THE CREATION OF CIVILISATION ON THE EARTH IS A JOURNEY 0F THE HUMAN BEING TO WHERE HE CAME FROM.

Mūsų civilizacija nėra pirminė, ji seniai Visatoje egzistuojančios Civilizacijos (Dievo) pasekmė!!! Our civilisation is not the primary one, it is the consequence of existing Civilisation (of God) in the Universe!!!

Žmonijos istorija – tai dukterinės civilizacijos gimimo istorija!!

                                  ———–  .  ———–

Man jau vaikystėje patiko gilintis į pačias įvairiausias mokslo sritis ir lyginant, jungiant, apibendrinant, (sintezuojant) daryti toliau siekiančias išvadas. Nesiekiau tapti mokslininku, nes norėjau absoliučios mąstymo ir ieškojimo laisvės. Jei būčiau ėjęs tradiciniu keliu, mano energiją ir mintis būtų uždarę nevaisingų temų rėmuose.

Žmogaus problemą įvairiais aspektais (kilmę, netikėtus visuomenės vystymosi lūžius, tobulumą ir netobulumą, genų ir socialinių pavyzdžių įtaką žmogaus elgesiui ir pan.) sprendžia skirtingų mokslo sričių specialistai, paprastai neišeidami už savo tyrinėjimo sferų. Aš žmogaus problemą parodau iš tokio aukščio, kad išvystumėt ją visą, o ne kurią nors atskirą jos dalį. Aprėpiu ne tik pasaulietinio mokslo sukauptą patirtį, bet ir senųjų (šventųjų, labai saugotų ateities kartoms) raštų perduotas žinias. Taigi, žiūrėdamas iš aukštai ir mąstydamas laisvai sintezuoju: faktų, nuomonių ir spėjimų aibėje ieškau Tiesos (Tikrovės). Atlieku tai, ką turėtų daryti šių dienų filosofai. Žinoma, jeigu Jie tebėra Tiesos mylėtojai.

Ateis laikas ir šios sintezės „užkariaus“ pasaulį, nes aiškiai atsako į daugelį mokslo  ir Šv. Rašto mįslių, liečiančių Žmogaus ir Žemės Civilizacijos kilmę. O svarbiausia, jos pranašauja mokslo (evoliucinės) ir tikėjimo (kreacionistinės) pasaulėžiūrų jungtį!!

      Mokslo piramidė sėkmingai plečiama žemyn, daug sunkiau ją statyti į viršų, kadangi tai visų mokslo sričių jungtis su Pradžios knygos pirmąja dalimi – priešistorija. Negali būti kelių Tiesų. Tikrovė buvo ir yra viena. „Apreiškimo mokslas ir žemiški mokslai – tai du spinduliai iš tos pačios Tiesos Saulės – Dievo. Todėl tarp jų negali būti tikro prieštaravimo. (…) Dažnai minimi prieštaravimai yratik tarp žmonių, kurie jais užsiima…“ (Skvireckas J. Šventasis Raštas. T. 1. K. 1913. P. 58).

   2000 metais išleidau knygą „ŽEMĖS CIVILIZACIJOS KŪRIMAS – TAI ŽMOGAUS ĖJIMAS TEN, IŠ KUR JIS ATĖJO.“ Knygos pavadinimas – tai visų keturių sintezių bendra išvada, nurodanti begalinių žmogaus poreikių (chreia) kilmę, paaiškinanti XX a. mokslo ir technikos revoliucijos (MTR) priežastį !! Šios knygos redaktorius Jonas Varnauskas tuo metu buvo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyr. redaktorius.

Žemės Civilizacijos istorija aprašyta labai seniai ir daug kartų. Tačiau reikėjo mokslo faktus, Šventų Raštų ir mitų teiginius logiškai sujungti taip, kad jie drauge liudytų vienas kito teisingumą ir būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Mintis stengiuosi išsakyti kuo paprasčiau, aiškiau ir trumpiau, „kad ir piemuo suprastų, ir profesorius neprikibtų“ (prof. T. Ivanauskas). Pateikiu apibendrintą, esminę informacija, skaitančiųjų „neskandinant“ tarpusavyje nesusijusių faktų jūroje.

————– .  ————–

Mokslinės žmogaus kilmės hipotezės pagrindas – tai požiūris į Homo sapiens sapiens, kaip Žemės planetos laukinės gamtos (biogeocenozių) natūralaus  ir savaiminio vystymosi rezultatą. Tačiau, tokia pasaulėžiūra negali paaiškinti netikėto atsiradimo Žemėje absoliučiai šiuolaikiškos išvaizdos žmogaus (kromanjoniečio) bei jo palikuonių, t. y. mūsų, sparčiai kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Atrodo, jog mes – „gamtos vaikų“ ainiai aklai veržiamės už savo prigimties ribų, tuo pačiu ardydami tą terpę, kuri mus sukūrė. „Kaip  žmogaus ir jo kultūros formavimuisi darė įtaką gamta? Šis opus klausymas ekologinių problemų akivaizdoje dar nesulaukė įtikinamo atsakymo“ (biologijos mokslų daktaras Jurijus Ryčkovas). Pastaroji hipotezė negali atsakyti ir į kitą labai svarbų klausymą: kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis – nuostabiai vientisa.

Žmonijos istorija – vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina); „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas); „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino, t. y. laukinėje terpėje kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nebuvo nei laisvas, nei laimingas.

Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupaišyti, bet ir rasti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių… seką. Deja, tos nuoseklios sekos kuri, logiškai galvojant, turi būti – nerandama! Archeologai fiksuoja, jog maždaug prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ima gausėti šiuolaikinių  žmonių, beje, nežinia iš kur atsiradusių. Mes santykinai akimirksniu užvaldome mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, patirties nešėjo) atsiradimas labiau panašus ne į evoliuciją, bet stebuklą! Kas mes, iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje?? Mes – tai visų pirma mūsų prigimtis: jausmai, troškimai, noras viską pažinti, suprasti, keisti…

Tuo tarpu antropologai dėmesį sutelkę tik į primato kūną, kurio bazėje iš įvairių genų (t. tarpe tikrai negalėjusių evoliucionuoti Žemės planetos laukinėje gamtoje) buvo sukurtas žmogus. Taip parašyta Šventuose Raštuose. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (lyginant su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų yra maždaug 300 tūkstančių DNR bazių ilgio. „Mes ieškome ateivių iš kitų Civilizacijų… – o jie tikriausiai kartu su mumis. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (t. y. ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o funkciniu – receptoriniu būdu) evoliucionuoti Žemės planetos „laukinėje terpėje“?“ rašiau savo knygoje (V. 2000. P. 92). Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi Moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis formuojančios informacijos gauna iš Jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per moterį.

Moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip lyg viskas jau aišku ir dedami paskutiniai taškai… Bet kai žinai, kad tų „taškų“ migloje gyvename jau antrą šimtmetį – susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Gal būt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą? Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką… atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau… To antropologai tikrai nesitikėjo, tai prieštarauja evoliucijos teorijai!

Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (t. y. mus) evoliucijos sekoje būtų neandertalietis. Eilę dešimtmečių neturėdami kito pasirinkimo mokslininkai iš šio padaro „darė“ primityvų žmogų: mažino arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieškoti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti kiek kartų ją „ rado“ – deja, „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingais pranešimais.

Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versiją: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje iš kur paplito po visą pasaulį. Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš esmės tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške. Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema reikalinga civilizuoto pasaulio, prieštaraujančio gamtos dėsniams, sukūrimui? Negi vandens gyviams kojos galėjo evoliucionuoti be sausumos? (Apie žmogaus nervų sistemos unikalumą skaitykite pagrindinėje sintezėje „Žmogus“).

Kaip taisyklė, kuriant naujas žmogaus kilmės hipotezes atsiranda ir jas patvirtinančių radinių. „ Pirmieji Homo sapiens pėdsakai rastiEtiopijoje, prie Omo upės krantų. Iš tos vietos kilo mūsų rūšis – anatominiu požiūriu šiuolaikinis žmogus. Mokslininkai rado dviejų skeletų liekanas ir nustatė, kad jos – 200 000 metų senumo“ (Iliustruotoji istorija. 2012. Nr. 3. P. 66).

Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija jie patikėtų Biblija bylojančia, jog žmonijos lopšys – Rojaus sodas. Būtent čia Dievas apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį!

Dar prieš kelis metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo kiekviename už Afrikos ribų gyvenančiame žmoguje yra dalelė ( 2 – 4 procentai) neandertaliečio. Antropologams beliko iškelti versiją: jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir moderniųjų žmonių palikuonys. Tie kas iki šiolei nesidomėjo antropologų darbais gal būt priims tai kaip „tikrą pinigą“. Bet juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kaip bebūtų keista ir nelogiška iš evoliucinio taško: kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius, faktus – gyvūnas (siūlau apie tai skaityti III sintezę „Kur dingo neandertalietis?“). Antrasis – tikras žmogus (skaityti I sintezę „Apie žmogų, išvarytą iš Rojaus sodo“). Kad jie prieš 50 – 60 tūkstančių metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi… – eilinis akibrokštas nepagrįstas svariais archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas ignoravimas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį. (Argumentai pateikti toliau,  X puslapyje).

Pateiksiu dvi citatas, kurias skiria daugiau kaip 30 metų: „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui.

Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o finalas toks, kad geresnio nesugalvosi – pasirodėme mes patys. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Eiga ir posūkiai dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“(Konstebl Dž. Neandertalcy. M. 1978. P.124).

„Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebebuvo. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“ („Iliustruotasis mokslas“ 2010, Nr.5, P.26) Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 –ųjų metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą su pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiais. Nėra faktų rodančių, kad būta karo, t. y. fizinio neandertaliečio sunaikinimo. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“ bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų.

Kur šiandien tebesame žmogaus atsiradimo mįslės įminime rodo citata iš 2011 metų žurnalo „Iliustruotasis mokslas“ (Nr.3. P.58-59). „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“ Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas. Antra: mes esame žmonės pirmiausia ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl kad galėjome ją sukurti! Trečia: daug hipotezių buvo iškeltata ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare, prieš 24 tūkstančius metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus  Goramo (gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rąsto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu.

——–  .   ——-

O dabar iš tų pačių „kaladėlių“ (mokslo faktų, Šventų Raštų ir mitų teiginių) dėliokime naują piešinį. Žinoma, tų „kaladėlių“ turime susirasti pakankamai.

Iš žemiškos žmogaus kilmės hipotezės atskaitos taško visiškai nematyti žmogaus kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Išeina, jog mes – „gamtos vaikų“ ainiai aklai veržiamės už savo prigimties ribų. Veržiamės, ardydami tą terpę (Žemės biosferą), kuri mus sukūrė. Kaip laukinėje aplinkoje (gyvūnų pasauly)  galėjo susiformuoti kromanjonietiškas intelektas (atitinkamų smegenų funkcija) vos per 40 tūkstančių metų nuvedęs žmoniją nuo trapaus mineralo skeveldros – peilio iki daugkartinio naudojimo kosminio laivo? Kodėl vienintelės rūšies (iš gausybės gyvūnų įvairovės Žemėje) „žengimas“ į protingų būtybių lygį laikomas savaime suprantamu, o ne anomaliu reiškiniu, reikalaujančio rimto paaiškinimo? Šiuos stebuklus mokslas aiškina aklu atsitiktinumu.

Antropologams pirmiausia reiktų suvokti ko jie ieško: žmogaus ar skeletų panašių į žmogaus? Juk skeletų pokyčiai laike nieko nebyloja apie žmogaus nervų sistemos evoliuciją.Tai tas pats, kas iš seniai sugriauto teatro pamatų spręsti apie ten vykusių spektaklių turinį. Be to net kūnas turintis tokią pat nervų sistemą, kaip žmogaus tėra tik prielaida (tik pagrindas) ant kurio tam tikrose sąlygose gali susiformuoti žmogiškos sielos žiedas. *

Dar visai neseniai mes manėme, kad Žemė yra plokščia o apie ją sukasi Saulė… Dabar atėjo laikas suprasti, jog nervų sistemą (smegenis), galinčias kurti N+1 lygio Civilizaciją, galima įgyti tik N lygio Civilizacijoje, kur veikia ne biologinė, bet N lygio socialinė (teisingų pasirinkimų) atranka. Čia svarbiausią reikšmę įgyja funkcijos susijusios su protine, darbine, altruistine veikla, biologinių instinktų pažabojimu (valia). Šios funkcijos leidžia prisitaikyti ne tik bet kurioje gamtinėje, bet ir atitinkamų pakopų kultūrų (rojų) terpėse.

Keturių sinteziųknygoje iš mokslininkų pateiktų faktų ir apibendrinimų, iš Šventųjų Raštų ir mitų informacijos logiškai seka mintis, jog mūsų (Žemės, Urantijos) civilizacija yra dukterinė civilizacija – kitos CIVILIZACIJOS ( PROCIVILIZACIJOS, DIEVO, PROTO ) pasekmė. Mūsų smegenys (tiksliau nervų sistema), mūsų patirtis, altruistiški jausmai, archetipai (tipiniai žmogaus veiklos ir elgesio pavyzdžiai), mūsų valia ir sąžinė… Žemės planetos laukinėje terpėje ilgą laiką ne evoliucionavo, bet degradavo!! Degradavimas vyko tiesiog proporcingai esamų ir prarastų sąlygų skirtumui. Išeivių iš Rojaus sodo palikuonių kartos Žemės „dykumose“ (necivilizuotos aplinkos simbolis) irgi tapdavo tik „dykuma“, t. y. medžiotojais – rinkėjais, kurie vis prasčiau piešia, lipdo, darosi vis godesni, piktesni, karingesni..

      Viskas iš karto atsirado vienoje Žemės rutulio vietoje, specialiai paruoštoje žmogiškumui (kultūrai) saugoti ir skleisti. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo, o ne aklas veržimasis iš gamtos į nežinią. Šių dienų mokslas kartoja tai, ką žmonija jau buvo kažkada kažkur pasiekusi.

