Dar neseniai Ktesifonto arka, stovinti dabartiniame Irake, į pietus nuo Bagdado, buvo aukščiausia ir galbūt plačiausia pasaulyje paraboline arka. Ir šiandien tai nepaprastas reginys. Ji pavadinta Susanidų valdovo, kuriam buvo pastatyta, vardu – Taq Kisra (Chosrovo arka). Iš tikro yra skliautas, anuomet buvęs rūmų, kurių išliko tik puse fasado, centrinė puošmena. Šioje skliautinėje salėje kitados iškilmingai sėdėdavo Sasanidų imperatorius, apsuptas bizantinio marmuro puošinių ir mozaikų, vaizduojančių Ančių Antiochijos užgrobimą. Virš galvos spindėjo nuostabi karūna, gerokai per sunki dėvėti, nukarusi nuo skliauto ant aukso grandinės. Po kojomis buvo kilimas, vaizduojantis sodą, išpuoštas auksu ir brangakmeniais ir ne mažesnis kaip 25 x 25 m.

Rytų ir Vakarų puošmena

540 po Kr. Chosrovas I, iš esmės reformavęs savo paveldėtą chaotišką imperiją, jau buvo pakankamai stiprus, kad žygiuotų prieš Bizantiją. Pergalingai kariaudamas, jis pasiekė graikų miestą Antiochiją ir ją užgrobė. Jis išsigabeno ne tik didžiumą jos gyventojų ir galybę puikių architektūros elementų, bet ir idėjas dėl naujų rūmų savo žiemos sostinėje Ktesifonte. Jie turėjo būti didesni ir geresni už visa, kas iki tol buvo pastatyta jo šalyje, ir pelyti jam vardą valdovo, lygaus tų laikų Bizantijos ir Indijos valdovams.

Imperatoriaus Justiniano atsiųsti specialistai padėjo pastatyti rūmus, kurie sujungė kelias tradicijas. Pagrindinis statinio planas buvo tradiciškas Sasanidų, tačiau jame pritaikyti graikų-romėnų stiliaus, prieš kelis šimtmečius atėjusio į Rytus, fasadai su kolonomis. Tačiau įspūdingiausia jų dalis buvo ypač aukštas skliautas, pastatytas nuožulniai klojant plytas. Nors įgūdžius, reikalingus Ktesifonto masto arkai pastatyti, tikriausiai atsinešė Justiniano specialistai, būdas buvo mesopotamiškas, galbūt siekia 2500 pr. Kr. ar net senesnis, kai buvo naudojamas mažesniems stogams iš plaušamolio plytų mūryti.

Įstabaus grožio rūmai

637 po Kr. arabai užgrobė ir apiplėšė Ktesifontą, o Chosrovo arką naudojo kaip mečetę, tačiau jiems nepatiko pernelyg pelkėtas kraštas, ir šis miestas pamažu buvo apleistas. Vis dėlto net po dviejų šimtmečių Chosrovo rūmai dar buvo vadinami puikiausiu visų laikų plytų statiniu. Nors dauguma tų plytų galų gale pateko į kitus pastatus, arką buvo sunku išardyti. Iki šiol ji atlaikė net netoliese kritusias galingas dabartines bombas.

Sigirijos rūmai ir pramogų parkai, klestėję V a. po Kr., buvo viena įspūdingiausių anstyvųjų viduramžių rezidencijų Azijoje. Pastatyti ant beveik 200 m aukščio grynos uolos, apsupti įmantraus parko, sukurto daugeliu šimtmečių ankščiau už Mogolų, yra unikalus paminklas – juolab stulbinantis, nes buvo sukurtas sausringoje Šri Lankos zonoje.

