DAUGELIS žymiausiu senovės pasaulio statinių buvo ne rūmai ar Šventyklos, bet didingi kapai. Ar tai būtų Egipto piramidės, ar Kinijos imperatoriaus Si Huangdi mauzoliejus, ar priešistoriniai Europos pilkapiai – laidojimo paminklai dažnai buvo statomi norint apstulbinti ir įsiamžinti. Pavyzdžiui, dinastijų Egipte kasdienio gyvenimo pastatai, net faraonų rūmai, paprastai buvo statomi iš plaušaplyčių, todėl jų liko tik pliki griuvėsiai. Tačiau šventyklos ir kapavietės, pastatytos iš akmenų ar išskobtos uolose, paliko tvarius pėdsakus.

Taip jau yra, kad daugelis didžiausių senovės pasaulio statybinių pajėgų buvo naudojamos įspūdingiems kapams kurti. Dažniausiai iškildavo didžiulis monumentas, smarkiai išsiskiriantis aplinkoje. Iš Septynių pasaulio stebuklų šia kategorijai galima priskirti Cizos piramides ir Halikarnaso mauzoliejų, taip pat nabatėjų valdovų kapus Petroje su puošniais fasadais ir palyginti paprastais uolose iškirstais kambariais. Ankor Vate Kambodžoje visas antkapinis statinys sukurtas kaip sudėtinga šventykla, gausiai išpuošta skulptūromis ir pasižyminti turtinga kosmine simbolika. Ji buvo skirta teisingai pusdievio valdovo padėčiai kosmoso sąrangoje nustatyti. Močių piramidės arba )aponijos imperatoriaus Nintoku rakto skylutės formos pilkapis irgi buvo sukurti tokie, kad vien dydžiu dominuotų.

Tačiau be antkapio dydžiu pabrėžiamos dinastiįos didybės ir galios, buvo poreikis aprūpinti valdovą pomirtiniam gyvenimui pagal to meto ir visuomenės tikėjimą, tad įspūdingi išorės statiniai dažnai slėpė tokius pat prašmatnius laidojimo kambarius. Kinijos imperatoriaus Ši Huangdi kapas po Li kalnu buvo aklinai uždarytas. Niekas tiksliai nežino, kas jame paslėpta, tačiau senovės raštuose kalbama apie požeminius rūmus su gyvsidabrio upėmis.

Iš tikrųjų tais atvejais, kai randamas laidojimo kambarys, jis dažnai daug labiau rodo statytoji) meistriškumą negu išorinis statinys. Pavyzdžiui, majų valdovo Pakalio amžinojo poilsio vieta po piramide Palenkėję yra daug nuostabesnė už pačią piramidę. Panašiai ir Atrėjo lobynas Mikėnuose: avilio formos kambario vidus stulbina tiek dydžiu, tiek konstrukcija, tačiau didžioji išorinio statinio dalis paslėpta kalvos šlaite. Tą patį galima pasakyti ir apie Egipto karalių kapus Karalių slėnyje. Išskyrus įėjimo angą, išorėje nebuvo beveik nieko, rodančio, kad slėnio šlaitų gilumoje yra toks įmantriai išpuoštas kompleksas kaip Sečio I laidojimo kambarys.

Virš tokių paslėptų kapų pastatyti monumentalūs antkapiai turi vieną svarbų pranašumą: kadangi jie matomi, gali amžiais perduoti tam tikrą idėją, nesvarbu, kokia ji: akivaizdi ar numanoma. Etruskų kapinės Červeteryje, Italijoje, – tai ištisas kapinynas su įvairaus dydžio ir stiliaus kelių šimtmečiu kapais. Čia pastabus stebėtojas gali suvokti tradicijų pokyčius (nedaugelis papročių išlieka nepakitę daugelį metų) ir visuomenėje įvykusias permainas. Po didelių apskritu ankstesnio laikotarpio kapų atsirado eilės kuklesnių, labiau sugrupuotų kapų, galbūt atspindinčių paties Červeterio miestovaizdį.

Tačiau jeigu ieškosime tikrai paslaptingų paminklų, tokie yra priešistoriniai kapai, pavyzdžiui, Niugreindžo Airijoje. Šis megalitinis statinys, stebinantis ir savo dydžiu, ir puošimais, išraižytais pilkapį juosiančiuose akmenyse, koridoriuje ir laidojimo kambaryje, pareikalavo iš j statytojų išties milžiniškų pastangų. Bet viduje rasti palaikai, šimtmečiais lankytojų barstyti ir trypti, mažai tepadeda suprasti, kas čia anuo metu vyko. Tačiau kiekvienų metų pabaigoje tekančios saulės spinduliai, praėję pro stogo kiaurymę ir koridoriumi, apšviečia centrinio kambario grindis. Vargu ar galima surasti simbolį, kuris labiau kurstytų vaizduotę, kaip „mirštanti” saulė, apšviečianti laidojimo vietą ir teikianti atgimimo viltį. Kadangi nėra rašytinių įrodymų, galime nesuprasti tikslios to meto tikėjimų prasmės, tačiau kapo sandara vis dėlto padeda suvokti jo simboliką.

Monumentali architektūra didelių šventyklų, rūmų, žaidimų aikščių ir grįstų kelių pavidalu yra vyraujantis vėlyvojo klasikinio majų civilizacijos, klestėjusios pietų ir rytų Mezoamerikos atogrąžų miškuose 600-900 po Kr. laikotarpio bruožas. Nepaisant įspūdingo dydžio, majų statiniai iš tikro nėra megalitiniai: juos sudarė plonos išorinės sienos, pripiltos žemių ir skaldos. Dauguma akmenų buvo pakankamai maži, kad juos paneštų vienas darbininkas, o majų polinkis padengti naują mūrą storais tinko ir dažų sluoksniais reiškia, jog akmenys paprastai būdavo nematomi, nesvarbu, koks jų dydis. Kartkartėmis majai naudojo labai didelius akmenis įspūdingiems fasado elementams, pavyzdžiui, laiptams ir baliustradoms, tačiau šiaip akmens darbai daugiausiai apsiribojo raižytoms stelomis, altoriais ir (kartais) antkapiais.