     Kodėl tikime, kad gyvūnų pasauly vienas iš jų galėjo tapti žmogumi? Juk populiacijos genotipo pokyčiai evoliuciškai svarbūs tik tada kai keičiasi aplinka! Neturime savo nuomonės, esame lengvai „programuojami“? Tingime mąstyti? Nenorime pripažinti, kad už mus yra kur kas protingesnių ir nepalyginamai daugiau žinančių? Sunku suvokti savo santykinį ribotumą ir menkumą?  

   Judaizmas, krikščionybė, islamas moko, jog Dievas s u k ū r ė žmones ir jiems užveisė Edeno (Rojaus) sodą, Dangų Žemėje kad šie jį prižiūrėtų ir patys būtų tokie tobuli, kaip ši nuostabiausia planetos vieta. Adomo ir Ievos istoriją primenančių pasakojimų apstu Afrikos tautų religijose… Skirtingų laikų ir tautų šaltiniai mūsų Žemės civilizacijos embrioną – vietą iš kurios planetoje plito kromanjonietis (modernusis žmogus); ezoterinių žinių, fantastinės archeologijos, prisiminimų apie ateitį šaltinį; demiurgų, kultūrinių herojų ir valdovų mokyklą mena skirtingais vardais. Pavyzdžiui Biblija – Rojaus arba linksmybių** sodu (ribota kultūrine erdve), Edenu. Nuo Platono laikų jau imta abejoti ar tikrai žiloje senovėje už Heraklio stulpų (Gibraltaro sąsiaurio) buvo pasakiška Atlantidos civilizacija. Iki tol „stebuklingos“ valdovų šalies egzistavimas buvo savaime suprantamas dalykas. Knygos Atlantida – prieštvaninis pasaulis autorius lietuvis Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnelly 1856 m. daktaravęs Paryžiuje; 1859 m. Londone) įrodinėjo, kad ne kas kita, o Atlantida buvo biblinis Rojus, graikų Olimpas, amžinos laimės ir apsto kraštas, minėtas įvairių laikų ir tautų legendose. Iš čia aukšta kultūra plito po visą pasaulį. Mitų dievai ir didvyriai – tai tik sudievinti žmonės – atlantai. Egiptas, Meksika, Mesopotamija, Indija ir kitos šalys, turėjusios raštą, stačiusios monumentalius statinius – tai tik kolonijos, kadaise įkurtos Atlantidos gyventojų. Ar tikrai Atlantida – Rojaus sodo sinonimas? Atlantidos kraštovaizdžio aprašyme dominuoja derlingoji lyguma. Šumerų kalboje „derlingąją lygumą“ žymi ženklas „Edenas“ – tas pats simbolis, kuris hebrajiškame Švento Rašto tekste reiškia Rojaus (Malonumų) sodą!

Kad kultūrinių herojų – ateivių siužetas turėjo realų pagrindą, t. y., kad buvo žmogaus veiklos ir elgesio centrinis „generatorius“ rodo gausybė archeologinių atradimų. Įvairiose pasaulio vietose nuolat atsirasdavo oazės, kurios iš aplinkos kurį laiką išsiskirdavo jose gyvenančių žmonių socialine branda. Vietoje laipsniško vystymosi pėdsakų, ten randami aiškūs įrodymai, jog menas, mokslas, lig tol neregėti amatai… šiuose židiniuose ne progresuodavo, o palaipsniui degraduodavo kol susilygindavo su to laikmečio daugumos kultūra – žinoma daugiau ar mažiau pakeldami bendrą žmonijos kultūros lygį. Neolito epochoje šios oazės sutapo su kultūrinių augalų ir naminių gyvūnų kilmės bei ypatingos įvairovės rajonais. Degraduojančių kultūros oazių (židinių) epocha prasidėjo maždaug prieš 40 tūkstančių metų, Žemėje daugėjant šiuolaikinio tipo žmonių (Homo sapiens sapiens) – o baigėsi seniausių civilizuotų miestų saulėlydžiu.

Rojaus sodo pripažinimas būtų atsakymas į istorijos mokslų daktaro Vladimiras Rafailovičius Kabo klausymą: „Kodėl socialinės pažangos platintojų – ateivių siužetas užima tokią reikšmingą vietą archainėje religinėje – mitologinėje sferoje?“ ( U istokov religini / Priroda. 1984. Nr.3.P.60).

   Kultūros židinių regresas betarpiškai siejasi su faktais, kad jų socialinė pažanga niekada neturėdavo pradžios („jaunystės“). Tūro Hejerdalo***žodžiai tinka ne tik Naujojo, bet ir Senojo pasaulio civilizacijoms. „Daugybė tyrinėtojų, remdamiesi svariais įrodymais, tvirtina, kad didžiosios indėnų civilizacijos nuo actekų Meksikoje ligi inkų Peru atsirado, kaip netikėtų užokeaninių migracijų rezultatas. (…) Mus, be abejonės, stebina tas faktas, kad nerandama šių didžiųjų civilizacijų laipsniško vystymosi pėdsakų. Kuo giliau į žemę rausiasi archeologai, tuo aukštesnę kultūra atranda, galiausiai pasiekiamas sluoksnis, akivaizdžiai liudijantis, kad seniausios civilizacijos susikūrė neturėdamos jokių šaknų pirmykštėje visuomenėje“. O štai ką byloja faktai apie Indijos procivilizaciją, kuri klestėjo tuo pačiu metu, kaip ir Senovės Egipto ar Šumero-Akado civilizacijos, tik ji kurį laiką buvo visiškai pamiršta. „Archeologai ryžtingai teigia, jog bėgant laikui Mochendžo Daro ir Harapa netenka daugelio privalumų, pažeidžiamas apgalvotas ir tikslus miesto projektas, blogėja vandentekio ir kanalizacijos kokybė, prastėja („grumba“) keramikos dirbiniai. Su kuo tai siejasi?“ (Albedil M. Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984.Nr.12. P.27).

DIEVO ( PROCIVILIZACIJOS ) sukurto pasaulio pabaigą, tai yra Rojaus sodo (Atlantidos) geologinės katastrofos (tvano) laiką (maždaug prieš 5000 metų) tikriausiai rodo masinis aukštos kultūros ateivių antplūdis. Ir šiandien istorikai neturi vieningos nuomonės, iš kur (pvz., šumerai, vadinę save juodagalviais) atkeliavo. Tačiau būtent tų svetimšalių (pvz., dravidų – Mochendžo Daro ir Harapos miestų statytojų) žinių, sugebėjimų ir organizuojančių pastangų dėka išaugo senieji pasaulio miestai. Pirmųjų miestų statytojų kultūra niekada nebuvo „jauna“. Šie miestai praktiškai vienu metu buvo pastatyti įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose, kur inkarus išmetė „Nojaus“ laivai ir kur periferijos socialinė terpė jau buvo pakankamai brandi!

Nors pirmuosius civilizuotus miestus vieną nuo kito skyrė tūkstančiai kilometrų, pradžioje jie buvo nuostabiai panašūs vienas į kitą ne tik turiniu, bet ir forma. To priežastis ne žmonijos psichinis vieningumas ar bendravimas tarpusavy, o tai, kad Harapos, Mohendžo Daro, Ūro, Heliopolio, Memfio… statytojai prieš „tvaną“ buvo tos pačios šalies gyventojai. Šį žmonijos raidos fenomeną istorikai pavadino „miestų revoliucija“. „Nors miestai – valstybės atrodė, kaip lašai pirmykštės bendruomenės jūroje, tačiau, lyginant su likusia žmonija, jie ilgą laiką buvo svarbiausi organizaciniai ir keičiantieji pradai“ (V. Nikiforovas).

„Dravidų legendos sako, kad jie atvyko iš vakarų, iš šalies, kurią prarijo jūra. (…) Todų, tamilų, kodagu, telugų ir kitos dravidiškos Pietų ir Pietvakarių Indijos tautos senąją gimtinę vaizduoja kaip aukštos kultūros šalį, o protėvius migrantus – kaip kultūrinius herojus, išmokiusius Indijos senbuvius įvairių amatų ir menų“ (Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984. Nr.12 P.26; 27).

Maždaug IV tūkstantmečio per. Kr. pabaigoje tarp Tigro ir Eufrato upių apsigyveno tauta, savo kalba ir kultūra svetima  lig tol ten gyvenusioms semitų gentims. Iš kur į Mesopotamiją atsikraustė Šumerai – eilinė istorikų neįminta mįslė, daugelis jų mano, kad iš Indijos. Šumerų mitų fragmentai liudija apie žmonijos gyvenimą rojiškoje Dilmun saloje, kur nebuvo ligų, nesantaikos, mirties, o žmonių gyvenimas buvęs laimingas ir nerūpestingas.

Rojaus sodo reikšmė Žemės civilizacijos vystymuisi buvo milžiniška. Be jo po miškus, laukus ar dykumas klajotų devynioliktojo amžiaus aborigenų, gvajakilų, pigmėjų… lygio gentys, vis labiau panašėjančios į kažkada Žemėje gyvenusių neandertaliečių populiacijas. Vienas žymiausių rusų istorikų ir archeologų akademikas Aleksiejus Pavlovičius Okladnikovas, aiškindamas minėtų genčių išskirtinį atsilikimą (gyvenimą „akmens amžiuje“), nurodė tokias svarbiausias priežastis. Pirma, jos buvo nustumtos į žmogui gyventi netinkamas vietas. Antra, jos prarado kontaktą su kitų sričių gyventojais. „Dėl to šie žmonės ne vystėsi, bet degradavo“ (Utro iskustva. L. 1967. P.113). Jų nepasiekdavo Centrinės (Rojaus sodo) kultūros pavyzdžiai.

Jeigu atlantų visuomenę įsivaizduotume kaip nuostabią vazą, o jos išeivius – kaip tos karūnos skeveldras, pasklidusias po visus planetos kampelius, aišku, jog skeveldrų ornamentika, spalvos (anstatas) ir medžiaga (gamybinė bazė) turės daug bendrų požymių, tačiau nieko nebylos apie vazos sudužimo vietą. Todėl pirmosios civilizacijos, nors jas skyrė ir tūkstančiai kilometrų su įvairiausiomis gamtos kliūtimis, savo klestėjimo pradžioje buvo nuostabiai panašios viena į kitą. Panašus buvo jų raštas (taip pat ir kipu – mazginis raštas), kalendorius, astronomijos bei matematikos žinios, laiko skaičiavimo metodika, sienų tapyba, bareljefai, vazų ornamentai. Panašūs mitai ir legendos, mirusių laidojimo ir saulės garbinimo ritualai, megalitinių statinių architektūra, metalo apdirbimo lygis ir būdai, keramika, žaidimai… Visos pirmosios civilizacijos statė piramides, šventyklas – observatorijas, tiesė kelius, gamino plytas, audė, turėjo žiedimo ratą (įdomu: Artimuosiuose Rytuose šio puikaus prietaiso dėka suklestėjo amatų verslas, o Peru jis buvo naudojamas tik kulto reikmėms), mokėjo mumifikuoti, trepanuoti kaukoles, tatuiruoti, turėjo svarstykles su svarsčių rinkiniu, lanką ir strėles…

Kaip šį (analogišką ne tik turiniu, bet ir forma) visuomenės raidos fenomeną aiškino istorikai? Į šį klausymą atsako rusų istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas: „Galima išskirti dvi gausiausias mokslininkų, siekiančių paaiškinti šį reiškinį, pozicijas. Pirmoji iš jų siekė įrodyti, jog žmonijos kultūros turėjo arba galėjo, veikiamos bendrų visuomenės vystymosi dėsnių, pereiti tuos pačius etapus, atvedusius prie stulbinančio materialinės kultūros formų sutapimo. Taigi ankstesnės nuomonės reziumė: pasaulis – daugybė izoliuotų ir mažai tarpusavyje bendraujančių kultūrų visuma. Remiantis kitu, vėlesniu požiūriu, senųjų kultūrų vystymasis ir gyvavimas buvo tarpusavy susijęs ir vienas kitą sąlygojantis. Įvairi komunikacijos sistema laikoma nuostabaus pačių seniausių kultūrų panašumo priežastimi“ (Čredoj bezčislennych kultur…/ Znanije – sila. 1984. Nr.3. P.30).

Štai kaip į tą patį klausymą atsako Turas Hejerdajas: „Gerai žinoma, jog Vienos mokyklos atstovai gynė difuziją ir kultūros elementų pernešimą, o vis platėjantis anglų ir amerikiečių antropologų ratas pritarė požiūriui apie žmogaus psichinį bendrumą, t. y. apie nepriklausomą lygiagretų vystymąsi. Ir jeigu difuzionistai ir toliau akcentavo akivaizdų Senojo ir Naujojo pasaulių panašumą, tai jų oponentai – nepriklausomieji evoliucionistai, arba izoliacionistai nenorėjo nė girdėti, jog šis panašumas gana įtikinamai rodo tuos du pasaulius turėjusius ryšių. Jie atkakliai tvirtino, kad žmogaus kūrybiškas protas turėjo vienodai reaguoti į analogiškas gamtines sąlygas abiejose barjero pusėse“ (Nuo „Kon-Tikio“ iki „Ra“. V. 1972. P. 7).

Be abejo, bet kuri civilizacija turi formuotis pagal tuos pačius dėsnius: kurti materialinę – techninę bazę, tobulinti valdymo sistemą, ieškoti efektyvesnių informacijos perdavimo ir kaupimo būdų bei visuotinio darbo ekvivalento… Tačiau juk stebina ne tiek turinio, kiek formos panašumas. Pavyzdžiui, atskirus garsus ar jų junginius rašte turi išreikšti skirtingi ženklai, tačiau tų ženklų nuostabų panašumą galėjo lemti tik ta pati mokykla, nes judesio pasirinkimo laisvė žmogui leidžia nupiešti begalę skirtingų simbolių (apie tai plačiau sintezėje „Žmogus“).