Visą kompleksą, užimantį ne mažesnį kaip 40 ha plotą, sudaro išorinis kiemas, vidinis kiemas ir tvirtovė. Išorinis kiemas apjuostas grioviu ir siena. Išorinio kiemo alėja veda per simetriškų vandens sodų su rezervuarais, fontanais, tvenkiniais ir pramogų paviljonais kompleksą. Vidinis kiemas kyla daugeliu terasų, nusagstytų paviljonais, olomis ir tinkuotais rieduliais. Galiausiai ilgi laiptai veda į uolų atodangos viršūnėje esančią tvirtovę: pirmiausia patenkama į uolos pakraščiu einančią išpuoštą galeriją, iš jos  – į terasą šiaurinėje uolos pusėje. Dabar labai apirusioje priekinėje uolos dalyje kitados buvo iš plytų suformuota liūto galva ir letenos – iš čia ir pavadinimas Sigirija, arba “liūto uola”. Į tvirtovę buvo kopiama laiptais pro liūto nasrus. Sunku įsivaizduoti įtaigesnį karaliaus valdžios simbolį. Viršūnėje ant dirbtinių terasų rikiavosi pastatai, kiemai ir rezervuarai. Aukščiausioje terasoje buvo asmeniniai karaliaus apartamentai, iš kurių po 1500 metų dūlėjimo mažai kas beliko.

Prieglobsčio vieta?

Sigirijoje buvo gyvenama tik Kasapos I valdymo laikotarpiu (473-491 po Kr.). Pasak Kulavasamos metraščio, Kasapa nužudė savo tėvą Dhatuseną (455-473 po Kr.), o brolį, galimą salos karalystės paveldėtoją, privertė gyventi tremtyje. Metraštyje rašoma, jog Kasapa perkėlė savo rūmus iš Anuradhapuro (tradicinės sostinės) į Sigiriją, nes bijojo brolio sugrįžimo. Tačiau labiau tikėtina, kad Kasapa norėjo įkurti Sigirijoje naują dinastijos centrą, tokį didingą, kad niekas nesuabejotų jo padėtimi. Po 18 metų, per kuriuos Kasapa išpirko savo kaltę už nusikaltimus, sugrįžo jo brolis Mogalana. Kasapai mirus, naujasis valdovas persikėlė atgal į Anuradhapurą, palikęs Sigiriją džiunglėms.

Prisitaikymas prie gamtos

Šis įspūdingas kompleksas buvo sukurtas sumaniai panaudojant reljefą. Daugybė paviljonų bei rūmų tvirtovėje ir vidiniame kieme buvo pastatyti dirbtinėse terasose iš gneiso skaldos, sustiprintose tašytų akmenų arba plytų sienomis. Sienos buvo sutvirtintos sujungiant jas su laiptuotomis įrantomis gretimose uolose ir rieduliuose. Vanduo atvestas į parkus irgi pasinaudojant topografinėmis vietovės ypatybėmis; toks vandentiekis yra didelis viduramžių hidraulikos laimėjimas. Vandenį uolų atodangos viršuje rinkdavo į rezervuarus, o perteklių kanalais nukreipdavo į vandens sodus. Stačiai vandenį nuleisdavo kalkakmenio latakais, sutvirtintais metalinėmis apkabomis, arba akmenyse iškaltais grioveliais, o horizontalia kryptimi leisdavo plytiniais ar akmeniniais kanalais, glaistytais moliu. Reguliuojami pralaidomis, vandentiekiai ėjo per aukštesniuosius tvenkinius žemyn į sudėtingesnius baseinėlius, kanalus ir kalkakmeniu apdailintus fontanus vakarų pusėje, kur vandens slėgis buvo didžiausias.

Žemės rojus

Sigirija – ne tik ištaiginga rezidencija, bet ir bandymas sukurti žemėje rojų, Derinant archeologinių ir rašytinių šaltinių duomenis, galima sutapatinti Sigiriją su Alakamanda, dievo Kuberos rūmais Meraus kalno viršūnėje, reiškusioje pasaulio centrą. Tas kalnas toks šviesus, jog vadintas “dangaus mergelių veidrodžiu”. Pasak legendos, Kuberos rūmai, pasiekiami per Himalajus, stovi Anotatos ežero krante, netoli pramogų parko Kaitrarathos. Rūmai esą pastatyti iš marmuro, o jų gyventojai pasakiškai turtingi ir nepažįsta žemiškų nelaimių.

