ES SEBEHAS, senovinė Masada, yra aukšta plokščiaviršūnė uolų atodanga, iškilusi Negyvosios jūros pakrantės dykumoje. Šios įspūdingos gamtinės tvirtovės istorija keista ir nerami. Erodas Didysis (37-4 pr. Kr.) pavertė ją beveik neprieinama vieta su ištaigiais rūmais – statiniu, kurį pralenkė galbūt tik milžiniška romėnų rampa ir neregėto masto apgulos darbai, kuriuos teko nuveikti po šimto metų norint susigrąžinti Masadą. Tai vienas puikiausių nuo senovės išlikusių gynybos ir puolimo sistemų pavyzdžių.

Erodo Didžiojo tvirtovė

Dėl daugelio priežasčių Erodas jautėsi nesaugus. Varžovai gviešėsi jo sosto, valdymo pradžioje jam grasino Egipto karalienė Kleopatra: kėsinosi į jo valdas ir turėjo galingą garbintoją – romėną Marką Antonijų.

Erodui reikėjo neįveikiamos tvirtovės, j kurią jis ar jo Aeima galėtų pasitraukti pavojaus atveju, ir Masados uola nuostabiai tam tiko. Jau praeityje ji buvo j tvirtinta, tačiau Erodas ja apsupo siena su kazematais. Viduje buvo daugybė sandėlių ir pastatų, bet nemažai rūpesčių kėlė vandens tiekimas. Erodas, ambicingas statytojas, veikė su jam būdinga energija.

Vandens problema buvo išspręsta gana paprastu, tačiau daug darbo reikalavusiu būdu. Kalvose už Masados buvo užtvenkti du sezoniniai kalnų upeliai, o uolose išskobti kanalai. Su tvirtove jungė akvedukai, kuriais vanduo tekėdavo į uolose iškirstus rezervuarus, talpinusius iki 5000 m1 vandens. Kelios valandos lietaus juos pripildydavo, o vandens perteklių buvo galima nukreipti į papildomus rezervuarus. Jeigu priešas būtų atkirtęs vandens tiekimą akvedukais, vandens atsargų tvirtovėje būtų užtekę ilgam laikui.

Prie uolos prilipę rūmai

Daug pastangų pareikalavo ir rūmai, kuriuose karalius būtų galėjęs gyventi taip, kaip buvo įpratęs. Tik viena vieta tiko vienumai, buvo kiek saugesnė ir palyginti vėsi, ūksminga, su nuostabiu gamtovaizdžiu – skardingas šiaurinis uolos kyšulys. Kaip tik čia Erodas, iš dalies įsikirsdamas į uolą, iš dalies pastatydindamas masyvius įtvirtinimus, įremtus į žemiau esančias uolas, sukūrė virtinę terasų, ant kurių pasistatydino triaukščius rūmus. Skirtingi jų lygiai sujungti 120 slaptų laiptelių. Visas statinys buvo gausiai išpuoštas mozaikomis ir freskomis, architektūrinės detalės apdailintos dažytu arba paauksuotu tinku.

Apgula

Po Erodo mirties fudėja tapo Romos provincija, o 66 po Kr. sukilo. Masadą užėmė kraštutinių nacionalistu grupė, ir 72 po Kr. ji buvo paskutinė sukilimo atrama. Romėnai apsiautė Masadą 3,5 km ilgio siena, kad niekas nepabėgtų, tačiau nebuvo linkę ilgai apgulai. Kitais metais pasistatę rampa, jie puolė Masadą.

Pradėta artimiausioje patogioje vietoje už tvirtovės sienų, panaudojant uolų kyšulius, 200 m ilgio rampa iškilo 100 metrų, los žemė buvo sutvirtinta medine konstrukcija. Pačiame viršuje buvo pastatyta 25 m aukščio akmeninė pakyla, ant kurios dar įrengtas 30 m aukščio geležimi apkaltas bokštas. Visa tai buvo padaryti nuolat švilpiant gynėjų leidžiamiems sviediniams. Istorikas Juozapas Flavijus tą darbą priskiria Romos kareiviams, tačiau romėnai turėjo atsivarę tūkstančius belaisvių, todėl galima įsivaizduoti, kad daugelis jų, priversti dirbti rampos statyboje, galbūt buvo po ja palaidoti.

Kai galų gale įrenginys iškilo pakankamai aukštai, romėnai strėlėmis ir katapultomis nušlavė gynėjus nuo Masados sienos ir taranu ją sugriovė. Tą naktį gynėjai, norėdami išvengti nelaisvės, išžudė savo Šeimas ir patys nusižudė. Nors akmeninė pakyla išnyko, rampos pylimas išliko kaip vienas didžiųjų romėnu atkaklumo paminklų.