Pirminis elamitų raštas

Pirminis elamitų raštas yra seniausias neiššifruotas pasaulio raštas – tariant, kad tai tikra rašto sistema. Jis buvo trumpą laikotarpį prieš 5000 metų, apie 3050 – 2900 m. pr. Kr., vartojamas Elame – toks buvo Persijos provincijos ir krašto, antikos geografų vadinamo Sūziana (nuo senovės sostinės Sūzų vardo), biblinis pavadinimas; dabar jis labai apytikriai atitinka vakarų Irano naftos laukų sritį. Tačiau atrodo, kad pirminis elamitų raštas vartotas daug platesnėje teirtorijoje, o ne vien Elame; jis aptinkamas iki pat rytinės Irano sienos su Afganistanu.

Pirminiu šis raštas vadinamas todėl, kad jis ankstyvesnis už daug vėliau pasirodžiusį, iš dalies iššifruotą, taip pat Sūzuose atrastą raštą, vadinamą linijiniu (senuoju) elamitų raštu, kurį vartojo valdovas Puzuras Inšušinakas, irgi trumpą laikotarpį, apie 2150 m. pr. Kr. (Trečias, beveik iššifruotas raštas, elamitų dantiraštis, buvo vartojamas nuo XIII a. daugelį šimtmečių; jį vartojo ir Persijos karalius Darėjas savo sostinėje Persepolyje.) Ryšys tarp elamitų pirminio  ir elamitų linijinio rašto yra ginčytinas. Ankščiau mokslininkai buvo įsitikinę, jog tais dviem raštais buvo reiškiama ta pati kalba ir kad elamitų linijinis raštas susiformavo iš pirminio elamitų rašto. Tačiau šiandien jie vis labiau įsitikina, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų egzistavus bendrą kalbą ir kultūrą.

Pirminio elamitų rašto yra nemažas rinkinys: beveik 1500 tekstų (molio lentelių), turinčių apie 100 000 ženklų, nors daugelis jų taip smarkiai apgadinti, kad žinomi tik iš rekonstrucijų, o elamitų linijinio rašto  rasti tik 22 tekstai. Likimo ironija, kad elamitų linijinis raštas šiek tiek geriau suprantamas negu pirminis elamitų raštas, nes kai kurie iš nedaugelio jo įrašų yra dvikalbiai (antrasis, žinomas raštas yra akadų dantiraštis), o pirminio elamitų rašto nėra dvikalbių pavyzdžių, ir jo kalba visiškai nežinoma.

Vis dėl to apie tą raštą nemažai žinome. Daugiausia naudos davė skaitvardžių šifravimas, nes jų yra visose  lentelėse; aiškiai matyti, kad visos lentelės pateikia žmonių ir daiktų sąrašus su skaičiavimais, kaip ir daug geriau suprantamos šumerų lentelės iš Mesopotamijos.

Kruopštus daugelio lentelių skaitvardžių tyrimas rodo, kad pirminės elamitų kalbos raštininkai vartojo įvairias skaičiavimo sistemas, ne vien čia parodytą paprastą dešimtainę sistemą. Pavyzdžiui, negyviems daiktams skaičiuoti, kaip ir Babilonijoje, vartota šešioliktainė sistema. Tačiau nors galime suprasti daugelį pirminio elamitų rašto skaičiavimų, dar nežinome, ar neskaitmeniniai rašmenys yra fonetiniai, ar ideografiniai, todėl negalime išsiaiškinti daugelio ženklų, kurie tikriausiai reiškia asmenų ir institucijų pavadinimus. Remdamiesi turimomis žiniomis, galime tvirtinti, kad tai tikras raštas, o ne sudėtinga ūkinių duomenų užrašymo sistema.

Senoviniai ir neiššifruoti raštai

Raštas – vienas iš didžiųjų žmonijos išradimų. Šiandien mes dažniausiai laikome tai savaime suprantamu dalyku, išmokstame rašyti mokykloje, o paskui marginame rašikliu popierių arba maigome kompiuterio mygtukus, apie tai net nesusimąstydami. Retai stabtelime ir pagalvojame apie tuos sudėtingus protinius ir fizinius procesus, kurie leidžia mums išreikšti mintis simboliais ir žodžiais, o apie tai pagalvojus rašto išradimas mažiausiai prieš 5000 metų atrodo vos ne stebuklas.

Nenuostabu, kad senovės raštų išskaitymas amžiais žavėjo ne tik mokslininkus, bet ir mėgėjus. Andrew Robinsonas ima mus į patrauklią kelionę po paslaptingą epigrafikos ir dešifravimo pasaulį.

Rongorongo raštas

Kaip atsirado raštas?

Robinsono nuomone, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba ir poreikiu sekti vis sudėtingesnius prekybinius sandėrius. Galbūt pirmieji raštininkai gyveno Mesopotamijos mieste Uruke. Gali būti ir taip, kad raštas išsirutuliojo iš molinių piniginių ženklų (žetonų), ilgą laiką naudotų karavanų kroviniams skaičiuoti. Tikriausiai niekad nesužinosime, kaip buvo iš tikrųjų. Tačiau raštas, aišku, buvo labai sėkminga naujovė, apie 3100 m. pr. Kr. jau plačiai vartota Mesopotamijoje ir Egipte. Nauji raštai atvėrė žmonijai naujas perspektyvas. Raštas suteikė galimybę užsirašyti smulkmenas, lengvai iškrintančias iš žmogaus atminties; tai buvo patogus būdas priminti žmonėms apie jų laukiančius darbus, aprašyti prekes ir jų paskirstymą.

