Kabantieji Babilono sodai

Didingos Giraitės ir puošnūs fontanai, pakibę ant susipynusių arkų, kalnuoto Irano kraštovaizdžio stebuklai, perkelti į niūrią Mesopotamijos lygumą – kabantieji Babilono sodai buvo technikos virtuoziškumo ir romantiškos svajonės mišinys. Kitaip nei kiti senovės Septyni, jie buvo ne šlovės, bet meilės paminklas – prabangi dovana, pastatyta karaliaus, kad pradžiugintų tėvynės pasiilgusią žmoną. Žavi istorija, tačiau ar ji nėra tik iliuzija? Ar Nebukadnecaras ir Amijitis tikrai vaikštinėdavo šiais pavėsingais takais? Ar išties čia Aleksandras Didysis mirdamas beviltiškai mėgino malšinti karštinę?

Senoviniai aprašymai

Pirmas pasitikėjimo vertas istorikas, paminėjęs kabančiuosius sodus, buvo Berosas, rašęs maždaug 270 pr. Kr. Jis teigia, jog Nebukadnecaras (605 – 562 pr, Kr.) per 15 dienų pastatydino naujus rūmus su akmeniniais pamatais, arba terasomis, panašiomis į kalnų gamtovaizdį. Ant jų buvo prisodinta medžių, ir tai pasak Beroso, buvo kabantysis parkas, sukurtas norint suteikti malonumą karalienei.

Negalima sakyti, kad tai neįtikėtina. Šalių sąjungos senovėje dažnai, būdavo sutvirtinamos karališkąja santuoka, ir kabai tikėtina, kad Nebukadnecaras vedė Irano karalaitę. Vienuose paties Nebukadnecaro užrašuose, kuriuos Berosas, matyt, buvo skaitęs, aprašomi naujieji rūmai: jie buvo aukšti kaip kalnas, iš dalies pastatyti iš akmenų ir tariamai užbaigti per 15 dienų. Parkas neminimas, tačiau tais laikais rūmai paprastai turėdavo parką.

Vėliau graikai nupasakoja daug smulkiau. Vienas raštininkas teigia, kad sodai užėmę kvadratinį (12 m x 120 m) sklypą ir buvę 25 m aukščio, sulig miesto siena. Jie buvo terasiniai, kaip teatras, su įsiterpusiais mažais pastatėliais. Pagrindą sudarė daug atraminių 7 m pločio sienų, pastatytų kas 3 m, perdengtų akmens sijomis. Perdangos buvusios apklotos trimis atskirais sluoksniais: nendrių ir asfalto mišiniu, dviem eilėmis plytų ir galiausiai – švino lakštais. Ant jų buvęs supiltas dirvos sluoksnis, o vanduo augalams per paslėptus įrenginius būdavo paduodamas iš upės.

Kituose raštuose kalbama apie 20 atraminių sienų. Trečias rašytinis šaltinis sako, jog tas sodas stovėjęs ant skliautų iš plytų ir asfalto, o vanduo tiektais Archimedo sraigtais, įrengtais šalia laiptų. Dar kiti šaltiniai aiškina, kad atraminę konstrukciją sudariusios akmeninės kolonos, perdengtos mediniais rastais. Tai buvę datulių palmių kamienai, kurie, užuot puvę, palaikę viršuje esančių sodo medžių šaknis. Visą tą plotą drėkinęs sudėtingas fontanų ir kanalų tinklas.

Bet kurgi jie buvo?

Dėl prieštaringų aprašymų kai kas abejoja, ar tie sodai iš viso egzistavo. Tačiau nė viena iš minėtų architektūrinių ypatybių, išskyrus nepūvančius rąstus, neturėtų mūsų stebinti. Apsilankę graikai tikriausiai matė virš rūmų medžiais apaugusią pakilumą, todėl pagrįstai galime ieškoti jos liekanų tarp išlikusių griuvėsių. Deja, per tūkstantmečius Babilono rūmai buvo nuniokoti žmonių, labai norėjusių panaudoti puikiais degtas plytas savo statyboms. Iki šių dienų išliko tik rūmų pamatai.

