NEDAUG Vakarų pasaulio statinių kėlė tiek entuziazmo arba tiek daug ginčų, kaip Romos Panteonas. Nors akivaizdžiai paprastas rotondos su sferiniu kupolu, kylančios už didingo šventyklos fasado, derinys įkvėpė pastatyti daugybę pastatų, nuo Paladijaus (Šv. Jurgio bažnyčios) Venecijoje iki Thomaso Jeffersono namo Montičele, Virdžinijos valstijoje, niekas visiškai neatkūrė to stulbinamo įspūdžio, kurį kelia pats originalas. Dėl milžiniško dengiamojo ploto dydžio patį kupolą pamėgdžiojo tokie ambicingi architektai, kaip seras Christoperis Wrenas. Tačiau Wreno Šv. Povilo katedros Londone kupolas yra tik 35 m skersmens, o Panteono – 44 m. Iš tikrjųjų Panteonas iki XX a. buvo vienas didžiausių vienaangių kupolų, pelnytai laikomas žymiausiu išlikusiu romėnų statybos ir architektūros šedevru.

Nors Panteonui buvo lemta tapti, pasak popiežiaus Urbono VIII 1632 m. čia pastatytos memorialinės lentos, “garsiausiu statiniu visame pasaulyje”, jis retai minimas senovės šaltiniuose, be to, juose stinga aiškaus jos išvaizdos ir paskirties aprašymo. Monumentalus užrašas fasade teigia, jog jį pastatęs Agripa, imperatoriaus Augusto “dešinioji ranka”, bet pastatas, kurį matome šiandien, buvo trečiasis Panteonas šioje vietoje, ir jį  pastatydino imperatorius Hadrianas (117-138 po Kr.). Archeologija neduoda aiškių duomenų apie ankstesnius statinius, tačiau literatūriniuose šaltiniuose rašoma apie Sirakūzų kariatides ir bronzinius kapitelius, kuriems lygių Hadriano Panteone nesą.

Dėl jo paskirties tenka pasikliauti Cassiusu Dio, Romos konsulu 229 po Kr., teigusiu, jog jis pavadintas panteonu todėl, kad jame buvo visų dievų statulos, arba todėl, kad skliautinės lubos priminė dangų ir kad Hadrianas ten tvarkydavo valstybės reikalus; be to, anot Dio, pirmajame Panteone stovėjo Julijaus Cezario ir Augusto statulos. Šių dienų mokslininkai vis dar nenusprendžia, kas tai: visų dievų šventykla ar dinastinis Augusto paminklas, imperatoriaus priėmimų salė ar kosmoso simbolis, “matomas visatos paveikslas”, kaip vėliau jį pavadino poetas Shelley, – viskas įmanoma. Net Romos respublikoje buvo įprasta Senatui rinktis įvairiose šventyklose, ir imperatoriai tęsė šią tradiciją. Taip pat neretai imperatoriaus atvaizdas buvo statomas tarp dievų arba siejamas su kosmologiniais simboliais, vaizduojančiais imperatoriaus vietą dieviškoje pasaulio sąrangoje. Tačiau slėpininga vidaus erdvė po didžiuliu iš centro apšviestu kupolu skatina kiekvieną, kaip ir Mikelandželą, ieškoti kažkokios mistinės, iki galo neišsprendžiamos, esminės šio žymiausio Romos pastato paslapties.