Rašymas tapo įprastu tarptautinės diplomatijos įrankiu, religijos palaikymo, švietimo, saviraiškos ir, svarbiausia, politinės valdžios priemonė. Būti raštingam reiškė galimybę naudotis informacija, valdyti žmones. Senovės Egipte raštininko pareigos buvo labai vertinamos, ir ne be reikalo. Rašymo įgūdžiai pereidavo iš kartos į kartą, ir žmonės, pradėję nuo negrabaus simbolių braižymo indų šukėse ir akmenyse, vėliau ėmė rašyti papiruse – senovės Egipto popieriuje. Vienas mokyklinis vadovėlis taip skatina tingius mokynius: “Tapk raštingu, ir tavo kūnas bus glotnus, rankos švelnios… Tu vaikščiosi vilkėdamas baltais drabužiais, o rūmininkai tave sveikins”.

Pirmasis raštas buvo piktogramų – ženklų, kurias nebuvo įmanoma išreikšti visų žodžių ar žodžių dalių, – pavidalo. Kaip nurodo Robinsonas, pirmasis tikrasis raštas išsirutuliojo atradus rebuso principą, suteikiantį piktografiniams ženklams fonetinę reikšmę. Nors toks rašto sumanymas plačiai paplito, atrodo, kad atskirose vietovėse išsivystė skirtingi raštai, ir visai nepriklausomai jie susiformavo Amerikos žemynuose.

Iki šiol nepavyksta iššifruoti Vidurio Amerikos, sapotekų ir Panamos sąsmaukos tekstų, nors jų raštas šiek tiek panašus į majų raštą, be to, mes neblogai pažįstame kalbą, kuria jie parašyti; bėda ta, kad tų tekstų išlikę labai nedaug. Kai kurie kiti raštai, kad ir piktų simbolių akmenų ir (turbūt) pirmykštės elamitų  kalbos iš senovės Irano, nebuvo užbaigtos rašto sistemos, tuo tarpu garsiosios Velykų salos rongorongo medinės lentelės tikriausiai niekada nebus iššifruotos, nes tas dailus raštas sudėtingas ir taip pat išlikę tiek nedaug įrašų. Tačiau šie sunkumai neatgraso mokslininkų ir mėgėjų nuo tolesnių pastangų.

Atlantidos paslaptis

Nuo pat Platono laikų ji turi savo šalininkų, gerbėjų, kurie tiki kažkada egzistavusia aukštos kultūros civilizacija, didžiulės katastrofos metu pradinguia Atlanto bangose. Netrūksta ir skeptikų, visą gražų Platono pasakojimą bei kitų autorių užuominas laikančių pramanais.

O iš tikrųjų, jei tokie dideli žemės plotai dingo Ramiojo vandenyno bangose bei Viduržemio jūroje, o nedidelės vulkaninės salos grimzda arba iškyla ir dabar, tai kodėl panaši katastrofa negalėjo įvykti ir legendinėje Atlantidoje?

atlantida

Pirmuoju Atlantidos “patriotu” tradiciškai laikomas senovės graikų filosofas Platonas. Iš jo mes ir sužinome apie žiloje senovėje klestėjusią didžiulę ir galingą jūrų valstybę, buvusią vandenyne už Heraklio arba Atlanto stulpų (taip antikos laikais buvo vadinamas dabartinis Gaibraltaro sąsiauris). Šią nuostabią šalį filosofas gana išsamiai aprašė savo dialoguose “Kritijas” ir “Timėjas”, visur vadinamas ją Atlantida, o jos gyventojus – atlantais.

Platonas tvirtino, kad padavimas apie Atlantidą – jo šeimos relikvija, garsiojo Solono palikimas. Soloną graikai daugelį šimtmečių gerbė dėl didelių jo gabumų, darbštumo bei nuopelnų Graikijai. Juk jis, įvedęs naujus įstatymus, tiesiog išgelbėjo Atėnų respubliką nuo pražūties. Spėjama, kad apie 570 m. pr. m. e. Solonas lankėsi Egipte, kurio sostinė buvo Saiso miestas, išsidėstęs vakarinėje Nilo deltos pusėje. Šiame mieste buvo deivės Neitos šventykla, kurios didžiulėje bibliotekoje buvo surinkta daugybė papiruso ritinėlių. Čia jam garsūs žyniai Psenofonas iš Heliopolio ir Sonchisas iš Saiso papasakojo istoriją apie Atlantidą. Tačiau, kaip matyti iš dialogų, žyniai nenoriai rodydavo senuosius papirusus ar dalindavosi žiniomis, pasekusiomis juos iš pačių seniausių laikų.

“Kritijo” pradžioje primenama apie karą tarp šioje ir anoje Heraklio Stulpų pusėje gyvenančių tautų, vykusį prieš devynis tūkstančius metų. Toliau smulkiai aprašoma senoji atėniečių valstybė, jos geografinė padėtis, gyventojai, kultūra. Ir štai pagaliau pereinama prie Atlantidos. Pačiame jos viduryje buvusi puiki derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva, aptverta trimis koncentriniais vandens grioviais ir dviem pylimais tarp jų. Viduryje esančioje salelėje iš žemės tryškę du šaltiniai: šaltas ir šiltas. Atlantida buvusi labai turtinga metalų. Atlantai ypač vertino paslaptingą orichalką. Reikia pasakyti, kad dėl šio metalo buvo daug ginčytasi. Senosios metalurgijos tyrinėtojo B. Neimano nuomone, orichalkas – tai žalvaris. Jį atlantai galėję gauti iš karto redukuojamu lydymu iš labai reto vario-cinko mineralo aurichalcito, kuriame yra iki 28% vario oksido. Kadangi aurichalcitas labai retas mneralas, tai iš jo gaunamas žalvaris, žinoma, turėjo būti gana brangus. O ir pats žodis “orichalkas” reiškia “kalnų varį”.