Antra. Nei tezė, nei antitezė neatsako į pagrindinį klausymą: kodėl kultūrų panašumas, akivaizdžiai pasireiškęs pradiniuose senųjų civilizacijų vystymosi etapuose, „blėso“. Jeigu visuomenės vystymasis net formos atžvilgiu visur vyko pagal bendrus dėsnius, kodėl tų dėsnių įtaka mažėjo? Jeigu kažkokių susisiekimo priemonių dėka buvo palaikomi ryšiai, kodėl jie ne stiprėjo, o silpnėjo? Neginčytinas ryšių nutrūkimo faktas – Naujojo pasaulio (Amerikos kontinento) atradimas. Jei civilizacijų aušroje (ir daug anksčiau) vandenynas nebuvo kliūtis bendrauti, kodėl jis tapo sunkiai įveikiamu barjeru vėlesniais laikais?

Drąsaus norvego Tūro Hejerdalo eksperimentinės kelionės laiveliu „Ra“ įrodė, jog ir nendrinėmis valtimis žmonės galėjo perplaukti Atlanto vandenyną. Tačiau faktas, kad vandens stichija net su tokiomis priemonėms nebuvo neįveikiamas barjeras, visko nepaaiškina. Įspūdingas daugybės kultūrinių elementų panašumas byloja apie pastovius, ilgalaikius ryšius, tiksliau apie kažkada buvusią vieną aukšto lygio mokyklą, bet ne atsitiktinius kontaktus.

Šiandien su analogiškomis problemomis susidūrė mokslininkai pradėję tirti kromanjoniečių ženklus. Pasirodo tokie pat ženklai randami visuose žemynuose nors tuo metu tarp jų irgi nebuvo lengvo susisiekimo.

Apie bendrą  civilizuotos visuomenės ir apskritai sąmonės kilmės šaltinį byloja ir tautų, gyvenančių ar gyvenusių skirtinguose planetos kampeliuose, prokalbių panašumas. Filologai kelia protėvynės problemą, t.y. kur ta ar kita prokalbė gyvavo prieš skilimą. „Konferencijoje paaiškėjo, kad etnogenezės specialistai nė vienu klausymu neturi bendros nuomonės. (…) Natūralu jog iš istorikų laukiama naujos šiuolaikinės etnogenezės teorijos, apimančios visą problemos įvairumą ir sudėtingumą“ (Militarev A.. Uslyšat prošloje/ Znanije-sila. 1985. Nr.7. P.12). „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius“ (Šventas Raštas. V.1998. Pr.11.1).

Taigi, žiloje senovėje jūros ir vandenynai nebuvo jokia kliūtis, atvirkščiai – tai buvo patogus susisiekimo kelias. Šį faktą paaiškina pats detaliausias mūsų civilizacijos embriono aprašymas – Platono dialogas Kritijas. Jame pasakojama apie to krašto milžinišką drėkinimo ir transportavimo vandeniu sistemą, kurios išorinis kanalas, nuo kalnų skyręs derlingąją lygumą, buvo toks, „ kad pasakysi, ir niekas nepatikės“ (Timajas. Kritijas. V. 1995. 118c). Rojaus sodo sostinė – didžiulis uostas iš trijų vandens ratų ir trijų salų! Abi žiedinės salos skirtos sodams, šventykloms ir stadionams (vieni vyrams, kiti arkliams mankštintis). Didžiosios žiedinės salos viduriu ėjo hipodromas. Išorinį vandens ratą supo prekybos, remonto, poilsio… centrai. Salas jungė tiltai, o žiedinius užutekius – tuneliai, kuriais plaukiojo laivai!!

Kažkada žmogaus sukurtų ir iki šiol keliančių nuostabą objektų liekanos, pradiniai kultūrinių augalų ir jų laukinių giminaičių kilmės centrai, pirmųjų civilizuotų miestų išaugimo vietos, kaip taisyklė yra jūrų, įlankų ar upių pakrančių rajonuose – vietose, kur netoliese galėjo prisišvartuoti Rojaus sodo laivai. Pvz., šumerai pirmiausia apsigyveno Erido mieste, stovėjusiame Tigro ir Eufrato žiotyse, ir tik vėliau patraukė į Tarpupio gilumą savo kultūra „užimdami“ esamus ir kurdami naujus miestus. Altamiros (Prancūzija) priešistorinio „meno galerija“ – trys kilometrai nuo jūros. Kostenkos (Rusija) vietovė – viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal ten rastų paleolito laikotarpio dirbinių kiekį – dešiniajame Dono krante. V. Laričevo rasta skulptūra (išpjaustyta poliruotoje mamuto iltyje, aprašyta knygos 40 puslapyje) slypėjo Obės intako Čulymo pakrantėje. Stonhendžas (Anglija) yra Bristolio įlankos rajone. Varnos nekropolis ir Aibunaro rūdynas (Bulgarija) – šalia Juodosios jūros. Iš čia vario žaliava ir mirusių atvykėlių kūnai Bosforo sąsiauriu, Marmurine jūra, Dardanelų sąsiauriu, Egėjo bei Viduržemio jūromis pro Heraklio stulpus galėjo laivuose išplaukti į Rojaus sodą. Ne veltui Platonas rašė, jog Atlantidoje „laivų statyklos buvo perpildytos tiek triėrų, tie visokios joms priderančios įrangos“ (Timajas. Kritijas. V. 1995. 117d). Kad pirmųjų civilizacijų įkūrėjai ir jų pirmtakai atkeliaudavo vandeniu byloja ir kiti faktai. Pvz., jūros kelių vaidmuo greitam neoloto idėjų (tame tarpe ir žemdirbiškų tradicijų) plitimui (M. Gimbutienė); vos tik įsikūrę Mesopotamijoje šumerai organizuoja laivybą ir panašiai. Gal ir pirmieji aisčiai buvo atvykėliai iš Atlantidos? Juk „iki šiol mokslas nenustatė iš kur jie atsikraustė prie Baltijos jūros – yra tik keletas hipotezių“ (Šapoka A. Lietuvos istorija. V. 1989. P.20). Viena, kaupiantis mokslo faktams atrodo nesikeis – mūsų šaknys rytinėje Baltijos pakrantėje, nes jos ten ir senos, ir gilios, ir tvirtos“ (Česnys G. Antropologinės mūsų šaknys / Mokslas ir Lietuva. 91/1. P.10).****

Žemės Civilizacijos gimimą – dukterinės Civilizacijos gimimą galima palyginti su drobe, ant kurios iš karto buvo tapomi du skirtingi paveikslai. Pirmasis paveikslas – tai mokslo pripažintas bazės ir antstato tolygaus vystymosi modelis, prasidedantis akmeniniu kirvuku, ilčių vėriniu, kauliniu žeberklu, schematišku piešiniu… Jis baigiasi kompiuteriais, žvejybiniais laivais – šaldytuvais, meno kūrinių galerijomis…

Antrasis paveikslas – kol kas mokslo ignoruojama mūsų Procivilizacijos kolonija šioje Visatos dalyje. Aišku, ten buvo praeities informacijos bankas, aukšto lygio mokymo centras, veikė nežemiška technika… Tačiau ir Rojaus sode ateina laikas pereiti prie paprastų gamybos priemonių ir technologijų, prie primityvių informacijos kaupimo ir perdavimo būdų. Iš arkivyskupo J. Skvirecko komentarų: „Kelias į Edėną buvo užstatytas mirgančia liepsna, turėjusia kalavijo pavidalą. Toks dalykų stovis pasiliko tolei, kol sodas nepavirto paprastu (lygiu kitai žemei) plotu“ (Šventas Raštas. K. T. 1. 1913. P.95). Be Procivilizacijos materialinės – gamybinės bazės, veikiančios vienu gigantišku, nedalomu mechanizmu, aptarnaujamu didžiulio skaičiaus protingų būtybių, neįmanoma ne tik atgaminti nežemiškos technikos, bet ir palaikyti jos funkcionavimą neribotą laiką. Tačiau žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių paliekantys izoliuotą Rojaus sodo Civilizaciją, žino ir moka nepalyginamai daugiau už anksčiau Atlantidą palikusių žmonių palikuonis, jau spėjusius daugiau ar mažiau degraduoti laukinėje terpėje. Priklausomai nuo to, kiek jų, kokios jų žinios bei sugebėjimai ir kaip visa tai galima panaudoti periferijos sąlygomis, įvyksta staigūs (istorikams sunkiai paaiškinami) materialinės ir dvasinės veiklos pakilimai, t. y. didesni ar mažesni postūmiai žemiškos civilizacijos vystymuisi. Tai atsakymas į istorijos mokslų daktaro V. Masono klausymus: „Kaip paaiškinti tokį netolygų senovės paminklų išplitimą? Kodėl vienur labai anksti suklesti aukšto lygio civilizacija, o kitur dar ilgą laiką vyrauja barbarizmas bei skurdas?“ (Priroda i proischoždenije civilizacini / Priroda. 1969. Nr. 3. P. 2).

Susidomėjusiems tokia priešistorinio pasaulio versija, siūlau skaityti Mury Hope. Atlantida. V. 1999 ir savo knygos IV sintezę „Kur buvo Rojaus sodas (Atlantida)?“  „Priešistorinis pasaulis buvo daug įdomesnis negu mes įsivaizdavome.(…) Idėjos apie paprastą linijinę visuomenės raidą reikėtų atsisakyti.(…) Galėtume daryti prielaidą, kad prieš kokius 20 000 ar daugiau metų, kai paleolito (senojo akmens amžiaus) žmonės gyveno Europoje, kažkur Žemėje egzistavo daug pažangesnė kultūra, o mes paveldėjome dalį to, ką jos gyventojai turėjo ir perduodavo iš kartos į kartą“ (P.270-272).

„Pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių religiniu požiūriu yra labai aiškūs. Rašoma apie pasaulio ir žmonijos pradžią, nuodėmės ir mirties kilmę, blogio ir vandens tvaną, kalbų ir tautų atsiradimą. Tačiau istoriniu požiūriu šie skyriai pilni mįslių“ (Rupšys A. Šventojo rašto kraštuose. V. 1998. P. 100). Senųjų laikų istoriniai faktai rodo, kad Rojaus sodas nėra vien idealizuotas pirmavaizdis, neturintis jokio ryšio su laiku ir erdve.

Mokslo įtikinamai neatsakyti klausymai kaupiasi todėl, kad priimtas klaidingas visuomenės raidos modelis, nepaaiškinantis daug sudėtingesnės tikrovės: dukterinės Civilizacijos Saulės sistemoje gimimo. Iš tikrųjų Žemėje buvo laikas, kai dėjosi tokie dalykai, kurių mes dar net įsivaizduoti negalime. Senojo modelio jau nebeįmanoma apginti nuo jam prieštaraujančių faktų. Mokslo aukštuomenės išdidus tylėjimas – kaip pasakoj apie iškilmingą valdovo paradą, kol vaikas sušuko: „karalius – nuogas“!

Rusijos įvairių sričių specialistų grupė savo akimis (kaip tas vaikas) pažvelgė į senąsias Egipto piramides. Jų sukurto filmo pagrindinė mintis: kad šios piramidės pastatytos daug anksčiau, taip vadinamos Dievų Civilizacijos. Faraonai piramidėmis naudojosi, jas remontavo ir netgi mėgino pastatyti kažką panašaus… Kad filmo autoriai teisūs liudija milžiniškų piramidžių atradimas Bosnijoje šalia Visoko miestelio. Jas paslėpė per tūkstantmečius susikaupusios nuosėdos bei augalija. Ir tik Semiro Osmanagičiaus (15 metų tyrinėjusio Majų piramides Centrinėje Amerikoje) patyrusi akis kalvų peizaže įžvelgė dirbtinius statinius.

Atrodo laikas visiems draugiškai peržiūrėti priešistorę… Tačiau „dvi dešimtys Bosnijos istorikų ir archeologų rašo atvirą laišką vyriausybei, reikalaudami, kad būtų anuliuotas leidimas kasinėti išduotas archeologui mėgėjui Semirui Osmanagičiui“ (Piramidės Bosnijoje – naujas pasaulio stebuklas? /Mįslės ir faktai. 2012. P15). Kaip teigia oficiali istorija, vieninteliai Balkanų gyventojai buvo ankstyvojo akmens amžiaus žmonės nemokėję statyti net paprasčiausių būstų todėl gyvenę urvuose. Aišku, piramidėms šiame kontekste vietos nėra, tad paprasčiausia jų realaus egzistavimo nepripažinti. Toks požiūris į faktus, netelpančius į kažkam patogų pasaulio raidos modelį nėra atsitiktinis nesusipratimas. 1943 metais Meksikoje, šalia Akambaro miestelio Voldemaras Džulsrudas (Waldemar Julsrud) aptinka rankomis iš molio nulipdytų ir išdegtų dirbinių „karjerą“, tiksliau El Toro kalvos šlaitą. Čia, mažiau kaip vieno metro gylyje, kažkas užkasė virš 30 tūkstančių dirbinių. Archeologas mėgėjas iš kart suprato, kad radiniai  nepriklauso nė vienai žinomai civilizacijai. Pagrindinę šios nepaprastos kolekcijos dalį sudaro įvairių rasių žmonių figūrėlės, yra ir su barzdom, kas visiškai nebūdinga Amerikos indėnams. Bet labiausiai mokslininkus šokiravo apie 2,5 tūkstančio dinozaurų ir kitų reliktinių gyvūnų statulėlės. Dinozaurų figūros nulipdytos taip detaliai, lyg būtų dirbta natūroje. Atskirų detalių tikslumu paleontologai įsitikino tik po V. Džulsrudo atradimų. Ir vis tik šioje istorijoje įdomiausia mokslo elito reakcija. Specialistai atvyko tik po kelis dešimtmečius trukusių primigtinų kvietimų. Tačiau vietoj pagalbos solidžiuose amerikiečių leidiniuose pasirodė straipsniai, kuriuose V. Džulsrudas buvo apkaltintas falsifikavimu. O vietinė valdžia ėmėsi tirti ar Akambro gyventojai negamina minėtų statulėlių. Saugančių „savo tiesos“ monopolį yra visur. Štai 1953 metais J. B. Astachovas Maskvoje apgynė daktarinę disertaciją, kurioje „įrodė“, jog priešistorinis menas neegzistuoja.

