Tai besielės, robotizuotos, bet savo išvaizda žmones primenančios būtybės, kurių į valias prigalvojo literatai, ypač fantastai.

Dar 1939 metais tūlas Zara Hurston iš Haičio paskelbė zombių tyrinėjimo klasika tapusį pasakojimą apie jauną, iš turtingos šeimos kilusią merginą, kuri mirė labai anksti. Palaidojo, apraudojo gražuolę, o po ketverių metų žmonės ją pamatė bedirbančią kažkokioje parduotuvėlėje. Ji čia buvo vergė. Prancūzų vienuolės išgelbėjo ją iš vergijos ir įgyvendino savo vienuolyne.

Spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, pasakojančių apie tai, kaip tarp gyvųjų pavykę atpažinti velionę. Pasirodo, jinai buvusi palaidota labai ankštame karste, todėl išlinkęs kaklas. Kita žymė -nudegimai ant kojų. Mat per laidotuves apvirtusi žvakė, kuri apsvilino palaikus… Nudegimai kaip tik toje vietoje.

1950 metais aprašyta kita istorija. Vienas burtininkas pasiūlęs vietos gražuolei meilės paslaugas ir buvęs šiurkščiai atstumtas. Keršydamas už pažeminimą, tiksliau – už orumo įžeidimą, jis moteriškę užbūręs, ją tariamai numarinęs, o po laidotuvių iškasęs iš žemės kūną, kuriame dar rusenusi gyvybė, atgaivino ir pavertė paklusniu zombiu…

Pasirodo, tos istorijos nėra iš piršto laužtos. Daugelis būtybių, laikomų zombiais, dažniausiai yra silpnapročiai ir pamišėliai, kurių apstu šiame nuo seno diktatorių alinamame krašte. Juk vadinamieji zombiai sunkiai velka kojas, žiūri į žmogų iš padilbų, blerbia sunkiai suprantamu gerkliniu balsu, neretai nusišneka.

Haičio spaudoje aprašytas ir toks atsitikimas. Katalikų dvasininkas teigia savo akimis matęs, kaip negrų žiniuonis kapą apstojusių tautiečių akivaizdoje numirėlį atkasęs, atidaręs karstą ir prikėlęs lavoną. Kitą dieną, apžiūrėjęs kapo duobę dvasininkas aptikęs j žemės paviršių išeinanti vamzdelį, kuriuo kvėpavęs tariamas lavonas, veikiausiai buvęs žiniuonio bendras ir kartu su juo mulkinęs tamsią minią, kuri staugusi iš nuostabos…

Tačiau haitiečių buitį aprašantys žmonės teigia, kad vien apgavystėmis zombių istorijų niekaip nepaaiškinsi.

Vienas katalikų dvasininkas, beje, savo žodžius patvirtinęs priesaika, papasakojo, kaip 1959 metais į jo parapiją atkakęs zombis. Vienas kaimietis surišęs tai keistai būtybei rankas ir iškvietęs policiją. Bet ši tiktai ranka numojusi. Tuomet kaimietis pasiūlęs pagirdyti „svečią” sūriu vandeniu, kuris, anot liaudies medicinos, zombiams grąžinąs sąmonę. Taip ir atsitikę: atgavęs žadą zombis pasisakė, kas esąs. Klajūną atpažinti buvo pakviesta moteris, kuri, anot zombio, esanti jo teta. Ji ne tik pažino giminaitį, bet ir viešai paskelbė, kad prieš ketveris metus dalyvavusi šio žmogaus laidotuvėse…

Zombis papasakojo, kaip vietos žiniuonis jį apžavėjęs, apnuodijęs ir privertęs žmones patikėti, kad jis – miręs. Netrukus jis buvo prikeltas iš mirusiųjų ir kartu su kitais nelaimingaisiais vergavęs žiniuonio plantacijose.