Atlantidos upėse ir ežeruose veisėse daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug įvairiausių žvėrių bei gyvulių, net dramblių. Saloje augęs paslaptingas medis, duodavęs maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Sprendžiant iš aprašymo, tai galėjusi būti kokoso palmė. Apskritai Atlantidos žemė buvusi labai dosni ir derlinga, o miestai puikavosi nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais bei laivų statyklomis. Sostinę supo vandens pilni grioviai, kuriais galėjo plaukti laivai. O nuo jos iki jūros buvo iškastas pagrindinis apie 75 metrų pločio, 25 metrų gylio ir 9,2 km ilgio kanalas. Vidinė salelė su karalių akropoliu buvusi 925 metrų skersmens. Visos krantinės išklotos akmenimis, prie tiltų pastatyti bokštai ir įrengti vartai. Balto, juodo ir raudono akmens luitus sienoms iškloti veždavo iš čia pat buvusios akmenų skaldyklos.

1929 metais Sorbonoje, “Atlantidos tyrimo draugijos” posėdyje buvo perskaitytas pranešimas, kad Platonas aprašęs senovinę Korsikos salą, o ne paskendusios šalies kultūrą. Žymus senųjų Ispanijos kultūrų tyrinėtojas, vokiečių archeologas A. Šultenis galvojo, jog Atlantidos legenda – tai tik atbalsis graikus pasiekusių žinių apie Tarčio valstybę, įsikūrusią Pirėnų pusiasalyje. Italų profesorius N. Rusas spėja, jog buvusi ne Atlantida, o Tirėnida – paskendusi šalis Tirėnų jūros rajone. Jos gyventojų palikuonys buvę etruskai – paslaptinga tauta, gyvenusi Italijos teritorijoje prieš tris tūkstantmečius. Vokiečių atlantologas J. Španutas 1953 metais išleistoje knygoje “Atlantidos mįslė” Įrodinėjo, jog Atlantida buvusi Šiaurės jūroje ir jos paskutinė liekana esanti Helgolando sala.

Nugrimzdusių žemių beieškant

Senuosiuose Atlanto vandenyno žemėlapiuose (Nuotrauka apačioje, M. Behaimo gaublyje 1492m.) galima sutikti salų, kurių nerasime dabartiniuose atlantuose. Tai šv. Brandano, Brazilo, Antilijos, Mergelių, Septynių miestų, Žalioji sala ir dar daugelis kitų. Ant vieno žemėlapio taip ir užrašyta: “Yra 150 tolimų salų vandenyne į vakarus nuo mūsų ir kiekviena didesnė už Airiją du ar tris kartus”. Daugelis iš jų atitinka realias Atlanto vandenyne esančias salas – Kanarų, Azorų, Madeiros.

Kai kas galvoja, jog viduramžių jūrininkams esą pavykę nuplaukti iki Amerikos ir Vestindijos salų ir jų atradimai pažymėti žemėlapiuose ir porulanuose – tai Antilija, Brazilas, Mergelių sala. Tačiau didesnė dauguma mokslininkų linkę manyti kitaip: europiečiams plaukiant tolyn į vakarus, atrandant naujas žemes, salas, senieji vardai atitekę naujiems kraštams, ir vėlyvesniuose žemėlapiuose atsiranda Antilų salos, Brazilijos, Mergelių (Virginijos) salos.

zemelapis

Teisybė, senuosiuose žemėlapiuose bei portulanuose būdavo daug klaidų, tačiau negalime vien jomis paaiškinti visko.

Daug hipotezių buvo sukurta apie Tulės salą, kurią IV a. pr. m. e. atrado ir trumpai aprašė graikų keliautojas Pitėjas Masilietis. Pagal jį Tulės sala buvusi už šešių dienų kelionės į šiaurę nuo Britanijos salų (maždaug už 1200 km). Naktis joje trunkanti 2-3 valandas. O dar toliau į šiaurę nuo šios salos yra “sukrešėjusi jūra”. Ten potvyniai ir atoslūgiai kildavę dėl Mėnulio įtakos. Viduramžemio jūros pakrančių gyventojams tai buvo baisiai keista. Ne vienas antikos mokslininkas piktinos Pitėjo išmonėmis. Ir įžymusis Strabonas labai skeptiškai žiūrėjo į šį Pitėjo pranešimą. Mat daugiau niekas apie šią salą nebepranešė. Pats Strabonas abejoja, kad taip arti ledų esančioje saloje galėję augti avižos, valgomieji vaisiai, žmonės laikyti gyvulius ir net daryti gėrimą iš bičių medaus. Tačiau “paslaptingųjų žemių” tyrinėtojas R. Henigas teigia, kad Pitėjo informacija visada būdavo teisinga. Jis buvo labai pastabus ir teisingai nurodydavo geografinę padėtį.

Strabonas “Geografijoje” mini dvi saleles prie Heraklio Stulpų. Viena pavadinta deivės Heros vardu. Toliau į vakarus, maždaug 150 km anapus Stulpų, yra Hadyro sala, o joje miestas, kuris gyventojų skaičiumi mažesnis tik už Romą. Nors gyventojų gausu, tačiau sala ne ilgesnė kaip 100 stadijų (apie 18,5 km) ir ne platesnė kaip viena stadija (apie 185 metrus). Mat “nuolatos joje gyvena tik nedaugelis, kadangi visi gyventojai dažniausiai esti jūroje, dalis gyvena priešais esančiame žemyne ir ypač saloje prieš Hadyrą dėl patogumo”. Toliau Strabonas gana realistiškai aprašo Hadyro salos gyventojų užsiėmimus ir papročius. Veltui bandytume ieškoti salos šiandieniniuose žemėlapiuose. Jos nėra.