Ankstyvieji tyrinėtojai ieškojo kabančiųjų sodų aukštuose Vasaros namuose. Jie apytikriai kvadratinio plano, kraštinės ilgis 180 m. Juose buvo įrengta dailių šulinių, tačiau nepakako vietos terasoms ir medžiams. Vieno archeologo nuomone, tie sodai buvę virš mūrinių skliautų, kuriuos jis rado Pietiniuose rūmuose; ir vėl rasta šulinių, tačiau skliautai yra administracines pastato dalies rūsys, galbūt kalėjimas.

Taigi klausimas lieka. Į jį atsakyti galėtų nauji kasinėjimai arba kokie nors dar neatrasti dokumentai iš Nebukadnecaro valdymo laikų. Iki to meto galime įsivaizduoti kabančiuosius Babilono sodus su skliautais ir fontanais arba be jų, kaip mums labiau patinka.

Artemidės šventykla Efese

Artemidės šventykla pelnė vietą tap septynių pasaulio stebuklų dėl nuostabios architektūros ir įspūdingo didumo. Gerokai didesnė už Partenoną, ji buvo viena iš didžiausių graikų kada nors pastatytų šventyklų. Ši dabartinės Turkijos Jonijos jūros pakrantėje stovėjusi šventykla ir gretimas Efeso miestas turtėjo iš piligrimų, kuriuos traukė puiki šventovė, kulto židinys, paslaptingos deivės (“Efesiečių Dianos”), kuri, nors supanašėjusi su graikų Artemide, iš tikrūjų buvo senovės anatoliečių dievybė.

Artemidės šventykla buvo ne tik viena didžiausių graikų šventyklų, bet ir viena ankstyviausių, sukurtų grynai iš marmuro. Ji buvo pastatyta ankstesniųjų šventyklų vietoje apie 550 pr. Kr., finansiškai parėmus Krezui, pasakiškai turtingam kaimyninės Lidijos karaliui. Tačiau 356 pr. Kr. šį nuostabų statinį sudegino kažkoks piromanas, norėjęs įamžinti savo vardą. Per keletą dešimtmečių toje vietoje iškilo nauja šventykla, suprojektuota pagal senosios modelį. Atstatytoji šventykla stovėjo ir romėniškuoju laikotarpiu, kai romėnų rašytojas Plinijus žavėjosi jos didumu ir architektūra. Frontone buvo trys dideli langai;vidurinis buvo regimybės langas, pro kurią maldininkai nuo altoriaus galėjo matyti savo deivę Artemidę. Patas altorius buvo puikus atskiras pastatas su kolonadomis, stovintis priešais šventyklą.

Pirmoji šventykla buvo 55 m pločio ir 110 m ilgio viršutinio laiptelio lygyje. Iš trijų pusių ją supo dviguba kolonų eilė, o priekyje buvo ilgas portikas su kolonomis. IV a. po Kr. ją perstatant panaudota dalis ankstesniosios šventyklos pamatų ir antpamatinio statinio, bet dabar ji buvo kokiais 2 m pakelta, o platforma apjuosta laiptais. Fasado trisdešimt šešių kolonų bazės buvo papuoštos bareljefais (graikų šventyklos nebūdinga!) ir kiekviena kolona išraižyta 40-48 kaneliūromis. Virš kolonų šventyklą juosė karnyzas, o stogvamzdžiai buvo papuošti liūtų galvomis. Kadangi tarpai tarp atramų dažnai viršijo 6,5 m perdangoms buvo naudojamos net 8, 75 m ilgio akmeninės sijos, o tai statybininkams kėlė daug rūpesčių.

Gaila, kad mažai kas išliko iki šių laikų, išskyrus atkastą šventyklos pakylą ir vienišą restauruotą koloną.

Dzeuso statula olimpijoje

Apie 437 pr. Kr. Feidijas, dėl politinių priežasčių ištremtas iš Atėnų, atkeliavo į Olimpiją, kur Dzeuso šventyklos tarybos kvietimu pradėjo kurti statulą, turėjusią tapti dar vienu iš Septynių senovės pasaulio stebuklų: Olimpijos Dzeusą. Jis jau buvo sukūręs chrizoelefantininę Atėnės statulą Akropolyje. Į Olimpiją atvyko jau kaip žymiausias to meto graikų skulptorius.