Užuot pabandžiusi išsiaiškinti, ar zombis sako tiesą, ar kliedi, policija jį vėl perdavusi tam pačiam žiniuoniui, bet po dviejų dienų zombis netikėtai mirė. Tik tada policija šokosi tikrinti jo versiją, ieškoti įkalčių. Žiniuonį suėmė, tačiau jo žmona kartu su plantacijoje dirbusių zombių būreliu tarsi skradžiai žemę prasmegusi.

Kita istorija. Žmogus pateko į avariją. Ieškodamas pagalbos jis užsuko j netoli gyvenusio žiniuonio būstą ir pamatė prieš pusmetį mirusį savo bičiulį. Mėginimai įtikinti šeimininką, kad įnamiui reikia grąžinti protą, nieko gero nedavė. Burtininkas teigė, kad liaudies medicinos siūlomas tokiam atvejui pasūdytas vanduo yra pavojingas zombio sveikatai. Kažkokio žiniuonio žmona pavaišinusi zombius sūriais sausainiais. Sūrymui išvarius kvaitulį, zombiai suvokę, kad jie – gyvi lavonai, ir strimgalviais pasileidę į kapines. Ten jie bandę įsirausti į žemę, bei netrukus tapę maitomis, virš kurių ėmė sukti ratus maitvanagiai…

Žinovai teigia, kad prikeltas gyvenimui zombis esąs labai pavojingas, nes imąs keršyti tiems, kurie juos pavertę zombiu. Daugelis autorių įsitikinę, kad zombis ne pats neteko proto, o kažkas jį atėmė, kad vergautų turtuolio plantacijoje.

Zombiu žmogus paverčiamas labai paprastai. Naudojami nuodai arba burtai. Atimti žmogui protą Haityje išties nesunku: užtenka kandidatą j zombius pavaišinti augalo, vietinių gyventojų vadinamo manchimeel vaisiais. Sukilę vergai nuo seno juos naudodavo keršydami šeimininkams. Arba nuodydavo gyvulius. Padeda ir nuodingos durnaropės. Žmogų zombiu paverčia vos trys nuodingo skysčio lašeliai, išvarvėję iš galva žemyn pakarto zombio nosies. O kur dar nuo amžių burtininkų gaminami nuovirai ir milteliai, kurių tereikia visai mažai, kad kūną apleistų siela, nors gyvybė jame dar teberusena. Žinant tai, nelabai absurdiškas atrodo pasakojimas apie tai, kad keliautoją Lotynų Amerikoje užpuolusi ir net išprievartavusi mumija. Gal tai buvo zombis?.

Haitiečiai jsitikinę, kad zombiai – tai ne tik besieliai žmonės, bet ir sielos be kūnų. Per magiškas apeigas jos palieka kūnus, laikomos specialiuose induose. Juos gali pardavinėti kaip vyną. Tai lyg buteliuose laikomas džinas, vadinamas vivi, kuris gali ištrūkti ir pridaryti visokiausių eibių. Betgi besielis kūnas, palaidotas giliausiame kape, paklūstąs mago raginimui prisikelti iš mirusiųjų ir virsti zombiu. Kad šitaip neatsitiktų, artimieji tokį nelaimėlį laidoja kniūbsčią, o j burną pripila žemių. Kartais į numirėlio rankas įspraudžiamas peilis, kad prireikus galėtų apsiginti nuo kerų. Bet geriausia priemonė, sako, lavoną peršauti, persmeigti, nukirsti galvą. Tuomet palaidotas žmogus jau nebeprisikels ir niekas jo nepavers zombiu

Beje, pats žodis zombis yra indėniškos kilmės ir reiškia dvasia. Vėliau jis įgijo kitą reikšmę ir reiškė kūną, paklūstantį burtininko valiai. Nors tose istorijose yra ir būto, ir pramanyto, jų nereikėtų visiškai ignoruoti. Dabar Haityje lavonai nebeatgaivinami o pardavinėjami užsienio mokslininkams, kurie laboratorijose juos skrodžia ir tyrinėja.