Ypač seni antikos mitai pasakoja apie Eritėjos salą, į kurią plaukęs Heraklis ir atgabenęs tenykščio karaliaus Heriono jaučius. Antikos geografai ją nukelia į Atlanto vandenyną priešais Portugaliją, kur dabar jokios salos nėra.

1480 metų kataloniškame žemėlapyje į pietvakarius nuo Islandijos patalpinta Žalioji sala. Tačiau Riuišo žemėlapyje šios salos nebėra. Liko tik užrašas, kad 1456 metais tarp Islandijos ir Grenlandijos “sudegė” sala.

Senuose žemėlapiuose Azorų salų rajone vaizduojami kraštai su dideliais miestais – Septynių miestų ir Antilijos salos. Į tas salas atplaukę pirmieji portugalų jūrininkai, išskyrus vanagus, nieko daugiau ten nerado. Todėl jos ir buvo pavadintos Azorų – “vanagų” salomis. O kur dingo didieji miestai?

XVII amžiaus portugalų istorikas Souza teigia, kad atradus Azorų salas, Korvo salos kalno viršūnėje buvusi “statula – raitelis. Jo kairioji ranka gulėjusi ant žirgo karčių, o dešinioji ištiesta į vakarus. Statula stovėjusi ant to paties akmens plokštės, o apačioje akmenyje buve iškirstos raidės, kurių nepasisekė perskaityti”. Gaila, kad tą paminklą krikščionys portugalai sunaikino kaip netikėlių stabą. Daugelis istorikų linkę manyti, kad raitelis, ištiesęs ranką į vakarus, esąs tik “Heraklio Stulpų” ar “Žemės pabaigos” ženklo atvaizdas. Tačiau ir šiandien vietiniai gyventojai tebepasakoja legendas apie tą raitelį, apie paslaptingus užrašus antkapių plokštėse, apie nuskendusius miestus. Ar tai tik legendos? O gal iš tikrųjų buvusių įvykių atgarsiai?

Mitai ir legendos. Ar juose slypi tiesa?

Legendomis domimasi įvairiai. Vieni jas vertina dėl nepakartojamo pasakojimo grožio, poetiškumo, kiti – dėl senumo, istorinių faktų gausumo. Kai kurios legendos laikomos šventomis, jose pasakojamais dalykais tikima ir širdimi ir protu. Daug kas legendose randa jausmų, vilties bei palaimos šaltinį, panašiai kaip vaikai, perskaitę pasaką. Tačiau jose galima rasti ir informacijos apie žmonijos istoriją, žmogaus psichikos vystymąsi. Legendos labai naudingos literatūros užuomazgų ieškotojams. Senosiose legendose atsispindi buvusieji žmogaus pergyvenimai, moraliniai principai, religinės dogmos.

Gamtos mokslui pirmiausia rūpi tos legendos, padavimai, kuriuose yra pasakojimų apie neįprastus gamtos reiškinius, apie įvairias gamtines anomalijas, apie gamtines katastrofas: potvynius, ugnikalnių išsiveržimus, žemės drebėjimus, įvairius astronominius “stebuklus”. Informacija apie šių kažkada buvusių reiškinių dydį, pobūdį su legendomis pasiekė ir mūsų laikus. Tik labai dažnai ji būna paslėpta, užšifruota, perduota sudėtingais simboliais, alegorijomis. Mums tereikia jas iššifruoti, atkurti jose piešiamą vaizdą, nustatyti, kada ir kur vyko tie reiškiniai. Sugebėję tai atlikti, gauname neįkainojamų žinių apie žmonijos praeitį, apie tais laikais vykusius gamtinius procesus. Trumpai tariant, legendos byloja labai daug, tik reikia mokėti jas skaityti.

“Gerai, aš nuvesiu jus į legendos pasaulį. Girdėjote apie tą laiką ir vietą, kur gyvuliai kalbėjo ir vaikščiojo kaip žmonės, neprijaukinti, nepakeisti, dar tikri žmonės…” Šis šiaurvakarių Amerikos indėnų pasakojimas apie pasaulio sukūrimą – vienas iš begalės tokių mitų, vienas iš būdų paaiškinti visatos tvarką, gyvenimo pradžią. Senovės egiptiečiai pasakojo apie dievą Amoną, kuris išniro iš vandens chaoso ir iškėlė virš vandenų kalvą – pirmykštę žemę. Senajame testamente, pradžios knygoje, pasakojama, kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį ir žmogų. Mes, žmonės, turime ypatingą gebėjimą dvasiškai ir simboliškai mąstyti, apibrėžti būties ribas, išreikšti ryšį tarp individo, žmonių grupės ir visatos daina bei eilėmis. Be to, mums labai rūpi mitų bei legendų istoriškumas.

Vienas iš svarbiausių mokslo uždavinių yra patikrinti seniai žinomų mitų ir legendų santykį su tikrove. Atsakymų ieškojimas nekenkia, jeigu tyrėjas neužmiršta, kad daugelis žmonių mitus ir legendas, kaip įteisinto ir iš širdies puoselėjamo tikėjimo dalį, laiko istorine tiesa arba žmonijos istorijos ir gyvenimo pagrindu. O mokslas bejėgis karšto tikėjimo akivaizdoje.

Ar sulauksime pasaulino tvano?

Okeanologai nustatė, kad mūsų laikais vandenyno lygis iš lėto auga. Per metus vidutiniškai jis pakyla tik vienu milimetru. Ką reiškia vienas milimetras per metus? Menkniekis, pasakysite! Taip, vienai žmonių kartai tai labai nedaug. Vos septyni centimetrai. Tačiau per tūkstantmetį susidarys visas metras.