 Feidijo užduotis Olimpijoje buvo suprojektuoti ir pagaminti Dzeuso atvaizdą, kuris turėjo stovėti 466 – 456 pr. Kr. pastatytoje dorėninėje šventykloje, pašvęstoje Dzeusui. Rezultatas buvo nuostabus: jis sukūrė 13 m aukščio figūrą iš dramblio kaulo ir aukso, stovinčią ant 1 m aukščio marmurinio pjedestalo. Šis kūrinys visiškai užpildė vakarinį šventyklos galą, o tai buvo sunkiai įvykdomas uždavinys turint omeny medžiagų rūšis ir patalpos dydį. Statulą matyti galėjai tik iš tolo, nes išpieštos širmos, supančios pjedestalą, neleido jo apžiūrėti iš arčiau.

Feidijas pavaizdavo Dzeusą sėdintį soste, taip padidindamas jo ūgį esamoje erdvėje: stačias Dzeusas būtų buvęs daugiau kaip 18 m aukščio. Dešinėje rankoje jis laikė sparnuotą deivės Nikės figūrėlę, simbolizuojančią pergalę olimpinėse žaidynėse, o kairėje – metalo inkrustacija papuoštą skeptrą, reiškiantį jo, kaip dievų valdovo valdovo, valdžią. Ant skeptro tupėjo erelis, Dzeuso simbolis. Dzeuso kūnas buvo ištisai padengtas dramblio kaulu, o drabužis ir sandalai nukalti iš aukso. Drabužyje buvo išraižyti lelijos ir gyvūnai, o galva papuošta auksinių alyvų vainiku.  Didinga dzeuso figūra sėdėjo nepaprastai gražiame soste, kuris pats buvo nuostabus meno kūrinys, išpuoštas mitologinių būtybių raižiniais bei mitologinėmis scenomis ir inkrustuotas auksu ir brangakmeniais. Dzeuso pėdos rėmėsi į didelį suolelį kojoms; priešais jį buvo įtaisyta juodu marmuru išklota įduba, į kurią sutekėdavo aliejus, liejamas ant statulos, kad nesutrūkinėtų dramblio kaulas.

Nors iki mūsų laikų neišliko neabejotinų Feidijo darbų, aiškų, jog jis galėjo sukurti puikią, didesnę negu natūralaus dydžio skulptūrą, ir buvo prityręs dramblio kaulo meistras. Tačiau iki Atėnės Partenonui niekada nei jis, nei, tiesą sakant, niekas kitas, nebuvo daręs tokio masto skulptūrų su dramblio kaulu. Tai buvo sudėtinga technika, reikalaujanti ne tik dramblio kaulo, bet ir metalo bei medžio apdirbimo įgūdžių.

Olimpijos Dzeuso ruošinys

Iš apytikriai 780 kūbiniu metrų vietinės medienos buvo pagamintas paminklo ruošinys, prie kurio pritvirtinta dramblio kaulo apdaila. Ruošinys turėjo būti beveik statulos aukščio, sudarytas iš dalių, kurios vėliau buvo surenkamos šventykloje: nebūtų buvę įmanoma įkelti į šventyklą ištisos statulos. Medžiui buvo suteiktas tik apytikris pavidalas, o figūros raumenynas kruopščiai suformuotas iš dramblio kaulo ir metalo. Užbaigtas kūrinys buvo toks puikus ir taip stebino amžininkus, kad jį aprašė daugelis istorikų, tarp jų Strabonas, Ciceronas, Kalimachas, Pausanijas ir kt.

IV a. po Kr. pabaigoje krikščionys uždraudė visus pagoniškus kultus. Uždaryta Olimpijos šventovė, nutrūko olimpinės žaidynės. Tačiau Olimpijos Dzeusas nenustojo stebinęs, juolab kad buvo  perkeltas į Konstantinopolį (Stambulą). Tačiau 462 m. didelis gaisras nuniokojo miestą ir sunaikino statulą. Kadangi nebuvo padaryta Olimpijos Dzeuso kopijų, viskas, ką žinome apie šią statulą, mus pasiekė per aprašymus senovės raštuose ir apytikrius atvaizdus ant monetų.