Užrašų šventykla

Tikriausiai nuostabiausias klasikinis majų statinys yra Užrašų šventykla, pastatyta VII a. Palenkėje, majų karalystės centre pietų Meksikos džiunglėse. Šventykla iš dalies įstatyta į stačią kalvą. statybos metu ji vos nesugriuvo, todėl teko nukrypti nuo plano ir paremti jos šonus. Dirbo daugiausia nekvalifikuoti darbininkai, panaudodami vietos kalkakmenį ir skaldą, pačių pasigamintą tinką.

Tačiau svarbiausia, pati Užrašų šventykla, bet jos apačioje įrengta didžiulė kripta. Ji yra viena sudėtingiausių ir įstabiausių klasikinių majų statinių. Didelius itin smulkiagrūdžio kalkakmenio luitus reikėjo atsigabenti iš už keleto kilometrų, be to, juos apdoroti iki galutinės formos galėjo tik įgudę meistrai.

Laidojimo kripta piramidėje

1949-1952 m. kasinėjimų metu meksikietis archeologas Alberto Ruzas rado akmeninę plokštę su skylėmis, įstatytą į piramidės viršūnėje esančios šventyklos grindis. Plokštė dengė žemyn einantį koridorių su monumentaliais laiptais. Pačioje piramidės vidinio statinio statinio apačioje laiptai baigėsi anga į didelį mūrinį kapo rūsį, orientuotą pagal keturias pasaulio šalis. Tai buvo pirmasis neginčijamai karališkas kapas, kada nors rastas Majų žemumose, ir svarus įrodymas, kad klasikiniu laikotarpiu majų valstybes valdė ne žyniai, kaip tuomet manė dauguma majų civilizacijos tyrėjų, bet karalių dinastijos. Tuo pačiu paaiškėjo, kad kai kurios majų piramidės – šventyklos, panašiai kaip egiptiečių, iš tikro buvo valdovų pomirtiniai paminklai. Aišku, jog Užrašų šventykla iš pradžių buvo suplanuota kaip toks paminklas, nes laidojimo kripta su laiptais buvo jos konstrukcijos dalis.

Užrašai ir ikonografija

Kriptos sienos ir sarkofagas, drauge su dangčiu ir atramomis, buvo išpuošti raižiniais ir tinko paveikslais. Šalia prašmatniai apsirengusių žmonių ar dievų atvaizdų buvo hieroglifiniai užrašai ir kalendorinės datos. Nors datos buvo suprantamos, niekas tuo metu nemokėjo perskaityti hieroglifų. Vėliau užrašų tyrinėtojai beveik iššifravo klasikinį majų raštą, todėl dabar mes daug geriau suprantame sudėtingą su jais susijusių piešinių prasmę ir galime žvelgti į kapą bei šventyklą platesniame istoriniame kontekste.

Palenkėje majai vykusiai suderino monumentalią konstrukciją ir sudėtingą simboliką. Kadangi dabar geriau suprantame majų meną ir raštą, šis įspūdingas laidojimo kompleksas nebėra anonimiška vieta kaip stounhendžas, jis suasmenintas nuorodomis į tikrus vyrus ir moteris, kurių vardus ir titulus žinome. Taip pat svarbu, kad galime įvertinti ne tik techninį majų meistriškumą, bet ir suvokti, ką Užrašų šventykla reiškė jos globėjui ir statytojams. Nepaprastas Pakalio kapas buvo įstabus archeologinis radinys, leidęs iš esmės naujai pažvelgti į klasikinės majų visuomenės prigimtį ir pasaulėjautą.

Maždaug prieš 1600 metų žemoje paupio terasoje dabartinėje pietų Japonijos Osakos prefektūroje buvo pastatytas vienas didžiausių senovės pasaulio paminklų didžiojo imperatoriaus palaikams saugoti. Iš vėlesnių amžių dokumentų sužinome , kad šiame milžiniškame 486 m ilgio statinyje, Daiseno kauburiniame milžinkapyje, buvo įrengtas imperatoriaus  Nintoku kapas. Japonijos istorijoje  miglota Nintoku asmenybė buvo šešioliktasis Japonijos imperatorius, valdęs šalį V a. pradžioje. Jo kapas iškilęs virš kapinių iš 15 pilkapių, vadinamų Modzu kapų grupe. Nors nė vienas nėra toks didelis, kaip Nintoku mauzoliejus, jie irgi buvo ankstyvųjų  Japonijos imperatorių bei juos rėmusių didikų amžinojo poilsio vieta.

Žvelgiant iš lėktuvo, aiškiai matyti Nintoku pilkapio rakto skylutės forma, būdinga daugeliui pirmųjų Japonijos imperatorių didžiųjų kapaviečių. Pilkapis izoliuotas nuo aplinkos trimis koncentriškais grioviais, atskirtais vienas nuo kito dvejomis žaliomis juostomis. Visas mauzoliejus užima 32,3 ha plotą. Milžinkapio kalva yra trijų pakopų, arba terasų, o priekinė pakyla kiekviename šone gerokai išsikišusi. Tokios pat sandaros yra daugelis kinų kapų; pastarieji ir yra japoniškos rakto skylutės prototipas. Nors pakopinis statybos būdas būtų buvęs labai parankus statant didžiulius kapų monumentus, bet jis buvo naudojamas ir mažesniems pilkapiams statyti, kur turėjo kilti mažiau statybos sunkumų, todėl gali būti, kad ši forma statytojams turėjo didesnę simbolinę prasmę, jau seniai pamirštą.