Šio dangiškojo gamtovaizdžio elementus galima atpažinti ir Sigirijoje; ji stovi ant tvenkinio kranto, arti pramogų parkų. Norint pasiekti tvirtovės kompleksą, išgrįstą kristaliniu kalkakmeniu, reikia užkopti laiptais tarp tinkuotų vidinio kiemo akmenų, primenančių Himalajų sniegynus, ir pereiti galerija, vadinama veidrodine siena, su freskomis, vaizduojančiomis žaibų deives ir debesimis plaukiančias mergeles. Šri Lankos archeologo S. Paranavitanos žodžiais tariant, Sigirija “turėjo būti Alakamandos miniatiūra, čia gyvendamas Kasapa pasiskelbė žemiškuoju Kubera”.

Tenesigiria daugiau barbariškasis Memfis savo piramidėmis, tenesididžiuoja asirai Babilonu; gana liaupsinti švelniuosius jonėnus dėl Artemidės šventyklos ar garbinti Delą dėl daugelio ragų altoriaus, ar kelti į padanges karijiečius, šlovinti Mauzoliejų, pakibusį ore. Visi tie darbai nublanksta prieš Cezario amfiteatrą. Garsas eis apie vieną kūrinį vietoje visų kitų. – MARCIALIS, I A. PO KR.

 

Šie poeto Marcialio žodžiai – parašyti Flavijaus amfiteatro atidarymo proga 80 po Kr., išties buvo pranašiški, nes pavadintas kitu  vardu – Koliziejumi – šis milžiniškas statinys viduramžių žmonių sąmonėje tapo pagoniškosios Romos galios ir ištvermės simboliu. Šiandien Flavijaus amfiteatrą dažniausiai siejame su ten vykusiu kruvinu laukinių žvėrių galabijimu ir gladiatorių kovomis. Tačiau Marcialis mums primena, jog Koliziejus – taip pat garsus statybos žygdarbis, besiveržiantis su Septyniais senovės pasaulio stebuklais. Iki to meto Romoje nieko tokiu mastu nebuvo pastatyta, ir net IV a. Po Kr., kai jau stovėjo didieji pirčių kompleksai ir tokios šventyklos, kaip Panteonas, palyginti su juo, Koliziejus liko vienas pagrindinių to didmiesčio stebuklų.

Statyti Koliziejų pradėjo imperatorius Vespasianas 8 dešimtmečio po Kr. Pradžioje, ir didžiumą darbų baigė jo sūnus Titas, nors požeminius statinius teko užbaigti paskutiniam Flavijų imperatoriui Domicianui. Pirmas nuolatinis Romos amfiteatras Marso lauke (Campus Marcius) pražuvo per 64 po Kr. Gaisrą. Imperatorius Neronas jį pakeitė laikinu mediniu statiniu, nors daugiausia dėmesio ir lėšų skyrė didžiulių naujų rūmų su vila, Auksinių namų, statybai. Kai Neronas buvo priverstas nusižudyti ir imperatoriumi tapo Vespasianas, naujasis valdovas padarė įžvalgų ir puikų politinį mostą: pastatydino amfiteatrą, naują liaudies susiėjimo vietą, pačiame Nerono Auksinių namų parke. Be to, statybos išlaidas apmokėjo ne iš valstybės iždo, o iš karo grobio.

Statyba

Nors Koliziejaus konstrukcija buvo pagrįsta nusistovėjusiomis architektūros normomis, nuo seno taikytomis romėnų teatrams ir amfiteatrams, šis statinys ypatingas. Nepaprastai aukštas fasadas buvo padalytas į keturis horizontalius žiedus, sudarytus iš trijų aukštų arkadų po 80 arkų, įrėmintų dorėninio, jonėninio ir korintinio orderių puskolonėmis, ir mūrinio atiko, papuošto korintiniais piliastrais. Arkos atspindėjo vidinę statinio sandarą: spindulinių laiptinių ir žiedinių koridorių tinklą, per kurį buvo patenkama į sėdimas vietas, išdėstytas aplink ovalinę areną. Žiūrovai, kurių susirinkdavo 50 000 – 73 000, buvo skirstomi pastato prieigoje, apribotoje ratu išdėstytais stulpeliais, ženklinančiais 76 sunumeruotas pirmojo aukšto arkadas, pro kurias žiūrovai galėjo greitai ir lengvai pasiekti jiems skirtus tribūnų sektorius. Tuos sektorius laikė trimis aukštais išdėstyti betoniniai skliautai, o pačiame viršuje buvo įrengtos medinės tribūnos. Arena buvo atskirta tvora ir aukšta pakyla su marmurinėmis kėdėmis, skirtomis valdininkams, taip pat imperatoriaus ir magistrų ložėmis, turėjusiomis savus įėjimus.