Halikarnaso mauzoliejus

Halikarnaso mauzoliejus Turkijos pietrytiniame pajūryje buvo pastatytas Mausolo, Karijos valdovo, palaikams saugoti. Didingą antkapinį paminklą po jo mirties 353 pr. Kr. užbaigė tikriausiai žmona Artemisija. Tai iš tikro monumentalus statinys, dydžiu ir didingumu pranokstantis bet kurį to meto antkapį: jis buvo 45 m aukščio ir daugiau kaip 1216 kv. metrų ploto. Nors mauzoliejaus beveik neišliko, daugelis šio statinio detalių žinomos iš istorinių ir archeologinių kasinėjimų.

Mauzoliejus buvo beveik stačiakampio plano, rytinis ir vakarinis šonai kiek ilgesni už pietinį ir šiaurinį. Jis stovėjo ant didžiulės (38×32) pakylos, virš kurios visas statinio sienas juosė jonėninė kolonada. Paminklą dengė 24 pakopų piramidinis stogas. Mauzoliejus buvo pastatytas iš žalio vulkaninio akmens, padengtas melsvo kalkakmenio ir balto marmuro plytelėmis. Nutekamųjų vamzdžių ir požeminių galerijų tinklas užtikrino gerą statinio priežiūrą. Šio nuostabaus paminklo didingumo įspūdį stiprino jo teritoriją juosianti siena su monumentaliais vartais rytų pusėje.

Žinoma, kad mauzoliejų dailino penki iš geriausių graikų skulptorių: Skopas, Briaksidas, Leocharas, Timotėjas ir Praksitelis. Keturi puošė statinio sienas, kiekvienas po vieną, o penktasis kūrė didžiulį keturkinkį vežimą laiptuotos piramidės viršūnei. Per visus fasadus ėjo du ištisiniai skulptūriniai frizai: viename pavaizduotas lapitų ir kentaurų mūšis, kitame – kova tarp amazonių ir graikų. Pavienės figūros ir liūtai, natūralaus dydžio ir dar didesnės, stovėjo ant melsvo kalkakmenio pagrindo.

Nežinia, kada šis paminklas sugriuvo (galbūt per žemės drebėjimą); yra net manančių, kad jis niekad nebuvo užbaigtas. Žinios apie mauzoliejų apie mauzoliejų išblėso XV a., kai joanitų (Maltos) ordino riteriai, jį suardę, iš marmuro gaminosi kalkių skiedinį, o statybinius akmenis panaudojo savajai Bodrumo tvirtovei tvirtinti. Be to, 1522 m. apatiniame mauzoliejaus aukšte jie aptiko laidojimo patalpą; deja, netrukus ten buvusios brangenybės buvo išplėstos ir mažai kas ten tebuvo aprašyta.

Mauzoliejaus statyba

Pasas Plinijaus Vyresniojo, bendras mauzoliejaus aukštis buvo 45 m, du trečdalius jo sudarė kolonada. Apskaičiuota, kad piramidinis stogas buvo 6,8 m aukščio, o vežimo grupė, sprendžiant pagal tai, kas liko, turėjo būti 6m – maždaug dukart didesnė negu normalaus ūgio. Tuomet pakylai lieka 20,2 m.

Viena pakylai reikėjo apie 24 563 kūbinių metrų statybinių akmenų – surasti, suskaldyti, atgabenti ir sumūryti. Tik vidaus apdailai naudota žalioji lava buvo vietinė; nustatyta, kad kiti akmenys buvo atgabenti iš kitur. Amazonių frizui marmuras atkeliavo iš Koso salos, vežimo frizui gal buvo panaudotas frigų marmuras iš Afjono srities. Surinkti medžiagas iš tolimų vietovių tikriausiai padėjo tai, kad Mausolas buvo žymus to regiono politikas.

