Tesėjas ir Minotauras

Pasak Apolodoro Atėniečio, IIa. pr. Kr. pateikusio Tesėjo ir Minotauro padavimą (jo fragmentus galima atsekti iki VI a. pr. Kr. pabaigos), Tesėjas buvo Atėnų karalius.

Jo tariamas tėvas buvo mirtingasis karalius Egėjas, tačiau taip pat teigiama, jog Tesėjo “biologinis tėvas” esąs dievas Poseidonas. Viena pagrindinių šio pasakojimo apie Tesėją temų – jaunuolio tapimas vyru atliekant pavojingus žygdarbius. Kaip būdinga graikų mitams, kelyje į vyriškumą apstu tuščios garbės, ironijos ir sielvarto. Tačiau ar tas pasakojimas remiasi kokia nors platesne istorine tiesa?

Minojas ir Minotauras

Tesėjui gimus Troidzenos mieste, Egėjas padėjo savo kardą ir sandalus po uola miesto apylinkėse ir nurodė žmonai Aitrai, kad laikytų berniuką Troidzenoje, kol jis pakankamai užaugs ir sustiprės, kad įstengtų pasiimti šiuos daiktus iš po uolos. Kai tai įvyks, Tesėjas turės iškeliauti pas tėvą į Atėnus.

Ir štai išaugo ir tapo augalotas, stiprus jaunuolis. Tada jis lengvai atkėlė uolą ir pasiėmė tėvo daiktus. Atlikęs šią užduotį, ketino vykti į Atėnus, kaip buvo nurodyta. Aitra maldavo jį keliauti jūra, bet Tesėjas pasirinko pavojingesnį sausumos kelią, kur buvo pilna plėšikų, galvažudžių ir laukinių žvėrių. Kaip ir reikėjo tikėtis, kelyje jis susidūrė su daugybe pavojų ir juos įveikė. Panaudodamas savo nepaprastą jėgą ir apgaulę, Tesėjas sėkmingai atlaikė kiekvieną iššūkį; pavyzdžiui, įmetė į jūrą žiaurųjį plėšiką Skironą, užmušė piktavalį Prokrustą, nugalabijo Kromiono šerną, kuris tikriausiai buvo daug niršesnis, negu gali atrodyti.

Atėniečių kraujo duoklė Minotaurui

Kai Tesėjas atkeliavo į Atėnus, sužinojo apie jo šalį ištikusią didelę tragediją. Prieš kelerius metus – Apolodoras sako, kad tai atsitikę prieš Trojos karą, – Kretos karaliaus Minojo sūnus Androgėjas buvo užmuštas mūšyje prieš Atėnus. Iš įniršio ir sielvarto karalius Minojas pareikalavo atlyginimo krauju, ir atėniečiai sutiko stengdamiesi išvengti didesnio konflikto su Kreta. Kiekvienais metais (kai kuriuose mito variantuose kas devynerius metus) į Kretą būdavo nuvežami septyni jaunuoliai ir septynios merginos ir atiduodami siaubingai pabaisai, pusiau žmogui, pusiau jaučiui Minotaurui, kuris juos nužudydavo savo kalėjime labirinte.

Minotauro kilmė aiškinama bergždžiomis karaliaus Minojo pastangomis apgauti dievus. Minojas paprašė tobulo jaučio aukai, ir Poseidonas sutiko. Jautis buvo toks puikus, jog Minojas jį nusprendė pasilaikyti, o paaukojo kitą, ne tokį tobulą. Poseidonas perprato Minojo apgaulę ir sumanė piktą bausmę. Įpykęs dievas apkerėjo Minojo žmoną Pasifają, ir šioji aistringai ir beviltiškai įsimylėjo dieviškąjį jautį. Galiausiai ji pasimylėjo su jaučiu, tapo nėščia ir pagimdė Minotaurą. Minojo užsakymu žymus architektas Dedalas pastatė labirintą, kuriame buvo įkalintas Minotauras; taip Kretos piliečiai buvo apsaugoti nuo jo siautėjimo.

