Milžiniškos senovės statulos ir monolitai

NORĖDAMI priblokšti valdinius, priešus ar įpėdinius, asmenys ir visuomenės visais laikais pabrėždavo didumą: statydavo tokias statulas ir paminklus, kurių vien dydis dažnai skatino kurti legendas apie antžmogiškus žygdarbius, susijusius su dieviškomis ar magiškomis galiomis. Dydis ypač veiksmingas, kai išreiškiamas įtaigiausiu simboliu -žmogaus veidu arba figūra. Galvos ar viso kūno vaizdavimas didesnių, nei yra iš tikrųjų, turi ypatingą prasmę. Šiuo atžvilgiu Rašmoro kalnas Šiaurės Amerikoje panašus į Bamijano Budhą Afganistane arba Cizos Didįjį sfinksą, Memnono kolosus Egipte arba Meksikos olmekų galvas: milžiniškos asmenų, tikrų ar išgalvotų, skulptūros padarytos tokio didumo, kad dominuotų virš aplinkos, keldamos galios ir paslaptingumo įspūdį.

Tokios figūros įtaigą iš dalies lemia tai, kad – dėl dydžio ir padėties – jį matoma iš toli. Memnono kolosai, kaip ir Bamijano Budha, buvo karališkąją arba religinę galią išreiškiantys ženklai, matomi plačioje apylinkėje. Kitur, pasinaudojant vietiniu reljefu, paminklas galėjo būti pastatytas ant kalno, taigi dar labiau matomas. Vienas iš tokių buvo La Tiurbi pergalės memorialas, pastatytas Viduržemio jūros pakrantėje ant kalvos, kad skelbtų Romos kariuomenės neįveikiamumą ir imperatoriaus Augusto valdžią.

Didumas ir matomumas kartais gali būti susieti su dar viena nuostabą keliančia ypatybe: daugelis šių kūrinių yra ne tik dideli, bet ir monolitiški. Antžmogiškos galios įspūdį sustiprina tai, jog sunku suvokti, kaip toks milžiniškas akmens luitas arba toks didžiulis metalo liejinys galėjo būti suformuotas ir pastatytas į vietą. Puikus pavyzdys yra Rodo kolosas, vienas iš pirmųjų Septynių pasaulio stebuklų; senovės autoriai parodo, kad „stebuklas” buvo neįtikėtinas technologinis žygdarbis, atliktas liejant statulą vietoje sekcija po sekcijos.

Net šiandien panašiai stulbina senovės laikais sukurti monolitiniai statiniai: Didysis sudužęs Bretanės menhyras, sveriantis 280 t, arba didžiulės Aksumo stelos Etiopijoje, kurių didžiausia sveria per 5001, tačiau net šie monolitai atrodo maži, palyginti su stulbinančiu granitiniu obelisku, kuris guli nebaigtas Asuano skaldyklose pietų Egipte; jis būtų svėręs neįtikėtinai daug – 11501. Aksumo 1-oji stela tikriausiai yra didžiausias monolitas, žmonių kada nors mėgintas pastatyti, o Asuano obeliskas – didžiausias visų laikų monolitas, kada nors pradėtas iškirsti.

Kiekvienu atveju, pasitelkus to meto technologiją, gebėta ne tik atskirti monolitą nuo uolienos, bet ir nutempti (arba nuplukdyti) nemažus atstumus į vietą, kur jį reikėjo pastatyti. Šie akmenys tokie dideli, jog šiuolaikiniai specialistai suka galvas norėdami atskleisti, kaip jie galėjo būti sukurti be XX a. technikos. Tuo labiau jie turėjo stebinti amžininkus, įkūnydami nepaprastų žinių ir galios, kūrybos paslapties vaizdinį. Tai buvo prabangi, bet veiksminga propaganda.

Tačiau milžiniškų figūrų poveikis dažnai susijęs su šventumu, ir daugelis jų išreiškė ne vien galią, bet ir pamaldumą. Bamijano Budha, Rodo kolosas ir Gizos Didysis sfinksas – visi jie turėjo religinę prasmę. Ir Velykų salos statulos turėjo šventumo atspalvį: jos buvo protėvių atstovai, kurių tarpininkavimas, kaip manyta, turėjo lemiamą reikšmę palikuonių gerovei. Šventi buvo ir paveikslai garsiųjų Naskos linijų, išbraižytų Pietų Peru dykumos paviršiuje. Naskos linijos iš tikro suteikia tam tikrą prasmę iŠ tolo matomam vaizdui. Mat nors vienos linijos paprasčiausiai nužymėjo eisenos kelius žemėje, kitos buvo paukščių, žuvų arba beždžionių formos, o tai turėjo prasmę tik žvelgiant iš oro, pakilus virš dykumos. Atrodo, jog jos buvo sukurtos matyti tik dievams arba šamanams, bet ne paprastiems žmonėms.