Kur mes einame? Be abejonės, mes einame ten, iš kur atėjome – ne į miškus, ne į urvus… Per kančias mes veržiamės į žvaigždes – tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų kelionės tikslas jau matyti – tai civilizuotos aplinkos (Rojaus) Žemės planetoje sukūrimas! Laukinės gamtos terpė ir „nuogas“ gyvenimas joje mūsų netenkina – nes tai nėra žmogaus prigimtinė terpė (aplinka, kurioje žmogus evoliucionavo, arba aplinka, kuriai žmogus buvo sukurtas). Kokia Žemės civilizacijos ateitis? Ne kiekvienas įskiepytas pumpuras prigyja, tačiau kiekvienas prigijęs pumpuras (naujos civilizacijos embrionas) gali praaugti tą medį (motininę civilizaciją), iš kurio yra kilęs! Gal netapsime arogantiškomis, iki dantų apsiginklavusiomis beždžionėmis besivaidijančiomis tarpusavy ir dėl savo trumparegiškumo naikinančiomis kitas gyvybės formas? Kur žmonių tarpusavio santykių degradacijos riba? Du pasauliniai karai? Ar suderinamas mokslo ir technikos progresas (žmogaus intelektas) su biologinės programos pavyzdžiais, įsivyravusiais žmonių tarpusavio santykiuose? Žinoma vėžinės ląstelės gali daugintis ir užgožti sveikąsias, bet jos neturi ateities, nes, sutrikdžiusios gyvybines organizmo funkcijas, save irgi pasmerkia žūčiai.

Ar galima žmogaus atsiradimą Žemėje paaiškinti vien žmogbeždžionės skeleto transformacija bei vis sudėtingesnių įrankių virtine? Juk biologinė žmogaus esmė – nėra jo griaučių sandaros ar formos ypatybės, o, žiūrėdami į vaizdžias ir logiškas gamybos priemonių progreso iliustracijas, pagalvokime, jog ir labai aukštos kultūros žmonės, palikę Dievo (Procivilizacijos) Žemėje įkurtą Rojaus sodą, pradėti gamybą gali tik nuo paprasčiausio natūralių medžiagų – akmens, kaulo, rago, medžio, molio… apdirbimo. Kuo didesnis kontrastas tarp civilizuotos ir natūralios gamtinės terpės, tuo mažiau vertinga ir turėta patirtis. Paveldimo intelekto dėka pradedami kaupti kiti įgūdžiai – būtini naujose gyvenimo sąlygose.

Nei gyvūnas, nei žmogus negali kažką padaryti (pvz., pašokti ar nupiešti) iš nieko, t. y. be atitinkamų smegenų; be tam tikrų kojų ar rankų valdymo pagal matomus ar matytus vaizdus programų (struktūrų). Netikėtos ir esminės veiklos permainos objektyviai byloja apie naujo tipo smegenų atsiradimą, bet ne apie jų atsiradimo priežastis. Staigios veiklos permainos iškelia klausymus: kokiu būdu, kada ir kur buvo sukurti arba gaunami tuo metu periferijoje (už Rojaus sodo ribų) gyvenantiems žmonėms labai reikalingos veiklos (tam tikra prasme smegenų) pavyzdžiai.

Kad mūsų civilizacija nėra pirminė, o seniai Visatose egzistuojančios Civilizacijos (Dievo) pasekmė sutampa su astronomų skaičiavimais. „Saulė yra viena iš 250 mlrd. Galaktikos žvaigždžių. Visatoje yra milijardai kitų galaktikų. (…) Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 000 000 Civilizacijų. (…) Didžioji jų dalis turėtų būti susidariusios gerokai anksčiau už mūsiškę, nes maždaug pusė disko žvaigždžių yra senesnės negu mūsų Saulė. (…) Šios Civilizacijos mus turi aplenkti milijonais ir milijardais metų“ (Straižys V. Paukščių takas. V. 1992. P. 120, 121).

O dabar nuoseklus faktų ir apibendrinimų kelias, atvedęs prie šių „beprotiškų“ minčių.  Knygos turinys atitinka pagrindines ir vis nesibaigiančias mokslo diskusijų temas:

   I sintezė. Apie žmogų išvarytą iš Rojaus sodo. (Apie Kromanjonietį). Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10-35 tūkstančius metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai arba Homo sapiens sapiens), gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Ankstyviausia data (kiek man žinoma) 39600 metai, plius minus 1000 iki mūsų laikų. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija. Kromanjoniečiui vandens barjerai neegzistavo!). Jos amžius nustatytas radiokarboniniu metodu. Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.

IX amžiaus vidury atrastą neandertalietį ilgai laikė tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai viena iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas mūsų tolimu giminaičiu. „Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (…) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie evoliuciją arba giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.16). Apie 1830 metus Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos dėka galutinai pripažįstamas Homo sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keista, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, kuris 1650 metais „apskaičiavo“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.

1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti oficialiu kromanjoniečių meno kūrinių patvirtinimu. 1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai – modernistiniai paleolito meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Bet ir po to apie kromanjonietį dažnai kalbama, kaip apie primityvų, laukinį, panašų į neandertalietį urvų gyventoją.

1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.

„Drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai(…) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas Aut.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3,5 tūkstančio karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M. 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis).

Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus, apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, atlikimo technologija ir tikslumu jie unikalūs. Tai ką padarė kromanjoniečiai su to meto gamybos priemonėmis ir objektais, ne visada pavyksta pakartoti šių dienų meistram. Pvz., garsieji „lauro lapai“ (praktiškai nepakartojami dirbiniai iš skalaus akmens – vienas netikslus judesys…ir viską tektų pradėti iš naujo). XX amžiaus septintajame dešimtmetyje net sovietinai antropologai pripažino, jog visais atžvilgiais (materialinio – kultūrinio palikimo, medžiotojiškais sugebėjimais) ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX amžiaus pabaigos atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis! 1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru) , tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir labai tiksliai prognozuoti gamtinius procesus, sudaryti mėnulio ir saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingos faktinės medžiagos, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai padarė tą pačią išvadą. Be abejonės, visi archeologų radiniai liudija darvinistinį numatymą, bet skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiens^,ui, t. y. verčia galvoti, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojosi savo savybėmis. Pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviais, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės elementai… „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus kilmę“(Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.35).

   II sintezė. Žmogus. (Žmogaus ir gyvūno smegenų skirtumas. Kodėl žmogus gali išmokti?).

„Pati didžiausia mįslė arba paslaptis žmogui tebėra jis pats – ir savo kilme, ir paskirtimi, ir sandara, ir daug kuo kitu. Ne veltui Delfų Apolono šventyklos frontone buvo įrašas, vėliau tapęs graikų filosofo Sokrato devizu: „pažink pats save!“(Kun. Anicetas Tamošaitis SJ). Manau, jog įsigilinę į II ir III sintezę, antropologai supras, kur neverta ieškoti žmogaus.

Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusių šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genotipas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, formuojančiais artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) lauką. Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi), kaip kalbančius žmones. „Visai ar iš dalies sutrikus klausai, sutrinka sakytinio kalbėjimo raida. Apkurtus savarankiškai neišmokstama kalbėti, neprigirdint savarankiškas kalbos išmokimas – labai ribotas“ (Ališauskas A. Sutrikusios klausos asmenų vizualinė komunikacija. Š. 1996. P. 3). „Naujagimio smegenys gali vystyti kalbą, bet tik tuo atveju, jeigu reikiamu laiku vyks aktyvus verbalinis (žodinis) bendravimas su suaugusiais. Šito bendravimo metu kalbos funkcija galutinai „prisitvirtins“ prie kairiojo pusrutulio, nors ankstyvajame ontogenezės etape kalbos užuomazgų yra abiejuose pusrutuliuose“(Vilson E. Sociobiology the New Synthesis. 1975). Biologiškai užprogramuotas ir besivystančio kalbos lauko sujungimas nervinėmis skaidulomis su atitinkamais efektoriais: gerklų, balso stygų, nosiaryklės, liežuvio ir etc. raumenų ląstelėmis.

Kaip kalbos funkcija neatsiejama nuo klausos funkcijos, taip judėjimo funkcija – nuo regėjimo funkcijos. Aklas nuo gimimo (fotoreceptoriai neperduoda informacijos) žmogaus vaikas be specialios aplinkinių pagalbos (mokymui mobilizuojami likusių pojūčių galimybės) nepradės net vaikščioti taip, kaip vaikšto jo sveiki tėvai. Vaikai, augę tarp vilkų ar šunų (atitinkamu brendimo metu nematę žmonių), judėjo keturiomis. Informacija apie tokį judėjimą buvo įrašyta pakitimais, suformavusiais nervinę struktūrą reguliuojančią judėjimą keturkojo gyvūno būdu.

Apibendrinant galima teigti, jog žmogaus didžiųjų (arba galinių) smegenų pusrutulių (hemispheria cerberi) naujoji žievė (pilkosios ląstelės, neocortex) – žmogaus veiklos ir jausmų pagrindas atkartoja save, t. y. atsikuria analogiška struktūra kitos kartos nervinėje terpėja ne genetinio kodo dėka, bet atlikdama savo funkcijas: kalbėdama, dainuodama, šokdama, dirbdama įvairius darbus ir pan. Ši informacija kaupiama naujos kartos žievės struktūr o m i s, galinčiomis atkartoti tokias pačias funkcijas (judesius) ir patirti analogiškus jausmus. Štai kodėl iš prigimties kurčias lieka nebylys, nors jo artikuliuotos kalbos aparatas pilnai veiksmingas o nuo gimimo aklas – negalės nei normaliai pašokti, nei ką nors pamėgdžioti (vaidinti), nei atlikti kitų elementarių darbų. Tai – atsakymas kaip kultūra koduojama smegenimis (ne smegenyse), apeinant genus. Inkultūrizacijos (enculturation – reiškinio, kurio metu kultūra perduodama iš kartos į kartą) neurobiologinio mechanizmo principas. Arba idealumo (funkcijos, reiškinio, jausmo) virsmo materialumu (tam tikra nervinio audinio struktūra) ir atvirkštinio proceso atskleidimas! Esminis žmogaus ir gyvūno smegenų skirtumas!

    „Net jei galimybę įsisavinti tradicijas suformavo natūrali atranka (bet ar gali atranka sausumoje suformuoti pelėkus ar tarpupirščių plėveles? Aut.) ir kultūra atsirado tik išsivysčius smegenims (ir erelio sparnai, ir ereliškas skrydis galėjo evoliucionuoti tik kartu. Aut.) – ji yra užkoduota smegen-yse (dažniausia mokslininkų klaida, –nimis Aut.), o ne genuose“ (Marvin Haris. Kultūrinė antropologija. K. 1998. P. 30). Taigi, žmogaus smegenų žievė – pilkųjų ląstelių struktūra (neocortex) atsikuria kitos kartos nervinėje terpėje ne genetiniu, bet (pavadinu) funkciniu-receptoriniu būdu. Pelė be smegenų žievės elgiasi santykinai normaliai, tuo tarpu žmogus be smegenų žievės – tai beveik augalas: nebylus, nematantis, bejausmis. Neocortex turi būti laikoma pačiu didžiausiu gyvybės evoliucijos pasiekimu.FUNKCINIU – nes senoji karta savo smegenų žievės vystymosi informaciją perduoda, atlikdama savo funkcijas. Žmogaus kūdikis niekada netaptų žmogumi, jeigu matytų tik žmonių iškamšas. RECEPTORINIU – nes jaunoji karta savo smegenų žievės kitimo programą priima receptoriais. „Sugedus“ visiems jaunosios kartos receptoriams jų (jų smegenų) atžvilgiu nustoja egzistuoti ir aplinkinis pasaulis.  

     „Yra žinoma dešimtys atsitikimų, kai vaikus maitino gyvūnai. Bet vėl grąžinti pas žmones šie vaikai nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei mąstyti. Nebendraujant su žmonėmis, žmogiška psichika neatsiranda“(Avanesova V. ir kiti. Ikimokyklinukas. K. 1984. P.17). „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro“(Jn. 5. 19;20).

Kultūra (socialinė programa) lytinėse ląstelėse tam tikru nukleotidų junginiu neužrašoma, t. y. neperduodama biologinio paveldėjimo keliu. Ji egzistuoja palaipsniui besikeičiančios visuomenės forma, gimstant ir mirštant atskiriems jos nariams. Taip pat, kaip ir paveldima genetinė programa, ji santykinai amžina ir turi materialų pagrindą – galvos smegenų žievės naujadarus (neocrtex), pradedančius atsikurti kitoje kartoje funkciniu – receptoriniu būdu, kai Homo s. s. naujagimis mato, girdi, liečia…ir visa tai įsimena. Nutrūkus kontaktui tarp atskirų kartų smegenų socialinė programa neperduodama.

Ką tik minėti apibendrinimai betarpiškai siejasi su teisingu sąvokos „informacijos kaupimas“ suvokimu. Pirma: informacija gali būti bet kokia materijos forma (struktūra), nes ji nėra specifinė (konkreti) materijos forma. Antra: informacija negali būti jokioje materijos form o j e (struktūr o j e) – o tik materijos form a (struktūr a). Trečia: bet kurios materijos formos, bet koks kitimas – tai informacijos kaupimas. Pvz. šis tekstas susideda iš atskirų ženklų (raidžių) kombinacijų. Tačiau jo informacija nėra raidėse – informacija užrašyta raidėmis (saugoma ženklais). Patefono plokštelėje nerasite nei dainos, nei muzikos, nei pokalbio, nes informacija  užrašyta pačia plokštele, tiksliau patefono plokštelės mikronelygumais. Be patefono šios informacijos „neperskaitysime“. Genetinė informacija koduojama ne DNR struktūrose (kaip nesusimastydami sako genetikai) – o DNR struktūromis, tiksliau – nukleotidų (kaip ir raidžių) išsidėstymo tvarka. Trijų nukleotidų grupė dažniausiai būna informacija apie konkrečią aminorūgštį ir jos vietą baltymo molekulėje. Atmintis saugoma ne kristalų struktūrose, o kristalų struktūromis. Socialinė informacija, pasiekusi mūsų centrinę nervų sistemą, kaupiama galvos didžiųjų smegenų žievės mikrostruktūromis ne tik ją saugančiomis, bet ir galinčiomis ją atkarti. Socialinė informacija kaupiama žmogaus smegenimis!! O ne smegenyse.