Koliziejus buvo pastatytas žemoje vietoje palei Nerono Auksinių namų ežerą. Vidutiniškai 13 m storio akmeninė pamatų pakyla buvo paklota ant masyvaus molio klodo. Fasadas ir vidaus galerijos, taip pat kai kurie pagrindiniai pirmo ir antro aukštų tarpsieniai buvo iš travertino – tvirto, kieto vulkaninės kilmės kalkakmenio. Daugelis spindulinių sienų buvo iš minkštesnės, lengvesnės vulkaninės uolienos tufo, o didžiuma viršutinių aukštų ir skliautų buvo betoniniai.

Inžinerinės pramogos

Amfiteatro atidarymas buvo atšvęstas prašmatniomis žaidynėmis, trukusiomis šimtą dienų. Marcialis, vaizdžiai jas aprašęs, giria įspūdingus “specialiuosius efektus”. Arenos grindys buvo ne masyvus klojinys, bet medinė perdanga, slepianti nepaprastai sudėtingą požeminį pasaulį. Čia, naudojantis siaurų aptvarų, narvų ir keltuvų sistema, valdoma atsvarais, buvo galima išleisti į areną iš karto 64 laukinius žvėris, o kiti mechanizmai arenos vidury iškeldavo ir nuleisdavo kalnų ir panašias dekoracijas, sudarančias foną vyksiančioms skerdynėms.

Atike, arba viršutiniame aukšte, yra pėdsakų vieno įspūdingiausių amfiteatro patogumo įrenginių – didžiulę uždangą (velarijų), saugojusią žiūrovus nuo nepalankių orų. Tarp piliastrų buvo išsišovusios didelės travertino iškyšos, kiekviename tarpe po tris, o tiesiai virš kiekvienos iškyšos karnize buvo vertikali kvadratinė kiaurymė. Spėjama, jog tie elementai laikė 240 aukštų stiebų, sudariusių uždangos rėmus. Daug ginčijamasi dėl to, kaip veikė tas įrenginys, nors faktas, kad, prireikus velarijų išskleisti, Romoje buvo laikoma 1000 jūrininkų iš Neapolio įlankoje stovinčio laivyno, kelia tam tikrų minčių. Pagal vieną teoriją, stiebai laikė virves, vienu galu pritvirtintas prie arenoje gulinčio ovalinio žiedo, kitu – prie kabestanų, pritvirtintų prie akmenių stulpų, išdėstytų aplink amfiteatrą. Kabestanais tempiant virves, centrinis žiedas pakildavo aukštai virš arenos ir ant virvių tinklo išsiskleisdavo uždangos. Kiti specialistai įsivaizduoja konstrukciją iš stiebų, laikančių vidun ištiestus horizontalius ar palinkusius skersinius su tarp jų ištemptomis uždangomis. Nesvarbu, koks iš tikro buvo tas įrenginys, turint omenyje Koliziejaus dydį, velarijus turėjo būti didelis inžinerijos laimėjimas, toks pat didis kaip ir pats amfiteatras. Tačiau velarijaus seniai nėra, ir tik niūrus travertino bei betono kevalas stovi kaip nuolatinis Amžinojo miesto simbolis.

PIRMOJI Persijos imperija klestėjo VI-IV a. pr. Kr. Jos valdos tęsėsi nuo Indo iki Nilo, o vidurio Irane, imperijos centre, stovėjo Persepolis (“persų miestas”). Jo rūmai yra kvapą gniaužiantys imperatoriškojo pasitikėjimo savimi ir tuštybės paminklas. Be to, vieni didingiausių visų laikų rūmų.

