ŠIUOLAIKINĖS TURKIJOS, Armėnijos ir Irano valstybės ribojasi nepaprastame gamtovaizdyje: virš lygumų, siaurų slėnių ir mėlynų mineralinių ežerų dunkso kalnai, iš kurių, ko gero, ryškiausias yra daugiau kaip 5000 m aukščio Araratas. 850-600 pr. Kr. šiame krašte viešpatavo galinga Vano, arba Urartu, karalystė, o ją saugojusios tvirtovės net šiandien yra vienos įspūdingiausių pasaulyje. Jų klestėjimo laikais tinkuotos plaušaplyčių sienos su masyviais akmeniniais pamatais ir švytinčiomis dantytomis viršūnėmis iš kaži kur traukė akį grėsminga ir valdinga išvaizda, budriai stūksodamos skardingose viršūnėse, – vienas senovės rašytojas jas palygino su žvaigždėmis danguje. Įspūdingiausia, be abejo, yra virš Urartu sostinės Tušpos iškilusi Vano tvirtovė.

Stačios uolos – ne kliūtis

Statydami tvirtoves kalnų viršūnėse, iškilusiose virš pagrindinių gyvenamųjų centrų, urartiečiai pasinaudojo vietovės ypatybėmis. Jų neatbaidė tai, kad kai kurie kalnai buvo nepatogiai ilgi ir siauri. Vano tvirtovė – geras pavyzdys: stačiašlaitis kalnagūbris, ant kurio ji stovi, yra daugiau kaip 1 km ilgio, tačiau beveik visas turi vos 50 m pločio, didžiausias plotis tik 125 m. Kitoje vietovėje Urartu tvirtovę nuo gretimo kalnagūbrio skyrė 10 m pločio griovys.

Kartais sienos turėdavo pamatus iš kiklopiškų akmenų, paklotus tiesiog grunte, vis dėlto dažniau sienų statyba prasidėdavo įsikirtimu į pačias uolas uolienų atodangų pakraščiais. Uolose iškaldavo iki 1 m aukščio pakopas, ant kurių buvo dedami sienų pagrindai. Darbuodavosi geležiniais kirtikliais ir kūjeliais, o pagrindinė darbo jėga tikriausiai buvo karo belaisviai.

Meistriškas mūrinys

Žemesniosios sienų dalys buvo statomos iš akmenų, be skiedinio, kiek pasvirusios atgal, su įvairaus kruopštumo apdaila. Lengviausiai gaunama statybinė medžiaga buvo pjaustytos vietinės uolienos, tačiau pačiame Vane naudoti apie 6 m ilgio bazalto luitai buvo gabenami iš vulkaninio kalno, esančio už 50 km kitoje ežero pusėje.

Nors mūrinio storis priklausė nuo vietos, sienos dažniausiai buvo 3-4 m pločio, išmūrytos taisyklingomis 50 cm-1 m aukščio eilėmis. Mūrinio šerdis nebuvo vientisa, bet pripildyta mažesnių akmenų. Maždaug kas 10 m stovėjo neaukšti išsikišę apie 4 m pločio bokštai, arba kontraforsai. Statinio viršus buvo lygus ir kartais padengtas kalkių sluoksniu, matyt, norint apsaugoti nuo drėgmės.

Iš tikrųjų tvirtovę saugojo antstatas, sumūrytas iš klasikinės Vidurinių Rytų medžiagos – saulėje džiovintų molio plytų – ir apteptas moliu. Asirijos valdovas Sargonas 714 pr. Kr., apibūdindamas vieną Urartu tvirtovę, kurią turbūt buvo užgrobęs, sakė, kad sienos buvusios 120 plytų eilių aukščio. Tarkime, kad statyta iš 15 cm storio plytų, tuomet sienos aukštis būtų daugiau kaip 18 m, o prie jo dar galima pridėti akmeninių pamatų ir dantytos viršūnės aukštį. Pasak senovės aprašymų, kitos tvirtovės stovėjo iškilusios 120 m virš lygumos, -galbūt tokio aukščio buvo uolų atodangos, ant kurių jos stovėjo.

Griežta valdžia

Tarp kai kurių tvirtovių sienų stovėjo rūmai ir šventyklos, o kitos daugiausia buvo administraciniai centrai ir turėjo sandėlius žemdirbystės produktams, ypač grūdams, vaisiams, mėsai, aliejui ir vynui laikyti. Vidaus pastatai buvo išdėstyti įvairaus lygio uolose iškirstose terasose ir dirbtinėse pakylose. Užėjusi asirų kariuomenė užgrobė baisybę kviečių ir miežių: viena tvirtovė turėjo 5000 t talpos sandėlius. Skysčiai, pavyzdžiui, alyva ir vynas, buvo laikomi 1000 litrų moliniuose induose; vienoje sandėlių grupėje tokių buvo apie 400. Atrodo, jog Urartu buvo labai griežtai tvarkoma karalystė, ir tikriausiai – dėl margos šio krašto gyventojų kilmės – tvirtovių tinklas buvo pastatytas veikiau vidaus valdymo, negu gynybos nuo išorės priešų tikslais.

Daugelyje akmens įrašų išvardijami Urartu valdovų karinės pergalės ir nuopelnai. Išlikę ir kitų dokumentų, tačiau nėra patikimų žinių apie šių statinių žlugimą. Karalystė galutinai suiro VII a. pr. Kr. pabaigoje, kai klajokliai, pavyzdžiui, skitai, iš šiaurės stepių pradėjo puldinėti Artimuosius Rytus. Paskui Urartu priklausė Persijos imperijai. Tvirtovės buvo išplėštos ir apleistos, tačiau akmeniniai pamatai išliko. Jie iki šiol tebelaiko Vano viduramžių tvirtovės sienas.