Dar prieš kelis dešimtmečius nuomonė, kad baltymai dalyvauja atminties formavimo mechanizme, susidurdavo su tokiais kontrargumentais, kaip sąlyginai lėta naujų baltymų sintezė. Taip pat, kad baltymų kiekis smegenyse, nors ir labai didelis, vis dėl to yra nepakankamas, kad aprūpintų kiekvieną kokybiškai naują nervinį procesą. Tačiau paaiškėjo, jog baltymų molekulės gali patirti didžiulį kiekį konformacinių persitvarkymų, t y. jos gali žaibiškai keisti savo daugiamatę struktūrą (panašią į susipynusių siūlų kamuolį). Antrinės, tretinės ir ketvirtinės struktūros persitvarkymus lydi ir esminiai molekulių savybių pokyčiai. Mūsų gyvenime sukaupta informacija – tai informacijos kaupimo metu pakitusi mūsų smegenų baltyminio mikrokosmoso struktūra. Todėl žmogaus smegenyse dar niekas neužtiko (o ieškojo) prisiminimų, lyg kokios ypatingos substancijos.

„Galvos smegenų pusrutulių žievėje yra apie 16 – 18 milijardų neuronų“ (I. Avižonienė ir kiti. Nervų ligos. V. 1998. P. 20). „Bet kuris iš tų neuronų turi apie 20 milijonų ribonukleininės rūgšties molekulių (RNR), nešančių nurodymus nuo dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR), sąlygojančios baltymų sintezę. Kiekvienos ląstelės veiklos sferoje galima susintetinti apie 100 tūkstančių skirtingų baltymų. (…)Be to, kiekviena nervinė ląstelė per savo aksono galinius išsišakojimus siejasi mažiausiai su penkiais tūkstančiais kitų neuronų. Visa tai sudaro sudėtingiausą milijardų ląstelių tarpusavio sąveikų ansamblį (aibę Aut.), milijonines architektūras, atspindinčias įvairias žmogaus elgesio formas“ (Dubinin N. P. Čto takoje čelovek. M. 1983. P. 67, 68).

Mūsų, kromanjonietiškų, smegenų talpumo ribos labai toli nuo saiko ne todėl, kad jos gali kažko daug sutalpinti, o todėl, kad jos labai jautriai reaguodamos į bet kokį aplinkos poveikį kinta. Kinta nuo vaizdo, užfiksuoto fotoreceptoriais, garso – fonoreceptoriais, kvapo – chemoreceptoriais ir pan. Žinoma, šių pokyčių plika akimi nepamatysi. Tikslios informacijos apie žmogaus atminties talpą nėra, mokslininkai nurodo labai skirtingus dydžius. Iki protui nesuvokiamų skaičių pvz., vieneto su 8422 nuliais gigabaitų (GB).

Žmogaus kūdikio begalines galimybes lemia ne tik jo unikalios smegenys, nepaprastai imlios aplinkos informacijai, bet visa tobula jo nervų sistema, galinti užfiksuoti begalę net pačių mažiausių aplinkos pokyčių. (Galvos smegenys tėra visos nervų sistemos dalis). Suaugusio žmogaus smegenys – didžiulio informacijos srauto (tekėjusio jo įcentrinėmis nervinėmis skaidulomis visą gyvenimą) pasekmė! Šį srautą užtikrina grandiozinė sensorinė sistema. Vien akies tinklainėje yra maždaug 125 milijonai nervų, kiekviename iš jų milijonai šviesai jautraus baltymo rodopsino molekulių. Akies vyzdys turi savybę išsiplėsti nuo pusantro iki aštuonių milimetrų. Vyzdžiui maksimaliai padidėjus į akį patenka trisdešimt kartų daugiau šviesos. Akies tinklainės fotoreceptoriai reaguoja tik į 3700 – 7400 angstremų ilgio elektromagnetines bangas, tačiau geba skirti apie keturis milijonus atspalvių. Kai apšvietimas pakankamas smegenis informuoja apie šeši milijonai kolbelių, reaguojančių į spalvinius dirgiklius. Prieblandoje – nuo 120 iki 140 milijonų lazdelių. Jos nereaguoja į spalvinius dirgiklius, tačiau per tūkstantį kartų yra jautresnės už kolbeles. Optimaliomis sąlygomis lazdelė gali reaguoti net į vieną fotoną – elementariąją šviesos dalelę!

Žmogus klausa įvertina garso stiprumą, aukštį ir tembrą. Garso šaltinio vietą ir nuotolį iki jo. Sveiko žmogaus ausis fiksuoja maždaug 20 – 20000 hercų (virpesių per sekundę) bangas, o 1000 – 5000 hercų diapazone skiria pasikeitimą vos per vieną padalą! Ausies būgnelis junta oro virpesius, kurių amplitudė mažesnė už atomo skersmenį! Jo didesnis jautrumas žmogaus klausai neturėtų prasmės, nes tuomet girdėtume oro molekulių trinties gausmą. Oro virpesiai vieną ausį pasiekia anksčiau už kitą milijoninėmis sekundės dalimis, bet šito smegenims pakanka, kad akimirksniu apdorojusios informaciją akis nukreiptų ten, iš kur jie atsklindo. Pirštų galuose viename kvadratiniame centimetre yra apie 2500 receptorių. Kiekvienas jų turi savo paskirtį: vieni informuoja apie paviršiaus struktūrą, temperatūrą, drėgmę,  kiti – apie vibraciją, slėgį, skausmą.

Sensoriniai „poveikiai nervų sistemoje sukelia cheminių procesų grandinę, dėl kurių specifiškai persitvarko nukleininės rūgštys…“ (Abraitis R. Cibas P. ir kiti. Fiziologija. V. 1978. P.258, 259). Tie pokyčiai ir yra informacijos kaupimas. „Neseniai mokslininkai manė, jog žmogaus smegenys (panašiai kaip kaulai) susiformuoja pačioje jo brandos pabaigoje. Tačiau yra priešingai: kiekvieną kartą ką nors mokantis, pakinta mūsų smegenyse esančios jungčių grandinės ir nervinių ląstelių raizginyje atsiranda naujų darinių. Specialiais mikroskopais galima netgi stebėti šiuos galvoje vykstančius pokyčius“ (Klein Stefan. Laimės formulė. K. 2008. P.13). Pokyčius nervinės ląstelės viduje lydi matomi išoriniai pokyčiai. Keičiasi neurono forma, ant jų ataugų (dendritų) formuojasi vadinamieji dygliai, o šiems prigludus prie tam tikrų gretimos ląstelės vietų, susidaro naujos sinapsės. Ilgainiui dendritų ataugos išleidžia naujas atšakas, sujungiančias jų neuroną su kitais…

Funkcinis – receptorinis vaiko smegenų vystymasis byloja, kad Žmogaus smegenys – tam tikros DNR (suformuojančios unikalią nervų sistemą) ir tam tikros aplinkos informacijų rezultatas. Pvz., vaiko didžiųjų smegenų pusrutulyje prie ketvirto lauko, kur gali atsirasti rankos motorikos valdymas, nesusiformuos rašymo (taip vadinama Eksnerio) zona, jeigu jis augs neraštingoje aplinkoje (ten kur nebus rašančių žmonių). Tame ir yra žmogaus tobulumo ir netobulumo (kartu) paaiškinimas. Žmogus, nors ir paveldi tobulą prigimtį, gali tapti tobulu tik tobuloje (jo atžvilgiu) aplinkoje, kurioje yra tik tobulo gyvenimo, tobulo bendravimo vienas su kitu ir kiti pavyzdžiai; tik ten, kur jie gaus teisingą informaciją apie save ir pasaulį. Be viso to Homo s. s. palikuonys bus lyg akli piligrimai ieškantys „tikro kelio“ (gyvenimo būdo, atitinkančio jų prigimtį ir paskirtį).

Taigi, žmogaus kūdikis, neturi paveldimos (vidinės, genetinės) informacijos nei apie save, nei apie savo paskirtį. Šią, jam gyvybiškai ir emociškai svarbią informaciją, jis turi gauti iš aplinkos. Žmogaus kūdikis negimsta nei medžiotoju, nei žemdirbiu, nei dainininku… nei apskritai žmogumi. Tai pati bejėgiškiausia būtybė, nenulaikanti savo didelės galvos, nežinanti net kokiu būdu jai skirta judėti – mažiausiai savarankiškam gyvenimui paruoštas organizmas, visiškai nepritaikytas gyventi pasauly be žmonių!! Ta būtybė turi patekti į aplinką (mokyklą), kuri ją paruoštų gyventi taip, kaip dera žmogui. Be tokios aplinkos (mokyklos) žmogus panašesnis į klaidą, nei Dievo (ar Evoliucijos) kūrimo viršūnę. Žmogumi ne gimstama – žmogumi tampama!

Mes išdidūs,  nenorintys patikėti, jog mus kažkas sukūrė. Bet Tas kas mus tokius sukūrė tikrai negalėjo mūsų protėvių paleisti į Žemės „dykumas“, nes be atitinkamos kultūrinės terpės, su tokiu genetiniu kraičiu žmogus būtų visiškas nulis. „O Viešpats Dievas buvo iš pradžios užveisęs linksmybių sodą, jame patalpina žmogų, kurį jis buvo padaręs“ (Šventasis Raštas. K. T. 1. 1913. Pr 2.8). Iš šio trumpo Šv. Rašto teksto sunku pasakyti, ar pirma buvo įkurtas Rojaus sodas, ar sukurtas žmogus – tikriausiai viskas vyko lygiagrečiai. (2000 metais, kai dar niekas nesitikėjo, kad greitai bus kartografuotas neandertaliečio genomas mano knygos 28 puslapyje jau buvo parašyta, kad žmogus gali būti atliktų genetinių mutacijų rezultatas).

Šiandien, pragmatiškame mokslo amžiuje, daugelis mano, jog istorija apie Rojaus sodą tėra legenda, alegorija, padavimas ar fantazijos vaisius. Kad kažkada Žemėje tikrai buvo Edeno sodas, kuriame Dievas apgyvendino pirmuosius žmonės jau abejoja ir dalis dvasininkų. Tačiau, jeigu Dievas mūsų protėviams nebūtų įkūręs Rojaus sodo, su mumis būtų atsitikę toliau aprašytos istorijos.

Žmonėms sunku patikėti realiu „mauglių“ gyvenimu, tiksliau pasakojimais apie vaikus, jauname amžiuje augusius laukinėje gamtoje, tik tarp žvėrių: vilkų, šunų, beždžionių. Visos šios nelaimingos būtybės staugė, lojo, ūkčiojo – bet ne kalbėjo. Jos plėšė nuo savęs drabužius, veržėsi į laisvę ir nepripažino žmonių maisto. Jos ne vaikščiojo, bet ropojo keturiomis arba tūpčiojo, priklausomai nuo to ką matė… Sugražintos pas žmones, šios būtybės ženkliai pasikeitė ir nemažai išmoko – tačiau nė iš tolo neprilygo savo bendraamžiams. Apskritai, vaikai, augę tarp gyvūnų, mažai kuo skyrėsi nuo nelaimingų mažųjų pacientų psichoneurologijos ligoninėse. Tokių „mauglių“ socialinis progresas buvo atvirkščiai proporcingas laikui praleistam gyvūnų pasauly. Be to, kuo jaunesni vaikai prarado kontaktą su žmonėmis – tuo labiau tapo nuskriausti likimo.

Analogiškoje situacijoje atsiduria iš prigimties neregys po sėkmingos akių operacijos. Kuo jis vyresnis, tuo jo smegenys sunkiau įsisavina naują informaciją. Fotoreceptorių perduoti nerviniai impulsai jau nebejaučiami, kaip aiškus vaizdas. Taigi, žmogus praregėjęs tik brandžiame amžiuje jau nesugeba šios informacijos pagalba orientuotis aplinkoje, atpažinti žmones…

1800 metų sausį Aveirono apylinkėse buvo sugauta būtybė, kurios tik išvaizda priminė žmogų. Tai buvo 11 – 12 metų berniukas. Jo elgesys bylojo, kad jam svetima viskas, kas žmogų skiria nuo gyvūno. „Aiverono laukinis“ tampa visos Prancūzijos sensacija. To meto didžiausias autoritetas psichiatrijos srityje F. Pinelis ištyrė berniuką ir konstatavo, kad jo jutimo organai neišsivystę, judesiai nekoordinuoti, kalbos nėra nė užuomazgų, o svarbiausia – jis neturi protinių gebėjimų. F. Pinelio manymu „ Aiverono laukinis“ – nepagydomas idiotas. Su šia diagnoze nesutiko Žanas Itaras. 26 metų medikas nusprendė įrodyti, kad lavinant berniuko pojūčius, ugdant žmogiško elgesio ir bendravimo normas laukinį galima padaryti pilnaverčiu žmogumi. Jo dienoraštyje skaitome: Viktoras pradeda skirti vandens temperatūrą, žvilgsniu fiksuoja daiktus, įgyja valyvumo įgūdžių, nuoširdžiai prisiriša prie auklės, išmoksta kultūringai valgyti, iš raidžių sudeda žodžius… Bet po penkių metų titaniškų pastangų Itaras pasiduoda. Jis priverstas pripažinti, kad nors pažanga akivaizdi, lyginant su normaliais vaikais, Viktoras neišmoko nei kalbėti, nei mąstyti (pagal gyd. Dainiaus Pūro straipsnį „Ar nugalėsime silpnaprotystę“/ Mokslas ir gyvenimas. 1995. Nr. 3. P. 30).