XIX a. ir XX a. septintame ir aštuntame dešimtmetyje atliktų kasinėjimų dėka atkurtas mauzoliejaus žemės lygio planas leidžia bent kiek įsivaizduoti, kaip jis buvo pastatytas. Pasirodo, mauzoliejus statytas buvusio nekropolio vietoje, todėl reikėjo išlyginti žemę, iškirsti ir užpildyti koridorius bei laidojimo kambarius, kad būtų tvirta atrama. Pamatai ir pakyla buvo sumūryti iš beveik metrinių vietinės lavos blokų. Norint sumūryti ir sutvirtinti sienas, blokai buvo sukabinami metaliniais virbais ir, turbūt dėl didesnio atsparumo, skirtingų eilių blokai buvo jungiami metaliniais kaiščiais. Taip pat gerai buvo suplanuotos kolonada ir piramidė: kolonos ėjo 3 m tarpais, taigi iš viso buvo 36. Jas perdengiančio architravo blokai irgi buvo sujungti metalinėmis sankabomis.

Kodėl gi toks sudėtingas paminklas buvo pastatytas kaip tik šiam Karijos valdovui? Atsakymą gali duoti politikai. Mausolas siekė įkurti Karijos imperiją suvienydamas graikų ir ne graikų tautas. Antkapiniame paminkle tą jo vienybės troškimą simbolizuoja  graikų, likų ir egiptiečių architektūros ypatumų darna. Viena iš mauzoliejaus naujovių buvo bandymas naujoviškai sujungti architektūrą ir skulptūrą sukuriant meninę pusiausvyrą, kuri pasikartojo daugelyje paskesnių architektūros ansamblių. Be to, šis paminklas suteikė Mausolui tam tikrą nemirtingumą: juo buvo sekama kuriant mažesnius helenistinius ir romėniškus paminklus, iš jo kilo žodis “mauzoliejus”, po šiai dienai taikomas bet kuriam didingam antkapiniam paminklui.

Rodo kolosas

Vienas iš septynių – pasaulio stebuklų, apie kurį galbūt mažiausiai žinoma, yra Rodo kolosas. Neliko jį mačiusių žmonių pasakojimų, kaip jis atrodė, kai dar stovėjo, ir berods kitaip, negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų. Nežinoma net tiksli jo buvimo vieta. Ar jis iš tikro stovėjo ties uosto vartais? Žinoma, buvo įprasta ant pakylų ties įplaukomis į uostus statyti dideles statulas norint priblokšti svetimšalius jūrininkus, tačiau kiti ginčijo, kad Kolosas buvęs ne prie pat vandens, bet Raitelių gatvės pradžioje, kur dabar stovi sena turkų mokykla. Vis dėlto  senovės rašytojo Filono Bizantiečio dėka žinome, kaip Rodo kolosas buvo sukurtas. Ir iš tikrųjų dėl didaus technologinio laimėjimo – didžiulės (33 m aukščio) bronzinės figūros, kurios  net pirštai buvo didesni už daugelį to meto statulų, nuliejimo – jis buvo pripažintas vienu iš Septynių pasaulio stebuklų.

Iš esmės Kolosas buvo padėkos auka Saulės dievui Helijui, Rodo globėjui, už miesto išvadavimą iš Sirijos valdovo Demetrijo Poliorketo apsiausties 305 pr. Kr. Jo pravardė reiškė “apsiaučiantysis miestus”, tačiau Rodas pasirodė esąs lygiavertis priešininkas. Pasitraukdamas nuo salos, Dometrijas paliko apgulos mašinas, kurias rodiečiai nedelsdami pardavė, o gautas lėšas panaudojo Koloso statybai.

Pastatyti Kolosą buvo pavesta garsiam skulptoriui Charui. Manoma, kad jis sukūrė jaunuolio figūrą su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais garbanotais plaukais, tarsi plaikstomais vėjo. Tai buvo Saulės dievui būdingi bruožai, ir galbūt Koloso veidas buvo tikroviškas, beveik angeliškas, pravertomis lūpomis, kaip ant išlikusių to laikotarpio monetų vaizduojamas Helijas. Milžiniška statula, spindinti saulėje ir iškilusi virš miesto pastatų, be abejonės, stebino tiek rodiečius, tiek svetimšalius.