Nintoku kapas buvo milžiniškas inžinierinis projektas. Dirbtinę kalvą sudaro apie 1 387 533 kūbiniai metrų žemių, o tai reiškia, kad per 1000 žmonių būtų tekę daugiau kaip ketverius  metus plušėti kuriant. Supylus kalvą, jos paviršius buvo išklotas apskritais akmenimis, šlaituose septyniomis eilėmis sustatyti 20 000 terakotinių cilindrų (hanivų). Šie keraminiai cilindrai, čia pat dideliais kiekiais formuojami kokilėse, turėję simboliškai apsaugoti kapą ir jo “gyventoją”. Be cilindrinių, buvo ypatingos formos hanivų: žmogaus (galbūt šamanės) galvos formos, žirgo formos. Moteriška haniva labai panaši į tas, kurias archeologai iškasė Modzu Umeočio  degimo krosnių vietoje kiek į rytus, o tai patvirtina hipotezę, kad jos buvo gaminamos vietoje. Pavyzdžiai iš Nintoku mauzoliejaus yra vieni pirmųjų ilgoje ir permainingoje japonų figūrinių hanivų technologijos ir panaudojimo tradicijoje. Vėliau kapų architektūroje radosi daugybė įvairių formų, kaip antai: karių, muzikantų, akrobatų, pastatų ir valčių, šunų, šernų ir elnių, vaizduojančių daugelį V a. Japonijos aukštuomenės gyvenimo bruožų.

Didysis Nintoku statinys niekad nebuvo kasinėtas. Laikoma vieno pirmųjų Japonijos imperatorių kapu, šį didžiulį pilkapį dabar saugo Imperatoriaus daro valdyba. Vis dėl to šiek tiek žinių apie jų turinį surinkta iš ribotų tyrinėjimų ir panašių kapų kasinėjimų.

1872m. nedidelė nuošliauža nusinešė dalį priekinės pakylos, atverdama mažą akmeninį kapo rūsį. Jis buvo megalitinės konstrukcijos, beveik 4m ilgio ir 1,5 m pločio, jame stovėjo masyvus, 2,5 m ilgio ir beveik rūsio pločio, akmeninio karsto dangtis. Ten rasti geležiniai šarvai ir ginklų, paauksuotų bronzinių papuošalų ir persiška stiklo taurė. Visa tai aprašius, kapo rūsys vėl buvo užkastas. Tačiau tai buvo ne Nintoku, bet kažkoks antraeilis kapas, nors, sprendžiant pagal įkapes, velionis turėjo būti aukštas asmuo. Mažesnių rakto skylutės formos kapų iškasenos rodo, jog pagrindinio laidojimo vieta yra po užpakaline apskrita kalva.

Nintoku mauzoliejus yra vienas iš daugelio masyvių rakto skylutės formos pilkapių, pastatytų V a. po Kr. Osakos lygumoje ir kitoje kalnų pusėje, Naros baseine. Jie yra didžiausi visų laikų Japonijos supilti rakto skylutės formos kapai – Kinajo srities, kuri buvo Jamato karalystės centras, skiriamasis bruožas. Šios karalystės valdovai pirmieji pajungė savo valdžiai didžiumą Japonijos ir atliko tam tikrą vaidmenį tarptautiniame regione, į kurį įėjo Korėja ir Kinija. Todėl Nintoku monumentalumas buvo ne tik technikos stebuklas, bet ir įgytos valdžios demonstravimas.

100-700 po Kr. močiai viešpatavo daugelyje slėnių. Jie statė masyvias laiptuotas plaušaplyčių piramides, pavyzdžiui, Saulės ir Mėnulio piramidės kitados buvo didžiausios visoje Amerikoje. Piramidės būdavo išpuoštos freskomis ir frizais, vaizduojančiais dievus ir apeigas, o kai kuriose jų buvo laikomi močių didikų palaikai. Nagingi močių meistrai sukūrė nuostabiai dailių keramikos, audimo ir metalo dirbinių, daugelis jų buvo skirti močių valdovams vartoti pomirtiniame gyvenime. Dauguma močių kapų seniai išplėšti, tačiau Sipane atkasta nepaliestų  didikų kapų; stulbinanti jų įkapių ir brangenybių įvairovė padeda mums įsivaizduoti, kas anuomet galėjo būti kituose močių kapuose.

Saulės piramidė (Huaca del Sol) ir mėnulio piramidė (Huaca de la Luna) Močės slėnio politiniame ir apeiginiame centre pradėtos statyti maždaug 100 po Kr. Žvelgiant į šiuos šimtmečiais plėšikų, potvynių, slenkančių smėlio kopų ir retų liučių niokotus monumentus, dabar sunku įsivaizduoti čia kadaise gyvenus klestinčią visuomenę. Gerovės laikotarpiu lygumoje tarp dviejų piramidžių gyveno ir įvairiais amatais užsiiminėjo galbūt apie 10 000 žmonių.

Saulės piramidė

Iš pradžių Saulės piramidė buvo 345 m ilgio, 160m pločio ir iškilusi apie 40 virš slėnio dugno. Tačiau mažai kas liko iš buvusios didybės, nes 1602 m. ispanų lobių ieškotojai nukreipė Močės upės vandenis, ir jie nuplovė didžiumą piramidės. Į maždaug kryžiaus formos laiptuotos piramidės viršų galbūt buvo kylama rampa, esančia labai apgriuvusiame šiauriniame jos šone. Didžioji monumento dalis kitados buvo išdažyta raudonai ir galbūt kitomis spalvomis. Galimas daiktas, Saulės piramidė buvo ir močių valdžios būstinė arba turėjo tam tikrą administracinę paskirtį, o priešais stovėjusi Mėnulio piramidė galėjo būti šventovė.

