Pirmasis iš Romos didžiųjų konsulinių kelių, jungė šj miestą su pagrindiniu Kampanijos srities miestu Kapuja, o vėliau buvo pratęstas į pietus iki Brundizijaus (dabart. Brindizio) uosto, iš kurio laivai plaukdavo į Viduržemio jūros rytų šalis. Respublikos pabaigoje visa Italija buvo sujungta svarbiausių kelių tinklu, einančių iš Romos į visas puses, o po 50 metų puikiais Romos keliais buvo galima keliauti nuo „Heraklio stulpų” (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros sąsajos) iki Bosforo sąsiaurio ir dar toliau.

Kadangi svarbiausia tų kelių funkcija buvo strateginė, nenuostabu, kad jų tinklas plėtėsi kartu su imperija ir kad nemažai jų buvo nutiesta Romos pasaulio pakraščiuose, nuo šiaurės Britanijos iki Eufrato. Naujausiais apskaičiavimais vien Šiaurės Afrikoje buvo 15 000-20 000 km kelių, neskaitant grynai karinio susisiekimo maršrutų ar karavanų takų. Nors keliai niekad neprarado karinės reikšmės, jie tenkino ir civilinius poreikius, pagreitindami asmenų ir imperijos pašto judėjimą. Buvo naudingi ir kitiems keliautojams, tiek pagonims, tiek krikščionims, taip pat prekybai, ypač nedidelei, prabangos prekėmis. Romėnų kelionių vadovai ir žemėlapiai, kad ir III a. pabaigos Antonijaus kelionių vadovas, viliojo didžiaisiais imperijos maršrutais, o tai, kad nesiliauta jais naudotis ir viduramžiais, primena apie ilgalaikę Romos kelių sistemos įtaką Europos ir Viduržemio jūros baseino šalių kraštovaizdžiui.

Kelių tiesimas

Panašiai kaip akvedukai, tačiau daug didesniu mastu, romėnų keliai varžėsi su gamta, palikdami gamtovaizdyje neišdildomą žymę. Nors kelių konstrukcija keitėsi atsižvelgiant į jų paskirtį ir vietovės pobūdį, statant pagrindinius konsulinius kelius, pavyzdžiui, Apijaus kelią, būdavo atliekami kapitaliniai inžineriniai darbai. Kai kurie jų ruožai ėjo senaisiais keliais, kurie būdavo tiesinami, lyginami ir grindžiami – paverčiami nuolatinėmis magistralėmis. Nužymėjus kelio liniją pora vagų, – 12 m atstumu viena nuo kitos, – ženklinančių išorines kelio ribas, tarp jų būdavo iškasama tranšėja iki kietos uolienos arba molio; netvirtoje žemėje buvo supilama sankasa tvirtam pagrindui suformuoti. nt jos būdavo pilami skaldos, surištos skiediniu arba moliu, pagrindinis žvyro ir stambaus smėlio sluoksniai, galiausiai glaudžiai klojami grindinio akmenys, taip stebinę Pro kopijų.

Po kurio laiko keliai buvo pagerinti tuo, kad gamtines kliūtis imta įveikti perkasomis (trumpiausiu keliu). Turbūt imperatoriaus Trajano iniciatyva visas kalvos šonas buvo nukastas apytikriai 36 m gyliu, kad Apijaus kelias galėtų eiti jūros pakrante į pietus nuo Teračinos, užuot kilęs stačiai į kyšulį. Kiek piečiau Domicianas nutiesė tiesesnį kelią į Neapolį, kuriam reikėjo įrengti daug kilometrų sankasų per pelkėtą vietovę,- tai gerai aprašė poetas Stacijus (“Miškai”, IV, 3, v), tarp liaupsių imperatoriui puikiai parodydamas darbų sudėtingumą.

Tokie kelio klojimai ir perkasos drauge su daugeliu išlikusių tiltų ir keliais tuneliais parodo norą užkariauti garotą ten, kur reikėjo sukurti patogų maršrutą. Tokj pat įspūdį sudaro bendras kelių išplanavimas su tais ilgais ruožais, kurie iki šiol lieka savitu daugelio Europos kraštovaizdžių bruožu.

Romos geodezininkai, dažnai dirbdavę mažai žinomoje teritorijoje, parodė nepaprastą meistriškumą. Jie gerai išmanė sudėtingą geometriją ir gebėjo, pavyzdžiui, apskaičiuoti atstumą tarp dviejų nepasiekiamų taškų. Jie turėjo ankstyviausius
mūsų įprastų prietaisų analogus, tarp jų teodolito pirmtaką (tačiau be optikos), vadintą dioptrą, ir ilgą vandens gulsčiuką, vadintą chorobatu. Be to, naudojo gromą linijoms ir statiems kampams nustatyti. Vis dėlto, nors kiekvienas romėnų kelias turi savų ypatybių, atspindinčių jį nutiesusių žmonių sugebėjimus, ne kas kita, bet visa didžiulė sistema tikrai parodo Romos galybę.