Šiais laikais pagrindiniai Persepolio griuvėsiai atrodo kaip kalnų fone  virš derlingos lygumos iškilusi akmeninėmis sienomis įrėminta terasa, ant kurios išsibarstę kolonos ir kartkartėmis – masyvūs durų akmenys. Gretimose uolose iškirsti karališkieji kapai, šalia stūkso ugnies garbinimo šventyklos griuvėsiai. Iš pradžių terasoje stovėjo grupė pastatų, kurių dauguma buvo statomi 60-70, maždaug 515-450 pr. Kr. Nors rūmai yra tam tikros raidos rezultatas, tokios pamatinės konstrukcijos, kaip drenažo kanalai, duoda pagrindo manyti, jog visa tai buvo statoma daugiausia pagal pirminį rūmų įkūrėjo Darėjo I sudarytą planą. Pagrindiniai pastatai buvo kolonų salės su plaušaplyčių išorinėmis sienomis, kurių jau nebėra. Kai kurie stovėjo ant savų pakylų, turėjo portikus su kolonomis ir laiptus.

Įspūdingiausias pastatas, ir vienas ankstyviausių, buvo Darėjo I Apadana, kvadratinio plano statinys apie 110 m ilgio šonais ir 20 m aukščio akmeninėmis kolonomis. Tikriausiai jis naudotas tik didingoms oficialioms ceremonijoms arba priėmimams, nes jį sudarė tik viena didelė salė, kampiniai bokštai ir keli tarnybiniai kambariai. Karalius su dvariškiais Persepolio mieste gyvendavo tik dalį metų, ir net tada karalius turbūt gyveno žemiau terasos esančiose rūmuose. Galimas daiktas, Apadanoje kartą per metus vykdavo didžioji ceremonija, kai visos imperijos tautos atiduodavo karaliui duoklę. Be to, Persepolio terasoje stovėjo lobynai ir sandėliai, taip pat sargybos patalpos. Ypatingomis formaliomis progomis galbūt buvo naudojamos ir kitos didžiosios  kolonų salės.

Akmeniniai reljefai ant pakylos ir laiptinių sienų vaizduoja duoklės nešimą. Persepolio statybai buvo suvaryti dailininkai ir amatininkai iš tolimiausių Persijos imperijos kraštų. Maisto davinio išdavimo dokumentuose nurodyta kai kurių kilmė: egiptiečiai, Jonijos graikai ir karijiečiai iš dabartinės vakarų Turkijos, babiloniečiai ir hetitai, arba sirai.

Apdaila

Labiausiai šiais laikais į akis krentanti Persepolio ypatybė yra pastatų pamatinių pakylų apdaila. Bareljefuose pavaizduota daugiau kaip 3000 žmonių figūrų, daugiausia valdininkų, kareivių ir duoklę nešančių žmonių. Labiausiai stebinantis ir iš tikro įspūdingas šių reljefų bruožas yra ne jų įvairovė, bet vienodumas. Nors jie buvo kalami ilgą laiką, skirtumai tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų skulptūrų yra menki ir nelengvai įžiūrimi. Šis sąmoningas suvienodinimas yra priešybė to, kas tuo pat metu vyko Graikijoje. Jis pabrėžė Persijos imperijos tobulumą ir pastovumą ir buvo toliau kartojamas panašiuose reljefuose , iškaltuose karališkųjų mauzoliejų fasaduose. Tie reljefai iš esmės visi tapatūs.

Išankstinį figūrų formų ir padėčių planą turbūt nužymėdavo projektuotojai, vadovaujantys visam darbui. Nerasta jokių griežtų proporcijos taisyklių – galbūt buvo pavyzdinių eskizų ar šablonų, tačiau patyrusiems meistrams tokios priemonės retai reikalingos. Gretimose statinio ruožose tuo pat metu dirbdavo dvi arba daugiau darbininkų grupių, ir kai kurie mūrininkai palikdavo ženklus, išskiriančius jų jų atsakomybės plotą. Nepaisant bendro vienos voros, pavyzdžiui, kareivių eilės, figūrų vienodumo, vis dėlto kiekvienos grupės meistras turėjo savo būdingą stilių, ir galima pastebėti smulkius kai kurių detalių, pavyzdžiui, aprangos ar šukuosenos, skirtumus. Grupių skiriamos linijos ėjo tose vietose, kur įsiterpdavo toks motyvas, kaip vežimas su žirgais, todėl kartais dvi darbininkų grupės iškalinėdavo vieno gyvulio dalis, tačiau visi tokie sujungimai buvo sklandžiai paslepiami.