O kas gali garantuoti, kad toks vandenyno lygio augimas išliks pastovus, na, sakysime, per būsimus šimtą, du šimtus metų? Juk daugelis pasaulio valstybių teritorijų vos kelis metrus iškilę virš vandenyno lygio, nekalbant jau apie kraštus, esančius žemiau jo. Tereikia visiškai nedidelio vandens lygio pakilimo, ir tvanas neišvengiamas!

Tvanas

Šiandien vis dažniau girdime apie klimato pašiltėjimą dėl žmogaus gamybinės veiklos. Ką apie tai mano šiandieniniai klimatologai? Ar nepradės tirpti ašigalių ledynai?

Dar apie šešiasdešimtuosius šio šimtmečio metus buvo susidomėta, kokią įtaką smarkus pramonės augimas turės ateities klimatui. Buvo pradėti sistemingi tyrinėjimai, stebėjimai, kurių metu paaiškėjo, kad anglies dioksido kiekis atmosferoje nuolat didėja. 1900 metais viename kubiniame oro metre vidutiniškai buvo 292 kūb. mm anglies dioksido, o 1969 metais metais jau 320 kub. mm. Kaip žinome, anglies dioksidas, praleisdamas saulės trumpųjų bangų radiaciją, pats sugeria ilgabangius šiluminius Žemės ir jos atmosferos siunčiamus spindulius. Juo daugiau atmosferoje anglies dioksido, juo labiau ji įšyla, nes anglies dioksidas veikia tiesiog kaip šiltnamio stiklas.

Anglies dioksido koncentracijos didėjimas atmosferoje gali sukelti vidutinės oro temperatūros prie žemės paviršiaus padidėjimą 6 C laipsniais, o aukštesnėse platumose – ir daugiau.

Visiškai ištirpus šiandieniniams ledynams, vandenyno lygis turėtų pakilti 66 metrus. Jei taip atsitiktų, po vandeniu atsidurtų apie 3% dabartinės sausumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai niekai, tačiau atidžiau pasižiūrėję į pasaulio žemėlapį pamatysime, kad pajūryje išsidėstę beveik visi didžiausieji pasaulio miestai ir didelė dalis daugelio valstybių teritorijų, Gerai, kad, mokslininkų nuomone, ledynų tirpimas gali užsitęsti kelis šimtmečius ir žmonija galės išvengti nemalonių pasekmių. O vėliau, sumažėjus organinio kuro deginimui, sumažės atmosferoje CO2 kiekis, klimatas pradės vėsti ir viskas “atsistos į savo vietas”. Ką gi, mokslininkų išvados leidžia manyti, kad pasaulinio tvano dėl klimato pasikeitimo žmonija išvengs.  O kaip su mikrotvanais, kurie vos ne kasdien terorizuoja įvairių šalių gyventojus?

Užtvankos

Gana dažnai nedidelius, vietinės reikšmės tvanus sukuria… pats žmogus. Užtvankos statomos ant upių tam, kad gamintų elektros energiją, kad apsaugotų pakrančių gyventojus nuo potvynių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jos būna didelių nelaimių priežastimi. 1946-1955 metais iš 2000 pastatytų per tą laikotarpį didelių užtvankų sugriuvo 12, kitą dešimtmetį – 24 iš 2500. Verždamasis iš sugriautos saugyklos žemyn,  patvenktas vanduo tampa baisia nelaime.

Užtvankos neretai tampa ir padažnėjusių žemės drebėjimų priežastimi. Kaip nurodo prancūzų seismologas Ž. Rote, jei vandens saugyklose vandens stulpo aukštis pasiekia šimtą ir daugiau metrų, žemės drebėjimai būna žymiai dažnesni ir stipresni. Dažnai žemės drebėjimai kyla dėl neapdairiai suleidžiamo į išnaudotas naftos radimvietes milžiniško vandens kiekio sprogdinant požeminius branduolinius užtaisus.

Branduoliniais sprogimais galima sukelti net tik žemės drebėjimus, bet ir nemažus cunamius. Antai 1946 metais amerikiečiai jūros lagūnoje 60 metų gylyje susprogdino atominį užtaisą, kurio trotilo ekvivalentas lygus 20 tūkstančių tonų. Atsiradusi sprogimo metu banga 300 metrų atstume pasiekė 28,6 metrų aukštį, o už 6,5 km nuo epicentro siekė dar 1,8 metro aukščio. Žinant, kad šiandien atominių užtaisų galingumas kelioliką kartų viršija pateikto pavyzdžio galingumo, galima įsivaizduoti, kokios bangos kiltų sprogus tokiam užtaisui. Tai būtų tikras tvanas pakrančių gyventojams.

Apie tai, kiek žmogaus veikla būna ir gali būti pavojinga, žalinga jam pačiam, mes kartais nė vaizduoti neįsivaizduojam. O dėl tvano – ko gero, artimiausiu metu jo vis dėlto neturėtų būti.

SUPER – “AŠ”

Hipnozės seansai parodė, kad atmintis išsaugoja netgi visų mūsų perskaitytų knygų pačias nereikšmingiausias frazes ir jas atkuria, tik leidus tam tikram paslaptingam mechanizmui, slypinčiam mūsų sąmonės gelmėse.

Ar tik ne jis, super-“aš”, esant tam tikroms sąlygoms, padeda žmogui per vieną sekundę atlikti skaičiavimus, kuriuos taip greitai gali įveikti tik pačios galingiausios šiuolaikinės skaičiavimo mašinos? Ar tik ne super-“aš” diktuoja rašytojams jų knygas? Kai kada net sapne!

Šį genijų, “pasislėpusį” mūsų sąmonės gelmėse, tiria psichologai bei hipnoterapeutai. Štai keletas minčių ir anglų psichologo Jano Uilsono knygos “Super aš”.

