DAUGELIS žymiausiu senovės pasaulio statinių buvo ne rūmai ar Šventyklos, bet didingi kapai. Ar tai būtų Egipto piramidės, ar Kinijos imperatoriaus Si Huangdi mauzoliejus, ar priešistoriniai Europos pilkapiai – laidojimo paminklai dažnai buvo statomi norint apstulbinti ir įsiamžinti. Pavyzdžiui, dinastijų Egipte kasdienio gyvenimo pastatai, net faraonų rūmai, paprastai buvo statomi iš plaušaplyčių, todėl jų liko tik pliki griuvėsiai. Tačiau šventyklos ir kapavietės, pastatytos iš akmenų ar išskobtos uolose, paliko tvarius pėdsakus.
Taip jau yra, kad daugelis didžiausių senovės pasaulio statybinių pajėgų buvo naudojamos įspūdingiems kapams kurti. Dažniausiai iškildavo didžiulis monumentas, smarkiai išsiskiriantis aplinkoje. Iš Septynių pasaulio stebuklų šia kategorijai galima priskirti Cizos piramides ir Halikarnaso mauzoliejų, taip pat nabatėjų valdovų kapus Petroje su puošniais fasadais ir palyginti paprastais uolose iškirstais kambariais. Ankor Vate Kambodžoje visas antkapinis statinys sukurtas kaip sudėtinga šventykla, gausiai išpuošta skulptūromis ir pasižyminti turtinga kosmine simbolika. Ji buvo skirta teisingai pusdievio valdovo padėčiai kosmoso sąrangoje nustatyti. Močių piramidės arba )aponijos imperatoriaus Nintoku rakto skylutės formos pilkapis irgi buvo sukurti tokie, kad vien dydžiu dominuotų.
Tačiau be antkapio dydžiu pabrėžiamos dinastiįos didybės ir galios, buvo poreikis aprūpinti valdovą pomirtiniam gyvenimui pagal to meto ir visuomenės tikėjimą, tad įspūdingi išorės statiniai dažnai slėpė tokius pat prašmatnius laidojimo kambarius. Kinijos imperatoriaus Ši Huangdi kapas po Li kalnu buvo aklinai uždarytas. Niekas tiksliai nežino, kas jame paslėpta, tačiau senovės raštuose kalbama apie požeminius rūmus su gyvsidabrio upėmis.
Iš tikrųjų tais atvejais, kai randamas laidojimo kambarys, jis dažnai daug labiau rodo statytoji) meistriškumą negu išorinis statinys. Pavyzdžiui, majų valdovo Pakalio amžinojo poilsio vieta po piramide Palenkėję yra daug nuostabesnė už pačią piramidę. Panašiai ir Atrėjo lobynas Mikėnuose: avilio formos kambario vidus stulbina tiek dydžiu, tiek konstrukcija, tačiau didžioji išorinio statinio dalis paslėpta kalvos šlaite. Tą patį galima pasakyti ir apie Egipto karalių kapus Karalių slėnyje. Išskyrus įėjimo angą, išorėje nebuvo beveik nieko, rodančio, kad slėnio šlaitų gilumoje yra toks įmantriai išpuoštas kompleksas kaip Sečio I laidojimo kambarys.
Virš tokių paslėptų kapų pastatyti monumentalūs antkapiai turi vieną svarbų pranašumą: kadangi jie matomi, gali amžiais perduoti tam tikrą idėją, nesvarbu, kokia ji: akivaizdi ar numanoma. Etruskų kapinės Červeteryje, Italijoje, – tai ištisas kapinynas su įvairaus dydžio ir stiliaus kelių šimtmečiu kapais. Čia pastabus stebėtojas gali suvokti tradicijų pokyčius (nedaugelis papročių išlieka nepakitę daugelį metų) ir visuomenėje įvykusias permainas. Po didelių apskritu ankstesnio laikotarpio kapų atsirado eilės kuklesnių, labiau sugrupuotų kapų, galbūt atspindinčių paties Červeterio miestovaizdį.
Tačiau jeigu ieškosime tikrai paslaptingų paminklų, tokie yra priešistoriniai kapai, pavyzdžiui, Niugreindžo Airijoje. Šis megalitinis statinys, stebinantis ir savo dydžiu, ir puošimais, išraižytais pilkapį juosiančiuose akmenyse, koridoriuje ir laidojimo kambaryje, pareikalavo iš j statytojų išties milžiniškų pastangų. Bet viduje rasti palaikai, šimtmečiais lankytojų barstyti ir trypti, mažai tepadeda suprasti, kas čia anuo metu vyko. Tačiau kiekvienų metų pabaigoje tekančios saulės spinduliai, praėję pro stogo kiaurymę ir koridoriumi, apšviečia centrinio kambario grindis. Vargu ar galima surasti simbolį, kuris labiau kurstytų vaizduotę, kaip „mirštanti” saulė, apšviečianti laidojimo vietą ir teikianti atgimimo viltį. Kadangi nėra rašytinių įrodymų, galime nesuprasti tikslios to meto tikėjimų prasmės, tačiau kapo sandara vis dėlto padeda suvokti jo simboliką.