Koloso statyba

Dėl Koloso dydžio buvo neįmanoma atskirai nulieti galūnių ir liemens, o paskui juos sujungti. Filonas sako, kad Charas vis dėl to figūrą liejo vietoje,  tačiau dalimis.  Darbas buvo pradėtas 294 pr. Kr. nuo pėdų: jos buvo nulietos ir pastatytos į vietą ant marmurinio pagrindo. Tuomet prie pėdų, kruopščiai padarius atitinkamas liejimo formas, buvo išlieta apatinė blauzdų dalis. Taip pamažu Kolosas augo. Figūra buvo tuščiavidurė, viduje sutvirtinta gulsčiais geležiniais spyriais ir prikrauta akmens luitų.

Darbui prie Koloso einant į viršų, buvo nuolatos aukštinamas žemės kauburys, sudarantis aikštelę, ant kurios stovėdami meistrai galėjo formuoti ir lieti dar vieną figūros dalį. Viso šio proceso keblumas tai, kad Charas nematė, kaip statula atrodo, kol nebuvo nulieta ir pritvirtinta paskutinė dalis, – tik tada, nukasus kauburį, atsiskleidė visas Koloso grožis.

Statulai padirbti būtų nepakakę visų salos bronzos ir alavo atsargų, bet Rodas buvo vienas pagrindinių prekybos centrų, tad papildomai buvo galima atgabenti jūra. Tai, jog nuolat reikėjo gauti reikiamą bronzos kiekį, gal buvo viena priežasčių, kodėl Kolosas kilo tik po 2-2,5 m per metus. Kita priežastis buvo laikas, sugaištamas bronzai išlydyti ir išlieti į formas, žemių pakylai konstruoti bei kelti ir pačiam Kolosui statyti.

Kad tokia aukšta statula atlaikytų vėjus ir kitus gaivalus, ji turėjo būti kolonos formos. Rankos turėjo būti priglaustos prie šonų arba iškeltos tiesiai aukštyn, nes dėl jų svorio ir dydžio jokia kita padėtis nebūtų buvusi tvirta. Taip pat reikia atmesti mintį, kad Kolosas stovėjo apžergęs uosto vartus: tuo atveju atstumas tarp statulos pėdų turėjo būti 120 m., o tai paprasčiausiai yra XV a. keliautojo vaizduotės vaisius. Paradoksalu, turint omeny jo pavadinimą, kad Rodo kolosas stovėjo tik kiek daugiau negu 50 metų: buvo baigtas statyti 282 pr. Kr., o 226 pr,. Kr. per žemės drebėjimą nuvirto. Patys griuvėsiai tapo įdomybe, traukiančia keliautojus, tačiau VII a. juos išsigabeno kažkoks sirų pirklys.

Aleksandrijos švyturys

Aleksandrijos Faro – švyturys tradiciškai buvo laikomas septintuoju senovės pasaulio stebuklu. Švyturys sumanytas laivams saugiai nukreipti į Aleksandrijos uostą, ir manoma, kad jo statyba truko penkiolika metų ir kainavo didžiulę 800 talentų sumą. Jį pastatydino Ptolemajas I,  o valdant Ptolemajui II jis buvo pašvęstas. Išskyrus Gizos piramides, tai buvo aukščiausias senovės pasaulio statinys.

Faro švyturys stovėjo saloje ties įplauka į Aleksandrijos uostą; toje vietoje dabar yra viduramžių arabų Kait Bėjaus tvirtovė. Galimas dalykas, centrinis tvirtovės bokštas buvo pastatytas ant švyturio pamatų, todėl gali atitikti jo planą ir matmenis. Į tvirtovės sienas buvo įmūryta daug Faro liekanų. Vis dėl to nepaprastai sunku tiksliai atkurti jo išvaizdą, nepaisant schemiškų vaizdų ant senovės monetų ir mozaikose, aprašymų klasikinių bei arabų autorių tekstuose. Manoma, kad seniai sugriuvęs Abu Kyro bokštas buvęs pastatytas Faro švyturio pavyzdžiu. Tai ir viskas, kas buvo žinoma iki XX a. 7 dešimtmečio, kai egiptietis nardytojas jūros dugne ties Kait Bėjaus fortu atrado didžiulių akmens blokų ir statulų. Tikima, jog tai ir yra sugriuvusio švyturio liekanos, ir pastaruoju metu jas tyrinėja prancūzų narų ir archeologų grupė.

