Vampyras yra ne nemateriali dvasia, bet prisikėlęs lavonas. Jis turi ir tam tikrų bekūnės dvasios galių bei sugebėjimų. Vampyras atrodo kaip lavonas – liesas, blyškus; palietus – Saitas kaip ledas. Kai kuriuose pasakojimuose jis apibūdinamas kaip sudžiūvęs skeletas -Egipto mumija. Jis gali būti apsisiautęs skraiste, bet dažniausiai jis vaikšto apsivilkęs normaliais rūbais. Kartais, jeigu gerai maitinasi, jis gali būti ir visai neplonas. Tada jis būna tarytum siurbėlė, išpampęs nuo iščiulpto kraujo. Tuomet, jį palietus, jis gali pasirodyti karštas. Jo lūpos dažnai iššieptos, kad matytųsi ilgi smailūs vilko dantys. Vampyro akys žiba, o kartais blyksi, ausys gali būti smailios kaip Drakulos. Vampyro pirštų nagai aštrūs, riesti, antakiai virš nosies susisiekiantys. Jis labai plaukuotas. Plaukai auga net ant delnų. Nors ir liesas, jis labai stiprus.

Bulgarų vampyras turi tiktai vieną šnervę. Lenkų vampyro liežuvis turi aštrų galiuką. Graikų pasakojimuose vampyrai būna mėlynomis akimis. Tai reiškia, kad mėlynakių žmonių Graikijoje nėra. Kiekvienas, kuris kuo nors iš aplinkinių išsiskirdavo, buvo patogi auka. Žmonės su kiškio lūpomis, rudais plaukais, turintys apgamus, vaikai, gimę su dantimis, būdavo persekiojami už “vampy-riškumą”.

Folklore vampyrams teikiama įspūdingų antgamtinių jėgų. Senos Rytų Europos legendos vampyrą apibūdina kaip vaikščiojantį numirėlį. Jis gali išlįsti iš savo kapo irvėl į jį įlįsti pro šešių pėdų žemės sluoksnį. Pasak kai kurių Balkanų pasakojimų, vampyro kape yra mažų skylių, kurios eina iki pat jo karsto. Pro jas būtybė išlenda į paviršių. Taigi vampyras yra materialus kūnas, turintis nematerialios dvasios savybių. Vengrų istorijose vampyrai turi magišką galią pasiversti rūko debesimis. Šį triuką pasisavino Bremas Stoukeris “Dra-kuloje”. Jo vampyras, norėdamas pasiekti auką, į užrakintus kambarius prasiskverbdavo pro durų apačią, rakto skylutę.

Vampyras gali pasiversti ir žvėrimi. Žvėrys jam kartais padeda. Drakula savo žinioje turėjo vilkų gaują keliautojams gąsdinti. Senose istorijose vilkai ar vilkolakiai kartu su katėmis, pelėdomis, žiurkėmis veikia kaip vampyro pagalbininkai. Vampyras dažniausiai pasiverčia vilku arba kate. Pavyzdžiui, Drakula galėjo pasiversti vilku. Taip pat jis galėjo pasiversti šikšnosparniu; tai ypač akcentuojama filmuose.

Dar viena vampyro savybė – jis hipnotizuoja savo aukas, priverčia jas nesipriešinti ir nebeatsiminti savo baisiojo svečio kitą rytą. Vampyras gali nuolatos lankyti tą pačią auką, kuri kitą rytą skųsis tik buvusios nakties košmarais. Beje, yra visokių būdų, kaip nuo jo apsisaugoti. Vampyro veikimas yra suvaržytas labiau negu kokio kito veikėjo. Jis gali būti aktyvus tiktai naktį. Kadangi vampyras yra vaikščiojantis lavonas, tai dieną jis privali ilsėtis, ir ne bet kur, o būtinai savo kape. Kai kuriose Balkanų legendose pasakojama apie vampyrus, vaikščiojančius dieną. Seni pasakojimai neteigia, kad saulės šviesa vampyrui būtų labai kenksminga. Jos kenksmingumas – tai idėja, atėjusi iš siaubo literatūros ir filmų. Apskritai vampyrui gali pakenkti daugelis dalykų. Kaip ir piktosios dvasios, jis vengia sidabro, taip pat neapkenčia česnako. Šio augalo aitrių žiedų, jei netoliese yra vampyras, patartina turėti ant palangės ar kaklo. Nuo krikščionybės laikų vampyrai labai bijo Nukryžiuotojo. Mat tikima, kad visokia blogybė kyla iš Šėtono ir kad Kristaus simbolis ją veikia. I a. bažnytininkų teorijos teigė, kad lavonas, tapęs vampyru, buvo prikeltas demono iš pragaro, o ne jo paties dvasios. Todėl jis ypač turėtų bijoti Nukryžiuotojo.

Sidabras, česnakas ir kryžius yra gynybinės magijos formos Šalyse, kuriose įsišaknijusi vampyrų baimė, numirėlis apdedamas įvairiais talismanais tam, kad “pritvirtintų” jį prie kapo. Dažnai imamasi atsargumo priemonių, nes manoma, kad numirėlis ims vaikščioti kaip vaiduoklis. Pavyzdžiui, savižudžiai, nužudyti nusikaltėliai ir kt. paprastai laidojami po tekančiu vandeniu, prie sankryžų arba lavonui per Širdį perveriamas iešmas.

Jeigu Šios priemonės nepadeda, reikia vampyrą pagauti. Tada jį sunaikinti nesunku. Pabaisą naktį (tuomet ji būna aktyvi) galima nušauti sidabro kulka. Tiktai gaudytojas turi išvengti hipnotizuojančių vampyro akių. Svarbu, kad kulka būtų padaryta iš ištirpdyto kryžiaus arba bent palaiminta šventiko. Saugesnis būdas – aptikti vampyrą jo karste. Svarbiausia – perdurti aštriu mietu jam širdį. Pasakojimai pataria, kad mietas būtų iš švento erškėčio arba epušės medžio. Vampyras turi būti pervertas vienu smūgiu, antraip burtai neveiks. Albanų legendose vietoj mieto vartojamas kalavijas. Kitos legendos rekomenduoja nukirsti pabaisai galvą. Kartais nukirsta galva arba perdurtas mietu vampyras galutinai sunaikinamas ugnimi Šios galingos gynybinės ir puolamosios priemonės teikia gyviesiems pranašumą. Tačiau vampyras turi vieną magišką galią: savo aukas jis irgi gali paversti į vampyrus. Kai kurie pasakojimai teigia, kad kiekvienas numirėlis, netekęs kraujo, užpultas vampyro tuoj pavirs į vampyrą. Balkanų šalyse kiekvienas, miręs nuodėmėje, be Bažnyčios palaiminimo, prisikelia vampyru. Tai visų pirma pasakytina apie savižudžius. Priesaikos laužytojai arba žmonės, prakeikti savo tėvu, bei šiaip piktavaliai po mirties gali pasidaryti vampyrais.

Taigi saugokitės vampyrų!