Archeologai nustatė aštuonis Saulės piramidės statybos, iš esmės baigtos 450 po Kr., etapus. Jos statytojai sunaudojo apie 143 mln. formose išdžiovintų plaušaplyčių – sumūrijo aukštomis kolonos formos sekcijomis. Kai kurių sekcijų plytos pažymėtos lyg ir gamintojų ženklais: keistomis žymėmis, nuo rankos ir kojos atspaudų iki apskritimų ir vingių, įspaustomis į kiekvieną  plytą. Nustatyta tapatybė daugiau kaip 100 tokių ženklų; jie galėjo būti naudojami atskirti plytoms, padarytoms įvairių grupių pagal įsipareigojimą močių vadovybei.

Mėnulio piramidė

Sero blanko (“Baltojo kalno”), žemės granito kalvos, juosiamos diorito sluoksnio, papėdėje stovinti Mėnulio piramidė yra 290 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 210 m – rytų – vakarų kryptimi ir 32 m aukščio plaušaplyčių statinys. Archeologai nustatė, kad ji statyta mažiausiai šešiais etapais, iš viso apie 600 metų. Koridoriais ir rampomis ji buvo sujungta su trimis pakylomis ir keturiomis aikštėmis, kai kurios iš jų buvo dengtos stogais. Kolonijiniais laikais lobių ieškotojų iškasta didžiulė duobė sunaikino daugiau kaip du trečdalius aukščiausios pakylos.

Piramidei pastatyti užpildant ankstesnes aikštes naujo statinio pakylomis buvo sunaudota apie 50 mln. plaušaplyčių. Be to, tose aklinai užstatytuose ankstesnių statinių vietose buvo laidojami žyniai, vadovavę Mėnulio piramidėje atliekamoms apeigoms. Daugelis kiemų buvo papuošti freskomis ir frizais, o kai kurios išorinės sienos buvo išdažytos balta, raudona, ir geltona ochra. Daugelyje freskų ir frizų vaizduojamas Dekapitatorius, pusiau žmogaus pavidalo dievybė su gyvatės geluonimi, vienoje rankoje laikantis apeiginį lenktą peilį, kitoje – nupjautą žmogaus galvą. Jis susijęs su žmonių aukojimo apeigomis.

Žmonių aukojimas

Mėnulio piramidėje buvo atliekamos žmonių aukojimo ir laidojimo apeigos, skirtos ankstesnių statinių uždarymui paminėti ir naujiems statybos etapams inicijuoti. Apie žmonių aukojimą liudija archeologinių kasinėjimų radiniai: užpakaliniame Mėnulio piramidės aptvare rasta daugiau kaip kaip 40 vyrų, 15-30 metų amžiaus, palaikai. Kadangi jų kaulai sugulę storuose uolienų nuogulų sluoksniuose, galima padaryti išvada,jog jie buvo paaukoti didelių liūčių, sukeltų Ninjo reiškinio (Periodiško Ramiojo vandenyno srovių krypties pasikeitimo, dėl nepalankių orų). metu. Tie vyrai, matyt, buvo sumušti vėzdais ir nustumti nuo akmeninio aptvaro iškyšos. Kai kurių griaučiai buvo iškrypę, lyg jie būtų buvę pririšti prie stulpų, keletui vyrų nuo dubens sąnarių nuplėšti šlaunikauliai, daugelyje kaulų žymėjo įkartos. Kelioms aukoms buvo nukirsta galva ir nuplėštas žandikaulis. Tai buvo nepaprastas Ninjo reiškinys, bet didysis Ninjas, kuris įvyksta tik kartą per šimtmetį. Kai kurie žmonės galbūt buvo paaukoti dievams permaldauti, kad sustabdytų lietų, bet kiti paaukoti liūtims pasibaigus.

Sipanas

1910 m. plėšikautojai Mėnulio piramidės papėdėje atrado turtingą kapą, kuriame buvo keletas auksinių kaukių, liudijančių, kad ten palaidoti močių didikai ar net vadai. Deja, Mėnulio piramidė taip baisiai nukentėjo nuo plėšikų, kad nebeįmanoma nustatyti, kas jos kapuose buvo iš pradžių. Tačiau, Sipane, močių gyvenvietėje maždaug 100 km į šiaurę nuo Mėnulio piramidės, archeologai rado nuostabų ir išsamų močių didikų įkapių sąrašą. Keliuose karališkuose kapuose Sipano didesniojo plaušaplyčių pilkapio papėdėje išliko daugybe auksinių ir sidabrinių papuošalų. Daugelis tų daiktų ir jų vaizduojamų reiškinių rodo Sipane palaidotų asmenų ryšį su močių aukojimo apeigomis. Šiurpą keliantys daiktiniai įrodymai iš Mėnulio piramidės ir Sipano rodo, kad žmonių aukojimas bvo vienas svarbiausių močių religijos ir su ja susijusių apeiginių ritualų.

Laikas: I a. pr. Kr. pab. – 100 po Kr.

Vieta: Petra, Jordanija

Garsi eilutė iš Burgono eilėraščio apie Petrą: “rožės rausvumo miestas, senas kaip patsai laikas”, dar labiau kaitina vaizduotę negu aukščiau pacituotas atsiliepimas, tačiau tiesa yra kažkur per vidurį. Stulbina faktas, kad šioje nykioje aplinkoje buvo sukurta įmantriausia ir dailiausia senovės pasaulio buveinė.