Faro švyturys buvo trijų dalių bokštas, kaip manoma,  apie 135 m aukščio. Apatinė jo dalis buvo stačiakampė, pastatyta ant pakylos; joje buvo patalpos švyturio įgulai, jų gyvuliams ir maisto atsargoms. Aplink bokštą buvo aikštelė, nuo kurios iki durų kilo rampa. Stačiakampės apatinės dalies viduje buvo siena, laikanti aukštesniąsias bokšto dalis, į kurias buvo lipama vidine įvija rampa. Vidurinė bokšto dalis buvo aštuoniakampė, viršutinė – cilindro formos, ant jos stovėjo Dzeuso statula.

Nepaisant irimo ir taisymų, Faro švyturys iš esmės nesugadintas stovėjo iki XIV a. Kažkuriuo metu iki XII a. jis smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, po jo kvadratinis pagrindas buvo sutvirtintas kontraforsais, o ant jo pastatyta mečetė. Šis statinys visiškai sugriuvo per kitą žemės drebėjimą, 1303 m., ir galiausiai 1476 m. jo vietoje buvo pastatyta Kait Bėjaus tvirtovė.

Megalitinis Niugreindžo kapas

Vienas didžiausių antkapinių paminklų vakarų Europoje, Niugrendžas pūpso neaukštame kalvagūbryje šiauriniame Boino krante, apie 50 km į šiaurę nuo Dublino. Pastatytas maždaug 3100 pr. Kr., jis stovi koridirinių kapų kapinyne, kurio kiti du pilkieji pilkapiai vadinami Doutu ir Noutu. Pagrindinė koridorinio kapo ypatybė yra akmeninis koridorius, kuriuo buvo galima patekti į laidojimo kambarį, taigi ne kartą jame laidoti. Tačiau Niugreindžas išsiskiria iš kitų dydžiu, stačiakampiu stogo langeliu ir megalitinio meno vaizdingumu.

Niugreindžo stogo langelis yra siaura akmenimis įrėminta skylė, įrengta tiesiog virš angos į koridorių. Keletą dienų prieš ir po žiemos saulėgrįžos (gruodžio 21 d.) tekančios saulės spinduliai, prasiskverbę pro stogo langelį, nusidriekia išilgai koridoriaus ir apšviečia laidojimo kambarį. Norint pasiekti šį tikslą, pilkapio statytojai turėjo keletą metų atidžiai stebėti, galbūt pasižymėti teisingą pilkapio ir jo dalių padėtį. Tai buvo tikras planavimo žygdarbis.

Šį pirminį planavimą rodo išlikę itin gausiai išraižyti Niugreindžo akmenys: du pilkapį supančio tako akmenys, kurių vienas stovi priešais angą, o kitas priešingoje kapo pusėje. Ne taip kaip kiti tako akmenys, šie išraižyti vietoje ir abiejų raižiniuose yra vertikalus rėžis, ženklinantis tikslią pilkapio padėtį.  Jie galėjo būti naudojami kaip vizavimo linija, nors labiausiai tikėtina, kad jie irgi turėjo simbolinę prasmę.

Tikra tai, kad Niugreindžas buvo didingas statinys, apjuostas tako akmenų, kurie buvo ne tik gausiai išraižyti, bet tikriausiai ir ryškiai nuspalvinti, o statinio viduje slypėjo laidojimo kambarys, dengtas šaunančiu į viršų lubų skliautu ir kiekvieną viduržiemį apšviečiamas tekančios saulės spindulių.

Atrėjo lobynas Mikėnuose

Atrėjo lobynas iš tikrųjų yra kapas, bet dėl puošnumo ilgą laiką buvo manoma, jog jame paslėpti karaliaus Atrėjo, Agamemnono tėvo, turtai. Pastatytas apie 1350 pr. Kr. ir, nors nežinoma, kokia buvo pradinė jo paskirtis, tikrai vertas karaliaus: pagrindinis kambario kupolo viršus daugiau kaip 13 m aukštyje, o koridorius 37 m ilgio. Jis stovi į pietvakarius nuo Mikėnų tvirtovės Graikijos Peleponese, o mirusiojo padėtį visuomenėje bei turtingumą rodo to statinio monumentalumas: jis pranoko bet kokius praktinius tikslus. Atrėjo lobynas, įspūdingas senovės architektūros kūrinys, yra puikiausias šios rūšies statinių pavyzdys tiek dydžiu, tiek apdailos kokybe.