Gerai žinomas hipnoterapeutas įtikino vieną literatą, kad jis išnyksta ieškoti savo praėjusio gyvenimo. Šios scenos liudininkų nuostabai, literatas staiga prakalbo, su aiškiu vaikišku akcentu ir, prašomas pasakyti savo vardą, atsakė: “Stivenas Garetas”. Kaip paaiškėjo iš jo žodžių, Stivenas gyveno, Dubline praėjusio šimtmečio pabaigoje. Literatas pademonstravo paviršutinišką, bet nuostabų XIX amžiaus pabaigos Dublino miesto folkloro žinojimą. Aprašė šio miesto krantines, galerijas, kur vienas prie kito susigūžę stovėjo dailūs nameliai…

Sugrįžęs į normalią būklę, literatas, turėjęs tolimus savo prosenelius airius, bet gimęs Filadelfijoje, niekaip negalėjo paaiškinti visų tų prisiminimų: Pirmiausia aš maniau, kad viskas buvo mano išgalvota, pagimdyta mano vaizduotės. Bet paskui, klausydamasis įrašytų savo paties atsakymų, aš buvau priblokštas. Susidariau įspūdį, kad manyje apsigyveno kažkokios dvasios ar kas nors į jas panašaus.

Dar vienas atvejis iš to paties hipnoterapeuto praktikos. Vienas žurnalistas atsidūrė epochoje, valdomoje anglų karaliaus Jakovo II. Įspūdis buvo gana panašus į pirmąjį. “Kada aš klausiausi šio  eksperimento magnetofono įrašo, – pasakojo vėliau žurnalistas, – aš girdėjau visai man nepažįstamo žmogaus balsą, tačiau tas balsas buvo mano, tik mintys ir jausmai kažkieno kito. Aš niekada sąmoningai nebūčiau atsakęs į tokius klausimus. Atrodė, lyg kažkas kitas būtų užvaldęs mane”.

G.Friboma, pagyvenusi pacientė, būdama komos būklėje, prašneko taisyklinga hindi kalba. Paaiškėjo, jog šiai moteriai buvo 3 metukai, jos tėvų namuose gyveno indų kilmės tarnaitės. tarpusavyje jos kalbėdavosi gimtąja kalba.

Viena žymiausių vaikų rašytojų E.Blaijton pasakoja: “Nutarusi rašyti knygą, aš dar nežinau kokie bus personažai, kas jiems atsitiks, kur vyks veiksmas. Pasidedu ant kelių rašomąją mašinėlę, užsimerkiu, užmirštu vietą, net kur esu, ir laukiu. Po kurio laiko pamatau savo knygas, personažus. Aiškiai juos matau ir skiriu vieną nuo kito. Jie atgyja, pradeda kalbėti, judėti… Pirštai patys spaudo rašomosios mašinėlės klaviatūrą – automatiškai pradeda fiksuoti tai kas atsitinka mano herojams. Kodėl taip atsitinka, pati nesuprantu… Tačiau knyga jau parašyta!”

Daugiau kaip prieš šimtą metų Viljamas Tekerėjus rašė:”Aš kartais stebėdavausi kai kurių savo herojų pastabomis. Atrodydavo, kad kokia paslaptinga jėga priversdavo judėti mano plunksną, Herojus kalba, veikia, o aš savęs vis klausiu: kas, po velnių, jį privertė pagalvoti apie tai?”

Angelas sargas

Super-“aš” pasireiškimai parodė, kad mes įsimename netgi pačias smulkiausias mūsų egzistavimo detales. Iš kur tas mechanizmas?

Pagal religinę filosofiją super-“aš” galima būtų pavadinti vienu iš angelų sargų. Jis apsaugo mus ir padeda mums pačiose kritiškiausiose situacijose.

O galbūt tai yra mūsų tikrasis “aš”, tai yra, tas, ką tikintieji vadina nemirtingąją dvasia, egzistuojančia už laiko ribų, už fizinio kūno, ir jo pražudyti negali jokie staigūs fiziniame kūne vykstantys pokyčiai. Galbūt tai ir yra mūsų nemirtingoji kūno dalis?

Mes gyvename mokslininkų atradimų amžiuje ir greitai nusigręžiame nuo mūsų vidinės būties problemų, lyg ir nepastebėdami mūsų gan skurdžių žinių apie tai.

Vilkolakiai

Vilktakiais (lietuvių tautosakoje ir vilkotakiais, vilkolakiais, vilkalokiais, vilkalokais) vadinami žmonės, kurie gali pasiversti vilkais, o po to vėl atsiversti į žmones. Kituose kraštuose pavirstama į lokius, lapes, tigrus, hienas ir t.t

Nereikia būti nei mediku, nei zoologu, kad galėtum pasakyti, jog fiziologijos požiūriu tai neįmanoma. Tačiau jurisprudencijos istorija, vilkolakių teismų bylos, įvairiausiuose raštijos šaltiniuose užfiksuoti įvykiai, daugelio tautų folkloras teigia – vilktakių būta. Ir galbūt esama…

Vilkolakis žiūri į mėnulį

Enciklopedijoje apie vilkolakius rašoma:

“Žmogaus proto, tik nekalbantis, nebaikštus, slankiojantis apie savo namus, žiūrintis pro langus, nepritampantis prie tikrų vilkų, negalintis ėsti jų maisto. Dažnai vilkolakiais paversdavę vestuvininkus. Nušovus ir nulupus vilkolakį, pasirodydavęs žmogaus kūnas, kartais net su jungtuvių žiedų ant rankos arba jaunosios nuometu ant galvos. Žmonės, patys pasiversdavę vilkais, išpjaudavę kaimynų avis, arklius, užpuldavę merginas, net namiškius”.

