SEPTYNIS SENOVĖS pasaulio stebuklus sudarė įvairių laikų monumentai, turėję bendrą „įstabumo” savybę: gebėjimą įkvėpti pagarbią baimę ir susižavėjimą. Sis išskirtinumas buvo pasiekiamas dydžiu (didžiausi akmeniniai pastatai), puošnumu (prabangiausios skulptūros), įspūdinga technika (aukščiausias bronzos liejinys) arba tam tikru šių priemonių deriniu.

Vakarų pasaulyje mintis sudaryti konkretų žmogaus sukurtų „stebuklų” sąrašą gyvuoja bent jau nuo graikų laikų. Herodotas, rašęs V a. pr. Kr., pasakoja apie „tris žymiausius darbus, kuriuos galima pamatyti graikų žemėse”, visi jie samiečių sukurti: tunelinis akvedukas, uosto molas ir didžioji Heros šventykla Šamo saloje. Septynių pasaulio stebuklų sąvoka yra šios minties tąsa.

Pradžia buvo padaryta helenizmo laikotarpiu, po Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo užkariavimų. Senesnės civilizacijos – Egipto, Babilonijos ir Persijos – buvo įtrauktos į naująjį daugiakalbį pasaulį, kuriame viešpatavo graikų kultūra, o graikų kalba iš tikro buvo lingua franca (hibridinė). Pats skaičius „septyni” galbūt kilęs iš Artimųjų Rytų, kaip (kiek vėliau) ir septynių dienų savaitė. Visi tie septyni stebuklai parinkti iš Aleksandro Didžiojo užkariautų kraštų, bet ne visi buvo sukurti pagal graikų tradicijas. Piramidės buvo be galo senos,* kabantieji Babilono sodai (arba Babilono sienos kituose „stebuklų” variantuose) neturėjo nieko graikiško. Tačiau sugretinę savo darbus su šiais, graikai galėjo palyginti savo laimėjimus su tuo metu Aleksandro įpėdinių valdomu karalysčių kūriniais. Galbūt nieko nuostabaus, kad šias varžybas laimi graikai, nes iš septynių tradiciškai pripažįstamų pasaulio stebuklų penki buvo ištašyti, nulieti arba sukonstruoti graikų ar helenizmo menininkų ir architektų.

Seniausias Septynių pasaulio stebuklų variantas priklauso III arba II a. pr. Kr., tačiau net ir tuo atveju šis sąrašas skiriasi nuo dabar žinomo. Vienas iš ankstyvųjų šaltinių yra trumpas eilėraštis, kurio autorius buvo Antipatras Sidonietis (miręs apie 125 pr. Kr.) arba Antipatras Tesalonikietis (kūrė apie 20 pr. Kr.-20 po Kr.). Poetas šlovina Olimpijos Dzeuso statulą, Rodo kolosą, kabančiuosius Babilono sodus, Egipto piramides, Halikarnaso mauzoliejų ir Efeso Artemidės šventyklą. Tačiau vietoje Faro, arba Aleksandrijos, švyturio jis mini Babilono sieną, pakankamai plačią, kad ja galėtų važiuoti kovos vežimas. Taigi nors tuo metu jau buvo aiškiai nusistovėjęs bendras sąrašo pobūdis ir skaičius „septyni”, konkretus turinys dar nebuvo nustatytas. Iš tikrųjų romėniškuoju laikotarpiu tas sąrašas buvo toliau keičiamas, nes įvairūs rašytojai stengėsi įtraukti naujus statinius, kurie atitiko jų pačių planus. Romėnų poetas Marcialis (1 a. po Kr. pabaigoje) pridėjo tuo metu Romoje užbaigtą Flavijaus amfiteatrą (Koliziejų). Krikščionių rašytomis (Grigalius Tūrietis (VI a. po Kr.) įtraukė Nojaus laivą įr Saliamono šventyklą. Stebėtina, kad Aleksandrijos švyturys sąraše pasirodė tik po romėniškojo laikotarpio. Tačiau jis tapo konkretaus Septynių pasaulio stebuklų sąrašo, atgaivinto per Renesansą, pagrindiniu elementu.

Kiekvienas iš Septynių stebuklų reiškė žmogaus sugebėjimų viršūnę tam tikroje technologijos srityje. Taip Egipto piramidės buvo žymiausias statybos iš akmens pavyzdys, kabantieji Babilono sodai | tekančio vandens panaudojimo, Rodo kolosas -bronzos liejimo meistriškumo. Tačiau iš tikrųjų visas tas sumanymas buvo vaizduotės kūrinys, literatūrinė išmonė. Nepaisant Antipatro tvirtinimo, jis negalėjo būti matęs kabančiųjų sodų, nes jie buvo pražuvę prieš daugeli šimtmečių. Tuomet, kai jis rašė, Rodo kolosas irgi nebestovėjo, buvo likę tik jo griuvėsiai. Tačiau vargu ar tai svarbu. Archeologija parodo, kad visi septyni pasaulio stebuklai buvo išties nepaprasti žmonių laimėjimai, o jiems sukurti naudoti būdai akivaizdžiai liudija senovės technologijų galimybes.