Mikėnų tolo stiliaus kapai buvo skirti svarbiems pareigūnams arba didikams laidoti. Įsikirtęs į kalvos šlaitą, tolo kapas yra apskrito plano – iš čia ir jo pavadinimas, o viršuje baigiasi smailėjančiu kupolu. Dėl savotiškos formos jie dar vadinami aviliniais kapais. Vyrauja nuomonė, kad tolo kapai pradėti statyti Kretoje; žalvario amžiaus viduryje ir pabaigoje jie pakeitė paprastus šachtinius kapus. Žinoma ir ankstesnių pavyzdžių, tačiau ši forma įsivyravo vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, kai ji paplito Graikijos žemyninėje dalyje. Pasitaiko ir regioninių atmainų, bet apskritai forma ir, žinoma, paskirtis, lieka tos pačios.

Kapo statyba

Visas kapas buvo pastatytas iš dailiai tašytų akmenų. Fasadas išpuoštas žalsvu ir rausvu marmuru, angos šonuose stovėjo po puskolonę. Jos buvo išraižytos zigzaginiais ir spiraliniais raštais; spiralėmis buvo išpuoštas ir akmuo, kadaise stovėjęs trikampėje nišoje virš durų sąramos, kuri dabar tuščia.

Pirmiausia reikėjo kalvos šlaite iškasti angą, pašalinant žemes ir akmenis. Šis darbas priklausė nuo darbininkų skaičiaus, tačiau tikrai galėjo užtrukti du mėnesius ar ilgiau. Paskui buvo iškasti žemės be akmenys, užimantys būsimojo kapo vietą.

Mūryti pradėta nuo koridoriaus sienų, kad neįgriūtų šonai. Buvo naudojami vietiniai akmenys iš skaldyklos, esančios už maždaug 1km. Durų anga tikriausiai buvo statoma užbaigus du trečdalius kambario, prieš mūrijant viršutines eiles. Kaip ir koridorius bei kambarys, anga buvo aptaisyta tašytais ir tiksliai pritaikytais akmens luitais. Virš angos buvo įstatyti du sąramos luitai, kurių vienas sveria daugiau kaip 100 tonų. Aukščiau sąramos akmenų eilės buvo sudėtos įžambiai, todėl liko trikampė tuščia ertmė, padedanti nukreipti didžiulį kupolo svorį į šonines sienas, bet ne į durų sąramą. Į angą virš sąramos buvo įstatytas išraižytas akmuo. Durys, kurių jau nebėra, galbūt buvo medinės.

Visa statyba galėjo trukti daugiau kaip pusę metų, galbūt net apie metus. Daug vyrų reikėjo akmenims skaldyti ir gabenti, paruoštiems luitams užkelti į vietą. Buvo reikalingi skulptoriai durų kolonoms iškalti ir kapo fasadui išpuošti raižiniais. Stebėtina, kad kapo statybai padėta tiek daug pastangų, nes vėliau jis buvo uždengtas ir paslėptas nuo žmonių akių.

Kas yra archeologija?

Archeologija

Daug žinių suteikia archeologija, kruopščiai tiriant iškasenas, išgaunanti papildomų duomenų iš tekstų bei piešinių. Kartais tik pasitelkę archeologiją, galime sužinoti, kaip statinys ar paminklas atrodė iš pradžių. Nuostabiai išraižytos šventyklos ir rūmai – ne vien architektūrinio genijaus ir meninio meistriškumo, bet ir sugebėjimo kilnoti didžiulius statybinių medžiagų kiekius, kartais atvilktus iš tolimų vietų, liudininkai. O kur dar įspūdingi inžinerijos žygdarbiai: tiltai, akvedukai ir didžiuliai kanalai. Archeologija yra nepaprasta priemonė, padedanti atskleisti, kaip šių rezultatų pasiekta.