Didžiules permainas šiame atokiame pietų Jordanijos dykumos kampelyje sukėlė smilkalų prekybą. Iš Jemeno, esančio 1600 km į pietus, karavanai gabendavo smilkalus Persijos ir graikų-romėnų pasaulio altoriams, o nanabatėjai kontroliavo šiaurinę to kelio atkarpą.  Kaip tik ties jų sostine Petra daugelis karavanų pasukdavo vakarų kryptimi į Gazą, Egiptą ir Viduržemio jūros šalis, kai kurie traukdavo į šiaurinę Sirijon, kiti keliaudavo į rytus. Smilkalai buvo būtina prekė, ir pirkliai galėjo už ją prašyti bet kokios kainos. Tą patį galėjo daryti ir mokesčių rinkėjai, per kurių teritoriją praeidavo pirkliai. 400 pr. Kr. – 100 po Kr. Petros valdovai tapo nepaprastai turtingi. Nuostabių pastatų ir paminklų kūrimas jiems buvo vienas būdas būdų išleisti pinigus.

Mirusiųjų namai

Tradiciškai Petros nabatėjai mirusiuosius laidodavo miestą supančiose smiltainio uolose. Tokių kapų šimtai: daugelis jų tiesiog iškirstos uolos, kiti prašmatnesni. Uoliena čia minkšta ir lengvai skobiama, todėl nebūdavo sunku pasidaryti kuklios architektūrinės formos kapą, bet I a. pr Kr. pabaigoje noras pasipuikuoti turtais pradėjo įveikti kuklumą. Karališkieji Petros kapai, karališki pagal tradiciją, nors ir nesiejami su konkrečiais senovės vardais, jau nebebuvo paprastos kapų olos. Juos statant tradiciniai nabatėjų akmentašių įgūdžiai buvo panaudojami pamėgdžioti, pritaikyti ir patobulinti naujausioms ir ambicingiausioms tokių kosmopolitinių miestų, kaip Aleksandrija, architektūrinėms fantazijoms. Jų stilius su iškiliomis urnomis ir laužytais frontonais yra elektiškas vietinių ir perimtų bruožų mišinys, XVII a. baroko senovinis prototipas.

Tai atvirkščia architektūra, kur reikėjo ne statyti sienas ir kolonas, nes jos jau buvo kietos uolienos pavidalo, bet iškirsti ir išvalyti erdvei tarp jų. Pirmiausia tinkamos uolos paviršius būdavo išlyginamas, paskui nuo viršaus iki apačios būdavo iškertamas fasadas. Taisyklingumui pasiekti galbūt buvo naudojami svambalai ir siauri vandens latakėliai, kuriuos paskiau pašalindavo; šalia kai kurių kapų esančios skylės galbūt laikydavo akmentašių pastolius. Atliekant vidaus darbus, reikėjo tiksliai apskaičiuoti, nes uolos griuvimas galėdavo būti pražūtingas, tačiau statytojai visus sunkumus įveikdavo ir sėkmingai pašalindavo daugybę tonų uolienų, o jų darbo rezultatas buvo daug tvaresnis negu apskritai stovintis statinys.

Už kapų fasadų iškirsti palyginti maži kambariai: išorinis, kartais su suolais, irgi iškaltais uoloje, už jo užpakalinės sienos – laidojimo kambarys. Petros kapų fasadai, išlikę beveik sveiki, nepaisant šimtmečių užmaršties, žemės drebėjimų, erozijos ir vandalizmo atvejų, tebestovi laukinio gamtovaizdžio fone ir duoda tikresnį ištobulintos ir sutaurintos I a. architektūros vaizdą, negu bet kurie pačioje Aleksandrijoje išlikę paminklai.

Filigranišką fasadų apdailą tikriausiai darė vietos akmentašiai; iš parašų, aptiktų Madain Saliho, kitos nabatėjų buveinės, antkapiuose, galima spręsti, kad akmentašiai išdirbdavo apie 25 metus. Grupesnius akmens skaldymo darbus turbūt atlikdavo vergai.

“Rožės rausvumo” miestas

Kadaise šie kapų statiniai buvo padengti tinku, pagamintu iš susmulkinto kalkakmenio ir smėlio, ir ryškiai nudažyti. Vėjas ir smėlis nuardė tinką ir atidengė pliką uolieną, kurios atspalviai saulei judant  nuolatos keičiasi atgaivindami kapus kitaip, negu ketino jo kūrėjai. “Juodųjų serbentų, – rašo J. Tailoras, – ledų su juodaisiais serbentais, persikų, abrikosų, šilkmedžio, kroko, žalios mėsos, pieno su sviestu, karamelės atspalvių”.

106 po Kr. Petra prarado nepriklausomybę ir tapo Arabijos imperijos provincija. Vienas naujausių didingų kapų Petroje buvo pastatytas Romos vietininkui, o 446 po Kr. Urnos kapas paverstas bažnyčia. Pradėjus gabenti prekes Raudonąja jūra, Smilkalų kelias per dykumą ėmė prarasti svarbą ir gyventi dykumos mieste darėsi vis pavojingiau. Galų gale kapai apiro, statulos neteko pradinės išvaizdos, o kapų kambariai uolose tapo prieglobsčiu piemenims.

Laikas: 210 pr. Kr.