Pavartykime unikalią Dž. Mičelo ir R. Rikardo surinktą medžiagą, kuri teigia, kad buvo metas, kai vilktakystė tiesiog klestėte klestėjo. Net tokiame kultūringame krašte, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija…

Taigi garbus dvasininkas Montegiu Samersas XV amžiuje išleistoje knygoje “Vilktakis” pateikia Puatjė (Prancūzija) universiteto rektoriaus Pjero Mamoro pasakojimą apie vieno valstiečio iš Loreino žmoną, kuri matė, kaip jos vyras “atrijo vaiko, kurį suėdė pasivertęs vilku, rankos plaštaką”. Rektorius šį faktą aiškino “demoniška iliuzija”, nes, anot jo, vilkolakiai yra paprasti vilkai, kuriuose apsigyvena žmonių, kurių kūnai tuometu yra kur nors paslėpti ir negali būti palaidoti, sielos. Vilkolakiai – piktųjų demonų darbas…

Pavartykime 1521 metų gruodžio mėnesį nagrinėtą dviejų prancūzų valstiečių Burgo ir Verdeno. Du valstiečiai kaltinami buvo tuo, kad pasivertę vilkais, žudė žmonės ir juos valgė.

Abu vilkolakiai prisipažino. Burgo pareiškė, kad jis seniai tarnaująs velniui, o pastaruoju metu, kurstomas Verdeno, vis dažniau pasiversdavęs ir vilku. Verdenas, būdamas burtininkų klano nariu, vilkolakiu pasiversti galėdavęs net nenusivilkęs drabužių. Burgo reikėdavę nusirengti ir išsitepti “vilko tepalu”, kurio gaudavęs iš globėjo velnio. (Apie pasiversti vilku padedanti tepalą kalbama daugelyje vilkolakystės bylų. Minėtas M. Somersas pateikia net to tepalo sudėtines dalis…)

Burgo ir Verdenas žudydavo vietos gyventojus ir juos suvalgydavo. Tai tęsėsi tol, kol vienas ginkluotas keleivis sužeidė Verdeną. Kraujo pėdsakas vilkolakio persekiotojus atvedė į trobelę, kurioje jie ir užtiko Verdeną bei žaizdas tvarstančią jo žmoną.

Burgo, Vardeną ir dar vieną tos apylinkės vilkolakį teisė kartu. Polinji dominikonų bažnyčioje tebėra ir visų trijų likimo brolių portretai…

Daugelis teistų tuo metu vilkolakių prisipažindavo esą praktikuojantys burtininkai, o pasivertimo meno sekėsi išmokę iš savo pirmtakų. Mūsų požiūris į tuos vilkolakiu (kaip, beje, ir į eretikų be raganų) prisipažinimus gana vienareikšmis, tačiau noromis nenoromis peršasi mintis, jog vilktakystė, matyt, yra kažkokio labai seno ir tradicinio maginio ritualo liekana.

Mintį apie senas vilktakystės tradicijas paremia ir X amžiaus rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas faktas, kad Airijoje tikrai laikytasi labai savotiško papročio. Osorio bendruomenėje du vietos gyventojai privalėjo gyventi įlindę į vilkų kailius. Kiekviena tokių “vilkų” pora mums nežinomą savo vaidmenį vaidindavo septynerius metus. Po to vilkų kailius perimdavo kitas dvejetas.

Ir H. Kambrenietis savo knygoje “Airijos topografija” pasakoja, kaip 1182 metais vienas airių šventikas kalbėjęsis su vilkolakiu. Dvasininkas keliavęs iš Olsterio į Mitą ir buvęs priverstas nakvoti miške. Prie jo priėjęs didelis vilkas, kuris netikėtai prašnekęs ir prašęs nueiti pas jo žmoną, kad palaimintų ją prieš mirtį. Dvasininkas nenorėjo teikti vilkei žmogui teikiamų patarnavimų, bet vilkolakis jį nuraminęs ir nutraukęs vilkei kailį. Po juo slėpėsi ligota moteris… Viename 1918 metų spalio mėnesio žurnale aprašytas atsitikimas, nutikęs Šiaurės Nigerijoje. Nuošaliniame kaimelyje kapitonui Šotui ir jo bendrakeleiviams čiabuviai pasiskundę kenčią nuo hienų antpuolių. Žvėris seką medžiotojais vis aptinka, kad hienų pėdsakai staiga virsta žmonių pėdsakais. Kapitonui Šotui ir jo žmonėms pavykę susekti ir pašauti labai stambią hieną: kulka tiesiog nunešė žandikaulį. Kruvini pėdsakai medžiotojus atvedė į kaimyninį kaimelį, kuriame vienas jo gyventojų buvo ką tik miręs nuo baisaus sužeidimo, kurio nei kaimynai, nei namiškiai nežinojo. Velionis, kaip ir hiena, neturėjo žandikaulio…

Taigi vilkolakystės fenomenas ir šiandien toks pat paslaptingas, kaip ir vilkolakių siautėjimo epochoje.

Naktinis siaubas – naktiniai košmarai

Naktiniai košmarai šokinėja galopu moters ir vyro smegenyse nuo to meto, kai žemėje egzistuoja žmogus. Kodėl vieniems lemta būti kankinamiems košmarų, kitiems – ne? Toronto universiteto tyrimų duomenimis, 314 apklausų studentų, studijuojančių menus, triskart dažniau regi košmarus nei kitų specialybių studentai. Vienas asmenybes košmarai kankina dažniau, kitus rečiau. Drąsiausias išvadas, išryškinant asmenybių skirtumus, pateikia Ernestas Hartmanas, vadovaujantis Bostono Lemiuelio Šateko ligoninės sapnų problemos laboratorijai. Nuo 1977 metų Hartmanas nuodugniai ištyrė daugiau kaip šimtą žmonių, kuriuos ilgai ir dažnai kankino košmarai. Daugybė bandymų, šeimos narių apklausa leido paneigti kai kurias ankščiau vyravusias nuomones apie košmarus.

