Sirakuzų siena

Sicilija

KAI 405 PR. KR. DIONISIJAS I tapo Sirakūzų valdovu, negaišdamas laiko ėmė tvirtinti didįjį miestą galingu sienų žiedu, įrengdamas tokius sudėtingus gynybinius įrenginius, kokių senovės pasaulis nebuvo regėjęs. Tiesioginė patirtis neseniai įvykusiame kariniame susidūrime su Atėnais (415-413 pr. Kr.), kai priešas galėjo nekliudomas įsirengti stovyklą Epipolių plokščiakalnyje čia pat greta miesto, įtikino Dionisiją, kad Sirakūzai gali tapti neįveikiami tik apjuosus įtvirtinimais visą plokščiakalnį, drauge su Ortidžos salos centru, kuriame stovėjo jo rūmai. Tai, kad jis sugebėjo įvykdyti savo sumanymą per nepaprastai trumpą, vos šešerių metų (402-397 pr. Kr.) laikotarpį, daug pasako apie šio žmogaus įžvalgumą ir energiją, ir milžiniškus darbo jėgos, medžiagų bei pinigų išteklius, kuriuos jis sugebėjo surinkti. Senovės raštuose kalbama, jog 5,3 km ilgio sienos ruožas buvęs pastatytas tik per 20 dienų. Stulbinančio 27 km bendro ilgio Sirakūzų siena tapo ilgiausia senovės graikų pasaulyje gynybine sienų grandine, apjuosusia gamtinį gynybinį gūbrį – Epipolių plokščiakalnį.

Gynybos naujovės

Ypatingą vietą karo meno istorijoje Dionisijui pelnė ne vien gynybinių sienų ilgis. Kitas prieš pat jo valdymą įvykęs karinis susidūrimas, kai 409 pr. Kr. kartaginiečiai apsiautė graikų miestą Seliną, taip pat paskatino Dionisiją apsispręsti, kad vienas svarbiausių dalykų yra modernizuoti gynybinius įtvirtinimus. Sirakūzuose jis įsteigė „karo laboratorijas” ir skyrė premijas tiems, kurie pateikdavo vertingų sumanymų. Pavyzdžiui, buvo keičiami statybos būdai norint sustiprinti akmeninius gynybos statinius: du (vidinis ir išorinis) gynybinių sienų dangalai iš didelių akmens plytų dabar pirmą kartą buvo skersai sujungti akmeniniais ilgainiais, dalijančiais vidinį užpildą į skyrius ir gerokai padidinančiais statinio pastovumą, ypač atsparumą taranavimui. Be to, strategiškai patogiais tarpais sienoje buvo statomi bokštai apginti tokioms opioms vietoms, kaip vartai ir sienos kampai. Nežinoma, kokio aukščio buvo didžioji sienos dalis, nes ji retai kur išlikusi aukštesnė kaip 2,5 m, tačiau turbūt buvo pakankamai aukšta, kad galėtų sėkmingai sutrukdyti kartaginiečiu puolimą nuo apgulos bokštų.

Kalkakmenis sienoms statyti buvo kertamas kuo arčiau gynybinių įtvirtinimų – dar matyti keletas nedidelių kasinių čia pat prie sienų; tačiau pagrindinės Sirakūzų akmens skaldyklos šiauriniuose užstatytos teritorijos pakraščiuose neabejotinai tiekė didžiąją statybinių medžiagų dalį.

Vakariniame Epipolių plokščiakalnio gale stūkso įspūdinga Eurialo tvirtovė, sauganti pagrindinius -vakarinius – Epipolių vartus iš šiaurės pusės. Pastarieji įrengti gale atviro kiemo, kuris siaurėja puolantiesiems artėjant prie vartų – tai gudrybė priešams „sugrūsti”. Vėliau viena iš buvusių dvigubų vartų angų buvo užtverta, o kieme įžambiai pastatytos trumpos sienos, kad priešui prie vartų angos tektų brautis vingiuotu keliu. Beveik neabejotina, kad tai įvyko po Dionisijo valdymo, o pats Eurialo fortas, koks matomas dabar, yra vėlesnis statinys, didintas ir tvirtintas Agatoklio (317-289 pr. Kr.) ir dar vėliau, IU a. pr. Kr. Bet pirmiausia jis tebėra genialių Dioiiisiįo sumanymų puolimo ir gynybos karo meno srityje liudininkas.

Penkios masyvios pakylos, tebedunksančios tarp griuvėsių, buvo skirtos milžiniškoms katapultoms. ]os tikriausiai pastatytos valdant Agatokliui arba per pirmąjį punų karą (264-241 pr. Kr.), nors dėl tikslių šių darbų datų vis dar abejojama. Sienas juosė didžiulis V plano griovys. Sudėtingas požeminių galerijų tinklas (dar vienas kartaginiečių apgulos palikimas), jungiantis forto vidų su griovių sistema, buvo skirtas kariuomenei slaptai perkelti ir žemėms, priešo sumestoms į griovius, pašalinti. Didžiulis penkiašonis priešakinis įtvirtinimas ir naujas išorinis griovys, abudu taip ir nebaigti, tikriausiai statyti tiesiog prieš romėnų surengtą Sirakūzų apgulą 213 pr. Kr. ir todėl galbūt susiję su garsiojo Sirakūzų matematiko ir mokslininko Archimedo, padėjusio projektuoti naujus gynybinius įrenginius romėnams neprileisti, vardu. Tačiau šis didis žmogus žuvo per Romos kariuomenės puolimą, nors karo vado Marcelas buvo įsakęs paimti jį gyvą.