Vieta: Kinija

Pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Šihuangdi, mirusio 210 pr. Kr., kapas yra pusiaukelėje tarp Li kalno ir dabartinio Siano. Pasak I a. pr. Kr.pirmojo kinų istoriko Simos Čiano aprašymo, šis kapas turėjęs po žeme atkurti pasaulį. Jam statyti buvo buvo pašaukta daugiau kaip 700 000 vyrų (daugiau kaip dvigubai didesnis skaičius, negu stačiusiųjų Didžiąją kinų sieną). Požeminė karsto saugojimo patalpa buvo pristatyta rūmų, bokštų ir kitų pastatų modelių, išpuošta valdininkų figūromis ir brangiomis retenybėmis. Didžiuosius Kinijos vandens kelius – Jangdzės bei Geltonąją upes ir vandenyną – vaizdavo gyvsidabris, mechaniškai verčiamas tekėti. Lubose buvo atvaizduoti žvaigždynai, o apačioje – Žemė. Turėjo  nuolat šviesti banginio taukų lempos, be to, požeminį kompleksą nuo plėšikų gynė automatiniai arbaletai. Šio kapo įrengimas buvo toks stulbinantis, jog istorikas net nepaminėjo pirmojo imperatoriaus požeminės terakotinių karių kariuomenės, kuri mus šiandien mus taip stebina.

Užbaigtas kapas turėjo įkvėpti pagarbią baimę. Milžinkapis iš pradžių 115 m aukščio ir apsodintas medžiais bei žole, buvo aptvertas dvigubomis 10-12 m aukščio sienomis su kampiniais ir vartų bokštais. Šiuose aptvaruose stovėjo didelės šventyklos, imperatoriškosios paskirties salės ir administraciniai pastatai. Visas laidojimo kompleksas užėmė daugiau kaip 2,5 km plotą, išeidamas gerokai už kapo ribų. Tyrinėtojai žemėje rado per 400 saugyklų. Be terakotinės kariuomenės, jose rasta pora puikių bronzinių keturkinkių iškilmių vežimų su vežėjais, didelė arklidės duobė ir keli šimtai mažų duobių su klūpančiomis figūromis šalia tikrų arklių kapų arba gyvulių griaučių, vaizduojančių imperatoriaus arklides arba žvėrynus.

Be milžinkapio ir suplūktų žemių pagrindo, mažai kas teliko virš žemės, tačiau tokie archeologų radiniai, kaip čerpės, drenažo vamzdžiai ir žalvarinės jungtys, daug pasako apie statinio architektūrą. Pastatai buvo pastatyti tradiciniu būdų ant suplūktos terasos ; į akmeninius cokolius įstatytos medinės gegnės laikė išsikišusį čerpinį stogą, o svorio nelaikančios sienos buvo sumūrytos iš plytų ir skaldos ir padengtos spalvotu tinku. Po šia konstrukcija suplūktų žemių terasoje buvo įrengta sudėtinga vandentiekio sistema. su vandens rezervuarais ir vamzdžiais. Rasta kampinių sijų jungtis tvirtinusių ir lubų sijas dengusių bronzinių aptaisų, taip pat tūkstančiai bronzinių karulių, patvirtinančių ano meto aprašymus apie spindinčias gegnes, nukabinėtas perlais, nefritiniais puošniais ir žaliomis plunksnomis.

Pats kapas dar neatidarytas, tačiau ankstesnio ir vėlesnio meto kapų tyrimas padeda suprasti jo sandarą. Priešiškų karalysčių laikotarpiu (475-221 pr. Kr.) pradėta statyti pilkapius; tradiciniai šachtiniai kapai, kuriuose  karstą statydavo medžių išklotos duobės dugne, o įkapes sudėdavo ant šoninių iškyšų, buvo padidinti. Šachtos šone atsirado atskiri kambariai įkapėms. Šie katakombiniai kapai būdavo panašūs į rūmus. Suplūktų žemių sienos būdavo karštai išdžiovinamos ir nutinkuojamos, jose ištapomos užuolaidos, langai ir parapetai, kai kurie kambariai papuošiami lakuotais sieniniais paveikslais ir nefrito ar akmens inkrustacijomis.  Šachtos pagrindą nuo drėgmės saugodavo smėlio, medžio anglių ir lipnaus molio sluoksniai.

Taigi beveik tikra, kad Čin Šihuangdi kapas sudarytas iš daugelio atskirų salių arba pastatų, atkuriančių rūmų kompleksą. Sima Čianas pasakoja apie bronzinius aptaisus, o jo gyvsidabrio upių aprašymus patvirtino dirvos tyrimai, parodę didelę gyvsidabrio koncentraciją ruožuose, tam tikra tvarka išsidėsčiusiuose 1200 kv. m. plote po milžininkapiu. Archeologai rado rampas prie sienos, supančios karsto kambarį  apie 3 m po milžinkapiu. Iš didelių nedegtų plytų pastatyta siena turi kampinius bokštus, visai kaip rūmų siena, ir penkias angas pagrindinėje, rytų pusėje ir po vieną kitose pusėse.

Medžiagos ir darbų organizavimas

Prieš pradedant dirbti, reikėjo aiškiai įsivaizduoti ir apibrėžti galutinį produktą. Stebina smulkmenų apgalvojimas: pavyzdžiui, drenažo vamzdžių paviršius buvo išraižytas, kad neslystų, o galuose padaryti grioveliai dėl patikimesnio sujungimo. Vandens cisternų ištekamieji vamzdžiai buvo palenkti, kad vanduo greičiau tekėtų.

Metaliniai ginklai ir bronziniai iškilmių vežimai taip pat liudija apie ypatingą dėmesį smulkmenoms ir kokybės kontrolę. Dviašmeniai kardai, apdoroti antikoroziniu chromo preparatu, ir dabar gali perkirsti storą skydą; o metalų lydinys, naudotas auksinės, sidabrinėms ir bronzinėms vežimų žirgų pakinktų dalims, skiriasi atsižvelgiant į įtempimą, kurį jos gali atlaikyti.

Laikas: VII -II a. pr. Kr.