Atpildas

Persepolio statybos tęsėsi su pertrūkiais, kol 330 pr. Kr. miestą užgrobė Aleksandras Didysis. Praėjus kelioms savaitėms, naktinėje puotoje viena atėnietė davė mintį, kad šį statinį reikėtų padegti keršijant persams, kam jie prieš 150 metų padegė Atėnus. Ta mintis karaliui patiko, ir jis pirmas metė deglą į vienus rūmus, o jo pavyzdžiu pasekė kiti. Kai apsigalvojo, jau buvo per vėlu. Ironiška, kad per tą sugriovimą žemesnės pastato dalys buvo palaidotos po griuvėsiais ir tai turbūt padėjo jas išsaugoti.

Daugeliui girdėtas garsusis Bairono posakis, apibūdinantis asirų karo mašiną: “asirai įsiveržė kaip vilkas į avidę”. Mažiau kas žino, kad Asirijos karalius Sinaheribas (705-681 pr. Kr.), kaip daugelis absoliučių valdovų, buvo nepaprastai protingas ir išradingas žmogus, ėmęsis suvienyti Vidurinius Rytus veikiau ideologija, nei paprastu teroru. Jo imperijos centras buvo senovinis Ninevės miestas, kurį jis pavertė metropoliu, savo puikumu stebinusiu visą civilizuotą pasaulį. O Ninevės širdis buvo naujieji karaliaus rūmai.

Šie rūmai atspindėjo ne vien imperinius Sinaheribo siekius, bet ir itin sunkias aplinkybes, su kuriomis jis susidūrė tapęs Asirijos karaliumi. Jo tėvas buvo ką tik nužudytas pasienio kare; imperijai, daugiau kaip 40 metų didelėmis pastangomis plėstai ir jau nusidriekusiai nuo centrinio Irano iki Egipto sienų, grėsė sukilimas ir svetimšalių įsiveržimas. Netvirta buvo ir jo paties, kaip karaliaus, padėtis. Tačiau ketverius metus rengęs karo žygius, jis pašalino šiuos pavojus ir 701 pr. Kr. jau turėjo laisvas rankas kurti šalies ateičiai.

Statinio išvaizda ir apdaila

Sinaheribas pavadino savo statinį “rūmais, neturinčiais varžovų”, ir iš tikro ankščiau pasaulyje nieko panašaus nebuvo. Galima įsivaizduoti, kaip iš Viduržemio jūros rytinių kraštų atvykęs keliautojas apstulbęs žvelgdavo per Tigro upę į 25 m aukščio miesto sienas, virš kurių dar 20 m ar dar aukščiau kilo rūmų fasadas: tą rūmų rūmų vaizdą matome išraižytame asirų sienos pano. Fasadą kirto trys pagrindiniai vartai, ir priešais kiekvieną jų stovėjo portikas ant dviejų didžiulių kolonų. Kiekvienos kolonos cokolis buvo dviejų bronzinių žingsniuojančių liūtų pavidalo, ir patys šie 12 liūtų buvo architektūros stebuklas. Tradicinis liejimo su vaškiniu modeliu metodas tiesiog netiko tokio dydžio daiktams, ir pats Sinaheribas ar vienas iš jo inžinierių išrado naują būdą. Išlydytą metalą supildavo į formą ir, sėkmingai atvėsinę, gaudavo vientisą kietą gaminį. Dvi iš tų kolonų irgi buvo bronzinės. Kitos – mediniai stulpai, padaryti iš aukščiausių, kokius buvo galima rasti, kedrų, iškirstų Libano kalnuose ir atgabentų 800 km sausuma ir Ninevės upe. Prabangiai išpuošti aukso ir sidabro inkrustacijomis bei dangomis, jie buvo karūnuoti eolinio stiliaus kapiteliais. Viršuje dangų rėmė dantytos sienų viršūnės, spindinčios nuostabia mėlyna plytų glazūra.

