TIKĖJIMO PAMINKLAI yra vieni didžiausių ir reikšmingiausių žmogaus energijos produktų. Kur įsigalėdavo religija, kaip institucija, valdovai ištisos visuomenės pastangas nukreipdavo šventykloms statyti. Karnako šventyklos Egipte arba actekų Didžioji šventykla Meksike yra tikėjimą skelbiantys kūriniai, turėję stebinti ir dievus, ir žmones. Galbūt valdovai organizavo tokius darbus savo tautų labui, tačiau taip skelbdami savąjį dievobaimingumą, jie siekė ir asmeninės naudos – antgamtinių jėgų palankumo. Be to, dievui pašvęsta šventykla, kurioje įrašytas pamaldaus valdovo vardą mini ir patį valdovą: jo ar jo valdžios teisėtumu galią bei laimėjimus. Galutinis valdovo žingsni? būdavo pasiskelbti dievu ir dar gyvam esant statydintis šventyklas savo garbei. Žvelgdamas į milžiniškas statulas, puošiančias Abu Simbelio šventyklą Egipte, niekas neabejoja, kad faraonas Ramzis I ir yra čia pagerbta dievybė.

Tokios šventyklos yra karališkosios valdžios paminklai, tačiau ir patys religiniai įsitikinimai gali suvienyti žmones ir įkvėpti juos dideliems žygiams. Pavyzdžiui, Stounhendžą pastatė pati bendruomenė, be galingų valdovų ar centralizuotos valdžios. Tvirtas pasiryžimas leido įgyvendinti bendrą tikslą, kurio galbūt siekė daugelis kartų. Daug šimtmečių po Stounhendžo pastatymo privilegijuoti asmenys vis dar norėjo būti palaidoti netoli tų akmenų. Lieka neaišku, ar tą paminklą jie laikė kažkuo ypatingai šventu, turėdami omeny, kad jis buvęs pastatytas jų protėvių, ar manė jį esant magišku dievu arba didvyrių kūriniu, o gal keistu gamtos dariniu. Nesvarbu, kaip jie būtų jį supratę, Stounhendžas išlaikė savo išskirtinumą ir paslaptingumą.

Šventyklos mums parodo, ką visuomenė manė apie savo dievus ir ką manė apie save. Niuarke, Ohajo valstijoje, astronominis didelių žemės pylimu orientavimas atskleidžia, kad šiai visuomenei didžia prasmę turėjo mėnulio laiko ciklų stebėjimas. Kūrybiškai panaudojant savo meto technologijas pasiekta fantastiškų rezultatų: Romos Panteono kupolas yra didžiausias visų laikų šios rūšies statinių. Tarp religinių pastatų yra daug puikių kūrinių, išreiškiančių sudėtingas architektūrines tradicijas; tai ir plaušaplyčių mečetės Tombuktu, Afrikoje, ir Adžantos olų šventyklos Indijoje, ir, žinoma, Partenonas tarp klasikinės Graikijos šventyklų su kolonadomis. Maltoje Džgantija ir kitos ikiistorinės šventyklos yra savaip ne mažiau nuostabios: jas iš didžiulių akmens luitų pastatė nedidelės salos bendruomenės.

Teotihuakano Saulės piramide ir Oro zikuratu to meto gyventojai išreiškė savo troškimą pasiekti dangų, priartėti prie aukštosios dievų, valdžiusių jų likimus, sferos. Borobudūro šventyklos Javoje ir Baharpuro Bangladeše pastatytos kaip Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, kuriame gyvena dievai, modelis. Statinio orientacija dažnai labai svarbi) pavyzdžiu gnli būt i Vienuolio matirulas Kabokijoje, Misūrio valstijoje, įėjęs į kosmologine schemą, turėjusia užpildyti praraja tarp Žmonių ir antgamtiniu jėgų. Šventyklos gali būti ir relikvines šventiems palaikams saugoti, kurioms reikalinga jų svarba atitinkanti aplinka. Prie tokių priskirtinos Sančio stupa Indijoje, kur yra paties Hudhos relikvijos, taip pat Lansonas Čavine (Peru), išreiškiantis kosmologinės schemos elementus, parodančius žmonių vieta pasaulio sąrangoje.

Čavine panaudota dar viena raiškos priemonė: techniniai įrenginiai tikinčiajam paveikti – pastatytos požeminės galerijos tekančio vandens garsui sustiprinti. Tai mums primena, kad šventyklos buvo statomos ne kaip statiški paminklai, stebėtini iš tolo, bet kaip religinių apeigų ir praktikos, viešos arba privačios, nusistovėjusios iš tradicijos ar dėl tikėjimo, vietos. Ir jeigu galima sakyti, kad šiuos dažnai nepaprastus monumentus pastatė tikėjimo jėga, patys statiniai savo užmoju, gebėjimu stulbinti, sukurti ypatinga apeigų ir ceremonijų aplinka patvirtino ir stiprino ta tikėjimą tvirtindama jį žynių, valdovų ir paprastų pasauliečių sąmonėje.