Tesėjas atvyko į Atėnus kaip tik tuo metu, kai eilinis aukai skirtų atėniečių būrys buvo įsodintas į laivą juodomis burėmis, kuris turėjo nugabenti juos į Kretą mirčiai. Tesėjas pasisiūlė būti vienas iš parinktųjų, įsitikinęs, kad įveiks Minotaurą ir padarys galą tam žiauriam aukojimui. Karalius Egėjas mėgino atkalbėti sūnų, tačiau galų gale sutiko prisakęs: jei Tesėjui pasiseks laimėti kovą su Minotauru ir rasti kelią iš labirinto, pergalingai grįždamas į Atėnus Kretos laivu, jis turėsiąs pakeisti juodas bures baltomis – tai tėvui būtų ženklas, kad Tesėjas laimėjo.

Jiems atplaukus į Kretą, Tesėjas ir kiti buvo nuvesti į labirintą. Karaliaus Minojo duktė protingoji Ariadnė iš karto įsimylėjo Tesėją ir sumanė paprastą būdą, kaip neleisti jam pasiklysti labirinte: ji davė jam šilkinių siūlų kamuoliuką, kurį Tesėjas eidamas vyniojo, kol pasiekė snaudžiantį Minotaurą. Minotauras pabudo, ir prasidėjo žiauri kova. Sudavęs mirtiną smūgį, Tesėjas nugalėjo žvėrį. Sekdamas išvyniotu siūlu, jis išėjo iš labirinto ir džiaugdamas grįžo į Atėnus. Deja, pamiršo savo pažadą pakeisti laivo bures. Kai Egėjas pamatė grįžtantį laivą juodomis burėmis, jis pamanė, kad sūnus žuvo. Apsigavęs Egėjas, apimtas nenumaldomo sielvarto, puolė nuo aukšto skardžio į jūrą ir paskendo.

Ar tesėjo ir Minotauro mite yra tiesos?

Ar esama archeologinių radinių, paremiančių šio Kretos mito tikroviškumą? Nors, žinoma, galime atmesti pasakojimą apie pusiau jautį, pusiau žmogų, įdomu, kad Apolodoras teigia karalių Minoją gyvenus Kretoje. Sero Arthuro Evanso 1900 m. pradėti archeologiniai tyrimai Knose, Kretoje, atskleidė ankščiau nežinotą civilizaciją. Evansas ją pavadino karaliaus vardu – Minojo kultūra is išaiškino, kad ji klestėjo apie 1650-1420 m. pr. Kr. Senovės kretiečiai praktikavo religiją, kurioje neabejotinai reikšmingą vaidmenį turėjo jaučiai. Įžymioje freskoje, rastoje milžiniškuose Minojo rūmuose Knose, atvaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jautį, galbūt religinių apiegų metų. Sienos aplink šį piešinį išpuoštos didžiuliais stilizuotais jaučių ragais iš klinties. Rūmuose  rasta dailių apeiginių indų skysčiams, vadinamų ritonais; jie irgi padaryti natūralistinės jaučio galvos formos.

Knoso rūmai buvo sudėtingas ir painus šimtų, o gal net tūkstančio kambarių kompleksas, užimantis per 20 000 kv. m plotą. Tai iš tikrųjų labirintinis statinys, ir žmonės jau seniai įžvelgė ryšį tarp šios šventyklos ir Minotauro labirinto. 500 m. pr. Kr., praėjus daug laiko po to, kai šventykla buvo apleista, kretiečiai kalė monėtas su minotauru vienoje pusėje ir schemišku labirinto atvaizdu kitoje.

Todėl atrodo, kad Tesėjo ir Minotauro mitas išsirutuliojo iš kakokios tikros istorijos, į kurią pažvelgta pro legendos prizmę. Ši istorija galbūt atspindi laikotarpį, kai graikai, matyt, buvo pavaldūs Minojo civilizacijai, ir galimas dalykas, kad Minotauro labirintas išreiškia mitologizuotą sudėtingo kambarių labirinto  bronzos amžiaus  Knoso rūmuose-šventykloje sampratą.

Anot kitaip manančių Rodney Castledeno ir J.Lesley Fittono, pasakojimą apie Tesėją, nudobusį Monotaurą ir taip padariusį galą siaubingai kraujo duoklei, graikų mokėtai minojiečiams, galima suprasti kaip istorinio graikų civilizacijos iškilimo ir jų išsilavinimo iš bronzos amžiaus minojiečių viešpatavimo mitinę metaforą.