Vieta: centrinė Italija

“Necropolis” reiškia “mirusį miestą”, arba, švelniau tariant, mirusiųjų miestą”. Kaip tik taip atrodo etrsuskų  nekropolis Červeteryje – kaip bendruomenės pomirtinės gyvenvietė.  Nesvarbu, ar šių kapinių statiiiai apirę ar tvarkingi, čia tvyro jauki ilgalaikės žmonių gyvenamosios vietos atmosfera. Vis dėlto Červeterio nekropolis niekada nebuvo iš tikrųjų “apgyvendintas”, tuo paaiškinamas ir populiarus jo pavadinimas Banditačija, la banditacia, kilęs iš terra bandita, t.y. “uždraustoji (ir bloga lemianti) žemė”.

Banditačijos (kaip ši vieta dažnai tebevadinama) kapinėse etruskų Červeterio miesto, stovinčio gretimoje plynaukštėje, gyventojai vykusiai sukūrė savo miesto ir šeimos gyvenimo atspindį. Dabar įis nekropolis yra tarsi prarasto gyvųjų miesto paminklas, išskobtas ir pastatytas iš vulkaninių uolienų, kaip amžinas atminimas palikuonims. Šie kapai buvo įrengti amžiams. Nors diduma įkapių ir kitų daiktų, priklausiusių čia paguldytiesiems amžinojo poilsio, jau seniai išgrobstyta, nekropolis išlaikė esminius etruskų bruožus. Šiuolaikiniam lankytojui tai nuostabus senovės statinys, o tiems, kurie jį sukūrė, Banditačija buvo jaukiai pažįstama nuo smulkmenų iki bendro plano.

Pagrindinė gatvė, išvagota ratų vėžių, nusidriekusi per Banditačija, kaip išilginė kapinių ašis. Šis kelias (vadinamas Via degli Inferi, arba “Vėlių keliu”) kadaise jungė mirusiųjų Červeterį su gyvųjų Červeteriu. Šiuo dabar netvarkingai apžėlusiu keliu, einančiu per kapines, kitados traukdavo laidotuvių eisenos su raudotojais ir muzikantas; laidotuvės būdavo švenčiamos tiesiog prie savojo kapo angos.

 Vaikščiojant šiandien po nekropolį palei Via degli Inferi, galima susidaryti klaidingą įspūdį, nes vykstant archeologiniams atstatymo darbams, tapo matomi daugelis požeminių konstrukcijų ir angų, kurie kadaise buvo apdairiai paslėpti. Tačiau lengvai galima atskirti du pagrindinius bendro kapinių plano laikotarpius. Pirmojo laikotarpio – VII-VI a. pr.Kr. – dalyje matome įspūdingus apvalius kauburius, kurių kiekviename gali būti po kelis kapus. Atrodo, kad šie didieji pilkapiai yra išdėstyti kaip papuola, tačiau juos supa panašios formos mažesni kapai. Kapų rūsiai iškirsti tufo pagrindinėje uolienoje, jų angos išdėstytos pilkapio perimetru, papildomo didingumo statiniui suteikia virš rūsių supiltas žemių kauburys. Regis, pagrįstai galime manyti , kad ši konstrukcija atspindi aristokratišką senovinio Červeterio sandarą.

Antruoju laikotarpiu, prasidėjusiu apie V a. pr. Kr., atsiranda aiškus “lyginimas”. Atsiranda stačiakampės taisyklingų kubiškų kapų eilės, matyt, planuotos centralizuotai; tas vienodumas galbūt kilęs iš labiau lygiavinio miestiško modelio. Vėliau kapinių plotą imti taupyti, šeimos kasė gilius požeminius kapus, iš dalies grįžo besivaržančio ekstravagantiškumo dvasia, nors ir po žeme. Žymiausias yra IV a. pr. Kr. pabaigos Reljefų kapas, kurio sienos išpuoštos įvairiaspalvėmis tinko skulptūromis.

Visą kapinių naudojimo laikotarpį iki I a. pr. Kr., kai Červeteris visiškai pasidavė romėnų valdžiai, Banditačijos kapinėse buvo statomi kapai, panašūs į kapus. Tai paaiškina, kodėl daugelio uolose iškirstų kapų lubose suformuota netikros perdengimo sijos, nors ir nėra stogo, kurį reikėtų remti, arba lubos skersai išraižytos kaltu, kad panašėtų į šiaudinį stogą. Iš akmens iškaltos kėdės ir sofos aiškiai mėgdžioja medinius baldus. Buvo ir daug kitų namų gyvenimo bruožų, pavyzdžiui, Molinių ąsočių kapas, taip pavadintas dėl jo kambariuose rastų vienuolikos didelių puodynių maistui laikyti. Tačiau pasitaikydavo ir kvailysčių ar aukštesnių polėkių elementų. Didesniųjų apvalių pilkapių apskrito ar kvadratinio profilio rūsiai, regis, neimituoja jokių medinės trobos detalių. Viduje pavaizduotos iš akmens ištašytos kolonos su įvairiais kapiteliais (taip pat ir Rytų kilmės “eolitinės” formos, kad ir VI a. pr. Kr. Kapitelių kapas) tikrai turėjo kelti ne tiek namo, kiek šventyklos įspūdį. Antra vertus, šiuose kapuose galėjo būti palaidoti žyniai. Šiaip ar taip, jų šeimų palikuonių akimis žiūrint, etruskų mirusieji buvo pusdieviai.

Laikas: apie 1306 – 1290 pr. Kr.

Vieta: Luksoras, Egiptas

Karalių slėnis, be abejo, yra viena nuostabiausių archeologinių vietovių pasaulyje. Ties piramidine El Kurno (“Rago”) viršukalne vakariniame Nilo krante, priešais Luksoro miestą nusidriekusiame, uolų virtinės slepiamame slėnyje yra 62 Naujosios karalystės karalių, karalienių ir aukštų valdininkų kapai. Dabar žymiausias, žinoma, yra karaliaus Tutanchamono kapas, Howardo Carterio atrastas 1922m. Nors jame rastas tikrai nepaprastas lobis, pats kapas iš tikro yra vienas mažiausių ir kukliausių šiame slėnyje. Puikiausias yra didžiojo karaliaus Sečio I (apie 1306-1290 pr. Kr.) kapas – labiausiai užbaigtas visame slėnyje, nuostabiausias architektūros ir puošybos atžvilgiu. Be to, vienas įspūdingiausių išlikusių šios rūšies senovinių statinių.