Košmaras

E. Hartmanas ir kiti tyrinėtojai išskiria du reiškinius, kurie ankščiau literatūroje įvardijami vienu pavadinimu – košmarai.

Tikrasis košmaras, kurio esmė – sapnas, būna ilgas ir painus, šio sapno smulkmenas žmogus ilgai, ryškiai atsimena ir pabudęs. Būna “nakties siaubas”, nuo kurio žmogus pabunda staiga, klykdamas, ir jį gali persekioti net lunatinis transas.

Tokie atvejai dažni vaikystėje, jie gali kartotis ir suaugus. Naktinio siaubo priepuoliai ištinka pirmųjų dviejų miego valandų metu. Jie skiriasi nuo turtingo įvykiais tikrojo košmaro ir yra paprasti. Nėra čia jokių istorijų, jokių kapliadančių būtybių, kurioms iš nasrų teka kraujas. Pabudęs žmogus visai nieko neatsimena arba lieka tik išgąsčio pojūtis (“lyg kažin kas būtų mane apsėdęs”).

Naktinis siaubas (košmaras), koks jis bebūtų, retai turi rimtų pasekmių, dėl kurių taip būkštauja tėvai. Naktinio siaubo neįmanoma įveikti ir tam tikromis priemonėmis, kurios nukreiptos prieš košmarus. Lunatikų nepatariama guldyti prie atviro lango ar balkono, o kankinamiems naktinio siaubo jokių rekomendacijų nėra. Beje, priepuolių dažnumas priklauso nuo stresinės būklės. Stresai gali sukelti priepuolius. Be to, juos stimuliuoja alkoholis ir narkotikai.

Vaiduoklių medžiotojai

Tų “medžiotojų” yra ketvertas: grupės vadovas Robinas Farmenas, jo sūnus Endis, dar Džanis Peitersonas ir Rodnėjus Mitčelas. Be to, jiems padeda Rodnėjaus žmona Siu – ji tarsi grupės garbės narys, ir Robino žmona Šeila, aiškiaregė, praminta “nemirtingąja Eiša” – dažniausiai verdanti saviškiams kavą. Dar negalima pamiršti Beno – Farmenų šuns, ypatingai gerai užuodžiančio parapsichologinius fenomenus.

Jie vilki vienodus megztinius, papuoštus užrašu ” Vaiduoklių medžiotojas” ir piešiniais, o gaudyti vaiduoklių dumia Endžio automobiliu – 1959 metų “Ostin princu”, beje, kažkada juo važinėjo meras.

Ką veikia iškviesti “vaiduoklių gaudytojai”?

– Išsiaiškiname to, kas vyksta, pobūdį – ar tai fizinis, ar psichologinis reiškinys. Be profesionalių žinių čia neapseisi. Kas tik panorėjęs “vaiduokliu medžiotoju’ negali būti, sako Farmenas. Jis pats jau dvidešimt metų tyrinėja paslaptingus reiškinius ir skaito psichologijos ir parapsichologijos paskaitas.

– Kartą mes atvykome pas vieną nepaprastai malonų žmogų, – pasakoja Farmenas. Parengtinio tyrimo metu atkreipėme dėmesį į kažkokį lyg ir dezinfekuojančios priemonės kvapą. Mums paaiškino, kad namą užpuldinėja kažkokie bekūniai padarai.

– Žiūrėkite, štai, štai jis, staiga šūktelėjo šeimininkas. – Štai jis! Tuojau aš jį pribaigsiu! – iš kažkur išsitraukęs didelį musgaudžių flakoną, ėmė purkšti į visas puses. – Štai, pribaigiau! Aš juos, suprantate, tik taip…

Paaiškėjo, kad žmogui rodosi haliucinacijos.

Bet dažniausiai būna rimtesnė priežastis. Grupė į įvykio vietą atsiveža savo vaiduoklių ieškojimo aparatūrą. Kadangi vykstant paslaptingiems reiškiniams paprastai aiškiai pastebima temperatūros pakitimų, tai nemažą įrengimų dalį sudaro temperatūros davikliai – juos išdėsto kambaryje ir prijungia prie bloko. Šviesos šaltinius matuoja “Robogostu” – personaliniu kompiuteriu, fiksuojančiu net pačius nežymiausius šviesos intensyvumo ar apšvietimo pakitimus.

– Į klausimą: “Ar tikite vaiduokliais”, galiu atsakyti dvejopai. Žodžiu “vaiduoklis dažniausiai pavadinamas gyvųjų terorizuoti atėjęs mirusysis. Tokiais vaiduokliais netikiu. Bet daugybė žmonių matė kitokios rūšies vaiduoklių ir man įdomu išsiaiškinti, kas tai: ar kažkas iš dvasių pasaulio, ar laiko anomalijos? Egzistuoja daug hipotezių, todėl ši tyrinėjimų sritis labai įdomi.

Kas “vaiduoklių medžiotojams” labiau rūpi: ar vaiduoklių tyrinėjimas, ar noras racionaliai paaiškinti paslaptingus reiškinius?

– Mes neužsiimame vaiduoklių medžiokle, nešaudome jų kokiomis nors neutroninėmis patrankomis, – sako Farmenas. – Tokie niekai tinka tik kinui.

– Viskas priklauso nuo to, kas iš tikrųjų vyksta nukentėjusiojo bute, – priduria Mitčelas. – Tai gali būti vaiduoklis šmėkla, vaiduoklis regėjimas, poltergeistas, žmogaus manija ar dar kas nors. Kartais patys gyventojai sukuria negerą atmosferą. Tada pakanka tik perdažyti sienas, atidaryti langus ir duris, išvėdinti patalpą.