MIKĖNAI IR TIRINTAS, žalvario amžiaus citadelės rytų Peloponese, pagarsėjo masyviais įtvirtinimais, sumūrytais iš didžiulių akmens luitų „kiklopų” stiliumi. Šis statybos būdas buvo pavadintas vienaakių kiklopų iš graikų mito garbei, nes manyta, jog tik milžinai galėję kilnoti tokius didžiulius akmenis. Mikėnai pasaulio dėmesį pirmą kartą patraukė 1876 m., kai Heinrichas Schliemannas pradėjo ten kasinėjimus tikėdamas atrasti Agamemnono rūmus. Schliemannas iš tikro atrado rūmų liekanas kartu su kapais – garsiausiais šachtiniais kapais, – kuriuose rasta kardų, durklų ir kitų brangių daiktų. Tie radiniai sustiprino jo įsitikinimą, kad Mikėnai buvo karališkoji tvirtovė, ir su ta mintimi jis ėmė kasinėti Tirinto vietovę, 5 km į pietus. Vėliau panašių griuvėsių buvo rasta ir kitose Graikijos vietose, tačiau Mikėnai ir Tirintas lieka įspūdingiausi mikėniečių meistriškumo įtvirtinimų statybos srityje pavyzdžiai.

Masyvūs Mikėnų ir Tirinto įtvirtinimai juosia rūmus, kulto centrus, centrinius sandėlius ir vertingus požeminio vandens šaltinius. Jų diduomenė buvo laidojama dideliuose toluose šalia tvirtovių; toks, pavyzdžiui, yra Mikėnų Atrėjo lobynas. Nors neįrodyta, ar buvo įvestas autokratinis valdymas, ar tas gyvenvietes valdė oligarchija, neabejotina, kad kalbamieji statiniai yra valdžios centrai. Jau vien įtvirtinimų dydis rodo, koks tai buvo milžiniškas darbas ir kokios daugybės darbininkų reikėjo akmenims iškirsti, atgabenti ir sumūryti.

Pirmieji įtvirtinimai Mikėnuose buvo pastatyti apie 1350-1330 pr. Kr., maždaug tuo pat metu kaip ir Tirinto siena. Abi sienų puses statydavo iš didelių kalkakmenio luitų, tarpus užkišdami mažesniais akmenimis, o ertmę tarp dviejų sienos pusių užpildavo žemėmis ir akmenimis. Akmenis dėdavo kaip patogiau: sienas mūrydavo ne eilėmis, nors didesnius akmenis dažniausiai palikdavo kampams.

Tokiu pat stiliumi buvo statoma ir antrame etape, tačiau plyšius tarp akmenų užkrėsdavo moliu. Pradėta naudoti didesnius, dažnai iki 1 m ilgio akmenis, aptašytus akmeniniais kūjeliais. Sienos buvo ilginamos, kad apjuostų ir apsaugotų didesnį plotą, be to, buvo statomi didžiuliai vartai su daugiau kaip 20 t sveriančiomis sąramos ir staktos akmenimis. Tuo laikotarpiu už vakarinių Mikėnų sienų atsirado kapų. Tirinto sienos buvo pailgintos, kad apjuostų visą viršutinės tvirtovės uolą.

Paskutiniame Mikėnų statybos etape dar pailgintomis sienomis apjuostas ir šiaurrytinis tvirtovės kyšulys. Tuo metu Tirinte jau stovėjo nedegtų plytų įtvirtinimai, juosiantys didesniąją, žemutinę tvirtovės uolos dalį; jie buvo pakeisti akmeniniu statiniu apytikriai tuo pat metu, kai Mikėnai pasistatė šiaurrytinį sienos išplėtimą, t. y. apie 1250 pr. Kr. Dabar statybiniai luitai jau didesni, kai kurie iki 4 m ilgio, ir sienos masyvesnės: vidutiniškai 8 m pločio Mikėnuose ir iki 17 m pločio Tirinte, kur sienose buvo įrengti dengti koridoriai. Statybos pabaigoje tie įtvirtinimai tapo įspūdingais masyvių akmenų statiniais.

Įtvirtinimų statyba

Akmenų skaldyklos buvo maždaug už 1 km nuo tvirtovių, ten ir prasidėdavo statybos darbai. Didesniems, iki 100 t luitams, pavyzdžiui, skirtiems monumentaliems vartams, atkirsti iškasdavo griovelius ir pleištais bei svertais atskirdavo luitą nuo uolienos klodo. Mažesnius kalkakmenio luitus, sveriančius apie 21, vyrų grupės iškirsdavo iš uolienos kirtikliais. Rogėmis ir vežimais akmenis nugabendavo į statybos vietą, tada svertais, rampomis, virvėmis ir rankomis pakeldavo ir įstatydavo į vietą.