Deja, daugumą istorijų apie tikrus „mauglius“ jau mena tik seni užrašai ar nuotraukos. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai kelia versiją, jog indų mergaitės Amala ir Kamala buvo išsigimusios, o misionierius A. L. Singchas istoriją apie jas „auginusius“ vilkus išgalvojo siekdamas populiarinti savo prieglaudą ir taip gauti daugiau lėšų… Bet… yra filmuota medžiaga apie ukrainietę Oksaną Malają, nuo trejų metukų augusią tarp šunų griūvančioje fermoje..! Oksanos reakcija į ją filmuojančius žmones, kaip tikro kiemsargio: puola keturiomis iššiepusi dantis ir staiga, lyg pabrukusi uodegą, sustoja…

Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors jį po to daug mokė Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje, kur turėjo būti kalbos laukas yra tamsi dėmė. Neurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškina „stipriu smūgiu į galvą“. Mokslininkas mąsto taip lyg Broca laukas turi susiformuoti savaime, pagal žmogaus DNR informaciją. Tuo tarpu tai žmogaus smegenų vystymosi sutrikimas netinkamoje aplinkoje. Aplinkoje neperduodančioje žmogaus smegenų tolesnio vystymosi informacijos. Dėl tikros priežasties suvokimo būtinas funkcinio–receptorinio žmogaus smegenų neocortex perdavimo dėsnio žinojimas.

 „Mauglius“ padaro psichiniais ligoniais ne paveldėti (genetiniai) sutrikimai ar fizinės traumos, o reikiamos aplinkos (pakankamo bendravimo su fiziškai ir psichiškai subrendusiais žmonėmis) nebuvimas. Pvz., žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Iškviestas psichologas teisingai patarė Bintį išvežti. Dabar žiūrint į ramų, santūrų vyriškį neįtartum, kad jis kažkada elgėsi kaip beždžioniukas“ (Lietuvos rytas/ 2000 m. rugsėjo 9d. Nr.212).

Kadangi žmogaus esmė yra jo smegenys, jo patirtis ir išgyvenimai (prisiminimai), susiformuojantys tam tikroje epochoje, tam tikroje aplinkoje – tai žmogų klonuojant antrininko neįmanoma gauti jau vien todėl, kad šis formuosis kitu laiku ir kitose sąlygose. Klonas turės kitokias smegenis ir bus visiškai kitas žmogus. Antrininko problemą išspręstų tik neocortex kopija.

Tolesnio gyvenimo būdo griežtai apibrėžto programavimo nebuvimas suteikia neribotas galimybes socialinėje aplinkoje formuotis asmenybei. Kitaip negu gyvūnai, žmogaus palikuonys neturi griežtai apibrėžtos funkcinės paskirties, tačiau turi jos pasirinkimo galimybę. „Žmogaus genetinės programos dėka gimsta individai su universaliomis, nespecializuotomis smegenimis. Jų funkcinė sistema formuojama socialinės būties sąlygų. Susiformavęs prieš 40 tūkstantmečių žmogaus genofondas buvo biologinis pagrindas gigantiško socialinio progreso praeityje ir nedaro jokių apribojimų civilizacijos vystymosi ateičiai“ (Dubinin N. Čto takoje čelovek. M. 1983. P. 11).

Homo sapien sapiens naujagimio smegenys (tam tikra prasme degradavusios gyvūno smegenys) šalia žmogaus persitvarko į kokybiškai naują materijos formą – žmogaus smegenis! Bet kur, kaip ir kada kromanjonietiškas žmogus „pasiruošė“ socialinio progreso šuoliui (mokslo ir technikos revoliucijai), t. y. kur, kaip ir kada susiformavo neurofiziologinės prielaidos, kurių dėka kuriama Žemės Civilizacija??? Tai tegalėjo būti labai ilgas procesas ypatingose sąlygose – juk tai ne kelios atsitiktinės mutacijos, o viso genotipo kryptingas pertvarkymas. Visų pirma Homo sapiens sapiens biologinėje programoje turėjo būti „ištrinta“  ta DNR dalis, kuri kadaise lėmė žmogaus protėvio – gyvūno griežtai apibrėžtą ir statišką (besikeičiantį tik filogenezės eigoje) veiklą bei elgesį. Ta „ištrinta“ DNR atkarpa (privalomo elgesio atitinkamose situacijose „įrašas“) leido gyventi tik tam tikroje aplinkoje (pvz. koalos žūtų, jeigu išnyktų eukaliptų giraitės). Gyvūnas, tapdamas žmogumi, prarado savo prigimtinę funkcinę paskirtį, tačiau tai kompensavo nauja funkcinio neapibrėžtumo savybė. Jos dėka Homo s. s. naujagimis savo gyvenimo būdą, elgesį, veiklą ir pan. gali riktis jį supančioje aplinkoje, žinoma jeigu ten yra iš ko riktis! Minėto praradimo ir naujos savybės dėka Homo s. s. palikuonys įgyja praktiškai neribotą plastiškumą: gali prisitaikyti ne tik įvairiausiose gamtinėse, bet ir daug sudėtingesnėse socialinėse sąlygose – ten kur reikalingi ir žemdirbiai, ir mokytojai, ir jūrininkai… Pvz.:1938 m. prancūzų etnografas Vilaras organizavo ekspediciją į sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno laukinė gvajakilų gentis. Jos gyvenimo būdas buvo labai primityvus. Su šia gentimi slapuke nepavyko susitikti ir Vilarui., tačiau vienoje skubiai paliktoje stovyklavietėje mokslininkas rado dvejų metukų mergytę. Vilaras mergytę pasiėmė į Prancūziją, o ten atidavė ją auklėti motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu gvajakilų mergina niekuo nesiskyrė nuo europietės. Ji išmoko kalbėti prancūzų, ispanų ir portugalų (bet ne gvajakilų) kalbomis, tapo mokslininke etnografe. Civilizuotoje (kultūrinėje) terpėje Homo s. s. palikuonys įgyja antrą – socialinę prigimtį, kurios materiali išraiška – didžiųjų smegenų žievės mikrokosmoso pokyčiai (neocortex) perduodami iš kartos į kartą jau minėtu funkciniu – receptoriniu būdu. Kaip matome iš šio pavyzdžio milžiniškas nervinių ląstelių kiekis, kuriuo yra aprūpintas kromanjonietiško žmogaus kūdikis, gali transformuotis į kūrybiškai mąstančios asmenybės nepakartojamas grandiozines struktūras, turinčias unikalių savybių, bet gali likti ir didžia dalimi nepanaudotas. Pasauly be žmonių (tame tarpe būdami akli bei kurti ir negaunantys specialios pagalbos, pvz., kokią gavo Helena Keler) Homo s. s. palikuonys nepakils aukščiau gyvūnų egzistencijos.

Ar unikali (kromanjonietiška) kūdikio nervų sistema galėjo formuotis be tobulėjančios socialinės aplinkos, kurioje siaura, vienpusiška, statiška biologinė programa tapo nebetikslinga? Jei ir toliau taikysimės su mintimi, kad Homo s. s. DNR formavimasis buvo įmanomas laukinėje Žemės terpėje (stepėse ar tropiniuose miškuose), be civilizuotos aplinkos – belieka svarstyti, kas susiformavo pirma: vyriška ar moteriška lytinė ląstelė, višta ar kiaušinis, karščiui bei vandens stygiui atsparus roplys ar dykuma? Nervų sistema galinti sukurti N+1 lygio Civilizaciją ar N lygio Civilizacija? Žurnale „Iliustruotoji istorija“ 2012 metų Nr.3 net preambulėje lengvabūdiškai rašoma, jog „Homo sapiens buvo labai sėkminga mutacija“ (P. 66). Bet tai tikėjimas dar didesniu stebuklu, nei žmogaus sukūrimas! Panašu, kad antropologai neturi nei genetikos, nei žmogaus fiziologijos pagrindų.

Homo s. s. kūnas yra pagrindas ant kurio formuojasi žmogiškos sielos žiedas. Galvojant praktiškai biologinė prigimtis yra svarbesnė, todėl jai naudingi sprendimai turėtų dominuoti. Tačiau nors gyvybinių poreikių nepaisymas veda prie viso organizmo, t. tarpe ir neocortex žūties, valios fiziologinio mechanizmo dėka žmogus gali nugalėti ar apriboti savo biologinius poreikius (gali nepasiduoti „žalčio gundymui“). Manau jog „žaltys“ – pirmosios nuodėmės priežastis yra vaizdus biologinės prigimties simbolis. Biologinės prigimties materiali išraiška – ilga ir raityta DNR molekulės struktūra. Šumerų molinėse plokštelėse randamas dviejų į spiralę susisukusių gyvačių simbolis.

Žmogui alkio, troškulio ar lytinio potraukio jausmas (t. y. nerviniai impulsai, signalizuojantys apie organizmo vidinės terpės pokyčius) jam nėra, kaip gyvūnui, nevaldoma komanda iš anksto užprogramuotai besąlyginių refleksų grandinei. Valios bei matyto ar girdėto pavyzdžio dėka žmogus, labai norintis gerti ir turintis gurkšnį vandens, gali jį atiduoti kitam. Gali, bet ne turi – žmogui suteikta veiksmo (poelgio, judesio) pasirinkimo laisvė! (Pvz., Sir. 15.14). Jeigu mes ne galėtume, bet turėtume – būtume ne žmonės, o tik geros avelės, nes altruistiškos socialinės programos kriterijų atžvilgiu tas pats poelgis (pvz., užtaisyto šautuvo gaiduko nuspaudimas) yra teisingas vienoje situacijoje ir neteisingas kitoje. Žodžiu tam, kad žmogus galėtų bet kurioje situacijoje pasielgti tobulai (būti tobulas) – jam leista mąstyti ir rinktis! Žmogus, perėmęs humanišką, altruistišką visuomeninio gyvenimo būdą ir tokio gyvenimo pavyzdžiu besielgiantis net sunkiausiomis sau aplinkybėmis, iškyla aukščiau gyvūnų pasaulio. Jeigu Homo s. s. palikuonis neturėjo iš ko riktis – matė tik blogus pavyzdžius – jo negalima kaltinti. Bet jeigu žmogaus palikuonis matė ir gerus, ir blogus poelgius, tačiau pasirinko bloguosius (uždraustą vaisių) – jis nusipelno pasmerkimo. Esminiai skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno glūdi ne jų išorėje. Žmogus – tai dar ne hominidas vaikščiojantis ant dviejų užpakalinių galūnių, turintis tą pačią, kaip ir mes, dantų formulę, jo neapibūdina net smegenų tūris. Žmogiškumu mes pirmiausia vadiname tam tikrus reiškinius (Dvasią): sąžiningumą, tolerantiškumą, gailestingumą, kilnumą, paprastumą, kantrumą, drovumą… ir tam tikrą veiklą: darbinę, mokslinę, kūrybinę, pažintinę… Šių unikalių pavyzdžių Žemėje įkūnytojas ir skleidėjas kromanjonietiško tipo žmogus. Be jo nervų sistemos šių reiškinių Žemės planetoje nebūtų, kaip ir be erelio sparnų nebūtų ereliško skrydžio.

Paprastai rašoma: „pirmykštis žmogus išmoko išgauti ugnį, išmoko siūti drabužius, išmoko piešti, išmoko dirbti žemę ir auginti gyvulius…“ Arba: „žmogus išmoko gyventi skirtingo klimato sąlygomis. Tačiau svarbiausia, kad dėka nuoseklių veiksmų keičiančių gamtą žmogus ją privertė tarnauti savo tikslams ir išmoko ją valdyti“ (Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M. 1978. P.310). Atrodo labai paprasta ir aišku: kažkas po truputi visko išmoko ir tapo tikru žmogumi. Tačiau mes esame tuo kuo esame ne todėl, jog išmokome rašyti, skaityti, kalbėti…, o todėl, kad turėdami pavyzdžius (archetipus, apie tai IV sintezėje) galėjome viso to išmokti,  kad vietoj privalomo elgesio „įrašų“ turėjome kitų unikalų savybių, kurių neturi gyvūnai. „Buvo atliktas rimtas, daug triūso pareikalavęs bandymas išmokyti šimpanziukę kalbėti (…) Gyvūnėlį, lyg mūsų giminės mažylį, augino namuose. Beždžionėlę kalbindavo tarti paprastus žodžius, už lūpų judesius atsilyginant skanėstais. (…) Kai  šimpanzei buvo šešeri, jos žodyną išplėtė iki viso labo septynių žodžių. Stulbina tai, kad šimpanzių ir apskritai beždžionių pasiekimai šioje srityje tokie menki“(Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V.1998. P. 37). Šį eksperimentą aprašęs anglų zoologas teisingai pastebi, jog negabumo priežastis ne vien gyvūno balso aparatas.

Mes, žmonės, paveldime unikalią nervų sistemą, kurios dėka galime visko lengvai išmokti (ypač jauname amžiuje). Ir tai yra mūsų biologinė esmė, žmogaus išskirtinis pranašumas prieš gyvūnus. Tačiau tą nuostabų dalyką galime „pamatyti“ tik domėdamiesi savo fiziologija. Tuo tarpu ką tiria antropologai? Ogi bazę ant kurios ta nervų sistema (žmogus) buvo suformuota (-as). „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V. 1998. Per 1.27). „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika, – sako profesorius S. Paabo“ (Iliustruotasis mokslas  Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą. 2011. Nr3. P.56).

