MAHAVIHARA, arba žymus Somapuros vienuolynas Paharpure yra didžiausias atskiras budistų vienuolynas Pietų Azijoje ir vienas didžiausių budistinės plytinės architektūros laimėjimų. Jį įkūrė antrasis Palų valdovas Dharmapala (770-810 po Kr.)., valdęs dabartinę Bengaliją ir Biharą, o statinio vietą (apie 40 km į vakarus nuo jo sostinės Mahasthano) galima paaiškinti tuo, kad čia ankščiau būta šventų pastatų. Po centrine šventykla ir pakartotinai panaudotais brahamiškais akmeniniais atvaizdais rasti V a. po Kr. džainistų vienuolyno įsteigimo užrašas ir statinio liekanos. Matyt, čia jau būtą konkrečios šventovės, kai Dharmapala nusprendė pastatyti savo Somapurą, arba “Mėnulio miestą”.
Paharpuras suplanuotas ir pastatytas kaip vienas masyvas, jungiantis gyvenamasiais celes su centriniu religiniu pastatu. Jį sudaro trys pagrindinės dalys: vihara (vienuolynas), kiemas ir centrinė šventykla. Vihara yra kvadrato formos statinys, kurio vieno šono ilgis 307 m; jis turi 177 atskiras celes, atviras į bendrą verandą. Vienuolyno šiaurinės sienos viduryje įrengtas monumentalus įėjimas ir, jį imontuojant, kituose trijose sienose pastatyti panašūs monumentalūs mūrai. Kita ansamblio dalis, kiemas, užima 9 ha plotą; jame išdėstyta daugybė statinių – nuo centrinio bokšto, stupų ir šventyklų modelių iki virtuvių, valgyklų ir gyvenamųjų pastatų.
Netoli kiemo vidurio stovi centrinė šventykla, kadaise įspūdingai iškilusi virš aplinkinių pastatų 22 m. Tai kryžiaus plano statinys su įtrauktais kampais, iškilęs ant trijų masyvių terasų. Jį supa paveikslais papuoštos galerijos ir salės. Laiptai veda į aukštesnįjį ir žemesnįjį šventyklos aukštus, tačiau jos viršūnė labai apirusi. Šventyklos centre buvo 22 m gylio šulinys, leidęsis iš viršutinės terasos vidurio; jame kitados tikriausiai laikytos relikvijos, virš kurių ir pastatytas šis didingas paminklas. Terasos ir galerijos dekoruotos apie 300 terakotos plokščių, o žemutinė siena papuošta 63 akmeniniais brahmaniškųjų dievybių atvaizdais, kurių puošnumas liudija apie paminklo svarbą.
Nors iš esmės jis buvo pastatytas vienu laikotarpiu, pirminis satinys buvo ne kartą rekonstruotas, o daugelis kiemo elementų atsirado vėliau. Kai kurie pakeitimai susiję su naujomis apeigomis, religine veikla, bet kiti atspindi globėjų rato plėtimąsi. Tačiau svarbiausia liko monarchų globa, ir kai naujos, Senų dinastijos Bengalijos valdovai XII a. po Kr. liovėsi rėmę budistų vienuolynus, šis statinys buvo apleistas ir lėtai irdamas tapo panašus į gamtinę kalvą šiaip jau lygiame kraštovaizdyje.
Plytų mūras
Centrinė Paharpuro šventykla yra viduramžių inžinerijos stebuklas, pastatytas vien iš plytų, surištų molio skiediniu. Akmenų beveik neįmanoma rasti didžiųjų upių, Gango ir Brahmaputros, apsemiamoje žemumoje. Statyti iš plytų jau bandyta Mahasthane ankstesniame amžiuje. Ten vadinamasis Lakšindarer Medh Gokulas, 14 m aukščio terasinis statinys, buvo pastatytas iš žemių pripiltų plytinių narvelių, sujungtų molio skiediniu. Iš tokių konstrukcinių vienetų buvo padarytas pigus ir patikimas pastato pamatas, padedantis išvengti pavojaus, kad monumentas bus per sukus sąnašiniam dirvožemiui. Šis būdas ištobulintas Paharpure, kur trys masyvios terasos pasiekė apie 30 m bendrą aukštį.
Paharpuras buvo ne vien kulto pastatas, bet ir mokymo vieta. Dekoratyvinės terakotos plokštės Paharpure galbūt turėjo ypatingą mokomąją paskirtį: Vaizduodamos dievybes, augalus ir gyvūnus, vyrus ir moteris, jos pateikė pasaulio paveikslą. Iš tikrųjų galima įsivaizduoti, jog visas šventyklos bokšto kompleksas yra Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, dievų valdovo buveinės modelis. Ar Dharmapala, sukūręs nuosavą Merų, tikėjosi įsikurti tokio tobulo pasaulio centre? Neabejotina, kad Palų sumanyta laiptuotos ar terasinės bokšto šventyklos, stovinčios kvadratinio aptvaro centre, idėja kūrybiškiausiai buvo įgyvendinta ne Pietį, bet Pietryčių Azijoje, po keturių šimtmečių pastačius Ankor Vatą.