Už kolonų fasadą saugojo didžiuliai, sparnuoti jaučiai žmogaus galvomis. Šios magiškos dvasios atgrasindavo priešus ir nelaimes, agresyviai apžvelgdamos visą apylinkę. Priešais fasadą ir iš šonų jų buvo mažiausiai 12, ir dar 100 jaučių arba sfinksų stovėjo kituose rūmų tarpduriuose. Tos fasado figūros buvo apie 4 m aukščio ir svėrė apie 30 tonų. Sinaheribas išdidžiai rašo, kaip ankstesnieji karaliai vargo gabendami tokias milžiniškas figūras iš akmens skaldyklų per Tigrą: reikėjo sulaukti pavasario potvynių, bet ir tada baisias sunkenybes tempiantys darbininkai dažnai susižeisdavo. Tačiau Sinaheribas rado panašią skaldyklą tame pačiame upes krante.

Rūmų vidaus sienas puošiančiuose reljefuose pavaizduota, kokia sunki ta kelionė buvo net Sinaheribo laikais. Iškirtus milžinišką akmens luitą, apytikriai aptašius, kad sumažėtų svoris, ir užvertus ant rogių, reikėjo apie 50 km nelygia vietove gabenti į Ninevę. Tada pakelti į 20 m aukštį. Sunkius darbus atlikdavo asirų meistrų prižiūrimi karo belaisviai. Vieni svertais pakeldavo rogių galą, kiti skubiai pakišdavo po akmeniu ristuvus, šimtai iš priekio traukdavo virvėmis. Raiti ant jaučių valdininkai per garsintuvus šaukdavo nurodymus. Darbą tikrindavo pats Sinaheribas.

Miesto svečias pirmiausia turėjo pereiti per miesto ir tvirtovės vartus, tik tuomet pro kitame šone esantį pagrindinį įėjimą galėdavo įžengti į rūmus. Paskui reikėdavo eiti per du ar tris išorinius kiemus, kuriuos supo sandėliai ir tarnybiniai pastatai, žemesnių valdininkų kontoros ir karaliaus asmens sargybos patalpos. Galiausiai viduriniame kieme svečias atsidurdavo priešais sosto menės, kurioje Sinaheribas sėdėdavo valstybinės reikšmės progomis, fasadą. Už jos buvo kruopščiai išpuoštų kambarių ir kiemų kompleksas, tarp jų pagrindinės valstybinės patalpos, kur barzdotų valdininkų, eunuchų ir garbėtroškų dvariškių armija tesėtomis ir neteisėtomis priemonėmis naudojosi savo valdžia. Vienoje pusėje buvo išsidėstę karališkosios šeimos moterų apartamentai, saugoti eunuchų. Joks pašalinis žmogus neturėjo teisės įkelti į juos kojos.

Žlugimas ir atradimas

50 metų Sinaheribo rūmai išliko Asirijos imperijos širdimi. Vėliau paskesnis karalius pasistatė rūmus kitoje vietoje, o 612 pr. Kr. Ninevė buvo išplėšta ir šis statinys padegtas. Tačiau masyvi pakyla ir plaušaplyčių sienos atlaikė liepsnų siautėjimą. Nors 1850 m. archeologai, pusiau tamsoje išrausę gilų tunelį dabartinio Kujundžiko kalvoje, aptiko pusiau sudegusias sienų apdailos plokštes iš alebastro, kaip labirintas nusidriekusias 3 km ar daugiau, pusė rūmų iki šiol neištirta. Rasti reljefai pateko į įvairius pasaulio muziejus, tačiau tvirti akmeniniai Sinaheribo rūmų pamatai, sukonstruoti taip, kad atlaikytų pavasarinius VII a. pr. Kr. potvynius, tebestovi sveiki po griuvėsiais.

