Nuo pat Platono laikų ji turi savo šalininkų, gerbėjų, kurie tiki kažkada egzistavusia aukštos kultūros civilizacija, didžiulės katastrofos metu pradinguia Atlanto bangose. Netrūksta ir skeptikų, visą gražų Platono pasakojimą bei kitų autorių užuominas laikančių pramanais.

O iš tikrųjų, jei tokie dideli žemės plotai dingo Ramiojo vandenyno bangose bei Viduržemio jūroje, o nedidelės vulkaninės salos grimzda arba iškyla ir dabar, tai kodėl panaši katastrofa negalėjo įvykti ir legendinėje Atlantidoje?

Pirmuoju Atlantidos “patriotu” tradiciškai laikomas senovės graikų filosofas Platonas. Iš jo mes ir sužinome apie žiloje senovėje klestėjusią didžiulę ir galingą jūrų valstybę, buvusią vandenyne už Heraklio arba Atlanto stulpų (taip antikos laikais buvo vadinamas dabartinis Gaibraltaro sąsiauris). Šią nuostabią šalį filosofas gana išsamiai aprašė savo dialoguose “Kritijas” ir “Timėjas”, visur vadinamas ją Atlantida, o jos gyventojus – atlantais.

Platonas tvirtino, kad padavimas apie Atlantidą – jo šeimos relikvija, garsiojo Solono palikimas. Soloną graikai daugelį šimtmečių gerbė dėl didelių jo gabumų, darbštumo bei nuopelnų Graikijai. Juk jis, įvedęs naujus įstatymus, tiesiog išgelbėjo Atėnų respubliką nuo pražūties. Spėjama, kad apie 570 m. pr. m. e. Solonas lankėsi Egipte, kurio sostinė buvo Saiso miestas, išsidėstęs vakarinėje Nilo deltos pusėje. Šiame mieste buvo deivės Neitos šventykla, kurios didžiulėje bibliotekoje buvo surinkta daugybė papiruso ritinėlių. Čia jam garsūs žyniai Psenofonas iš Heliopolio ir Sonchisas iš Saiso papasakojo istoriją apie Atlantidą. Tačiau, kaip matyti iš dialogų, žyniai nenoriai rodydavo senuosius papirusus ar dalindavosi žiniomis, pasekusiomis juos iš pačių seniausių laikų.

“Kritijo” pradžioje primenama apie karą tarp šioje ir anoje Heraklio Stulpų pusėje gyvenančių tautų, vykusį prieš devynis tūkstančius metų. Toliau smulkiai aprašoma senoji atėniečių valstybė, jos geografinė padėtis, gyventojai, kultūra. Ir štai pagaliau pereinama prie Atlantidos. Pačiame jos viduryje buvusi puiki derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva, aptverta trimis koncentriniais vandens grioviais ir dviem pylimais tarp jų. Viduryje esančioje salelėje iš žemės tryškę du šaltiniai: šaltas ir šiltas. Atlantida buvusi labai turtinga metalų. Atlantai ypač vertino paslaptingą orichalką. Reikia pasakyti, kad dėl šio metalo buvo daug ginčytasi. Senosios metalurgijos tyrinėtojo B. Neimano nuomone, orichalkas – tai žalvaris. Jį atlantai galėję gauti iš karto redukuojamu lydymu iš labai reto vario-cinko mineralo aurichalcito, kuriame yra iki 28% vario oksido. Kadangi aurichalcitas labai retas mneralas, tai iš jo gaunamas žalvaris, žinoma, turėjo būti gana brangus. O ir pats žodis “orichalkas” reiškia “kalnų varį”.

Atlantidos upėse ir ežeruose veisėse daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug įvairiausių žvėrių bei gyvulių, net dramblių. Saloje augęs paslaptingas medis, duodavęs maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Sprendžiant iš aprašymo, tai galėjusi būti kokoso palmė. Apskritai Atlantidos žemė buvusi labai dosni ir derlinga, o miestai puikavosi nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais bei laivų statyklomis. Sostinę supo vandens pilni grioviai, kuriais galėjo plaukti laivai. O nuo jos iki jūros buvo iškastas pagrindinis apie 75 metrų pločio, 25 metrų gylio ir 9,2 km ilgio kanalas. Vidinė salelė su karalių akropoliu buvusi 925 metrų skersmens. Visos krantinės išklotos akmenimis, prie tiltų pastatyti bokštai ir įrengti vartai. Balto, juodo ir raudono akmens luitus sienoms iškloti veždavo iš čia pat buvusios akmenų skaldyklos.

1929 metais Sorbonoje, “Atlantidos tyrimo draugijos” posėdyje buvo perskaitytas pranešimas, kad Platonas aprašęs senovinę Korsikos salą, o ne paskendusios šalies kultūrą. Žymus senųjų Ispanijos kultūrų tyrinėtojas, vokiečių archeologas A. Šultenis galvojo, jog Atlantidos legenda – tai tik atbalsis graikus pasiekusių žinių apie Tarčio valstybę, įsikūrusią Pirėnų pusiasalyje. Italų profesorius N. Rusas spėja, jog buvusi ne Atlantida, o Tirėnida – paskendusi šalis Tirėnų jūros rajone. Jos gyventojų palikuonys buvę etruskai – paslaptinga tauta, gyvenusi Italijos teritorijoje prieš tris tūkstantmečius. Vokiečių atlantologas J. Španutas 1953 metais išleistoje knygoje “Atlantidos mįslė” Įrodinėjo, jog Atlantida buvusi Šiaurės jūroje ir jos paskutinė liekana esanti Helgolando sala.