Hipnozės seansai parodė, kad atmintis išsaugoja netgi visų mūsų perskaitytų knygų pačias nereikšmingiausias frazes ir jas atkuria, tik leidus tam tikram paslaptingam mechanizmui, slypinčiam mūsų sąmonės gelmėse.
Ar tik ne jis, super-“aš”, esant tam tikroms sąlygoms, padeda žmogui per vieną sekundę atlikti skaičiavimus, kuriuos taip greitai gali įveikti tik pačios galingiausios šiuolaikinės skaičiavimo mašinos? Ar tik ne super-“aš” diktuoja rašytojams jų knygas? Kai kada net sapne!
Šį genijų, “pasislėpusį” mūsų sąmonės gelmėse, tiria psichologai bei hipnoterapeutai. Štai keletas minčių ir anglų psichologo Jano Uilsono knygos “Super aš”.
Gerai žinomas hipnoterapeutas įtikino vieną literatą, kad jis išnyksta ieškoti savo praėjusio gyvenimo. Šios scenos liudininkų nuostabai, literatas staiga prakalbo, su aiškiu vaikišku akcentu ir, prašomas pasakyti savo vardą, atsakė: “Stivenas Garetas”. Kaip paaiškėjo iš jo žodžių, Stivenas gyveno, Dubline praėjusio šimtmečio pabaigoje. Literatas pademonstravo paviršutinišką, bet nuostabų XIX amžiaus pabaigos Dublino miesto folkloro žinojimą. Aprašė šio miesto krantines, galerijas, kur vienas prie kito susigūžę stovėjo dailūs nameliai…
Sugrįžęs į normalią būklę, literatas, turėjęs tolimus savo prosenelius airius, bet gimęs Filadelfijoje, niekaip negalėjo paaiškinti visų tų prisiminimų: Pirmiausia aš maniau, kad viskas buvo mano išgalvota, pagimdyta mano vaizduotės. Bet paskui, klausydamasis įrašytų savo paties atsakymų, aš buvau priblokštas. Susidariau įspūdį, kad manyje apsigyveno kažkokios dvasios ar kas nors į jas panašaus.
Dar vienas atvejis iš to paties hipnoterapeuto praktikos. Vienas žurnalistas atsidūrė epochoje, valdomoje anglų karaliaus Jakovo II. Įspūdis buvo gana panašus į pirmąjį. “Kada aš klausiausi šio eksperimento magnetofono įrašo, – pasakojo vėliau žurnalistas, – aš girdėjau visai man nepažįstamo žmogaus balsą, tačiau tas balsas buvo mano, tik mintys ir jausmai kažkieno kito. Aš niekada sąmoningai nebūčiau atsakęs į tokius klausimus. Atrodė, lyg kažkas kitas būtų užvaldęs mane”.
G.Friboma, pagyvenusi pacientė, būdama komos būklėje, prašneko taisyklinga hindi kalba. Paaiškėjo, jog šiai moteriai buvo 3 metukai, jos tėvų namuose gyveno indų kilmės tarnaitės. tarpusavyje jos kalbėdavosi gimtąja kalba.
Viena žymiausių vaikų rašytojų E.Blaijton pasakoja: “Nutarusi rašyti knygą, aš dar nežinau kokie bus personažai, kas jiems atsitiks, kur vyks veiksmas. Pasidedu ant kelių rašomąją mašinėlę, užsimerkiu, užmirštu vietą, net kur esu, ir laukiu. Po kurio laiko pamatau savo knygas, personažus. Aiškiai juos matau ir skiriu vieną nuo kito. Jie atgyja, pradeda kalbėti, judėti… Pirštai patys spaudo rašomosios mašinėlės klaviatūrą – automatiškai pradeda fiksuoti tai kas atsitinka mano herojams. Kodėl taip atsitinka, pati nesuprantu… Tačiau knyga jau parašyta!”
Daugiau kaip prieš šimtą metų Viljamas Tekerėjus rašė:”Aš kartais stebėdavausi kai kurių savo herojų pastabomis. Atrodydavo, kad kokia paslaptinga jėga priversdavo judėti mano plunksną, Herojus kalba, veikia, o aš savęs vis klausiu: kas, po velnių, jį privertė pagalvoti apie tai?”
Super-“aš” pasireiškimai parodė, kad mes įsimename netgi pačias smulkiausias mūsų egzistavimo detales. Iš kur tas mechanizmas?
Pagal religinę filosofiją super-“aš” galima būtų pavadinti vienu iš angelų sargų. Jis apsaugo mus ir padeda mums pačiose kritiškiausiose situacijose.
O galbūt tai yra mūsų tikrasis “aš”, tai yra, tas, ką tikintieji vadina nemirtingąją dvasia, egzistuojančia už laiko ribų, už fizinio kūno, ir jo pražudyti negali jokie staigūs fiziniame kūne vykstantys pokyčiai. Galbūt tai ir yra mūsų nemirtingoji kūno dalis?
Mes gyvename mokslininkų atradimų amžiuje ir greitai nusigręžiame nuo mūsų vidinės būties problemų, lyg ir nepastebėdami mūsų gan skurdžių žinių apie tai.