Vyresnės kartos tikriausiai mena sparnuotą F. Engelso frazę: „darbas sukūrė žmogų“. „Darbo dėka beždžioniniai žmogaus protėviai atitrūko nuo gyvulių vystymosi kelio ir pradėjo vystytis nauju keliu pagal socialinius dėsnius“ (S. Pavilionis). Bet jei žvirblis ereliškai skraido – jis jau yra erelis, o ne žvirblis. Analogiškai, tas kas dirbo: pjaustė, gręžė, tašė, šlifavo, lipdė… naudodamas įvairiausias medžiagas, priemones, būdus, eksperimentuodamas… buvo tikras žmogus, o ne beždžioninis žmogaus protėvis. Darbas – žmogaus smegenų funkcija, kaip erelio skrydis – erelio sparnų funkcija. Darbas kuria Žemės planetos Civilizaciją, bet ne Žmogų. Atvirkščiai, po dešimtmečius trunkančių monotoniškų, fiziškai sekinančių darbų ( pvz., atstatant tai, ką sugriovė stichinės jėgos ar karai) – seka kultūros (antstato, neocortex) regresas. Šio teiginio globališkiausias patvirtinimas – neolito revoliucijos pasekmės, kai žemdirbystės ir amatų įsivyravimą (sunkų fizinį darbą) seka vaizduojamojo meno ir mokėjimo bendrauti tarpusavyje nuosmukis (karų epocha). Kaip tik tuo metu gausėjanti žmonių populiacija išnaudojo lengvai prieinamus gamtos resursus (gamtos materialinę bazę paruoštą jai) – tad buvo objektyvių aplinkybių priversta kurti savo bazę. Štai kodėl tik prieš pat žemdirbiško gyvenimo būdo įsivyravimą ant olų skliautų atsirado ir žmogaus atvaizdai – iki tol buvo tapomi išimtinai vien gyvūnų paveikslai. „Natūralu, jog šis keistas faktas sulaukė įvairiausių aiškinimų. (…) Meno istorijoje pirmą kartą buvo įamžinti vyrai, moterys ir vaikai socialinėse grupėse. Stilizuotų, siužetinių kūrinių scenos mums iškalbingai pasakoja apie protėvių gyvenimą prieš 11,5 – 4,5 tūkstančius metų: medžioklė, kaip ir anksčiau, lieka svarbi veiklos kryptis, tik dabar nupiešti žmonės užmušinėja ne tik grobį, bet ir vienas kitą. (…) Dar vėlesni piešiniai liudija, jog žmonės pradėjo jaukinti stambiuosius raguočius – po nesėkmingos medžioklės jie nebelikdavo alkani“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.112;141). Paleolito epochos pabaigoje daugelyje pasaulio vietų žmogus žmogui tapo konkurentu naudojant gamtos dovanas. Iki tų esminių aplinkos permainų, kurių priežastimi buvo pats žmogus (jo vaisingumas), kromanjoniečiui sąlyginai neegzistavo kiti Homo sapiens sapiens – analogiškai kaip neegzistuoja oras ar vanduo kol jie švarūs ir jų visiems užtenka (kol jie nekelia rūpesčio). Prasidėjusi nesantaikos, klastos, prievartos… era, tęsiasi iki mūsų dienų. Susižavėję hierarchine visuomenės struktūra, vienijančiu (bet prievartiniu) valdžios aparatu, karine drausme, metalo ginklais skirtais žudyti ir žmones… daug kas androkratines (vyrų valdžios) karingas bendruomenes pavadino labiau civilizuotomis. Tačiau „civilizacijos galios pagrindas yra jos meninė kūryba ir kitos nematerialios vertybės, kurios visuomenės narių gyvenimą daro prasmingą, malonų ir saugų (…). Kariavimą vertinti, kaip žmogiškumo požymį, o ne instinktų dalį yra neteisinga“ (Gimbutienė M. Senoji Europa. V. 1996. P.10).

„Žmogus vienintelis iš primatų šeimos neturi kailio. (…) Kailis mūsų protėvius saugojo nuo šalčio, drėgmės, dulkių, sumušimų ir ultravioletinių saulės spindulių. Tad kodėl mūsų protėviai neteko tokio puikaus dalyko, kuriam išsivystyti reikėjo milijonų metų? Ar todėl, kad kailis trukdė plaukioti vandenyje gyvenusiems mūsų protėviams? (Žmogus – vienintelis primatas turintis įgimtą nardymo refleksą. Aut.) Ar todėl, kad nunykus kailiui galėjo išsivystyti veiksmingesnė organizmo vėsinimo sistema, būtina šilumai neatspariausio žmogaus organo – smegenų – raidai? Būta įvairių kailio nunykimo teorijų, tačiau šiandien mokslininkai linkę manyti, jog žmogus neteko kailio, nes buvo priverstas gintis nuo įvairių parazitų“ (Kodėl nunyko žmogaus protėvių kailis/Iliustruotasis mokslas. 2010. Nr.10. P.52). Bet jei kailis maišo plaukioti, veisia parazitus ir trukdo efektyviai vėdinti smegenis kodėl nupliko tik vienos rūšies organizmas??

Kaip žuvis yra vandens terpės produktas, o driežas – sausumos; taip žmogus (jo DNR „salos“) yra kultūrinės terpės (bet ne laukinės gamtos) vystymosi rezultatas. Ir jeigu tai tiesa – tai besiformuojantis kultūrinis ekranas turėjo atitverti žmogų nuo viso to, kas būtina jo biologinio prisitaikymo procesui (pvz., tankus kailis, gyvenant šiaurėje, ar driežo oda, gyvenant dykumoje). Dar daugiau, „šiltnamio“ sąlygomis turėjo degraduoti daugelis organizmo savybių reikalingų laukinėje gamtoje. Iš tiesų, be civilizacijos skydo Homo s. s. panašus ne į gamtos valdovą, bet kalinį. Jautri oda „prigrūsta“ įvairiausių receptorių: šilumos, šalčio, lietimo, spaudimo, skausmo. Nedidelė raumenų jėga, smulkūs dantys, silpni kramtymo raumenys, plonučiai nagai… Be to „ funkciniu požiūriu mes esame plikut plikutėliai (…), kad ir kiek plonyčių plaukelių suskaičiuotume pasiėmę didinamąjį stiklą“ (Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V. 1998. P.37). Tai ypač „išryškėja, suguldžius į vieną eilę 192 šiuo metu gyvenančių beždžionių ir žmogbeždžionių kailius. (…) Kur bedėtume žmogaus odą – ji atrodys ne vietoje. (…) Žmogaus odos paviršius iš esmės yra plikas, išskyrus plaukų kuokštus ant galvos, pažastyse ir aplink lyties organus“ (ten pat. P.11). Kadangi kažkada gyvenusių primatų suakmenėjusių skeletų fragmentai mums nieko nesako apie jų plaukuotumo evoliuciją, tai „neturime nė menkiausio supratimo, kada įvyko didysis apsinuoginimas ir kaip jis padėjo išlikti tik besirandančiai žmogbeždžionės atmainai? Natūralioji atranka greitai būtų susidorojusi su šiuo ypatumu, jei jis nebūtų turėjęs naudos naujajai rūšiai“ (Ten pat. P.37). Arba toje aplinkoje, kurioje „baigė“ formuotis ši Homo s. s. DNR atkarpa – ateivis natūraliosios atrankos jau nebebuvo! Č. Darvinas žmogaus plaukų sunykimą aiškino lytine atranka. Darvinas spėjo, jog tie, kas buvo nuogesni, turėjo didesnį pasisekimą priešingos lyties tarpe. Bet ar tikslinga, kad evoliucionuojančiam šiltakraujui, kuriam pastovios kūno temperatūros palaikymui reikalingas storas riebalų sluoksnis, pūkai su plunksnomis arba tankus kailis, labiau patiktų liesas ir plikas varliagyvis? Juk kiekviena rūšis formuojasi kartu su savo meilės objekto idealu. Kad mes evoliucionavome iš kailinio gyvūno, rodo žmogaus gemalo vystymasis, pakartojantis visus filogenezės etapus – neaišku tik kada ir kur praeitus? Tarp šešto ir aštunto gyvenimo įsčiose mėnesių žmogaus vaisius pasidengia švelnučiais pūkeliais (lanūgu), kuriuos paprastai nusimeta prieš pat gimimą. Kadangi žmogus turi mokėti pasisiūti įvairiausius drabužius, pvz., iš kailio, šilko, lino (žvėrių, vabzdžių, augalų žaliavos)… jam geriausia būti plikam, nes tada nebus jokių problemų gyventi tiek šaltame, tiek karštame, tiek vidutiniame klimate. Ir vėl susiduriame su atitinkamos mokyklos (didžiulės patirties) evoliucija, kuri turėjo vykti lygiagrečiai gyvūnui tampant žmogumi ir kurios laipsniško vystymosi pėdsakų Žemėje neaptinkame.

 Kad žmogus apgyvendintų kitus, necivilizuotus pasaulius neužteks ten pasiųsti vyrą ir moterį. Jau vienos kartos bėgy bus prarasta ir netikslinga turėta patirtis.

________  .  _________

Kai buvau jaunas Šv. Raštas man atrodė neturintis ryšio su tikrove, tarytum pasaka vaikams. Bet į Šv. Raštą  žiūrėjau labai pagarbiai, nes nemačiau kito teksto, kurį apsišvietę žmonės taip saugotų ir gerbtų. Be to ši informacija mus pasiekė iš labai senų laikų, tad apie praeitį tikrai negalėjo byloti klaidingai. Baigęs vieną aukštojo mokslo discipliną (miškininkystę) pradėjau savarankiškas studijas savęs pažinimui. Bėgant dešimtmečiams ir plečiantis akiračiui Šv. Raštas man darėsi vis suprantamesnis. Paaiškinsiu kodėl: bet kuris ženklas (ar parašytas, ar nupaišytas, ar išsakytas…) yra tik „raktas“, skirtas tam tikrai „skryniai“ (informacijos sankaupai) „atrakinti“ (sužadinti atitinkamas asociacijas). Pavyzdžiui, naujos kalbos mokymasis – tai tik elementarus „raktų“ grupavimas: otec – tėvas; grass – žolė… ir atrakiname. Bet jeigu bandysime bendrauti su tais, kurie nežino kas yra tėvas, žolė..? Tada lingvistikos mokslas nepadės.

Todėl ir Šv. Rašto žodžiai („raktai“) mumyse nieko negali atrakinti jeigu neturime juos atitinkančių „skrynių“ (neturime tam tikrų žinių, patirties, pojūčių). Šventas Raštas – „raktai“ į prarastą informaciją (prarastas „skrynias“) – Procivilizacijos Testamentas. „Tad pripažinkime religijos tiesą pačiame jos neaiškume, nors maža teturime apie ją šviesos, nors nesirūpiname jos pažinimu“ (Blaise Pascal. Mintys. V. 1997. P.170). Kad Žemės žmonija sužinotų tikrą Šv. Rašto simbolių prasmę ji turi sukaupti pakankamą kiekį tikslių mokslo žinių apie save, pasaulį, praeitį.

   Pvz. kodėl pirmas Dievo paliepimas žmonėms skamba taip lyg būtų adresuotas gyvuliukams: „būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite Žemę ir valdykite ją!“(Šventas Raštas. V. 1998. Pr. 1. 28)? Kodėl ne dorai elgtis, dirbti ar mokytis.., o susilaukti kuo daugiau palikuonių?? Manau, kad šiandien į tą klausymą galiu atsakyti. Tik ne vienu sakiniu, pradėsiu iš toliau.

„Populiacijoje genotipo pokyčiai yra svarbūs (įgyja prasmę Aut.) tik tada, kai keičiasi aplinka“ (Sylvia S. Mader. Biologija. T. 1. V. 1999. P.320). Kitaip tariant organizmai evoliucionuoja (prisitaiko) tik naujoje aplinkoje. Žinoma, jei aplinkos pokyčiai staiga neperžengia tam tikrų ribų. Tačiau kodėl kinta pati aplinka arba kas yra evoliucijos priežastis? Kodėl vieni vandens gyviai „pasirinko“ gelmes, o kiti „užsiaugino“ kojas ir išlipo į sausumą? Kokie aplinkos pokyčiai sekė po to, kad vieni sausumos gyventojai pakilo į orą, o kiti prisitaikė gyventi žemėje taip, kad net akys jiems tapo nereikalingos (pvz. kurmiui)? Kokios aplinkos permainos skatina žmogaus progresą, t. y. kokia aplinka verčia tobulėti jo nervų sistemą, jo veiklą, elgesį, jausmus, bendravimą su kitais žmonėmis? Arba atvirkščiai: kokiose sąlygose visa tai degraduoja?

Siūlau tokį atsakymą: bet kuris organizmas kitų organizmų atžvilgiu yra aplinka. Skirtingas organizmų skaičius (bet kurio organizmo atžvilgiu) – reiškia skirtingą aplinką. Tam tikro dydžio vienos ar daugiau rūšių individų tankumas tam tikroje terpėje, tai ir yra ta kritinė aplinka – pokyčių (evoliucijos) priežąstis! Vadinasi gyvų būtybių ypatybė daugintis ir yra gyvūnų, augalų, žmogaus evoliucijos variklis, o pats stipriausias jausmas (noras daugintis – gyvūnams, meilė – žmonėms) tai evoliucijos jausmas. Mastykime toliau: tai reiškia, kad jau pirmoje mūsų planetos gyvybėje, jau pirmoje DNR užprogramuota ne tik konkretaus organizmo ontogenezė, bet ir visa būsimos biosferos evoliucija!!!  Tai įrodo visų gyvų organizmų (visos kūrinijos) kilmė iš bendro protėvio atsiradusio Žemės planetoje daugiau kaip prieš 3,5 milijardo metų. „Beveik visų gyvų organizmų pagrindinės biocheminės molekulės yra tokios pat, iš jų ir DNR (deoksiribonukleorūgštis), ATP (adenozintrifosfatas) ir daug identiškų arba beveik identiškų fermentų. Organizmai naudojasi tuo pačiu tripletiniu genetiniu kodu, jų baltymai sudaryti iš tų pačių 20 aminorūgščių, jie turi vienodus intarpus bei vienodas pasikartojančias genomo sritis. Nėra jokių funkcinių priežasčių šiems elementams būti tokiems pat. Toks panašumas gali būti paaiškinamas kilme iš bendro protėvio“ (ten pat P.299). Kaip matome didžiausias stebuklas įvykęs Žemėje – gyvybės atsiradimas. Evoliucijos teorija nieko negali pasakyti apie gyvybės atsiradimą, nes pati evoliucija yra gyvybės (tiksliau gyvų organizmų dauginimosi) pasekmė. „Kai tik pirmykštės ląsteles įgijo galinčius save kopijuoti genus, jos tapo daugintis sugebančiomis ląstelėmis, ir prasidėjo biologinė evoliucija. Prasidėjo gyvybės istorija“ (ten pat P.327).