Graikų legendos pasakoja apie karalių Minoją, labirintą ir Minotaurą, tačiau tik XX a. archeologai pradėjo aiškinti šiuos dalykus atradę rūmus, kuriuos galbūt valdęs pats Minojas. Šis architektūros paminklas stovi Knose, apie 5 km į pietus nuo Heraklėjos Kretos saloje. Sudėtingas rūmų planas su koridoriais, laiptinėmis ir slaptais kambariais iš tikro panašus į labirintą, kuriame galėjo būti laikomas Minotauras. Tačiau iš tiesų tai griuvėsiai apeiginio, gyvenamojo ir administracinio komplekso, kurio gyventojai galėjo grožėtis meistriškai, ryškiomis spalvomis nutapytomis freskomis ir naudotis sudėtingais vandentiekio įrenginiais. Šių ypatybių dėka Knoso rūmai yra vieni nuostabiausių senovės Viduržemio jūros baseino griuvėsių, išskirtinis Minojo architektūros pavyzdys. Nors Kretoje yra ir kitų didelių rūmų – Faisto, Malijos ir Zakro – griuvėsiai, Knoso rūmai buvo didžiausi, užėmę 2000 kv. m. plotą, ir, regis, bene svarbiausi religiniuose, administraciniuose ir ekonominiuose reikaluose.

Pirmieji rūmai buvo pradėti statyti apie 1900 pr. Kr. ant neolitinės gyvenvietės liekanų. Tai buvo atskiri statiniai, sujungti kažkuriuo šio pirmo statybos tarpsnio metu. Šiandieniniai griuvėsiai yra liekanos vėlesnio laikotarpio, prasidėjusio apie 1700 pr. Kr., kai rūmai buvo perstatyti dar didingesni ir įspūdingesni. Sumaniai pritaikyti prie nuolaidžios vietovės, rūmai stovėjo skirtinguose lygiuose, sujungtuose monumentaliais laiptais, su laiptų šuliniais, leidžiančiais šviesai ir orui sklisti po visą šį labirintišką kompleksą. Kitas būdingas Minojo architektūros bruožas buvo pertvaromis su durimis, kurių dėka, reikalui esant, didelius kambarius buvo galima padalyti arba atitverti.

Rūmai buvo padalyti į keturias aiškias dalis, išdėstytas aplink didelį centrinį kiemą. Vakarų pusėje buvo įrengti sandėliai tokiems produktams, kaip aliejus, vynas ir grūdai, laikyti. Tarp sandelių ir kiemo buvo kambariai apeiginiai veiklai. Pietrytinėje dalyje dideli laiptai vedė į du viršutinius, priėmimo kambarių ir gyvenamųjų  patalpų aukštus. Šiauriniame pastate buvo eisenų koridorius, kuriuo į rūmus įeidavo lankytojai. Šiaurinėje dalyje buvo įrengtos ir puodžių bei akmentašių dirbtuvės. Kiti sandėliai išdėstyti šiaurryinėje pirmojo aukšto dalyje, o virš jų buvo didelė priėmimų menė. Svarbesniųjų patalpų sienas puošė freskos.

Rūmai buvo pastatyti ne vienu etapu, bet per tam tikrą laikotarpį. Jų kūrimo istorija sudėtinga, tačiau atrodo, jog didelės rūmų dalys buvo restauruotos arba atstatytos po žemės drebėjimų ir gaisrų. Nors jie atlaikė daugelį permainų, bet po didelio nuniokojimo, įvykusio apie 1375 pr. Kr., dauguma gyventojų išsikėlę palikę apgriuvusius rūmus.

Netrukus po rūmų atradimo XIX a. 8-e dešimtmetyje juos iš dalies rekonstravo tyrinėtojas Arthuras Evansas (XX a. pradžioje). Jis atsistatydino kai kuriuos dingusius medinius architektūrinius elementus, norėdamas atgaivinti tą grakštumą ir spalvingumą, kuriuo rūmai pasižymėjo klestėjimo metais, su freskomis išpuoštomis sienomis ir siaurėjančiomis kolonomis.