Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Ši skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirti nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio.
Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejuose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.
Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: “Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams”. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jericha. Ji ir pati galejo kovoti: kai Eben Ezero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.
Sandoros skrynios likimas
Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę – negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.
Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587-586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.
Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo “Judo liūtas”, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.
Kad ir kokias paslaptis saugotų legendos apie Sandoros skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.