Kapas Karalių slėnyje buvo tik dalis viso karališkojo laidojimo komplekso. Skirtas apsaugoti palaikams ir prabangioms įkapėms, buvo dar susijęs su šventykla Nilo pakrantėje, kur buvo atliekamos laidojimo kulto apeigos. Setis I įkūrė sau šventyklą Kurnoje, 2km į rytus nuo savo kapo karalių slėnyje, ir pasistatydino kenotafą ir šventyklą Abide.

Kapo planavimas

Naujo valdovo kapo projektavimas paprastai prasidėdavo palaidojus ankstesnįjį. Kruopščiai būdavo parenkama vieta slėnyje: pirmieji kapai įrengti aukštai uolose, tačiau vėlesnieji karaliai, taip pat ir Setis I, palaidoti arčiau slėnio dugno. Tikriausiai esamų kapų ir jų išsidėstymo planai buvo saugomi, kad, kasant naujus, nebūtų paliečiami senesnieji, ir vis dėl to susidūrimų pasitaikydavo. Iš pradžių buvo labai stengiamasi paslėpti kapų angas, – saugumas, matyt, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis tolima slėnis pasirinktas vieta karalių nekropoliui, tačiau po Sečio I valdymo jos darėsi vis puošnesnės.

Kapo kasimas

Prieš pradedant kasimo darbus, buvo atliekamas pašventinimo ritualas: duobėse prie daugelio Karalių slėnio kapų rasta aukų liekanų ir įrankių modelių. Po to iš statybos vietos išvalydavo žvirgždą ir pradėdavo dirbti mūrininkai. Kapo patalpas iškirsdavo minkštame slėnio kalkakmenyje, kurio kokybė labai nevienoda. Pasitaikantys uolų plyšiai arba kieti titnago tarpai, kuriuos ne visad buvo galima pašalint iš sienų, kartais versdavo keisti planą. Mūrininkai dirbo variniais arba žalvariniais skliutais bei kaltais ir mediniais plaktukais. Įrankių išdavimas ir grąžinimas buvo registruojamas norint išvengti vagysčių: metaliniai kalteliai labai greitai atšipdavo ir būdo grąžinami pagaląsti. Mūrininkams kertant uolas, kalkakmenio skeveldros būdavo krepšiais išnešamos iš kapo.

Naujųjų laikų istorija

Belzonis 1817 m. atrado Sečio I kapą gerai išsilaikiusį: reljefai buvo sveiki, spalvos beveik tokios pat ryškios kaip ir uždarant kapą. Vėliau kapas buvo baisiai apgadintas: daugelis reljefų sunaikinta mėginant atskelti gabalėlių turistams parduoti, lubos pajuodo nuo keliautojų deglų dūmų, lankytojai nučiupinėjo sienų spalvas. Dėl dažno lankymo padidėjusi drėgmė irgi labai pakenkė tapybai. Dabar kapas jau keletą metų uždarytas ir nebus atidarytas, kol konservacijos specialistai stengsis šį nepaprastą ir labai gražų kapą išsaugoti palikuonims.

Vienas didžiausių antkapinių paminklų vakarų Europoje, Niugrendžas pūpso neaukštame kalvagūbryje šiauriniame Boino krante, apie 50 km į šiaurę nuo Dublino. Pastatytas maždaug 3100 pr. Kr., jis stovi koridirinių kapų kapinyne, kurio kiti du pilkieji pilkapiai vadinami Doutu ir Noutu. Pagrindinė koridorinio kapo ypatybė yra akmeninis koridorius, kuriuo buvo galima patekti į laidojimo kambarį, taigi ne kartą jame laidoti. Tačiau Niugreindžas išsiskiria iš kitų dydžiu, stačiakampiu stogo langeliu ir megalitinio meno vaizdingumu.

Niugreindžo stogo langelis yra siaura akmenimis įrėminta skylė, įrengta tiesiog virš angos į koridorių. Keletą dienų prieš ir po žiemos saulėgrįžos (gruodžio 21 d.) tekančios saulės spinduliai, prasiskverbę pro stogo langelį, nusidriekia išilgai koridoriaus ir apšviečia laidojimo kambarį. Norint pasiekti šį tikslą, pilkapio statytojai turėjo keletą metų atidžiai stebėti, galbūt pasižymėti teisingą pilkapio ir jo dalių padėtį. Tai buvo tikras planavimo žygdarbis.

Šį pirminį planavimą rodo išlikę itin gausiai išraižyti Niugreindžo akmenys: du pilkapį supančio tako akmenys, kurių vienas stovi priešais angą, o kitas priešingoje kapo pusėje. Ne taip kaip kiti tako akmenys, šie išraižyti vietoje ir abiejų raižiniuose yra vertikalus rėžis, ženklinantis tikslią pilkapio padėtį.  Jie galėjo būti naudojami kaip vizavimo linija, nors labiausiai tikėtina, kad jie irgi turėjo simbolinę prasmę.

Tikra tai, kad Niugreindžas buvo didingas statinys, apjuostas tako akmenų, kurie buvo ne tik gausiai išraižyti, bet tikriausiai ir ryškiai nuspalvinti, o statinio viduje slypėjo laidojimo kambarys, dengtas šaunančiu į viršų lubų skliautu ir kiekvieną viduržiemį apšviečiamas tekančios saulės spindulių.