Rogės leisdavo sutaupyti laiko ir energijos: užtekdavo tik vieno ar dviejų vyrų valdyti jaučių kinkiniui su kroviniu. Jos taip pat puikiai tiko gabenti stambiems sąramų ir staktų akmenims, kurių svorio būtų neatlaikęs joks vežimas. Vežimai dažniau praversdavo mažiems kroviniams vežti, nes labiau tiko tai vietovei, ypač nelygiems keliams. Tvirtovės prieigose tikriausiai buvo įkinkoma daugiau jaučių, kad padėtų įveikti statų kelią aukštyn. Dirbdavo ir asilai, tačiau jie nešiodavo tik mažus akmenis ir molį.

Statybos aikštelėje buvo maža vietos, todėl buvo taikomi įvairūs luitų kilnojimo būdai. Didelius akmenis keldavo svertų sistema. Svertais pakėlę vieną luito galą, pakišdavo akmenį, pakėlę priešingą galą, vėl pakišdavo akmenį, ir taip luitas atsidurdavo ant pakylos. Šią procedūrą kartodavo tol, kol luitą pakeldavo į reikiamą aukštį ir galėdavo įstatyti į vietą. Mažesnius akmenis pakeldavo virvėmis, permestomis per atraminį rėmą arba medinį ožį. Tačiau didžiausiems luitams, sveriantiems apie 100 t, tikriausiai reikėjo rampų ir jaučių.

Šių sienų konstrukcija nebuvo paprasta. Tirinto aukštutinės tvirtovės pietinėje ir pietrytinėje sienose buvo įrengtos galerijos. Nors kai kurie mokslininkai įrodinėja, jog jos turėjo gynybinę paskirtį, tačiau nėra ambrazūrų, pro kurias gynėjai būtų galėję taikytis į apgulėjus, be to, galerijos yra ne pažeidžiamiausiose sienų vietose. Tie koridoriai veikiau vedė į uždaras patalpas, galbūt sandėlius. Tačiau ambrazūros atsirado paskutinėje, žemutinėje Tirinto sienoje, ir galbūt kaip tik tuo metu statinys gavo gynybinį vaidmenį.

Galerijų lubos statytos išsikišusių akmenų būdu: abiejose koridoriaus pusėse sienų akmenys kloti kiek iškišant į vidų, kol jie susidūrė viduryje. Šitaip be skiedinio mūrijant „arkas”, būtų reikėję statyti laikina atraminį rėmą. Rėmas būtų palaikęs luitus, kol jie būtų sutvirtinti prigrūdant į plyšius žemių ir mažų akmenų.

Dar viena galerijų paskirtis buvo priėjimas prie požeminių vandens šaltinių. Tirinte du koridoriai su išsikišusių akmenų lubomis eina po žemesniąja įtvirtinimo siena, o Mikėnuose lubų su išsikišusiais akmenimis konstrukcija pritaikyta Šiaurrytinio koridoriaus dalyje, vedančioje prie vandens šaltinio.

Minimali darbo jėga, reikalinga šiems įtvirtinimams statyti, buvo ganėtinai didelė: visai Tirinto žiedinei sienai pastatyti būtų reikėję mažiausiai 112 jaučių ir 50 žmonių. Tačiau prie šių skaičių tikriausiai reikia pridėti daugiau kaip vieną grupę darbininkų, kurie dirbo akmens skaldyklose, gabeno akmenis ir statė įvairias sienų dalis.

Nors statiniai apgriuvę, neatrodo, kad jie būtų buvę apiplėšti. Žalos padarė žemės drebėjimai, o Tirinte potvynis sugriovė žemutinio miesto plaušaplyčių sieną. Milžiniškas statybos užmojis iš tikro rodo, kad šie įtvirtinimai buvo pastatyti veikiau ne gynybos tikslu, bet kaip dalis puolamosios ar net malšinamosios programos, pagal kuria tie centrai demonstravo aplinkinėms teritorijoms savo galią. Ir jie tai darė sėkmingai, nes masyvūs Tirinto ir Mikėnų įtvirtinimai iki šiol dvelkia galybe.