Velykų salos statulos

velykos-1

IŠSIBARSČIUSIOS Velykų salos pakrantėje mėlyname Ramiojo vandenyno fone, ant akmeninių pakylų kadaise stovėjo eilės aukštų ištįsusių figūrų grublėtais veidais, ištašytais iš kieto vulkaninio tufo, įdėmiai žvelgiančiais baltai ir raudonai inkrustuotomis akimis. Tai paslaptingosios Velykų salos statulos – bent tokios buvo, kol nebuvo išvartytos užėjus kažkokiam naikinimo priepuoliui. Nenuostabu, kad klausimas, kaip ir kodėl tokie sunkūs monolitai buvo iškalti ir pastatyti, nuo XVIII a. nedavė ramybės Vakarų keliautojams ir archeologams, kaitino jų vaizduotę.

Velykų sala, teisingiau vadinama vietiniu Rapa Nujo vardu, yra atokiausia žmonių gyvenama vieta planetoje. Šis trikampis 22 km ilgio ir 16 km pločio žemės lopelis yra 2250 km atstumu nuo kitos artimiausios apgyventos Pitkerno salelės ir 3747 km nuo Pietų Amerikos kranto. Ji tokia tolima, jog stebėtina, kad iš viso buvo atrasta iki šiuolaikinės navigacijos atsiradimo.

Statulos

Velykų salos statulos, arba moai, akimirksniu atpažįstamos pagal jų formą ir stilių. Jos vaizduoja galvą ir viršutinę liemens dalį iki vietos kiek žemiau juosmens; kojos nerodomos. Pečiai ir rankos yra, tačiau dilbiai parodyti tik lėkštais reljefiniais ruožais, užsibaigiančiais žemiau bambos. Pirštai ištiesti ir nukreipti į ovalinį arba stačiakampį pakilimą, galbūt vaizduojantį strėnjuostės klostę. Kai kurių statulų nugarose iškalti bareljefai su tiesiomis, lenktomis ir spiralinėmis linijomis, kurios galbūt vaizduoja tatuiruotės ženklus, reiškiančius asmens rangą. Remiantis tuo ir faktu, kad nėra dviejų vienodų statulų, mėginama daryti išvadą, jog vaizduoja konkrečius asmenis, galbūt genčių vyresniuosius.

Išraiškingiausiai iškaltos galvos: joms būdingi išsišovę burna, nosis ir smakras, ryški antakių linija. Pakaušis paprastai plokščias, abipus jo styro pailgos ausys.

Dydžio atžvilgiu Velykų salos statulos patenka į vieną gretą su kai kuriais didžiausiais žmogaus atvaizdais: jos turi 2-10 m aukščio. Buvo pastatytos ant pakylų, vadinamų ahu, išdėstytų salos pakrantėje,- didžiausia iš sėkmingai pastatytų, vadinta Paro, svėrė 82 tonas. Visų didžiausia statula, tinkamai pavadinta „Milžinu” (El Gigante), buvo 20 m ilgio ir būtų svėrusi apie 270 tonų, ji buvo palikta Rano Raraku skaldykloje.

Akmenų skaldymas

Saloje yra šimtai senovinių statulų, daugiausia iškaltų iš akyto vulkaninio tufo, iškirsto Rano Raraku skaldykloje, užgesusio ugnikalnio krateryje. Iš tikro Rano Raraku akmenys buvo tinkamiausi toms skulptūroms, nors kelios buvo iš bazalto arba raudonojo vulkaninio šlako. Skaldyklos vietovėje tebesimėto nebaigtos statulos, o aplink jas – tūkstančiai bazaltinių kirtiklių ir kitų kieto akmens įrankių, naudotų statuloms atskelti iš uolos ir reikiamai formai iškalti. Po sukietėjusiu eroduotu paviršiumi tą uolieną palyginti lengva kirsti, tačiau nuo orų ji sukietėja. Bazaltiniai kirtikliai buvo geri įrankiai, o kad būtų lengviau kirsti, akytas akmuo galbūt būdavo apliejamas vandeniu. Vis dėlto, neturint metalinių įrankių, statulų tašymas turėjo būti labai varginantis darbas. Kukliausiais apskaičiavimais didžiausią salos statulą, pavyzdžiui, garsiąją Paro, 10-20 žmonių grupė būtų dariusi apie 12 mėnesių.

Darbo procesą parodo 394 statulos, likusios skaldykloje įvairiai apdorotos. Matyti, kad pirmiausia, pradėję nuo viršaus, ištašydavo veidą, apytikriai aptašydavo liemenį, kol visas ruošinys stovėdavo neatskirtas nuo pagrindinės uolienos. Veido ir galvos bruožus užbaigdavo vietoje, pačioje skaldykloje, tik akis įstatydavo vėliau.