Dievas neturėjo iliuzijų, kad gyvūnų pasauly (Žemės „dykumoje“), kur buvo perteklius lengvai pasiekiamų gamtos gėrybių žmogus išliks doras, darbštus, besimokantis.., todėl prašė daryti tai kas jam maloniausia… daugintis. Dievas žinojo, jog tik didėjant žmonių skaičiui atsiras aplinka, kurioje žmogus bus priverstas daugiau triūsti, mąstyti, tyrinėti… asmeninių interesų susidūrimuose ieškoti kompromisinių sprendimų, o ne griebtis vis tobulesnių ginklų… Liepimas daugintis – tai aiškus suinteresuotumas Civilizacijos (Dangaus karalystės) Žemėje sukūrimu!! (Žodžiai „Dievo“ arba „Dangaus karalystė“ Naujajame Testamente vartoti 122 kartus – tai pagrindinis Jėzaus skelbimo leitmotyvas). Kad šis nurodymas buvo stropiai vykdomas byloja vaisingumo simbolių (pvz., paleolito venerų) gausa. Aplinka, kurioje atsiranda vis daugiau protingų būtybių, nepaprastai greitai keičiasi ir tampa vis sudėtingesnė… Žinoma žmonės turi prisitaikyti – ne biologiškai, o socialiai: ieškoti naujos veiklos, „vystyti  istorijos dar neatskleistus gyvenimo kartu būdus“ (Claude Le‘vi-Srauss. Rasė ir istorija. V. 1992. P.70), kurie toje pačioje erdvėj leistų santaikoj (harmonijoj) gyventi vis didesniam jų skaičiui. Tai reiškia kurti naujas visuomenines – ekonomines formacijas.

„Originaliose teorijose, aprašančiose pirmuosius žmogaus žingsnius, nėra trūkumų, tačiau be atsako lieka svarbiausias klausymas: kodėl „neolito revoliucija“ prasidėjo prieš 11 – 12 tūkstantmečių (kalbant apie Artimuosius Rytus), o ne anksčiau ar vėliau? Juk principinių skirtumų žmonijos kultūroje tiek prieš 10, tiek prieš 20 amžių iki Kristaus nepastebėta. Be abejo, gamtoje ir visuomenėje kažkas keitėsi, tačiau būtent kokios aplinkybės suvaidino pagrindinį vaidmenį? Žemdirbystės pradžios ir paskutinio apledėjimo periodų sutapimas, kai kuriuos tyrinėtojus skatino galvoti, jog svarbiausi faktoriai buvo klimatiniai – ekologiniai: ledynmečio pabaigoje nuskurdo fauna, žmonėms teko ieškoti naujų maisto resursų. Tačiau Artimuosiuose Rytuose šie pokyčiai kaip syk nebuvo tokie audringi. Labai svarbu pabrėžti, jog civilizacijų užgimimo procesas tuo pačiu metu prasidėjo ir Centrinėje, ir Pietų Amerikoje. Nieko nežinodami apie vienas kitą Naujojo ir Senojo pasaulio gyventojai ėmė kultūrinti augalus ir jaukinti gyvūnus (tačiau ir viena ir kita jau buvo Aut.), o po 6 – 7 tūkstančių metų pastatė pirmuosius miestus ir sukūrė valstybes. Abiejuose kontinentuose vystymosi formų ir tempų sutapimas reiškė, jog materialinės bazės kūrimas yra dėsningas, tačiau kokios šio dėsningumo priežastys?“ (Bereskin J. Počemu otstali civilizacii drevnei Ameriki/Znanije-sila. 1984. Nr.6. P.41). „Tokių pačių technologinių ir socialinių perversmų vienalaikiškumas dideliuose, vienas nuo kito labai nutolusiuose regionuose įtikinamai rodo, kad tai priklausė ne nuo vienos kurios nors rasės ar kultūros genialumo, o nuo aplinkybių, kurios yra už žmogaus sąmonės ribų“ (Claude Le‘vi–Strauss. Rasė ir istorija. V. 1992. P.53).

Taip, vienoks buvo pasaulis, kai Žemėje gyveno tik Adomas su Ieva. Kitoks buvo pasaulis, kai Žemėje atsirado šimtai jų palikuonių (medžiotojų – rinkėjų), išsibarsčiusių po įvairius planetos kampelius ir laisvai (be jokių socialinių apribojimų) besinaudojančių gausiomis gamtos gėrybėmis. Ir viskas pasikeitė tuomet kai žmonių prisidaugino tiek, kad ėmė trūkti medžioklės ir žvejybos plotų.., kai lengvai paimami maisto, aprangos, natūralių būstų resursai tapo išsemti – t. y. kai buvo išnaudota ne žmogaus sukurta materialinė bazė. Tik vykdant Dievo nurodymą „daugintis“ kai atsiranda kritinis žmonių skaičius (kritinė aplinka) – o ne anksčiau ar vėliau – prasideda sekantis Žemės Civilizacijos kūrimo etapas. Štai kokiu toliaregio šachmatininko ėjimu žmogus buvo priverstas kurti savo materialinę – techninę bazę.

Daugėjant žmonių skaičiui ir tuo pačiu keičiantis aplinkai vaisingumo, idealizmo ir tarpusavio santaikos (paleolito) epochą pakeitė sunkaus fizinio darbo, materializmo ir smurto (neolito) epocha. Šioje aplinkoje žmogus žmogui tapo ne tik pagalbininku, bet ir konkurentu naudojant gamtos ir savo darbo vaisius. Iš faktų akivaizdu, jog statant materialinę bazę smuko vaizduojamojo (matyt, ir kitų rūšių) meno bei tarpusavio bendravimo lygis.

Pagrindinis raktas, be abejo, yra „Dievas“ – tačiau nė vienas neturime tikslios didžiosios skrynios, atitinkančios šį simbolį. Jeigu mes sukurti pagal Dievo  paveikslą, tai pažindami save sužinome ir apie Jį. Vadinasi visos mano sintezės skirtos ne tik žmogaus, bet ir Dievo pažinimui. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai Dievo plano vykdymas. Tam tikslui mes ir esame pritaikyti. Dabar tikinčiuosius nuo jaunų dienų moko melstis (prašyti). O man regis, jog šito simbolio tikroji prasmė buvo mastyti (kurti, statyti).

Kur kas lengviau suprasti simbolį „Rojaus sodas“. Vaikystėje Rojaus sodą įsivaizdavau, kaip senelio sodą, kur auga įvairiausi vaismedžiai ir vaiskrūmiai… Ir tik po kelių dešimtmečių savarankiškų studijų (ypač neurobiologijos ir neurofiziologijos srityse) suvokiau koks jis iš tikro turėjo būti… „Literatūriška prasmė dažnai yra tik Šv. Rašto kūnas, po kuriuo slepiasi jo siela (…) reikia sau išmelsti tikrą Šv. Rašto supratimą, nes (anot Šv. Augustino) tai visų svarbiausia ir visų reikalingiausia…“ akcentavo teologijos magistras, Kauno seminarijos profesorius kunigas Juozapas Skvireckas (Šventas Raštas: T. 1. K. 1913. P.54, 57).

Toliau už mus pažengusios civilizacijos turi naudoti tobulesnes informacijos perdavimo (saugojimo) priemones, negu raštas. Tuo galima paaiškinti, kodėl kromanjoniečiai palikę meno šedevrus, astronomijos ir matematikos neeilinių sugebėjimų įrodymus, neparašė šiuolaikiškų laiškų.

Lenkiu galvą prieš mokslininkus – jie veda žmoniją pirmyn. Tačiau, bet kuris iš jų specializuojasi tik vienoje ar keliose gretimose srityse, ignoruoja Šv. Raštų ir mitų informaciją (netelpančią į jų pasaulėžiūrą) – todėl nemato visumos, vedančios prie naujų sprendimų… 1986 metais Vilniaus planetariumo direktorius Saulius Kanišauskas man rašė: „Jums vertėtų giliau susipažinti su kibernetikos pagrindais – tada suprasite, kad jokioje kibernetinėje sistemoje, tarp jų ir žmogaus smegenyse, informacijos apdorojimo metu jokios sistemos struktūra nesikeičia ir jei keistis nereikia…“ Saulius Kanišauskas man siūlė „iš pradžių palankyti bent filosofijos paskaitas marksizmo – leninizmo universitete, išlaikyti filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą…“, ir tik po to rašyti. O aš jaučiau, jog suvokiu daugiau ir giliau už daugelį, tik argumentuotai išdėstyti mintis, išeinančias už pripažintų (stereotipinių) ribų reikia daugiau laiko ir pastangų. Bet pažinti pasaulį, save – įdomu ir naudinga. Nuo „sumalimo“ praėjo tik 26 metai, o kaip viskas pasikeitė..! Esu dėkingas žmogui, išsakiusiam savo nuomonę. Oponentų pastabas parodo ką dar turi išaiškinti. Tyla– silpnumo požymis, savo argumentuotos nuomonės neturėjimas.

Ar šiandien verta rašyti mokslines knygas, vadovėlius… jei jie greičiau pasens nei bus išleisti? Todėl kuriu savo knygos kompiuterinę (kintančią) versiją, kurią galėčiau bet kada pildyti, redaguoti priklausomai nuo naujos informacijos ir minčių.

Gal būt galima padaryti vieną ar daugiau mano klonų, bet mirsiu tai aš.

Suvokimas ir jo dėka įgytos naujos žinios yra ir atsakomybė, ir našta – todėl jomis  geriau dalintis J.

4 – 6 nuo apvaisinimo dieną (blastocistos fazėje) žmogaus gemalas įkrenta į gimdą. Jo choriono gaurelių išskirti fermentai pragraužia gimdos gleivinę. Gemalas įauga į ją (implantuojasi – nidatio), toje vietoje formuojasi placenta. Per gimdos kraujagysles gemalas pradeda maitintis nebe kiaušialąstės atsargomis, o motinos maisto medžiagomis. Aštuntą nėštumo savaitę 4 cm. gemalas jau primena žmogutį: akys plačiai atmerktos, bet aptrauktos plėvele; santykinai didelė galva nusvirusi ant krūtinės, galima skirti lytį… Toliau gemalas vadinamas vaisiumi. Be abejo, tai informacijos („projekto“) užrašytos (-to) žmogaus DNR struktūra realizavimas.  Bet žmogaus formavimą turi veikti ir moters organizmas, juo labiau, kad jis kartu su vaisiumi funkcionuoja kaip vienas kūnas, kaip viena informacinė terpė. Nesvarbu kokia buvo pradžia: natūralus apvaisinimas, dirbtinis apvaisinimas ar  klonavimas gemalai implantuojasi į gimdą. Juk Dievas savo sūnų atsiuntė (materializavo) tik per moters kūną.

*        Arkivyskupas Juozapas Skvireckas – teologijos magistras, Kauno kunigų seminarijos profesorius, pirmasis išvertęs visą Šventą Raštą iš lotyniškos Vulgatos į lietuvių kalbą.

**   Pagaliau 2011-06-23 žurnale „Iliustruotasis mokslas“ perskaičiau: „Daugelis mokslininkų mano, kad modernusis žmogus išsivystė įvykus kokybiniams vidiniams smegenų pokyčiams, jų neįmanoma pastebėti pagal kaulų anatomiją. Tačiau  būtent šie pokyčiai sukėlė „kūrybinį proveržį“, jis atsispindi visiškai pakitusiame elgesyje: mūsų protėviai ėmė kur kas efektyviau naudotis esamais ištekliais“ (Urviniai žmonės mokėjo rašyti. P.30). Mano nuomone jie nebuvo urviniai žmonės. Tie žmonės, apdairiai naudojosi gamtos statiniais. Jų buvo per mažai, jie neturėjo nei priemonių, nei laiko, kad pastatytų analogiškus dirbtinius pastatus. Siūlau labai atidžiai perskaityti sintezę „Žmogus“, kad suprastumėte, kas turėjo įvykti (kokią nervų sistemą ir gyvenimo pavyzdžius reikia įgyti), kad prasidėtų „kūrybinis proveržis“

***   Linksmas, džiaugsmingas gyvenimas – laimingas, malonus gyvenimas – gyvenimas atitinkantis prigimtį – gyvenimas tenkinant visus prigimtinius poreikius.

****   Tūras Hejerdalas – daugelio pasaulio akademijų ir geografijos draugijų narys. Vienas didžiausių mūsų laikų keliautojų ir tyrinėtojų; knygų Rojaus beieškant, Ekspedicija Kon-Tikiu, Aku-Aku, Vienos teorijos nuotykiai autorius.

*****   „Kurgi Šienpjovei, grynai lietuviškas žvaigždynas? Vasarą jo nesimato, jis ten, pietinėj Žemės pusėj. Išeitų, kad mes buvome tenai, šienavome, o naktį virš galvos švytėjo Šienpjoviai… – tai buvo Atlantida, nuskendusi sala! Dar pavadinimą miestelio „Alanta“ atsivežėm“ (Sinkus Silvestras. Atlantida / Utenis. 2001-01-11).

******   2010 metų Nr.9 „Iliustruotasis mokslas“ straipsnyje „Kas yra intelektas“ (p.38) rašo: „Nauji moksliniai tyrimai atskleidžia, kuriose smegenų dalyse slypi mūsų intelektas…“ Bet ar sparnuose protinga ieškoti skrydžio? Sparnuose rasime raumenis, kaulus, plunksnas… tik ne skrydį. Skrydžio lygis priklauso nuo sparnų sandaros kokybės, tai susiję dalykai.., bet kalbant apie tikrovę jų negalima painioti vienas su kitu! Žmogaus intelektas – tai žmogaus smegenų funkcija, tai reiškinys, kuris gali vykti, bet negali būti kuo nors ar kur nors. Tai žmogaus smegenų žievės neuronų (pilkųjų ląstelių) gebėjimas kurti naujas sinapsines jungtis, taip sudarant vis sudėtingesnį mikrokosmosą. Tai nervinių impulsų sklidimo greitis, kiekis, rūšiavimas ir t. t. Kaip ėjimas priklauso nuo kojų sąnarių, sausgyslių, kraujagyslių… būklės, taip bendrojo intelekto lygis priklauso nuo visų žievinių laukų kokybiško išsivystymo. Ir jeigu keliuose laukuose įvyks teigiamų pokyčių, pagerės žmogaus gebėjimai tam tikrose srityse, pvz., kalbiniai gebėjimai (p. 46). Ir priešingai, jeigu bus pažeista „Šiuo metu mokslininkai yra atradę šimtus ir net tūkstančius genų, turinčių įtakos mūsų intelektui, tačiau jeigu juos atskirtume, vieno geno įtaka nesiektų vieno procento“ (ten pat, p.44).

…

Autorius: Stasys Gliaudys