Raštas – vienas iš didžiųjų žmonijos išradimų. Šiandien mes dažniausiai laikome tai savaime suprantamu dalyku, išmokstame rašyti mokykloje, o paskui marginame rašikliu popierių arba maigome kompiuterio mygtukus, apie tai net nesusimąstydami. Retai stabtelime ir pagalvojame apie tuos sudėtingus protinius ir fizinius procesus, kurie leidžia mums išreikšti mintis simboliais ir žodžiais, o apie tai pagalvojus rašto išradimas mažiausiai prieš 5000 metų atrodo vos ne stebuklas.

Nenuostabu, kad senovės raštų išskaitymas amžiais žavėjo ne tik mokslininkus, bet ir mėgėjus. Andrew Robinsonas ima mus į patrauklią kelionę po paslaptingą epigrafikos ir dešifravimo pasaulį.

Kaip atsirado raštas?

Robinsono nuomone, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba ir poreikiu sekti vis sudėtingesnius prekybinius sandėrius. Galbūt pirmieji raštininkai gyveno Mesopotamijos mieste Uruke. Gali būti ir taip, kad raštas išsirutuliojo iš molinių piniginių ženklų (žetonų), ilgą laiką naudotų karavanų kroviniams skaičiuoti. Tikriausiai niekad nesužinosime, kaip buvo iš tikrųjų. Tačiau raštas, aišku, buvo labai sėkminga naujovė, apie 3100 m. pr. Kr. jau plačiai vartota Mesopotamijoje ir Egipte. Nauji raštai atvėrė žmonijai naujas perspektyvas. Raštas suteikė galimybę užsirašyti smulkmenas, lengvai iškrintančias iš žmogaus atminties; tai buvo patogus būdas priminti žmonėms apie jų laukiančius darbus, aprašyti prekes ir jų paskirstymą.

Rašymas tapo įprastu tarptautinės diplomatijos įrankiu, religijos palaikymo, švietimo, saviraiškos ir, svarbiausia, politinės valdžios priemonė. Būti raštingam reiškė galimybę naudotis informacija, valdyti žmones. Senovės Egipte raštininko pareigos buvo labai vertinamos, ir ne be reikalo. Rašymo įgūdžiai pereidavo iš kartos į kartą, ir žmonės, pradėję nuo negrabaus simbolių braižymo indų šukėse ir akmenyse, vėliau ėmė rašyti papiruse – senovės Egipto popieriuje. Vienas mokyklinis vadovėlis taip skatina tingius mokynius: “Tapk raštingu, ir tavo kūnas bus glotnus, rankos švelnios… Tu vaikščiosi vilkėdamas baltais drabužiais, o rūmininkai tave sveikins”.

Pirmasis raštas buvo piktogramų – ženklų, kurias nebuvo įmanoma išreikšti visų žodžių ar žodžių dalių, – pavidalo. Kaip nurodo Robinsonas, pirmasis tikrasis raštas išsirutuliojo atradus rebuso principą, suteikiantį piktografiniams ženklams fonetinę reikšmę. Nors toks rašto sumanymas plačiai paplito, atrodo, kad atskirose vietovėse išsivystė skirtingi raštai, ir visai nepriklausomai jie susiformavo Amerikos žemynuose.

Iki šiol nepavyksta iššifruoti Vidurio Amerikos, sapotekų ir Panamos sąsmaukos tekstų, nors jų raštas šiek tiek panašus į majų raštą, be to, mes neblogai pažįstame kalbą, kuria jie parašyti; bėda ta, kad tų tekstų išlikę labai nedaug. Kai kurie kiti raštai, kad ir piktų simbolių akmenų ir (turbūt) pirmykštės elamitų  kalbos iš senovės Irano, nebuvo užbaigtos rašto sistemos, tuo tarpu garsiosios Velykų salos rongorongo medinės lentelės tikriausiai niekada nebus iššifruotos, nes tas dailus raštas sudėtingas ir taip pat išlikę tiek nedaug įrašų. Tačiau šie sunkumai neatgraso mokslininkų ir mėgėjų nuo tolesnių pastangų.