Statulų gabenimas

Užbaigus statulą, ją atskirdavo nuo uolos ir virvėmis nuleisdavo nuolaidžiu skaldyklos šlaitu. Statulos nugaros iškyša šliauždavo grioveliu, padėdama išlaikyti nusileidimo kryptį. Statulą prilaikydavo virvėmis, apsuktomis aplink didelius rastus, įstatytus į įdubas, iškirstas palei skaldyklos kraštą. Nors pastaraisiais amžiais Rapa Nujo saloje neaugo didelių medžių, aptikti suakmenėję riešutai ir šaknų kanalai liudija, kad dali salos dengė palmės, tarp jų didžiulės čiliškosios vyninės palmės, kol naujakuriai jas iškirto.

Medžiai buvo būtinai reikalingi statuloms atgabenti iŠ skaldyklos iki apeiginių pakylų. Kad ne visos įveikdavo tą kelią, rodo šen ten gulinčios užbaigtų statulų skeveldros, paliktos kelyje. Daugelis statulų gabentos tik trumpą nuotolį. Tokiai didelei statulai kaip Paro iš skaldyklos į jai skirtą vietą teko keliauti 6 km. JAV atlikus bandymą su betonine 41 Velykų salos statulos kopija, nustatyta, kad ją vilkti būtų įstengę 25 vyrai, jeigu ji būtų buvusi pririšta stačia medinėse rogėse ir vilkta nedidelių medinių ritinių klojiniu. Šią teoriją paremia faktas, jog, kaip atrodo, kai kurios kelyje paliktos statulos nugriuvo iš vertikalios padėties ir sudužo. Dar statulos galėjo būti gabenamos paguldytos ant nugaros arba net kniūbsčios mediniame rėme, ir tikriausiai tokia konstrukcija buvo naudota jas velkant aukštyn ar žemyn stačiais šlaitais. Taip pat gali būti, kad statulas nutempdavo iš skaldyklos iki jūros, pakraudavo ant plaustu ir nuplukdydavo i statymo vietą.

Galutinis etapas

Daugumą statulų buvo numatyta statyti ant ritualinių pakylų, juosiančių Rapa Nujo pakrantę. Šie akmenų mūriniai be skiedinio buvo renčiami kuo arčiau jūros; tačiau statulos statytos veidu į sausumą, ne į jūrą. Stebina dažnai pasitaikanti pačios pakylos konstrukcija: iš akmenų skeveldrų sudėta šerdis apklota masyviomis, bet kruopščiai aptašytomis akmens plytomis iki 3 m pločio. Statulas tikriausiai keldavo virvėmis, rampomis ir mediniais svertais. Pastatę ant pakylos, įtaisydavo akis.

Kasinėjant žemę po nuvirtusią statula, 1978 m. aptikta baltojo koralo ir raudonojo šlako, kurie sudarė atitinkamai akies baltymą ir rainelę. Akys teikė statuloms dvasinės galios, įdomu tai, kad dauguma nuvirtusių statulų guli veidu j žemę, taigi akių nematyti, o toms, kurios parvirto aukštielninkos, akių plotas išdaužytas kietais įnagiais.

Baigiamasis darbas statant vėlesnes statulas buvo uždėti būgno pavidalo kuodą (pukao) iš Puna Pau skaldyklos raudonojo šlako akmens. Didžiausi yra 2 m skersmens ir per 10 t svorio. Turbūt jie buvo uždėti jau pastačius statulas ant pakylos; ir vėl turėjo būti naudojamos virvės ir tvirti mediniai svertai bei ramsčiai.

Lieka atsakyti j klausimą, kam tos statulos atstovauja. Kai kurie tyrinėtojai spėjo, kad dievams, bet dabar dauguma sutinka, jog jos vaizdavusios garbingus protėvius, mirusiųjų bendruomenės vyresniuosius. Kai kurios statulos galbūt buvo iškaltos jiems gyviems esant, tačiau tik po asmens mirties buvo užbaigtos ir pastatytos į vietą. Didelis miško medžiagos poreikis, kilęs dėl statulų bumo, be abejo, buvo viena visuomeninės sistemos žlugimo priežasčių. Miškų iškirtimas, žemės nualinimas ir gyventojų perteklius privedė prie bado ir karinių kivirčų, per kuriuos statulos buvo puldinėjamos.

Statulos dar stovėjo, kai 1722 m. saloje apsilankė pirmi europiečiai, o po 50 metų jau buvo nuverstos. Dabar kelios yra restauruotos, užkeltos ant ahu platformų, joms įstatytos akys ir uždėti kuodai. Šios išsirikiavusios statulos, žvelgiančios j salos gilumą – nukreipusios akis kiek aukštyn, kad netrikdytų gyvųjų, – yra nuostabus pavyzdys to, ką galima pasiekti palyginti paprastomis techninėmis priemonėmis ir ribotu žmonių skaičiumi, kai skatina tvirti įsitikinimai ir konkurencija.