už tai gaunantys atlygį ir šlovę – o mėgėjai, nesitaikstantys su pastarųjų greitai senstančiais aiškinimais?

     1838 metais toks provincialas, pasivadinęs Buš de Pert, ėmė atakuoti Paryžiaus mokslų akademiją radiniais ir komentarais, bylojančiais, kad dar prieštvaniniais laikais gyveno žmonės, kurie darė jo pastebėtus akmeninius bei kaulinius įrankius. Tai buvo kromanjoniečių palikimas. Tyrinėtojo iš Abelvilio išvadas sutiko „ištrauktom špagom“ – akademikai jas apipylė pajuoka. Pagalbon atėjo ir šventi tėvai, raginę uždrausti Buš de Pert knygas, jų manymu prieštaraujančias ir sveikam protui, ir Šv. Biblijos dvasiai.

     Antropologams reiktų garbingai pakelti rankas ir prisipažinti, kad jau niekas nebeaišku… Reikia kito atskaitos taško. Taško iš kurio į save ir žmonijos istoriją pažvelgtume kitaip… Nuo vaikystės mintyse skamba pagrindinės maldos žodžiai: Tėve mūsų, kurs esi Danguje, teateina Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia, kaip Danguje, taip ir Žemėje. Matomai ten, kituose civilizuotose pasauliuose mūsų pradžia, o ne Afrikos džiunglėse, kur žmogus ne tik kad neišlieka toks pat, bet… kaip matyti iš gyvenimiškų faktų – jis ten degraduoja (laukėja)!

Į save galime žiūrėti kaip į tam tikros informacijos, užrašytos „abėcėle iš 24 raidžių“ sankaupą. Žemeje visus gyvybinius procesus užtikrina baltymai ir nukleininės rūgštys, pirmosios susideda iš 20 aminorūgščių, antrosios iš 4 nukleotidų kombinacijų.

Autorius: Stasys Gliaudys