Žmogus su kauke

Lavėjus

Ar galima pamatyti įsikūnijusį velnią? Žinoma! Juodu “Jaguaru” ir vaikščioja už parankės su blondine. Jo išvaizda nekelia jokių abejonių, – milijonai amerikiečių įsitikinę, kad Šėtonas gyvas ir įsikūnijęs Entono S. Lavėjaus asmenyje (Nuotrauka viršuje).

Akivaizdu, kad jis ir pats sąmoningai palaiko atitinkamą išvaizdą: plikai nusiskutęs galvą, juodom kelnėm, juodais marškiniais, juoda odine striuke ir juoda žvejo kepure. Nepaisant amžiaus (jam šešiasdešimt vieneri), jis išsaugojo nepriekaištingą juodą barzdelę, kairėje ausyje nešioja auksinį auskarą. Žinoma, toks aprašymas tinka daugeliui slampinėjančių San Francisko gatvėmis. Ne, šiame žmoguje yra kažkas daugiau, kažkas giliai piktavališko. Blyški oda, tarsi niekada negavusi saulės spindulių,  ir nenatūraliai jaunas veidas, su jaunatviškais šlakais. Patrauklus, ekstravagantiškas, iškankintas, atstumiantis, protingas ir truputį keistas. O kaipgi dar gali atrodyti Šėtonas?

Lavėjus tapo žinomas 1966m., kai San Franciske įsikūrė Šėtono bažnyčia, o  1969 m. sustiprino savo reputaciją, parašęs “Šetono bibliją”, išleistą didesniu, negu 600 000 egzempliorių tiražu. Šiai knygai pasirodžius, jis buvo paskelbtas “pačiu šėtoniškiausiu žmogumi pasaulyje”.

“Entonas Lavėjus – centrinė figūra Šėtono teorijos augimo ir plitimo procese Amerikoje”, sako daktaras Karlas Raškė, knygos “Nuspalvinta juodai”, kurioje jis analizavo šėtonišką jaunimo aktyvumą, autorius. Laiškai jam ėjo Šėtono vardu ir paštas juos tvarkingai pristatydavo adresatui.

Tačiau laikui bėgant, apkaltintas plėšikavimu, sukčiavimu, persekiojimas sensacijų ieškotojų ir okultinių mokslų specialistų, Lavėjus vis labiau atsiskyrė nuo pasaulio. Sklido kalbos, kad jis mirė.

Dabar šėtono kultas iš naujo atgimsta visuose JAV kampeliuose. Roko grupės atvirai kreipiasi į šėtoną. Policijos skyriai užversti pranešimais apie paaukotus žmones. Satanizmas išreiškiamas, nutepliotais dažais ant metro sienų, padažnėjusiomis paauglių savižudybėmis. O šio judėjimo dvasios tėvas užsisklendė savyje. Gyvena Ričmondo rajone San Franciske asketiškai, apsuptas knygų, ginklų, muzikos instrumentų, magiškų priemonių. Visada šalia jo – blondinė Blanše Barton, jo draugė, jo biografijos “Paslaptingas Šėtono išpažintojo gyvenimas” autorė.

“Aš esu tai, kas jums sapnuojasi pačiuose baisiausiuose sapnuose”, – kartą pareiškė Lavėjus.

Paslaptingumas gaubia ne tik tai, kas jį supa, bet ir visą jo gyvenimą. Kaip teigia Lavėjus, jis gimė 1930 m. balandžio 11 d. Čigakoje.

Dauguma panašių į jį žmonių, kaip sako Lavėjus, nuo vaikystės yra kaip nors paženklinti. Jis nesidomėjo bendraamžiais ir buvo negabus šokiams. Bet didžiausias skirtumas, tariant jo žodžiais, buvo veide: “aš keistai atrodžiau. Pagal dabartinius standartus, mano išorė patraukli, bet 1930m. tai buvo nepriimtina. Labai įdomų dalyką galima perskaityti Lavėjaus biografijoje: “Pašalinta uodega – papildomas slankstelis apatinėje nugaros srityje, pasitaikantis vienam iš 100 000 naujagimių”. Lavėjus ne kartą pasakojo, kad 1947 m. pavasarį jis įsidarbino cirke. Barton savo knygoje rašo: “Labai greitai 17 – mečiui Lavėjui pavyko išmokti sutramdyti iš karto aštuonis tigrus ir keturis Bengalijos liūtus viename narve. “Žvėrys pargriovė mane ant žemės ir jutau prie savo veido karštą grobuonies šnopavimą. Vienintelis būdas išsigelbėti – pasinaudoti minties galia. Kiekvienas geras dresuotojas žino, kaip tai padaryti, kaip savo kraujyje pakelti adrenalino lygį ir kaip padaryti energijos spindulius, galinčius paveikti žvėries smegenis. Štai kada iš tiesų išmoksti jėgos ir burtų, mokaisi būti Dievu”. (Įdomu tai, kad cirko dokumentuose, kurie yra saugomi Pasauliniame cirko muziejuje Barbau, Lavėjaus pavardės surasti nepavyko.)

Apskritai Lavėjaus žodžiuose, kaip ir biografijoje, galima lengvai rasti daug prieštaravimų, neaiškumų ir nesutapimų, todėl nesunku suabejoti, ar jis tas, kuo įtikinėja esąs. Bet tikrai Lavėjaus pavarde jis išvyko į kelionę po tamsiąją gyvenimo pusę, pasiėmęs su savimi tuos, kurie tikėjo. Ir šia prasme jo negalima apkaltinti nesąžingumu.